Sekmadienis, Geg 27th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos ugniesmokymas I. Tiesos šaltiniai

I. Tiesos šaltiniai

I. TIESOS ŠALTINIAI

Ta pati nekintanti Tiesa duodama žmonijai skirtingomis išraiškomis.

Agni-Joga, 178 

Nematome skirtumo Mokymuose iš vieno Šaltinio.

Agni-Joga, 90 

Žmonija, tu esi kūdikis, kuriai dar nusimato ilgas ir sunkus augimas. Tavo kelias, numatytas kosmose, be galo ilgas: per kančias ir sukietėjusios materijos tamsą, įžiebiant išsilaisvinimo šviesos kibirkštis, kovojant eiti saulės evoliucine orbita į vis didesnį, nors ir į tokį lėtą dvasios nušvitimą.

O keleivi, praėjęs daugelį amžių, vienąkart (tegu ir po daugelio eonų) tu privalai savo tolimuose keliuose pasiekti Viršūnę, kur palaimingoje harmonijoje dvasia sužibės visomis ugnimis. Todėl išdrįsk ir suvok, kad nėra kito tikslo, kitos gyvenimo prasmės – skubėk per bedugnes ir kalnų viršūnes nenuilsdamas, septynmyliais žingsniais – tik pirmyn. O tolimųjų kelių keleivi, uždek susivokimo liepsną – taip tu įgysi palaimą.

Tačiau žinok: vienas, galvodamas tik apie save, nepakilsi į pačią Viršūnę. Savo kelyje tu turi ištiesti ranką jaunesniam broliui ir nuoširdžiai jam padėti. Tavo svarbiausia užduotis – broliškoje kūrybinėje kooperacijoje visomis Šviesos vaivorykštės spalvomis įdvasinti savo gražų, nors dar tokį netobulą būstą – mūsų planetą, įtraukti ją į bendradarbiavimą su tolimais pasauliais, kuriuose karaliauja dvasia.

O žmonija, nuo pat pirmo tavo sąmonės įsižiebimo, savo paklydimuose ir augime, niekada tu nebuvai vieniša, nebuvai našlaitė. Tu turi Nežinomus, bet pačius artimiausius Draugus, kurie visada budrūs amžinoje tavo sargyboje. Jie, atsigėrę iš Tobulumo – Gralio taurės, laisva valia atsisakė nuo asmeninės palaimos tam, kad kaip tikri Tėvai ir Mokytojai visada būtų šalia savo jaunesniųjų brolių, dar tokių bejėgių dvasinėje kovoje ir kančiose; ir nematomais dvasiniais prisilietimais, palaipsniui, kiek leidžia žmonijos laisva valia, vestų ją iš nežinojimo prietemos į vis didesnę suvokimo šviesą.

Įsižiūrėkime į žmonijos dvasinę istoriją ir dar toliau, į rūkuose skendinčius neatmenamus laikus, kai buvo išstatyti nesuskaičiuojami Šviesos Bokštai, kai vėl ir vėl buvo duodami etiniai įstatymai ir Mokymai, kreipiantys žmonijos evoliuciją į laimę: tiesa sakant, ar kada nors vyko reikšmingi istoriniai posūkiai, susikirtimai, kuriuose nebūtų dalyvavę Jie, vyresnieji žmonijos Broliai? Jie, didieji religiniai reformatoriai ir mokytojai, etiški tautų vadai, herojai ir kultūrinės šviesos nešėjai, savo esybės ugnį begaliniame pasiaukojime atidavę kaip auką, nusileisdavo iš kosminių savo dvasios aukštumų, kad prilyginę savo suvokimą iki kenčiančio žmogaus sąmonės, savo gyvenimo pavyzdžiu ir Tiesos suvokimu pažadintų siekį į tyresnį gyvavimą.

