Ketvirtadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos ugniesmokymas IХ. Pakantumo ir sutalpinimo Mokymas

IХ. Pakantumo ir sutalpinimo Mokymas

IХ. Pakantumo ir sutalpinimo Mokymas

Religiniai ginčai sunaikino Mokymo prasmę, todėl dabar kviečiame sukaupti ypatingą kantrybę, nesiveliant į ginčus.

Agni-Joga, 469 

Gyvoji Etika yra visa sutalpinantis ir teigiantis Mokymas, Geroji Žinia didžios, visa apimančios kantrybės, palaikančios evoliuciją. Tyra kantrybė – „ugninės sąmonės lemtis“ (Mir Ogniennyj, d. III, 14).

Gyvoji Etika kviečia pagarbiai elgtis su žmogumi, jo pažiūromis ir įsitikinimais, jei jie nepažeidžia tobulėjimo pagrindų. Netgi tavo priešininko principuose kartais galima įžvelgti tiesos žiežirbą. Reikia tik pasistengti paliesti jo jautriausias stygas, pažadinti jo širdį. Visa, kas kitame žmoguje yra siaura ir ribota, reikia pabandyti praplėsti, o kas nesuvokta, apšviesti sąmoningumo liepsna, švelniai leidžiant suprasti, kad siauri jo žinojimo matai, atsiradę iš nemokšiškumo ir išankstinio nusistatymo, ištirpsta dideliuose, absoliučiuose, neasmeniniuose mastuose.

Gyvoji Etika liepia gerbti kito žmogaus religinius įsitikinimus, netgi ribotus, jei tik jis savo Dievui ištikimas visa siela. Begalinis kantrumas, kanono „Tavo Viešpačiu“ įtvirtinimas yra vienas iš naujojo Mokymo pagrindų.

„...Įsivaizduokite visą žvaigždėto pasaulio begalybę. Tiesa, Tėvas turi daug namų, kurį iš jų užteršime? Prisimindami duotąjį kanoną, įsivaizduokite, kaip iš užrakinto namo išeinate į šviesą“ (Listy Sada Moriji, IId., 235).

„Labai apdairiai reikia vertinti garbinimo kelius. Reikia įtvirtinti viską, kas stiebiasi į Šviesą. Pas mus tik neigimas atmetamas“ (Mir Ogniennyj, d.II, 176).

Todėl Gyvosios Etikos Mokymas taip pat karštai, kaip ir senovės pranašai, pasisako prieš nekantrumą – tą tulžingiausią dvasios tamsumo ramstį, grasinantį pasauliui žūtimi.

„Nepakantumas yra žemo dvasingumo ženklas. Jame slypi polinkiai į pačius kvailiausius poelgius. Nėra vietos dvasios augimui, kur lizdą susukęs nekantrumas. Širdis neturi apribojimų, vadinasi, kokia skurdi turi būti širdis, kad atsisakytų beribiškumo!“ (Serdce, 117).

„Žmogiškas nekantrumas į visa kas tyra, skaistu ir šventa pavertė žmones išsigimėliais. Visoms sąvokoms ir principams žmogus uždėjo savo antspaudą. Kiekvieną pakylėtą tvirtinamą žmogus papildė savo pasityčiojimais. Ne pasaulis žiaurus, o žmogus. Ne pasaulis teigia neteisybę, o žmogus; izoliacijos ir egoizmo kelio pasirinkimas tapo pačia grėsmingiausia lemtimi. Nepakanta šventumui ir tyrumui tapo žmonijos rykšte“ (Mir Ogniennyj, d.III,337).

Būtent religinis fanatizmas ir beprotystė, žiaurus idėjinis nepakantumas pagimdė pirmųjų krikščionių kankinimus Romos cezarių laikais, kryžiaus žygius, inkvizicijos kalėjimus ir laužus, kurie padarė nemirtingais Džordano Bruno, Žanos d'Ark ir Jano Guso vardus. Taip buvo visada (ir tęsiami mūsų laikais) – dėl kokios tai beširdės dogmos (religinės ar politinės) kalėjimai prisipildydavo nekaltomis sielomis, nuoširdžiai siekiančiomis Šviesos, buvo atliekamos žmoniškumo gekatombos, griaunamos šventyklos ir naikinami neįkainuojami Kultūros turtai – paveikslai, statulos ir visų pirma – nelaimingi kankiniai, jų manuskriptai ir knygos – vykdoma kūrybinė dvasios kristalizacija. Idėjinio užtemimo metu, negailestingai liejantis broliškam musulmonų ir indusų kraujui, Indija kažkada buvusi išminties lopšiu, skilo į dvi priešiškas šalis. Ir galiausiai, mūsų dienomis, du su puse milijardo planetos žmonių suskilo į du nesutaikomus priešiškus lagerius, – kaip tarp jų nutiesti nuoširdaus savitarpio supratimo tiltą?

