Pirmadienis, Vas 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Teosofinis žodynėlis

Teosofinis žodynėlis - P

PANTEISTAS. Tas, kuris sutapatina Dievą su gamta, ir atvirkščiai. Jeigu mes dievybę vertiname kaip beribį ir visur esantį Principą, tai kitaip būti ir negali; tokiu būdu gamta yra dievybės fizinis aspektas arba jo kūnas.

PARABRAHMA  (sanskr.). Vedantos terminas, reiškiantis „už Bramo ribų“. Aukščiausias ir absoliutus principas, beasmenis ir bevardis. Vedose įvardijamas kaip „TAS“.

PARANIRVANA (sanskr). Absoliuti Ne-Būtis, kuri yra ir absoliuti Būtis, būsena, kurią žmogiškoji Monada pasiekia didžiojo ciklo pabaigoje. (Plačiau „Secret Doctrine“ I t.).

PARSAI. Zoroastro pasekėjai. Šiuo vardu vadinami kažkada galingos Irano tautos palikuonys, kurie liko ištikimi protėvių religijai – ugnies garbinimui. Dabar jie gyvena Indijoje, Gudžerate ir Bombėjuje, jų apie 50 000.

PASAULINĖ BROLIJA. Antrasis Teosofinės Draugijos titulas ir pirmasis iš jos skelbiamų tikslų.

PERSIKŪNIJIMAS. Mokymas, kuriuo tikėjo Jėzus ir apaštalai, kaip ir visi tų laikų žmonės, ir kuris dabar yra neigiamas krikščionių. Anksčiau visi atversti į krikščionybę egiptiečiai, bažnyčios Tėvai ir kiti tikėjo šia doktrina; tai įrodo kai kurie jų kūriniai. Išlikę simboliai patvirtina šį tikėjimą: skrendantis prie mumijos (kūno) paukštis su žmogaus galva, tai yra „siela“, susijungianti su sahou (apsuptas aureole Ego kūnas, o taip pat kamalokos kevalas). Prikėlimo giesmė, kurią Izidė gieda, norėdama gražinti į gyvenimą savo vyrą, dar galima išversti kaip „Persikūnijimo Giesmę“, nes Ozyris reiškia kolektyvinę Žmoniją. „O! Ozyri (čia įterpiamas mirusiojo vardas), vėl prisikelk šventoje Žemėje (materijoje), kilmingoji mumija karste, savo kūniškuose substancijose“, – tokia buvo gedulinga žynio malda. Egiptiečiams „Prisikėlimas“ niekada nereiškė sudarkytos mumijos prisikėlimo, bet Sielos, kuri jai suteikia gyvybę, Ego prisikėlimą naujame kūne. Tai, kad siela arba Ego periodiškai įsikūnija žmogaus kūne, buvo pasaulinis tikėjimas – niekas negali būti labiau suderinta su teisingumu ir karminiu dėsniu.

PITAGORAS (gr. Pythagoras; 586 Samo s. – apie 500 pr. m.e.). Pats žinomiausias tarp filosofų-mistikų. Matomai, jis apkeliavo visą pasaulį ir iš įvairių sistemų, su kuriomis jam buvo leista susipažinti, surinko savo filosofiją. Ezoterinius mokslus jis studijavo pas Indijos braminus, astronomiją ir astrologiją – Egipte ir Chaldėjoje. Indijoje jis ir dabar žinomas Javanačarja vardu. Iš kelionių grįžo, būdamas 40 metų, Krotone, pietų Italijoje, įkūrė mokyklą, prie kurios labai greitai prisijungė civilizuotų centrų mąstytojai. Būtent Pitagoras pirmasis pradėjo mokyti apie heliocentrinę sistemą ir buvo žymiausias geometrijos žinovas. Taip pat jis sukūrė žodį „filosofas“, sudarytą iš dviejų žodžių, reiškiančių „mylintis išmintį“ – filo-sofos. Kaip istorinės senovės didžiausias matematikas, geometras ir astronomas, kaip giliausias metafizikas ir mokslininkas, Pitagoras užsitarnavo neblėstančią garbę. Jis mokė apie persikūnijimą, taip kaip jis išpažįstamas Indijoje, ir kitos Slaptos Išminties.

