Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos ugniesmokymas VI. Ką Gyvoji Etika duoda materialistiniam mokslui

VI. Ką Gyvoji Etika duoda materialistiniam mokslui

VI. Ką Gyvoji Etika duoda materialistiniam mokslui

Mokslas yra laisvas, doras ir bebaimis. Mokslas akimirksniu gali pakeisti ir išaiškinti pasaulėžiūros klausimus. Mokslas žavintis ir todėl yra beribis. Mokslas nepakelia draudimų, išankstinių nusistatymų ir prietarų. <…> 

Gebančių matyti laisvai kelias taps ateities keliu. 

Aum, 341 

Jei materialistinis mokslas nesugeba paaiškinti ir įrodyti daugelio net pačių paprasčiausių faktų, ypač subtiliųjų energijų ir žmogaus esmės srityje, jei biologija, astronomija ir kitos mokslo šakos dažnai pasitenkina netiksliomis hipotezėmis, – argi tai neliudija, kad tas mokslas, turintis daugybę didžių pasiekimų technikoje ir atomų fizikoje, daugelyje tyrinėjamų sričių dar yra silpnas? 

Ir atvirkščiai, vis dar nepripažintas Rytų mokslas – Agni Joga niekada nekelia hipotezių, kurios nebūtų patvirtintos ilgu empiriniu pažinimu, ir siekia tiksliai atsakyti į visas problemas, dar neišspręstas oficialaus mokslo, ypač kai tai susiję su neištyrinėtomis subtilių fenomenų ir energijų sferomis. Šis naujas universalus mokslas pastūmės tyrinėti arba net išspręs daugelį mokslinių problemų, kurios dabartinius mokslininkus vedė į aklavietę. Žinoma, jis neatskleidžia plačiai empirinių vaizdinių ar sistemų bei rezultatų, gautų eksperimento procese, o tai ir nėra jo užduotis, bet duoda raktą, kurio pagalba subrendęs ir laisvas nuo prietarų tyrinėtojas ras atsakymą į kankinantį klausimą. Toks mokslininkas pagarbiai įsiklausys į lakoniškas užuominas ir formules, kad ir kokios originalios, net pritrenkiančios ir neįtikėtinos jos neatrodytų nūdienos mokslui. Pavyzdžiui, sureaguos į tvirtinimą, kad planetos kūną kuria ugninė mintis, arba kad žmonijos sukūrimui vadovavo Aukštieji Statytojai, arba kad „energija, kurią spinduliuoja žmonija, reikalinga teisingam planetos judėjimui“ (Mir Ognennyj, IId., 92), arba apie neišvengiamą cheminį šviesulių poveikį žmogaus sąmonei ir jo gyvenimo eigai ir t.t. 

Agni Joga teigia, kad nūdienos eksperimentinis mokslas turi pradėti tyrinėjimus tų daugybės reiškinių, „kurie neįtelpa į primityvios fizikos rėmus“ (Serdce, 433). Vadinasi, mokslas neturi bijoti peržengti subtiliausių energijų, mūsų minčių ir jausmų tyrinėjimo ribas, taip ne tik susipažindamas su žmogaus spinduliuojamų energijų gama, bet ir su energetine Kosmoso amplitude, kurio atspindžiu yra mikrokosmas – žmogus. 

Mokslas, be visų savo šakų, pirmiausia bandymų būdu turi ištyrinėti ugninę-energetinę žmogaus minties prigimtį, ir galiausiai, jis turi prieiti išvados, kad mintis yra energija, nepalyginamai subtilesnė ir greitesnė, nei šviesos energija, ir gerokai stipresnė už bet kurią kitą, užfiksuotą moksliniuose eksperimentuose, ir  niekur negalinti pradingti energija. 

Žinoma, mokslas privalo ištirti ne tik atskiro žmogaus minties įtaką, o būtent kolektyvinės žmonijos minties poveikį patiems žmonėms, gamta ir gyvūnams, bei ligų atsiradimams, studijuoti ryšį tarp žmogiškų minčių ir gamtinių katastrofų. Taip pat reikėtų praplėsti minties per atstumą perdavimą ir priėmimą; mes žinome, kad Vakaruose daugelis mokslininkų atlieka telepatinius eksperimentus ir publikuoja savo pastebėjimus. 