Kam gi tarnauja sąmonė, apsunkinta fanatizmo? Tikrai ne Dieviškai Tiesai, kuri įžiebė kiekvienos tyros religijos, dvasinio judėjimo ir kultūros ugnį. Ne žmogaus ir tautos laimei ir ne visos žmonijos progresui.

Apimti beprotiškų intelekto aistrų, jūs nesuvokiate, ant ko stovite jūs ir jūsų vaikai, ant ko statote pasipūtėliškus savo iliuzijų rūmus. Pagal kosminį įstatymą – kas pasės neapykantą, tas nupjaus sunaikinimą.

Tyra ir prašvitusia išmintimi, gilia, sudvasinta meile žmogui skamba Maitrėjo Mokymo balsas:

„Te eina bet kuriuo keliu, kad tik aukštyn“ (Agni-Joga, 555).

Vienintelis Mokymo matas: „vertingas evoliucijai ar nevertingas“ (Obščina, 254).

Taip kažkada skambėjo ir Valdovo Krišnos kvietimas Bhagavat-Gitoje: „Žmonija ateina pas Mane skirtingais keliais, ir kokiu keliu žmogus besiartintų, Aš jį pasitiksiu, nes visi keliai priklauso Man“.

Atskiro žmogaus ar visos žmonijos tobulėjimui jokios reikšmės neturi nei išorinė forma, nei negyva dogma, nei įsiūlytos pažiūros – tik laisvas, liepsningas širdies siekis, bei sąmonės kokybė ir platumas yra svarbu.

„Kaip priversti visus atsisukti viena kryptim?

Tačiau žiūrėdami į skirtingas puses, žmonės matys skirtingai, nedarydami blogio Visuotiniam Gėriui. Tegul žiūri į skirtingas puses. Tegul stebi visas žvaigždėtos erdvės vietas. Reikia, kad akis išmoktų stebėti. Tegu naudojasi visomis bendromis sankaupomis, tik prisilaikydamiesi Bendro Gėrio. <...>

...Geriau suklyskite, padidindami gėrio galimybes, tik nesumažinkite“ (Agni-Joga, 310).

„Priimkite svetimus mokymus atlaidžiai“ (Listy Sada Moriji, d.I, 101).

Šis šviesus, tvirtinantis, geranoriškas ir gera linkintis mažorinis tonas skamba kiekviename Gyvosios Etikos puslapyje. Taip jautriai, taktiškai, motiniškai įžvalgiai ir širdingai švelniai Gyvoji Etika kreipiasi į kiekvieną sielą, siekdama nors truputį ją pakylėti, bei nurodo jos vietą darbuotis vardan Visuotinio Gėrio.

Mokymas širdingai kviečia įsiklausyti netgi priešininką, neatstumti priešo, nes priešas gali pasirodyti beesąs „persirengęs draugas“.

„Šaltyje netgi šuo šildo. Negirdėtai mažai yra žmonių, todėl netgi pasigailėjimo vertų priešų negalima nuginti, jei pas juos neužtukusi dvasinė akutė“ (Obščina, 98).

„Nedarykite priešų – priesakas visiems. Pažinkite priešus, saugokitės jų, užkirskite kelią jų darbams, bet pykčio nelaikykite. Ir jei priešas savanoriškai ateis po jūsų stogu, sušildykite jį, nes platus jūsų stogas ir naujai atėjęs neužims jūsų vietos. O jei sunku gilų įsitikinimą pakeisti, tai padenkite tas mintis Šviesos šypsena. <...>

Nepamirškite pagirti priešų“ (Listy Sada Moriji, IId., 213).

„Bendruomenės Mokymas labai rūpestingai žiūri į priešo sąvoką“ (Obščina, 138).

Taigi, Mokymas neteisia ir neneigia, bet viską išaukština, padengdamas Šviesa. Nes viena iš pagrindinių Gyvosios Etikos savybių yra didžiadvasiškumas.

