Pirmadienis, Vas 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos ugniesmokymas IV. Nūdienos mokslas

IV. Nūdienos mokslas

IV. Nūdienos mokslas

Religija ir mokslas iš esmės neturi skirtis.

Mir Ogniennyj, IIId., 60 

Nauja žinia buvo būtina ir tam, kad vienpusiškame mūsų dienų moksle tyrinėjimams atsirastų nauji impulsai ir naujos kryptys.

Mes juk gyvename materialistinio mokslo amžiuje, kuris siekia empiriniu būdu pažinti visus pasaulio reiškinius, nori viską paaiškinti tiksliais, logiškai moksliniais ir fiziniais eksperimentais bei teorijomis. Netgi šiandienos jaunimas, pradedant mokykla, išauklėtas naujausių eksperimentinių žinių dvasioje. Jaunimo jau netenkina tradicinės protėvių pažiūros ir tikėjimas, paremtas sustingusiomis dogmomis ir sektantiška bažnyčios dvasia, kuri visiems nesuprantamiems, transcendentiniams reiškiniams labai dažnai suranda vienintelį atsakymą: visa tai žino tiktai Dievas, žmogui tai nesuvokiama. O juk ugninė mintis gali viską moksliškai ištirti, pažinti ir argumentuoti. Vadinasi, jei egzistuoja siela, kitas pasaulis, Dievas, kodėl negalima įrodyti jų egzistavimo empiriniu būdu, bent jau logiškai suvokti ir nustatyti jų vietą nusistovėjusioje Visatos sistemoje? Jei tai neįmanoma buvo vakar, dar nereiškia, kad rytoj mes negausime raktų nuo aukščiausių žinių vartų. Prieš mus – didi beribė Nežinomybė, Gamta, pilna pačių grubiausių ir pačių subtiliausių energijų, ir mes visu dvasiniu užsidegimu ir troškimu turime siekti suvokti jas, tame ir slypi aukšti tikslai bei mūsų planetos gyventojų būties grožis.

Nūdienos materialistinis mokslas apriboja beribes žmogiško mąstymo pažinimo erdves. Jame daugybė baltų dėmių, mįslių, į kuriuos mokslas negali, arba nenori rasti atsakymo, arba jo atgarsiai tokie gremėzdiški, paremti išgalvotomis hipotezėmis bei praradę tikslų racionalų pagrindą ir, iš esmės, niekuo nesiskiriantys nuo naivaus bažnytinio „aklo tikėjimo“. Būtent nūdienos mokslas, galima taip pasakyti, yra beraštis pačiuose aktualiausiuose, aukščiausiuose didžios Būties klausimuose. Visų pirma, jis nežino, kas yra žmogus, kokia jo tikroji esmė, iš kur jis ateina ir kur eina, kame slypi jo gyvenimo prasmė ir tikslas. Jis taip pat nežino gimimo ir mirties paslapčių, bei kas yra mūsų žmonijos evoliucija – tai mokslas supranta kaip materialinių formų vystimąsi, bet jis sumištų, jei būtų paklaustas apie atskiro individo tobulėjimą: kaip žmogus gali tobulėti vieno-vienintelio gyvenimo rėmuose? Taip pat menkai mokslas žino ir apie Žemės ir Kosmoso evoliuciją; jis kuria naivias pasakėles apie mūsų planetos ir apie Saulės sistemos atsiradimą; mokslas net nežino, kas yra materija, visų mokslinių tyrinėjimų objektas, nes tikrovėje materija yra energetinis pradas. Dar mažiau mokslas žino, kas yra gyvenimas, kokia jo kilmė ir kokį ryšį jis turi su ta suskaldyta į atomus materija. Taigi nūdienos mokslas pasmerkia žmogų ribotam egzistavimui mūsų mažoje, nors ir gražioje planetoje, kai jo lemtis – bendradarbiavimas su tolimais, gerokai aukštesnės energijos pasauliais.

Beje materialistinis mokslas žmonijos progresui siekia išnaudoti tik materialios gamtos jėgas ir energijas, netyrinėdamas žmogaus psichikos gelmių ir spindinčios vibracijų gamos, arba to, ką religija vadina dvasia. Dažnai šio mokslo apologetai neigia objektyvius religinius šimtmečių bandymų pasiekimus, arba dvasios mokslus. Jie ignoruoja viską, kas tūkstantmečiais jaudino iškilių religinių mąstytojų protus, ne tik tikinčius aukštesnėmis jėgomis, bet ir iš patyrimo žinantys, kad jos tikrai egzistuoja. Todėl jei nūdienos mokslas nežino subtilių pažinimo metodų, apie kuriuos žinojo anų laikų mąstytojai, jei mūsų mokslo fiziniai aparatai per daug grubūs ir nejautrūs, kaltė paties mokslo, kad jis toks nesivystantis, ir jis neturi teisės neigti esminių viso objekto tyrinėjimų.

Štai kodėl jaunimas atsiduria aklavietėje, kai į rūpimus būties klausimus neradęs atsakymų tikėjime, ieško jų moksle. Mūsų laikais, kaip ir visomis žmonijos istorijos epochomis, geriausi protai kankinamai ieško, tyrinėja, bet neradę moksle tikslaus atsakymo, dažnai pasineria į religines tradicijas arba netikėjimą ir skepticizmą, arba dar dažniau atsitraukia iš ieškojimų kelio į gyvenimo rutiną. Retai kuriam pavyksta prisikasti iki žinių iš rytų ir ten rasti visus atsakymus.

