Pirmadienis, Vas 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos ugniesmokymas ХVI. Evoliucijos mokykla

ХVI. Evoliucijos mokykla

ХVI. Evoliucijos mokykla 

Sakome – neatsigrįždami eikite iš žemosios sferos į tolimuosius pasaulius. Neatsigrįždami kilkite į Beribę Visatą.

Biespriedielnost, Id., 57

Kosmose gyvuoja beribė harmonizacija.

Biespriedielnost, d.I, 66

Pasauli, noriu priimti visas tavo dovanas. Noriu pripildyti pasiekimų taurę. Noriu, Valdove, Tavo Išminties Įsakų taurę išgerti!

Biespriedielnost, d.I, 7 

Materialistiniame moksle vis dar svarbiausią vietą užima darvinizmo teorija. Pagal ją, nesuskaičiuojamuosiuose gamtos procesuose vyksta laipsniška augalinių bei gyvūniškų formų evoliucija, nuo žemesniųjų į aukštesnius, nuo paprastos protoplazmos iki tokio sudėtingo organizmo, kokiu dabar yra protinga esybė – žmogus. Tačiau kodėl ši teorija žmogų laiko aukščiausiu pasiekimu, galima pasakyti, ribine gamtos vystimosi forma? Argi vystimasis turi ribas? Logiškai suvokiant evoliuciją, turėtų būti kokios tai tobulesnes, „viršžmogiškos“ esybės, kurių pažinimo šviesa net nesulyginama su mūsų sąmonės šviesa. Nejaugi per milijonus žmonijos vystimosi metų, žmogaus egzistavimo stadija – gamtos tobulėjimo idealas stovėjo vietoje? Ir tai tik todėl, kad nūdienos mokslo šviesuliai nepripažįsta sąmonių tobulesnių už save?!

Iš kitos pusės, gamtos evoliucijos tikslas – individualybės įgijimas, ko ir siekia visos formos, stovinčios ant bet kurio laiptelio, anksčiau ar vėliau, praeidamos šį kelią. Todėl ypatingai nelogiškai atrodo tai, kad kažkada įgyta, iškovota per kančias nuožmioje kovoje individualybė, arba sąmoningumas „natūralios atrankos“ proceso metu kartu su žmogaus mirtimi yra negrįžtamai prarandama, nes kitaip tai reikštų involiuciją. Bet gi vieno gyvenimo ribose žmogus gali išreikšti tik menką savęs pažinimo dalį. Apribodamas savo gyvenimą, žmogus apriboja ne tik savo veiksmus, jis apriboja Kosmosą (Biespriedielsnost, d.I, 110)

Gamtoje energija nedingsta, ten pastebimas energijos išsaugojimas, kodėl gi energijos nešiotojas, arba gyvybinės jėgos centras – žmogus, kartu su savo kada tai sukauptomis energijomis turi dingti? Kodėl žmogaus fizinių energijų apvalkale negali egzistuoti kompleksas arba sėkla pačių subtiliausių, nesunaikinamų energijų, tai kas ir yra grubaus materialaus kūno iniciatorius ir kas vadinama siela arba dvasia?

Tie ir kiti iškylantys klausimai paneigia prieštaringą materialaus mokslo nuomonę apie vieną arba baigtinį žmogiškos esybės gyvenimą. Argi žinomo gyvenimo galas arba pabaiga negali būti pradžia kokio-tai naujo individualybės kelio, kuris priklauso mokslo dar neištyrinėtai subtiliųjų energijų sričiai?

Savęs pažinimas žmogui yra prigimtas. Monada pradeda save suvokti (René Descartes „Cogito, ergo sum“(lot.) – Dekartas „Aš mąstau, vadinasi, egzistuoju“), kai įžengia į žmogiškumo stadiją. Savęs suvokimas, vieną kartą patirtas, daugiau negali ir neturi išnykti, nes tada evoliucijos teorija nebeturėtų nė menkiausios prasmės. Jei iš žmogaus atimti kokią tai kūno dalį, arba net perkirsti jį pusiau, jis nė akimirkai nepraras savęs pažinimo, kuris ir yra individualybės sėkla.

Aukščiausia gamtos forma žmogus yra ilgo vystimosi rezultatas, ir jei jo išorinė fizinė forma arba apvalkalas gali susidėvėti ir „numirti“, tai savęs suvokimas prilygsta negęstančiai liepsnai, kuri užgesdama viename egzistavimo plane, dar aiškiau įsižiebia kitoje subtiliųjų energijų sferoje.