Gretimai, subtiliau studijuodamas nervų sistemą, mokslas turi ištirti pačias subtiliąsias emanacijas ir nuosėdas nervų kanaluose. Rytų mokslas konstatavo, kad kiekviena mintis sukuria nuosėdas ant nervų kanalų sienelių, ir tyrinėtojui nėra sudėtinga eksperimentiniu būdu atrasti, pirmiausia, niūrių žmogaus minčių nuosėdas – imperiją; biocheminėse laboratorijose artimiausiu metu bus atrasti ir aukščiausios ugninės minties arba psichinės energijos kristalai, nes kiekviena energija turi fizinį kristalą (Agni Joga 220, Hierarchija 422). 

Norint studijuoti psichinę energiją – žmogaus tobulėjimo pagrindą – Agni Joga pataria visoje planetoje, visose šalyse įkurti mokslo ir kultūros židinius, kuriuose mokslininkai ir jų bendradarbiai kartu tyrinėtų ir auklėtų psichinę energiją (Aum, 513). 

Artimiausi mokslo uždaviniai – ištirti žmogaus širdį, ne tik kaip fiziologinį faktorių, bet ir kaip dvasinį centrą, kaip ugninių žmogaus minčių aparatą ir rezervuarą. Tam reikia sukurti širdies institutus, kurie iš tikrųjų būtų „būsimos rasės Šventykla“ (Serdce 504). 

Tuose institutuose tyrinėjant žmogui būdingas subtilias energijas ir spinduliavimą, ypač galingą jėgą – psichinę energiją, mokslininkai atrastų žmogaus susivokimo centrą – jo subtilaus kūno, arba sielos, o kartu ir Subtilaus Pasaulio bei sąmonės nenutrūkstamumo patvirtinimą. 

Agni Joga ypatingą dėmesį ateityje skiria astronomijai ir astrochemijai, ne tik dėl kosmoso įstatymų supratimo, bet ir sąveikos tarp tolimųjų šviesulių ir žmonijos suvokimo. Astronomija turi išplėsti savo užduotis, tapti kaip ir tolimųjų pasaulių pažinimo pradžia (Obščina, 110). Astronomija atskleis ir evoliucinę mūsų Saulės sistemos planetų skalę, nustačiusi, kad tie šviesuliai yra ne tik fizinių-cheminių reiškinių laukas, bet ir įvairių subtiliausių kosminių psichomagnetinių jėgų ir energijų veikimo sfera, su kuo mes pastovia, realiai sąveikaujame ir kas įtakoja mūsų planetą tiek teigiamai, tiek ir neigiamai, priklausomai nuo žmonijos sąmonės būklės. Žinoma, mokslas neišvengiamai greitai atsigręš į astrologiją, iki šiol išjuokiamą, kuri vėl susilauks pagarbos kaip tikslusis mokslas, tyrinėjantis neišvengiamą šviesulių įtaką mūsų planetai, žmogui ir jo lemčiai. 

Mes įsitikinę, kad anksčiau ar vėliau nūdienos astronomija tai prieis. Greitai vystydamasi ji ras naujus šviesulių pažinimo metodus, pavyzdžiui, jau įkurta nauja astromokslo šaka –radijo astronomija, kuri tyrinėja šviesulių radijo spinduliavimą. 

Nūdienos mokslas žymiai pasistūmėjo kosminių spindulių tyrinėjimo srityje, bet jis dar neturi vieningos nuomonės, ką šis spinduliavimas reiškia, kaip jis gimsta ir kaip įtakoja mūsų planetą. Mokslo užduotis – taip pat studijuoti ir kitas kosmines jėgas ir jų įtakingumą, erdvinį, atmosferinį slėgį, oro chimizmą ir dar nepažintus energetinius reiškinius, – visa tai pastoviai įtakoja žmogaus sąmonę, jo jautrų organizmą – juk žmogus junta srovių slėgį, bet negali suprasti, iš kur jis atsiranda. Todėl tai būtina ištyrinėti, nes mes nežinome, kodėl atsiranda naujos ligos, įtakojančios mūsų nervų sistemą ir psichiką. Taip pat intensyviai reikia studijuoti Saulės dėmių, protuberantų, užtemimų, magnetinių audrų, sprogimų poveikį, cheminį Mėnulio ir kitų šviesulių poveikį. Žinoma, kad užtemimų metu sumažėja arba sustoja žmogaus psichinės energijos poveikis, bet oficialus mokslas nekreipia į tai dėmesio, nesidomi mokslas ir elektromagnetinio mūsų planetos spinduliavimo įtaka. 