PLANETINĖS DVASIOS. Planetų valdovai. Kaip mūsų Žemė turi savo planetinių dvasių Hierarchiją, nuo aukščiausio iki žemiausio lygmens, taip ir kiekvienas dangaus kūnas turi ją. Okultizme terminas „Planetinė Dvasia“, kaip taisyklė, vartojamas pritaikant tik septynioms aukščiausioms Hierarchijoms, atitinkančioms krikščioniškuosius archangelus. Visi jie kituose pasauliuose, ankstesnių ciklų metu praėjo evoliucijos lygį, atitinkantį Žemės žmoniją. Mūsų Žemė, būdama tik ketvirtame evoliucijos rate, dar yra labai jauna, kad galėtų pagimdyti savas aukštas planetines dvasias. Aukščiausia planetinė dvasia, valdanti kiekvieną dangaus kūną, faktiškai yra šios planetos „Asmeniškas Dievas“ ir, iš tikrųjų, greičiau jos „vadovaujanti apvaizda“, nei šiuolaikinės bažnyčios pati sau prieštaraujanti Begalinė Asmeninė Dievybė.

PLASTINĖ SIELA. Okultizme šis terminas skamba linga šarira, ir taikomas astralinio kūno žemosios Ketveriukės atžvilgiu. Ji vadinama „plastine“ nes gali įgyti bet kokią išvaizdą ar pavidalą ir pavirsti ją supančioje astralinėje šviesoje į bet kokią formą, mediumų ar kitų dalyvaujančiųjų materializacijos seanse mintyse.

PLEROMA. (gr.). „Pilnuma“ – gnostikų terminas, jį vartojo ir Šv.Paulius. Dieviškas pasaulis arba dievų buveinė. Visatos erdvė suskirstyta į metafizinius eonus.

PLOTINAS. (Plotinus) Įžymus III m. e. a. filosofas, Platono pasekėjas, didis mistikas praktikas, žinomas savo dorybėmis ir mokymu. Skleidė doktriną, identišką vedantistų doktrinai, o būtent, kad dvasinė siela, išspinduliuota iš Vieningojo Dieviškojo principo, po kelionių Žemėje vėl susijungia su juo.

PORFIRIJUS. (Porphyry); Jo tikrasis vardas Malek, dėl ko jis buvo laikomas žydu. Jis atvyko iš Tiro pradžioje mokėsi pas Longiną, žinomą filosofą ir kritiką, po to Romoje tapo Plotino (Plotinus) mokiniu. Buvo neoplatonietis ir žinomas rašytojas, pasižymėjęs polemikoje su Jamblichu (Iamblichus) apie blogį, galiausiai, priėmęs savo oponento pažiūras. Būdamas užsigimusiu mistiku, jis, kaip ir jo mokytojas Plotinas, vadovavosi gryna indiškaradža-jogos sistema, kuri atveda prie Sielos su Dvasine Siela arba Aukščiausiuoju Aš (budhi manas) susijungimo. Apgailestavo, kad, nežiūrint visų pastangų, jam pavyko pasiekti ekstazę tik sulaukus šešiasdešimties, kai tuo tarpu jo mokytojui Plotinui tai pavyko patirti tris kartus per gyvenimą. Porfirijus patarė praktikuoti susilaikymą, nurodydamas, kad „mes taptume panašiais į dievus, jei galėtume susilaikyti nuo daržovių, taip pat kaip ir nuo gyvulinio (mėsiško) maisto“. „Neniekinkite dieviškumo – sako jis, – tuščiais žmogiškais išsigalvojimais; jūs nepakenksite šlovingajam (budhi manas), bet padarysite save aklais didžiausių ir gyvenimiškiausių tiesų suvokimui“ („Ad Marceliam“, 18). „Jeigu mes norime išvengti piktų dvasių puolimo, mes privalome laikyti save švariais tuose dalykuose, kuriems piktos dvasios turi valdžią, nes jos neapgula švarios sielos, neturinčios nieko bendra su jomis“ („De Abstin.“, II, 43). Tai mūsų mokymas. Bažnyčios tėvai laikė Porfirijų nesutaikomu krikščionybės priešu. Šv.Augustino tvirtinimu, kaip ir šiuolaikinėje teosofijoje, Porfirijus, kaip ir visi neoplatonikai, „gerbė Kristų, ir tuo pat metu niekino krikščionybę“. Jėzus, sakė jie, tai tvirtiname ir mes, „nepasisakė prieš pagoniškus dievus, bet, jų padedamas, darė stebuklus“. „Jie negalėjo jo vadinti Dievu, kaip tai darė jo mokiniai, bet jie gerbė jį kaip vieną geriausią ir išmintingiausią iš žmonių“ („De Civ. Dei.“, XIX, 23).