Taip mūsų logika, priimdama evoliucijos teoriją, natūraliai prieina prie to, ką rytų mokslas vadina reinkarnacija.

Savęs pažinimas, taip pat įvardijamas siela arba dvasia, yra ta centrinė jėga žmoguje, kuri judina visus organus– širdį, smegenis ir nervų sistemą ir vadovauja visoms kūno funkcijoms, bei padeda vystytis organizmui, kuria materijos ( iš prigimties inertiškos) gyvenimą, bet vos tik dvasia, ši „žibalinė lempelė“, palieka daiktinį kūną, fizinis žmogaus pagrindas – kuris pats iš savęs yra tankus ir tamsus – tuoj pat suyra. Todėl visai nelogiška kalbėti apie tankią materiją kaip apie „mąstančią“, kaip apie medžiagą, nešančią gyvybę, arba teigti, kad mūsų sąmonė, mintys ir jausmai yra „antrinis materijos produktas“. Teigiama, kad mintis yra smegenų žievės veiklos mechaninė pasekmė, bet pačios smegenys argi nėra tik krūva atomų? Akmenį ir geležį taip pat sudaro atomai, bet kodėl gi jie nemąsto?

Kaip gi fiziologija ir chemija gali paaiškinti visus psichinius fenomenus žmoguje, laikydami žmogaus psichiką mechanizmu, nors ir labai subtiliu? Tiesa tame, kad žmogaus dvasia yra liepsna, tai yra šviesa, o žmogaus kūnas – tos liepsnos žibintas. Žmogaus esybės, jo sielos vystimuisi būtina, kad ji būtų sujungta su žmogaus kūnu, nes pati siela turi materialų pradą, tik nesulyginamai subtilesnį ir spinduliuojantį, ir išsireikšti ji gali tik per materiją.

Ir dar, kaip paprastame „materijos reflekse“ – sieloje – gali atsirasti neišsenkantis siekis pažinti aplinką, mylėti ir grožėtis? Argi mašinoje yra toks impulsas?

Jau laikas materialistiniam mokslui pagarbiai ir dėmesingai įsiklausyti į rytų mokslo mintis, tada Kosmoso ir žmogaus sukūrimas bei evoliucija suspindės visai kitoje, sudvasintoje šviesoje.

***

Kaip gi atrodo kosminė evoliucija Gyvosios Etikos Mokymo atžvilgiu?

Visa kosminė materija randasi nenutrūkstamoje, amžinoje pulsacijoje. Materijos pasireiškimo procesas lyginamas su kvėpavimu. Gyvenimiškas impulsas, arba evoliucijos impulsas, slypintis neaprėpiamoje Gamtoje, nukreipia visus reiškinius, atomus, protoplazmą arba Saulės sistemą į amžiną, nesulaikomą judėjimą pirmyn.

„Jėga, judinanti gyvenimą, įdėta į kiekvieną atomą ir yra kiekviename elemente, šis impulsas kuria kryptį“ (Biespriedielnost, IId., 15).

Visoje kosminėje erdvėje, įvairiose pasireiškimo stadijose, iki pilno savęs suvokimo žmoguje, pulsuoja latentinė (lot. latens – paslėptas, nematomas, slaptas, išoriškai nepasireiškiantis) sąmonės ugnis. Kaip sako Gyvoji Etika, visi kosminiai procesai pripildyti psichogyvenimo sėklomis.

Nematomas ugninis procesas judina Aukščiausią Protą, kuris, kaip ugninis kvėpavimas, savo spinduliais prasiskverbia pro visą besikuriančią materiją.

„Visas Kosmosas Protauja. Visoje erdvėje išreikštas jo Rankos įsakymas. Nesuskaičiuojami jo visi veiksmai ir naujos kombinacijos. Nuo šviesulių chimizmo iki kasdienio gyvenimo reiškinių jis valdo visos Būties pradžią. <...> Sunku neigti šį visagalį Kosmoso Protą, kuris savo kvėpavimu prasiskverbia į visus tankius sluoksnius“ (Biespriedielnost, Id., 28).

Visame Kosmose, visuose beribiuose diferencijuotuose materijos pasireiškimuose pulsuoja Aukštasis Protas – gyvenimo Pradžios Šaltinis, kuris perduoda gyvenimo ugniai evoliucinius impulsus, nukreipdamas juos sąskambyje su Aukščiausios Darnos įstatymu. Taip Kosminis Protas kuria, prisotindamas materijos arba energijos elementus sąmonės impulsais ir nukreipdamas juos tobulėjimo keliu į nesibaigiantį formų pasireiškimą.