Nūdienos mokslas perspėja apie griaunamą radioaktyvumo poveikį, atsirandantį sprogus atominėms bomboms. Tačiau Rytų mokslas daug kartų nurodė, kad neigiama kolektyvinė mintis taip pat nuodija planetos atmosferą, kuri beje nuodija ir slopina naujos kartos psichinę energiją ir taip artina žmoniją prie katastrofos. Rytų mokslas perspėja, kad naujų magnetinių srovių ir nepažintų ugninių jėgų poveikis tik stiprės ir nepasiruošusioms sąmonėms tai sukels sunkias pasekmes – ligų, panikos ir chaotiškų veiksmų pavidalu. Tik sukaupęs dvasinę galią, psichinę energiją galės sąmoningai nukreipti stichines sroves gera linkme. 

Žinoma, nepažintų subtilių srovių sferą neįmanoma ištyrinėti nūdienos fiziniais aparatais. Norint tyrinėti subtiliausius reiškinius būtini ir nauji aparatai, ir nauji tyrinėjimų metodai. Taip pat nepakankamas ir minties fiksavimas, ir spinduliavimų paveikslavimas, ir kiti panašūs metodai, naudojami kai kurių vakarietiško mokslo atstovų. 

Tyrinėjant subtilias energijas ir siekiant išgauti tikslius rezultatus, patys mokslininkai turi siekti pasikeisti. Visų pirma jie turi atsisakyti prietarų ir skepticizmo, stabdančių visus tyrinėjimus. Būtent jie būdingi siaurai neišvystytai sąmonei, „kuri tvirtina įžeidžiančius teiginius apie viską, kas jiems neprieinama. Būtina, kad mokslininkai pirmieji parodytų pavyzdį, tinkamą plačiam pritaikymui. Evoliucijos nėra ten, kur žmonės nepripažįsta beribio pažinimo galimybių“ (Aum, 211). 

„Tačiau amžininkai nenori sutikti, kad jų aparatai yra netobuli, ir juolab, pripažinti asmeninės patirties stoką. Tokie nepripažinimai virsta didelėmis kliūtimis...“ (Mir Ognennyj, Id., 21). 

Pirmoji sąlyga bet kurioje tyrinėjimų srityje – atmesti skepticizmą ir pagarbiai priimti tyrinėjamą objektą, koks paslaptingas ir neįprastas jis bebūtų, todėl mokslininkas, pradėdamas eksperimentą, turi neužmiršti subtiliųjų energijų, arba dvasios egzistavimo. 

Antra, negalima pamiršti subtilios ugninės paties tyrinėtojo energijos, jis turi būti dvasiškai tvirtas, subtiliai jautrus arba gebantis priimti, turintis didelę dvasinę patirtį ir dvasinę sintezę. Nes tik „subtilumas padės subtiliai suvokti“ (Mir Ognennyj, IIId., 120). 

Be jautrių fizinių instrumentų, tyrinėtojas eksperimento metu turi panaudoti ir savo psichinę energiją, tik tada aparatai veiks tiksliai. Pavyzdys – puikus biologas iš Kalkutos Džagadis Boše, specialiais aparatais tyrinėjo augalų jautrumą, arba „sielą“, ir jų reakciją į šalia esančiųjų spinduliuojamą energiją. 