Įsigilinus į visus Mokymus, duotus žmonijai per jos istoriją, mes matome vienus ir tuos pačius etinės ir dvasinės minties pagrindus: visi jie šlovino meilės ir užuojautos galią bei atskleisdavo gyvenimo prasmę tomis formomis, kurios labiausiai atitiko tam tikros tautos suvokimą. Kiekvienas didis Mokytojas – nemirtingo Tiesos Šaltinio saugotojas atnešdavo tautai iš to Šaltinio tą žinių dalį, kuri geriausiai galėjo padėti įtvirtinti tas moralines savybes, kurios būdavo užmirštos. Taip Kristaus humanizmo priesakas pareikalavo pamilti žmogų, su dar nematyta galia dorovingai harmonizuojant mūsų nesuvaldytą, aktyvią rasę. Priešingai, Budda, pastabesniam Azijos žmogui atskleidė, kad kančios priežastys – žmogiškų troškimų pasekmė, ir nurodė kelią, kaip nuo tų troškimų išsilaisvinti. Konfucijus mokė valstybingumo ir pareigos suvokimo pagrindų, jo amžininkas Laodzi savo pamąstymuose Dao – apie amžiną pasaulio Pradžią – kvietė apsijungti į brolišką bendriją.

Siekdami įgyvendinti savo slapčiausius siekius, eidami kartu su žmonija tobulėjimo keliu geriausi jos atstovai apvalydavo savo užterštą mąstymą vieningos Tiesos švytėjime, kurios žiežirbos turtino ir kreipė jų mintis ir širdis.

Kad ir kaip toli bandytume pažvelgti į tūkstantmečių gelmę, nekintamai, visada moralės nuosmukio prietemoje, tarsi žaibas, ryškiai švytintis vakaro sutemose, pasirodydavo didžios dvasingos asmenybės, žmonijos Mokytojai, kad išsklaidytų susikaupusią tamsą ir duotų žmonių sąmonėms, gebančioms suvokti evoliuciją, naują moralinį raktą.

Kai Indijos liaudis sustingo kastų sistemoje, atėjo Budda su absoliutaus geranoriškumo įstatymu, atnešdamas visiems lygybės ir teisingumo principą. Kai antikos pasaulis, praradęs žmoniškumą ir ryšį su Aukščiausiuoju, paniro į egoistinius siekius ir emocinę palaimą, atėjo didžios meilės pranašas Kristus. Susvetimėjimas ir prietarai arabų tautose pakvietė Mahometą. Taip pat būtinas buvo liūtiškai stipraus Mozės atėjimas, kad sutramdytų nesugriaunamomis etiškomis imperatyvomis apdovanotą, bet stichišką žydų tautą. Taip moralinio ir dvasinio nuosmukio periodais, kai tautos nukrypdavo nuo Tiesos suvokimo kelio, ateidavo didieji Mokytojai, kad nuvalytų ir atnaujintų iškreiptus pagrindus ir suprantama forma duotų tautoms arba rasėms naują Tiesos apreiškimą – gerąją Naujieną.

Taip šventas Tiesos šaltinis davė žmonijai Kristų ir Buddą, Mozę ir Krišną, Zoroastrą ir Konfucijų, Laodzi ir Mahometą ir daugybę kitų didžių Šviesos Mokytojų, kurių vardai istorijai dar žinomi, ar jau išsitrynę iš žmonijos atminties. Švytintis jų dvasios magnetas prisotindavo žmoniškosios evoliucijos dirvą. Kai Mokymai, tapdami masių savastimi, nugrimzdavo į prietarus ir prarasdavo savo pradinį tyrumą, tas Šaltinis duodavo ir kitus pasišventėlius, vertus savo Mokytojų – pasekėjus, kurie ateidavo išvalyti Didžių Mokytojų duotų Mokymų. Taip Kristaus Mokymas turėjo didžius apologetus, kurie liudijo apie jį visų pirma savo gyvenimo pavyzdžiu – Apaštalas Povilas, Origenas, Šv. Pranciškus, Šv. Teresė, Šv. Sergijus. Buddos Mokymas Indijoje ir Tibete davė tokias didžias kaip Ašoka, Atiša, Padma Sambhava, Czon-ka-pa, Milarepa.

Todėl, visi Mokymai, prasidedantys viename Šaltinyje, neatskiria ir negali atskirti vienas kito, taip pat kaip ir vienos mokyklos mokytojai, draugiškame bendrame darbe, kiekvienas savaip, vykdo vieningą kilnią užduotį,  vystydami intelektualius mokinio gebėjimus.