„Taigi neatstumkite ir neneikite. <...>

Bet padenkite neigiantį požiūrį Mūsų Mokymu,

Ir visas priešo miestas bus uždengtas Mūsų Brolijos kupolu, nes tas kupolas sutalpins viską!“(Listy Sada Moriji, d.I, 424).

„Daugybė žemiškų mažų tiesų reikia padengti didžiadvasiškumo kupolu“ (Mir Ogniennyj, d.II, 201).

„Apsaugok bendradarbius, plaukiančius toje pačioje valtyje, kai kurie iš jų nepratę prie ilgo plaukiojimo. Juk ne visi praėjo tuos pačius išmėginimus. Kam geriau sekėsi, tas pažįsta didžiadvasiškumą“ (Aum, 598).

Norisi cituoti dar ir dar iš tos nuostabios beribe kantrybe ir užuojauta pripildytos Evangelijos, juolab, kad visame supančiame gyvenime, mumyse pačiuose dažnai dar taip mažai akylumo, jautrumo, svetimos sielos suvokimo ir nuoširdžių santykių skambėjimo.

„Pirmiausia reikia susirūpinti, kad neatmesti net mažiausio naudingo krislo“ (Serdce, 542).

„Kiekviename naudingame krisle reikia išsaugoti Kosmosą, jei mes esame pasiruošę tapti visatos piliečiais “ (Obščina, 92).

„Reikia atminti, kad neapsakomai mažai besivystančių sąmonių. Todėl saugokite kiekvieną tokią sąmonę, net ir su daugeliu trūkumų. Trūkumų ir privalumų sugretinimas priklauso augančiai sąmonei“ (Agni-Joga, 338).

„Mokytojas privalo atminti, kad kiekvienas turi savo nešulį. Negalima visų suvienodinti. Negalima reikalauti vienodo greitumo, ir reikia pažvalinti kiekvieną gebantį nešti“ (Mir Ogniennyj, D.I, 445).

„Nesipiktinkite lėtu kai kurių charakterių formavimusi – jie bijo pasirodyti juokingais. Kiti ieško savo priėjimų savo išraiškose. Tuo geriau, tegu tarsi patys atranda. Tačiau pažadinkite ieškojimą. Tegul išreiškia savo spėjimus. Tegu visiškai individualiai kaupia patyrimą“ (Obščina, 250).

„Ar ne vis tiek, kiek stygų reikia geram skambėjimui? Svarbiausia, kad skambėtų. Nesistebėkime ir neteiskime įvairumo. Net dviejų smiltelių nerasime vienodų. Atvirkščiai, džiaukimės kiekvienu neįprastu sprendimu“ (Agni-Joga, 612).

„Reikia priimti viską, kas yra gyvybinga. Reikia džiaugtis kiekviena žiežirba, nes iš jos išauga Ugnis. Todėl būkite geranoriški“ (Mir Ogniennyj, D.I, 119).

„Reikia sukelti ypatingą įtampą, kad nesumindyti gėrio daigelio“ (Mir Ogniennyj, d.I, 593).

„Mes širdimi turime apglėbti kiekvieną reiškinį, atsiliepiantį į Gėrį“ (Mir Ogniennyj, D.I, 41).

„Mes sveikiname viską, kas nukreipta į Gėrį,“ (Hierarchija, 363).

„Netgi jei kažkas atsitiktinai padarė gėrį, pagirkite jį. Už kiekvieną gėrio trupinį girkite“ (Mir Ogniennyj, d.I, 192).

Tokiu būdu Gyvoji Etika yra viso Gėrio draugas ir laimina kiekvieną savęs atsižadėjimo akimirką, kiekvieną nuoširdų siekį, suskambantį tobulėjimo melodija, kiekvieną jausmą ir mintį, kuriuose spindi Šviesa.

„Gerumo Mokymas turi būti viso Gėrio draugu, visose jo išraiškose. <...> Gėrio Mokytojas turi liūdėti matydamas, kaip išdarko ir atmeta vienas kitą Gėrio darbuotojai. <...> Milijonai metų neišmokė žmonijos džiaugtis gėriu, pamilti jį, kaip suteikiantį didžiausią naudą. Mokymas turi sugebėti užjausti visus Gėrio nešėjus“ (Mir Ogniennyj, d.III, 573).

Jūs esate čia: Naujienos ugniesmokymas IХ. Pakantumo ir sutalpinimo Mokymas