Žmogus potencialiai yra apdovanotas pačiomis stipriausiomis energijomis. Jo organizme slypi galimybės ir galios būtinos ne tik jusliniam fizinio pasaulio priėmimui, bet ir subtilių, nematomų fenomenų pajautimui. Būtent šiuos gebėjimus – jausminį pažinimą, arba dvasinę sintezę – kiekvienas tyrinėtojas privalo visapusiškai tobulinti, tai ne tik suteiks jam galimybę priimti, koordinuoti ir sintezuoti, bet ir nukreips jo ieškojimus tiesos link. „Sąmonės netobulumas trukdo visiems stebėjimams“ (Mir Ogniennyj, IId., 459). Tačiau mes žinome iškilius mokslininkus, kurie garsėjo dvasinės sintezės gebėjimais. Juk tiesa tai, kad didžios užduotys, didis mokslas auklėja ir didžius protus (Aum, 501). 

Stebina tai, kad nūdienos mokslininkai taip mažai dėmesio skiria subtilių gebėjimų vystymui, susikaupdamas tik į smegenų vystimąsi. „...Per paskutinį šimtmetį Vakarai suvokė smegenų funkcijas, nes jos akivaizdžios, nors paviršutiniškos ir netobulos, kaip ir visa, kam reikia išorinių poveikių. Rytai, nežiūrint daugelio nuopuolių, vis tik išsaugojo širdies pirmenybę“ (Serdce, 397). 

„Jau pradedate mąstyti apie tokius dalykus, kaip astrofizika ir astrochemija. Atrodytų, laikas susimąstyti ir apie tai, kaip tie galingi poveikiai įtakoja žmonijos prigimtį! Jau greitai priartės galingi tolimųjų pasaulių svertai, pagerinsiantys gyvenimą. Tačiau prie visų laukiamų turtų reikės prijungti širdies jautrumą. Subtiliausių širdies energijų veikla transmutuos spindulių chemiją. Be širdies dalyvavimo neįmanoma įsivaizduoti cheminės laboratorijos. Kai žmonija pripažins, kad širdis-judintoja nėra egoistinis ir asmeninis aparatas, bet kad ji suteikia galimybę pajusti subtiliausias energijas, gyvenimas netruks pradėti lemtingai keistis“ (Serdce, 372). 

„Jei žmonės stengiasi patobulinti netgi mokslinius aparatus, tai kaip turi būti trokštama padaryti subtilesniu paties žmogaus aparatą! Tačiau be širdies pagalbos neįmanoma pasistūmėti šiame žygdarbyje“ (Serdce, 76). 

Negali būti sėkmingas eksperimentas subtiliųjų energijų srityje, jei mokslininkas nekontroliuoja ne tik savo minčių, bet ir savo širdies spinduliuojamos energijos stovio, ir kaip jau minėjau, nenaudoja bandymuose jos sąmoningai. 

Agni-Joga teigia, kad nežiūrint greito nūdienos mokslo vystimosi, jis nevykdo ir dešimtos dalies to, kas jam priklausytų mūsų šimtmetyje. Tai paaiškinama tuo, kad nevertinama tikroji mokslą judinanti jėga – psichinė energija. 

„Žmonės nori ištyrinėti erdvę; kuklios stratosferinės ekskursijos, teleskopiniai bandymai, šviesulių stebėjimas – visa tai sukasi užburtame rate, nes nepripažinta psichinė energija. Be jos pripažinimo net pats drąsiausias skrydis liks tik vaikišku užsiėmimu. Be psichinės energijos neįžiūrėti erdvinių kelių. 

Tai vyksta visose mokslo srityse. Neprotinga nepaisyti aukščiausios energijos. Kaip religinių karų ir persekiojimų laikais drąsūs ir įžvalgūs pažinėjai kaip alchemikai turi slapstytis nuo inkvizicijos. Tokia gėdinga padėtis neturi būti leidžiama“ (Aum, 309). 

Jei nūdienos mokslininkai bent pradėtų įsisąmoninti, kad tyrinėtojo asmenybė, arba jo skleidžiama energija, vienu ar kitu  laipsniu veikia jų jautrius prietaisus! Mokslininkai „padėtų bandymui savo nuosavų energijų studijavimu. Galima bandymą arba sustiprinti, arba beveik sutrikdyti netvarkinga stebėtojų sudėtimi. Stebėtina, kaip užmiršę savo gyvos energijos poveikį žmonės pasidaro priklausomi nuo mirusių aparatų. Pačių tiksliausių aparatų svyravimai skirtingose rankose verti stebėjimų. <...> nejaugi jie tokios menkos nuomonės apie save, kad neprileidžia jokių savo emanacijų?“ (Serdce, 529). 