Žmogaus evoliucijos procesas, arba sąmonės praplėtimas, vyksta etapais. Dabar mes stovime priešais naują, lemiamą slenkstį. Didžiųjų Mokytojų Mokymai duodami periodiška seka, atitinkančia epochos aplinkybes ir sąmonės stovį. Plačioje istorinėje perspektyvoje tai galima atsekti moksliškai.

„Žmonija egzistuoja labai seniai, ir amžių tėkmėje visi įmanomi Išminties blyksniai krito į Žemę, bet kiekvienas ratas turi savo raktą. Jei kas gali prisipažinti sau, kad dabartinis raktas jam pažįstamas, tegu džiaugiasi ir dėkoja už nurodymus, artimus jam.“ (Mir Ogniennyj, IId., Įžanga).

Todėl nelogiška būtų galvoti, kad, pavyzdžiui, po evoliucijos, trukusios milijonusi metų, į mūsų planetą, tą smiltelę Beribės Erdvės vandenyje, gelbėti žmonijos staiga atėjo vienas-vienintelis Pasaulinis Mokytojas, Dievo Sūnus, kaip iki šiol galvoja dauguma krikščionių, ir po to pasitraukė į nematomą sferą, kad liktų ten su žmonija iki pasaulio pabaigos. Nejaugi žmonija visus tuos ilgus eonus iki Kristaus buvo be vadovo, be dvasinio apsivalymo ir nesivystė? O ne. Tapkite tobulais, kaip jūsų dangiškas Tėvas – tas kvietimas tobulėti skirtas kaip žmonėms, taip ir visai gamtai, jis visada buvo ir išlieka amžino žmonijos ir Kosmoso kilimo įstatymu, vadovaujant Aukštosioms Būtybėms, tame ir slypi beribis grožis.

Žmonija niekada nebuvo palikta pati sau, be Aukštesniojo Vadovavimo – tai tikroji tiesa.

Jei mes turime absoliutų savęs tobulinimo įstatymą, juolab jei mes pripažįstame, kad jis paremtas reinkarnacijos, arba persikūnijimo, principu, mumyse dingsta siauras, beširdis, fanatiškas požiūris į vieną kurį išskirtinį Mokymą. Juk kas gali žinoti, ar neaplankė žmonijos jau kelis kartus istoriškai žinomas dvasinis Mokytojas su ypatinga užduotimi, vienas ir tas pats, tik ir skirtinga išvaizda ir skirtingais vardais. Ir ar tas, prieš kurį dabar kovoja sektantiška sąmonė savo Mokytojo vardu, kažkada, kituose gyvenimuose nebuvo Mokytoju to paties žmogaus, kuris šiame gyvenime to jau neprisimena?

Tai natūralu, kad ištikimam žmogui tas, kurį jis gerbia ir myli ir kuris yra jo religijos Šventas Mokytojas, atrodo pačiu mylimiausiu, pačiu artimiausiu pasaulyje. Tačiau kas gi yra tikroji, objektyvi meilė? Tikra meilė gali sutalpinti ir mylėti visa kas Gražu ir Gera. Tiesa tame, kad jei žmogus pamiršdamas save ištikimai myli savo Mokytoją, jis negali nemylėti ir negerbti kitų didžių Dovanotojų, kurie pasiaukojančiai atnešdavo žmonijai Išminties taurę – Gralio taurę.

Juk tikroji meilė mąsto:

„Dar paklaus: kas didesnis, Kristus ar Budda?“ – Atsakykite: „Neįmanoma išmatuoti Tolimųjų Pasaulių. Galime tik žavėtis jų spindesiu“ (Listy Sada Moriji, IId. 314).

Ir dar meilė pasakys:

„Tegu dauguma žmonijos pašvęs save Tobulam Mokytojui. Kristus, Budda ar Krišna – nėra skirtumo; nes visi Mokytojai yra Viena toje sferoje, kur baigiasi susiskirstymas.[1]

„Ar mums spręsti apie tų viršūnių savybes? Galime tik žavėtis jų nepasiekiamu iškilnumu!“»[2]



[1]Slapta religinė Indijos filosofija. – Kaluga, 1905.

[2] Cituojamaiš N.Rerichoknygos. Tverdynia Plamiennaja. – Ryga. Vieda, 1991. 

Jūs esate čia: Naujienos ugniesmokymas I. Tiesos šaltiniai