Tuos nūdienos mokslininkus, kurie neigia realius Aukščiausio proto pagrindus daugelyje Visatos procesų, tame tarpe ir Saulės sistemoje, ir nesusimąstydami atmeta visų senovės kultūrų palikimą, mes galime paklausti:

Nejaugi tas didis reiškinys, kurį žmonės visais laikais vadino tikėjimu, kuris prikeldavo ir įkvėpdavo ištisas tautas, milijonus tyrų, geriausių širdžių kentėti vardan Aukštesniojo, kovoti ir liepsnoti žygdarbyje, būti pasiruošusiu pasiaukoti vardan moralinio tyrumo ir žmoniškumo, padėti susivokti savo broliams, ir galiausiai, netgi numirti už savo idėjas, tikint Vedančiąja Ranka lygiai taip pat tvirtai, kaip ir savo paties, savo motinos ir tautos esamumu, – nejaugi visi apgaubti dieviško švytėjimo klydo todėl, kad jūsų eksperimentų metodai ir aparatai perdaug primityvūs, kad galėtų apimti subtilią eterinę aukščiausių vibracijų skalę, o jūs kurti ir akli, o svarbiausia, kad jūsų interesų ratas, tame tarpe ir intelektas, yra riboti?

Lavinkite savo jausmų ir pojūčių tonacijas, uždekite slypinčią širdyje aiškiaregystę, į savo tyrimų ir fizinių aparatų cheminę sudėtį įjunkite truputį savo širdies ir dvasios, ir tada kris sunkūs geležiniai jūsų skepticizmo užraktai ir už matomos materijos jūs pamatysite neįmanomu apibūdinti žėrinčius Šviesos srautus. Tada jūs suprasite ir tuos plačius kosminius idealus, kuriuos atnešė žmonijai Kristus, Budda, Krišna ir kiti Didieji Žinių Skleidėjai, kurių palikimą ir jūs, nors dalinai ir nesuvokdami, bet įterpėte į savo mokslą; nes Jie ir yra tie Ugningieji Architektai, skleidę dvasinį gyvenimą ir dovanoję idėjų pynę žmonijai, nors jūs – skeptikai, agnostikai, netgi ateistai – nesuvokiate ir visa tai neigiate kaip ir vardan vienintelės mokslo Teisybės. Ateis laikas, kaip tai vyko ir žymiems protams praeitose epochose, kai ši Teisybė nuims raištį nuo jūsų akių ir uždegs jūsų sąmones, jei tik jūsų širdys dar nebus sustingusios ir atbukusios.

Jau atėjo tas laikas, kai mokslas ir religinė mintis nebeturi skirtis iš esmės, kai jie turi ne tik draugiškai bendradarbiauti, bet tapti vieninga visuma, ir „bažnytinio kulto tarnai taps truputį mokslininkais, ir mokslininkai bus truputį dvasingesni“ (Mir Ognennyj, Id., 325). Nes dvi šios dieviškos atšakos yra vieno kosminio medžio mintys.

Tačiau dabartinis mokslas, deja, tiek nutolo nuo aukštųjų būties principų, kad net sąmonėje tų mokslininkų, kurie priima religiją, dažniausiai klesti paralelizmas – religija jiems yra tik asmeninių išgyvenimų sfera, prie kurios jie nedrįsta artintis su savo nušlifuotu intelekto aparatu.

Kaip mokslininkai tyrinėdami praeities kultūros lobius gali nepastebti dvasinio mokslo palikimo – religinių Mokytojų veikalus, nors tie raštai mus pasiekė iškraipyti, bet mokslininkai iš jų galėtų pasisemti nesuskaičiuojamus impulsus savo tyrinėjimams.

Žinomi kosminiai įstatymai, perduoti žmonijai Didžių Dvasių, atspindi vieningą, didžią esamą Tiesą, kurią jie vadina Dievu arba Dvasia, ir negali nesukelti susižavėjimo harmoningam ir užsidegusiai trokštančiam žinių tyrinėtojui, jei tik jo širdies žinojimas nukreiptas į Visatą ir joje vykstančius procesus.

Žinoma daug dvasingų mokslininkų, apgaubtų Amžinybės alsavimo, tokių kaip didis astronomas Kamilis Flamarionas (Flammarion; 1842-1925), kuris sakydavo, kad gamtoje nėra nieko, ko nebūtų galima ištyrinėti moksliškai:

„Kur mokslo ribos? Argi sielos reiškinių tyrinėjimas nepriklauso mokslui? Didis naivumas galvoti, kad mokslas jau pasakė paskutinį žodį, kad mūsų penkiais pojūčiais galime pažinti visą aplinką. Čia dar daug nepažintų jėgų ir energijų, apie kurias nežinome todėl, kad mūsų pojūčiai ir protas nepajėgūs juos suvokti“.

Taip pat ir Albertas Einšteinas taip gražiai išryškino religinius nūdienos mokslo pagrindus: „Mūsų materialistiniame amžiuje rimtais mokslininkais gali būti tik giliai tikintys žmonės“. „Vienintelis dalykas, galintis mus nukreipti į kilnias mintis ir poelgius, – tai didžių ir morališkai tyrų asmenybių pavyzdys“.

Tačiau ar daug tokių dvasingų asmenybių nūdienos moksle, kai tiek daug mokslininkų savo didžiausius atradimus skiria ne žmonijos atgimimui, bet jos naikinimui?

Štai kodėl buvo reikalingas naujas mokslas, apginkluotas kitais, subtilesniais tyrinėjimo metodais, tam kad patobulinti, įkvėpti ir nukreipti materialistinį eksperimentinį mokslą, nurodyti jam naujas kryptis ir metodus. Tuo mokslu tapo Gyvoji Etika.

Jūs esate čia: Naujienos ugniesmokymas IV. Nūdienos mokslas