Mokslas dažnai negali pilnai susitvarkyti su savo užduotimis, nes nesuvokia tyrinėjimų metodų ir neigia mokslininko psichinės energijos įtaką eksperimento rezultatui. 

Pirmas nūdienos materialistinio mokslo uždavinys – suprasti pagrindinį visų savo tyrinėjimų objektą – materiją, tačiau dėl jos esmės mokslas dažnai paskęsta prieštaravimuose. Jau seniai dalis mokslininkų teigia, kad iš esmės materijos nėra, tai tik energijos stovis, iš kitos pusės, kiekvieną energiją galima suvesti į jos materialų pagrindą. 

Agni Joga kalba apie visų daugialypės materijos rūšių didžią vienybę, nuo grubiai matomos iki pačios subtiliausios, nematomos. 

„Mes žinome apie Vienatinį Elementą, vadinamą Dvasia-Materija. ... Visa sudaryta iš Vienatinio Elemento Dvasios-Materijos įvairių diferencinių derinių“ (Pisma Jeleny Rerix, IIt., 29.01.38,).[1] Taigi, pačios subtiliausios pradinės energijos žmoguje substratas, tai ką vadina dvasia, taip pat yra energija, vadinasi – materialus pradas. Jokia energija negali reikštis ne materijoje. „Visuose sluoksniuose, visuose veiksmuose ir mąstyme mes negalime atsiskirti nuo materijos. Mes remiamės į aukščiausią arba grubiausią tos pačios materijos rūšį“ (Pisma Jeleny Rerix, It., 1.02.35). 

Padalintame pasaulyje yra du priešingi poliai: dvasia ir materija, bet tikrovėje jie yra viena ir nedalijama, negali egzistuoti vienas be kito. Nūdienos mokslas, kuris iki šiol buvo prisilietęs tik prie grubios materijos ir energijos apsireiškimų, šventa savo ateities užduotimi  turėtų laikyti tyrinėjimą būtent tos sąmoningos materijos būvio, kuris pasiekiamas ilgu vystimosi ir bandymo keliu ir ką Rytų mokslas spindinčia materija arba dvasia. Šis ugninis pradas žmoguje yra tas faktorius, kuris evoliuciškai vysto jo sąmonę ir mintį, o taip pat suteikia gyvybinę energiją ir galią jo fiziniam kevalui. Be dvasios kūnas susiskaldo į pradinius elementus, ir jei žmogaus sieloje dvasines energijas užgožia grubūs gyvuliniai norai, tai keičiasi ne tik psichika, bet ir nervinis imlumas, kraujo sudėtis ir t.t. (paskutinį atvejį tyrinėjo prancūzų mokslininkas Lachovskis). 

Jau dabar daugelis vakarų ir rytų mokslininkų, nors daugiau individualiai, pradeda tyrinėti realią energetinę minties esmę ir įtaką, minties perdavimą per atstumą, žmogaus spinduliavimą, arba aurą, ir psichinę energiją (žr. Pisma Jeleny Rerich, 2t., 1937). Todėl galima numatyti, kad ateityje mokslas empiriniai galės įrodyti energetinį, materialų dvasios pradą vis stipriau gilindamasis į eterinių spinduliuojančių energijų sferą, ypač tų, kurios įtakoja  žmogaus psichiką; tyrinėdamas virš fizinius reiškinius, kurie iki šiol buvo vadinami siela ir dvasia; panaudodamas įvairius eksperimentinius būdus, apjungdamas mechaninius aparatus ir dvasinę tyrinėtojo sintezę bei naudodamas naujus tikslius metodus; ir tada mokslininkas galės laisvai naudotis visais egzistavimo elementais, kaip kad muzikantas gali virtuoziškai groti atskiromis vieno instrumento stygomis. 

Prasidėjo atomo amžius. Žmogus tampa atominės energijos valdovu. Deja, didžią energiją, kuri galėtų gyvenimą planetoje paversti žydinčiu sodu, jis pagrinde naudoja beprotiškiems karo tikslams. Tik nedaugelis mokslininkų bando panaudoti šią energiją taikiam ūkiui. 