PAŠVĘSTASIS (Initiate). Apibūdinimas to, kuris buvo priimtas ir kuriam buvo atskleistos misterijų ir okultizmo ar masonų paslaptys. Antikos laikais tai buvo tie, kuriems buvo suteiktos slaptos žinios, hierofantų skleidžiamos misterijose. Mūsų laikais tai tie, kuriems mistinių mokslų Adeptų suteiktos Slaptų Mokslų žinios, kurios, nežiūrint į tai, kad prabėgo šimtmečiai, vis dar turi keletą tikrų ištikimų pasekėjų šioje žemėje.

POT AMUN. Koptų (koptai – vėliau Egipto krikščionys) terminas, reiškiantis „kažkas pašvęstas dievui Amunui“, išminties Dievui. Egipto šventikų ir okultistų pavadinimas Ptolomėjų dinastijos laikais (305 – 30 m. pr. m.e.).

PRAGARAS. Anglosaksų terminas Hell kilęs, matyt, iš skandinavų mirusių karalienės deivės Helos vardo, rusų ir kitų slaviškų tautų terminas Adas (Ад) kilęs iš graikų Hadas (Haides). Vienintelis skirtumas tarp šalto skandinavų pragaro ir karšto krikščionių pragaro – jų temperatūra. Su pačia įkaitintos vietovės idėja europiečiai nėra originalūs – daugelis tautų įsivaizdavo tokį požeminio pasaulio klimatą; taip pat pasielgtų ir šiuolaikiniai žmonės, jei nuspręstų mūsų pragarą patalpinti Žemės centre. Visos ezoterinės religijos – buddistų, zoroastriečių, musulmonų, judėjų, braminų mokymas ir kt. – vaizdavo pragarą karštu ir tamsiu, nors daugelis pragarų buvo greičiau patrauklūs, nei siaubingi. Pati karšto pragaro idėja – senos astronominės alegorijos daug vėlesnis iškreipimas. Egiptiečių pragaras ugninės bausmės vieta tapo ne anksčiau kaip septynioliktos ar aštuonioliktos dinastijų metu, kai Tifonas iš dievo buvo paverstas velniu. Nesvarbu, kada šis siaubą keliantis prietaras buvo įdiegtas į vargšų neišmanėlių protus, pati pragaro schema ir ten besikankinančios sielos – grynai egiptietiška tradisija. Žydiškas žodis Ge-Hinnom (lot. Gehenna) iš tikrųjų niekada neturėjo tokios reikšmės, kokią jam suteikia krikščionių ortodoksai.

PRAGNA arba PRADŽNA (sanskr.). Žodžio Mahat sinonimas, Visatinis (Visatos) Protas. Suvokimo galimybė. Sąmonė.

PRALAJA (sanskr.). Planetinis, kosminis arba visatinis obskuracijos arba ramybės periodas, priešingybė manvantarai.

PRANA (sanskr.). Gyvybės principas; gyvybės kvėpavimas, nefeš.

PRIEŽASTIGUMO KŪNAS. Tai „kūnas“, kuris nėra nei objektyvus, nei subjektyvus, bet budhi, arba dvasinė siela, pavadinta taip todėl, kad yra tiesioginė priežastis Sušupti būsenai, vedančiai į turijo(s) būseną, aukščiausią samadhi būseną. Taraka radža-jogai priežastingumo kūną vadina karonapadhi – „Priežasties pagrindu“; Vedantos sistemoje jis atitinka kaip vidžnanamaja, taip ir anandamajakoše, kuri seka paskui atma ir todėl yra visatinės dvasios nešėja. Vien budhi negalima vadinti „Priežastingumo Kūnu“, bet jis tokiu tampa susijungęs su manas, įsikūnijančia esybe arba Ego.

PSICHIZMAS. Dabar šis žodis vartojamas įvairiems mentaliniams pasireiškimams, pavyzdžiui, mediumizmui, o taip pat aukštesnėms jautrumo formoms apibūdinti. Neseniai atsiradęs terminas.

PURANOS (sanskr.). Tiesiogiai – „senoviniai“. Simbolinių ir alegorinių raštų rinkiniai – dabar jų aštuoniolika – juos surinko, kaip galvojama, Vjasa, „Mahabharato“ autorius.

 

Jūs esate čia: Naujienos Teosofinis žodynėlis