Mūsų epochai būdingas didžiulis technikos progresas ir tuo pat metu siaura specializacija atskirose šakose; o tai dabartinėje mechanizacijos formoje gali pradėti kenkti žmonijos evoliucijai, nes per daug vienpusiška specializacija pasiekiama nustojus tobulėti dvasiškai. Iš kitos pusės, fabrikuose vis plačiau taikomi automatizuoti procesai, kuriems vadovauja tik keletas apmokytų darbininkų. Proletariatas – „juodadarbis“, kuris iki šiol buvo mašinos tarnu, tokiu būdu tampa kaip ir mašinos šeimininku, jos inžinieriumi. Jis savo plačia mintimi valdo pačią sudėtingiausia aparatūrą, nors ir netapdamas „varžteliu mechanizme“, kaip paprastas darbininkas, jis vis tik pasidaro grandiozinio mechanizmo svertu. Išmokytas darbininkas taip pat yra tik techninis agregatas arba vergas negyvo mechanizmo, ir negalima pasakyti, kad jis tikrai yra laisvas. Nes laisvu žmogus tampa tik tada, kai jis visomis savo galiomis ir grožio suvokimu ima kurti, kai jis, visų pirma, suvaldo savo mintis, patį save ir kreipia savo dvasinį tobulėjimą. 

„Man atrodė, kad dabartinė mūsų technokratija, su jos grėsmingu, vienodu ir nenumaldomu mirusiu mašinų ritmu, turi pražūtingai atsiliepti darbuotojų psichikai, visiškai nuslopinant juose imlumą subtiliems gamtos ritmams ir žmogaus sielos pasireiškimams. Bėgant laikui jie virsta tikrais robotais, gebančiais reaguoti tik į įprastinius ir grubiausius ritmus. Tačiau žmogus, praradęs gebėjimą suvokti subtilias vibracijas, neišvengiamai tampa gyvuliu, o tiksliau, žvėrimi. Štai kodėl aš taip džiaugiuosi mašininio darbo laiko trumpėjimu, o taip pat darbininkų skaičiaus fabrikuose ir gamyklose mažėjimu“ (Pisma Jeleny Rerich, t.2, 23.04.38). 

Tuo pat metu, gretimai su technikos vystimusi, mechanizuojasi ir gyvenimo procesai, žmogus jau nebėra kūrėjas. Technika – tai prisirišimas prie žemiškojo sluoksnio, prie tankios materijos. Technika, kuri ypatingai stipriai padeda įveikti fizinę erdvę ir laiką, pagrinde turėtų būti naudojama žmogaus gerbūvio pagerinimui, ji visiškai nepadaro žmogaus laimingu. Prisirišdamas prie mechaninių darbų, žmogus pripildo savo gyvenimą laimės surogatais, jo gyvenimas tampa tuščiu. Tai vyksta todėl, kad žmogus nemoka apjungti  techninių pasiekimų su dvasiniais. Technika pati iš savęs dar neliudija progreso pačiame žmoguje, jei jo dvasia stipriai atsilieka. Todėl, visų pirma, reikia išsilaisvinti dvasioje. 

Prisiminkime kinų pasakėčią apie Konfucijaus mokinį, truputį suaštrintą, bet vis tik tiksliai charakterizuojančią dvasios išlaisvėjimą: 

„Keliaudamas po pietines žemes, Czy-Gun priėjo karalystę Ču ir jau pasuko atgal į Czin valdas. Kai jis ėjo šiauriniu Chan upės krantu, pastebėjo žmogų, kuris kasė daržą ir jį laistė, lipdamas į šulinį su moliniu ąsočiu. Žmogus darbavosi nenumaldomai, išeikvodamas daug jėgų, o darbas vyko lėtai. 

– Dabar yra mašina, kuri per dieną palieja šimtus lysvių! – šūktelėjo jam Czy-Gun. – Daugiau jėgų jai nereikia, o darbas vyksta greitai. Ar nenorėtumėte jūs, gerbiamasai, pasinaudoti ja? 

Dirbantis darže žmogus pakėlė galvą ir paklausė: „Kokia tai mašina?“ 

– Ją daro iš medžio, galinė jos dalis sunki, o priekinė lengva. Vanduo iš jos teka srove, tarsi šilta čiurkšlė iš šaltinio. Ji vadinasi vandens ratas. 

Daržininkas susiraukė ir pasakė pašaipiai: „Aš girdėjau, kaip mano mokytojas sakė, kad tas, kuris dirba su mašina, pats viską daro kaip mašina, to, kuris viską daro kaip mašina, širdis taip pat tampa mašina. O kai širdis tampa mašina, dingsta išmintis ir tyrumas. O jei nėra išminties ir tyrumo, nebus ir dvasios tvirtumo. O tas, kuris netvirtas dvasia, neišsaugos savyje Kelio“.[2] 

Kada ateis tas laikas, kai negyvus gigantus – fabrikus – pakeis institutai ir laboratorijos; kai bus pradėta domėtis psichofiziniais tyrinėjimais, bus padaryti atradimai subtiliosiose psichikos energijose ir visa tai bus pritaikoma praktiškai, ir tos ugninės energijos palaipsniui pakeis daugelį grubiausių fizinių energijų – tai bus žmonijos suklestėjimo visose srityse pradžia. 

„Ateities pasaulis, subtilesnis pasaulis artėja laboratorinių spindulių pasiekimuose. Būtent laboratorijos parodys aukščiausios energijos privalumus ir ne tik įtvirtins  virš visų kitų iki šiol žinomų energijų žmogaus psichinės energijos pranašumą, bet ir bus matomas akivaizdus kokybės skirtumas, tada bus pilnai įtvirtintas dvasingumas. 

Aukščiausiųjų įstatymų pažinimas padarys techniką pavaldžią dvasiai, ir iš čia įsitvirtins ir aukštų tikslų pažinimas, kuris ves į visos materialios gamtos pasikeitimą. Pakitusi gamta, pakitusi tautos  dvasia parodys ir naujas, geresnes formas gyvenimo sutvarkymui“ (Pisma Jeleny Rerich, t.2, 18.06.36). 

Žinoma, kiek bedidėtų technikos gigantas, bet anksčiau ar vėliau turi dingti vergiška priklausomybė nuo mašinų ir aplamai nuo materijos. Tam padės nesuskaičiuojami ateities atradimai. „Mašinų karalystė gali būti pažeista vienu spinduliu“ (Mir Ogniennyj, IIId., 594). Neregėtą progresą, kaip jau buvo minėta, ypač įtakos ugninės dvasios energijos ir moksliniai Subtilaus Pasaulio egzistavimo įrodymai. 

„Tikėkime, kad fiziologija greitai atras ryšį tarp žmogaus organizmo ir Kosmoso, ir iš pelenų bus prikeltos tokios mokslo sritys kaip astrologija, astrochemija ir kitos subtilių energijų pažinimo sritys. Neatmesdama praeities pasiekimų, žmonija galės atnaujinti gyvenimą. Tik tegul kiekvienas vietoj žodžio „negalima“, pasako „galima“. Sąmonėje visas gyvenimas pasikeis tokiais pasiekimais. Tik toks žmogaus organizmo neribotų galimybių suvokimas mums leis pasiekti aukščiausias žmogaus galimybes, nes dabar mes prilygstame tik dvikojams, nes iki šiol nesuvokiame žmoniškumo ir atmetėme visas humanitarines sąvokas ir pasiekimus, ir esame pasiruošę naikinti visur ir viską. <...> 

Gyvenu džiaugdamasis, kad artėja laikas, kai Antžeminio sluoksnio pažinimas bus realiu mokslu, į tai kreipia Armagedonas ir visos jo iššauktos nelaimės. 

Bendraukite su mokiniais apie tas didžias permainas, kurios įvyks žmonių sąmonėje, kai pakils uždanga, skirianti mus nuo Antžeminio Pasaulio. Kai žmonės jau galės gauti akivaizdžius antžeminio gyvenimo įrodymus ypatingos televizijos keliu...“[3] 

Ateities mokslo tyrinėjimų viršūne taps ugninių energijų ir dvasinių žmogaus centrų tyrinėjimas, taipogi studijavimas tų, kurie stovi ant aukštesnio evoliucijos laiptelio. Naujasis mokslas pradės naują epochą, kuri atvers žmogui subtiliausių, beribių galimybių pasaulį. Dar sugrįšime prie šio ugninio mokslo. 

Žmonės daug padarys atradimų, radikaliai naujų, ne karui ir griovimams, kaip buvo ligi šiol, bet dvasinio atgimimo džiaugsmui, žmogaus sąmonės kilimui ir kūno gerovei, mokslas bus priekyje epochos dinamikoje ir ves ją į dvasingą Ateitį. Žmoguje įsižiebs nauja siekimų liepsna, bus naujos kovos ir naujos pergalės, džiaugsmas kovoti su materija ir nuolat ją nugalėti. Tai jau nebebus negailestinga kova dėl išgyvenimo, gamtos eksploatacija, bet bendradarbiavimas su ją ir evoliucinis jos auklėjimas. Beprotiškas gamtos niokojimas liks toli praeityje. Gamta taps energijos atsinaujinimo šaltiniu. Statybose ir gyvenime įsigalės teisinga sistema, arba tvarka. Žmogus nepavargdamas kovos už savo harmoniją, už absoliučią savo minčių discipliną, už gamtos, planetos ir Kosmoso harmoningą vystimąsi. Bendradarbiavime žmogus priartės prie tolimųjų pasaulių ir Kūrėjų Hierarchijos – Aukštųjų Dvasių. 

Mūsų mažoje ir gražioje planetoje pasibaigs tamsi nepasitikėjimo vienas kitu ir savitarpio konkurencijos epocha, prasidės širdingumo ir broliško bendradarbiavimo era. 

Ateityje kreipiantieji tautų progresą taps visapusiškai išsilavinusiais, jie studijuos ne tik aukštąją matematiką ir mokslą apie šviesulius, bet ir tikrąją etiką, bei visokeriopai stengsis ją pritaikyti gyvenime. Jie pažins mokslą apie Kosmosą, antropogenezę ir kosmogenezę. Žinoma, esantys ariergarde, tie kurie negalės suprasti ir pritaikyti aukščiausių energijų asmeniniame ir valstybės gyvenime, atliks paprastus darbus, jie gerbs tuos, kurie žino ir supranta daugiau už juos. 

Nūdienos mokslui būdinga per didelė diferenciacija, labai mažai bendradarbiavimo tarp atskirų šakų. Tačiau jau greiti mokslas pakryps į didesnę sintezę ir kooperaciją ne tik tarp atskirų šakų, bet ir mokslinių tyrinėjimų procese. Ypač tam padės ypatingi moksliniai centrai, mokslo miestai, ten išryškės visų mokslų koordinacija ir sintezė. Mokslininkai ugningai galės palaikyti vienas kitą tarnystėje vardan visos žmonijos suklestėjimo. 

Naujos epochos mokyklose bus studijuojama visų mokslų sintezė, vaikams populiariai ir trumpai bus suteikiama informacija apie naujausius mokslo pasiekimus. Žinoma, „mokslas ir visos jo šakos negali būti suvokti vieno žmogaus, bet esmė turi būti suprasta. Tai pilnai gali būti suprasta iš įtvirtinta sąmonėje“ (Aum, 499). 

Beribės mokslo galimybės. Jis pilnai pakeis žmogaus prigimtį, perduodamas žmogaus sąmonei ugninius amžino tobulėjimo impulsus. 

Kai dabartinio materialistinio mokslo atstovai suvoks Gyvosios Etikos patyrimu paremtas mintis, mokslo vystimesi įvyks neregėtas perversmas. 


[1] Čia toliau cituojama iš leidinio: Pisma Jeleny Rerix. V dvuch tomach. – Minsk, Lotac, 1999.
[2] Cituojama pagal knygą: Čžuan-csy. Vertimas V.V. Maliavino. Moskva, 1995.
[3] Cituojama pagal knygą: Besedy s Učittelem. Izbrannyje pisma Jeleny Rerich. – Ryga.: Mir Ognenyj, 2003. Pismo ot 29.09.50.
Jūs esate čia: Naujienos ugniesmokymas VI. Ką Gyvoji Etika duoda materialistiniam mokslui