„Pasaulio sukūrimo pagrindą sudaro didis impulsas, arba siekis išsireikšti. Tai tas pats impulsas, arba būties troškimas, kuris traukia įsikūnyti ir žmogų. Aukščiausioje savo išraiškoje tai Dieviška Meilė, taip pat išaukštinanti žmogaus meilė. <...> Dievas yra Meilė, ir meilėje ir per meilę užgimsta kiekvienas Ego pasireiškimas. Kosminis Magnetas, arba Dieviška Meilė, Būties paliepimu palaiko visą Kosmosą“ (Pisma Jeleny Rerich, T.2, 2.07.37.)

Kitu aspektu Aukščiausią Protą galima pavadinti Kosminiu Magnetu, kurio stipri srovė pritraukia visus gebančius evoliucionuoti elementus ir žmogaus sąmonę kreipia kilti nesibaigiančiu tobulėjimo keliu.“

„Kosminis evoliucijos Magnetas skirtas amžinai traukai, nukreipiant tobulėjimo keliu“ (Biespriedielnost, Id., 113).

Nors daugelis materialistinio mokslo pasekėjų neigia Pasaulio Pradžią arba Protą, vis tik daugelis ne tik rytų, bet ir vakarų mokslo šviesulių išreiškia būtent priešingą nuomonę. Pavyzdžiui, Einšteinas, atvėręs naują santykinumo erą moksle, visada tvirtino, kad Pasaulio veiksmuose atsispindi Aukštesnis Protas, kad Kosmoso evoliucijos procesus surikiuoja ir harmonizuoja taip vadinamas dieviškas įstatymas. Galime sutikti ir su genealaus Bekono žodžiais, kad tik mažas žinojimas atitolina nuo Dievo, o didesnis vėl priartina prie Jo. Nei vienas tikras mokslininkas, kuris visa širdimi trokšta daugiau žinoti ir pagarbiai įsiklauso į mintis kitų mokslininkų, kurie už energetinės materijos substancijos įžiūrėjo aukštesnius impulsus ir dėsningumus, skeptiškai neneigs tų didžių tiesų ir neskleis apie Kosmosą ir apie išreikštą jame materiją logika ir empirija nepagrįstų teiginių.

Visa Kosminė Erdvė „yra ugninis okeanas, ir jos ugninės kibirkštys sukuria nesuskaičiuojamas monadas“ (Pisma Jeleny Rerich, t.2, 29.01.38).

Iš šių Aukščiausiojo Proto apvaisintų amžinų monadų, arba ugninių dvasios sėklų, ir sukuriamos nesuskaičiuojamos žmonių sielos.

Žmogaus monada, kosminės ugninės Gyvenimo pradžios kibirkštis, įsisuka į evoliucinių impulsų sūkurį ir per skirtingas žemiškų rasių formas ir tautas keliauja amžinu, nenuilstančiu tobulėjimo keliu. Pagal rytų ezoterinių mokslų tvirtinimą po milijonų metų klaidžiojimų žmogaus monada pagaliau sugebėjo įsikūnyti ir gimti tankiame žemiškos materijos apvalkale, o tada jai pagalbėti atėjo Šviesos Sūnūs ir Dukros, arba Dvasios Prometėjai, kurie suteikė monadai suvokimą ir apginklavo ją laisva valia. Taip dieviška žmogaus dvasios sėkla įgyja savęs pažinimą, ir taip prasideda tikrasis amžino keleivio tobulėjimo procesas.

Taip susikuria žmogaus sąmonė, kuri yra nesuskaičiuojamų gyvenimiškų patirčių ir patyrimų rezultatas. Sąmonės evoliucija – grubios materijos energijų transmutacija, sudvasinimas, prašvitimas bei monados apgaubimas – nesunykstančios žmogaus esmės ėjimas į subtilesnę, švytinčią materiją.

Vadinasi, evoliucijos kelias – tai netobulų materijos formų tobulinimas, grubios materijos virtimas į pačių subtiliausių energijų kristalus. Iš kitos pusės, eiti tuo keliu, vadinasi, dvasios sėklą apdovanoti dieviškomis evoliucijos dovanomis – Šviesos Lobiais.

Sielos tobulėjimo kelias – tai ėjimas nuo pusiau stichinių į aukštesnes, tobulesnes evoliucijos formas, virtimas iš nesąmoningos į prašvitusią dvasią, vystimasis nuo instinktyvaus ėjimo apgraibomis iki beribių ugninių minčių kūrybos sferų. Ėjimas nuo neaiškaus savęs pažinimo, kuris kaip jonvabalis mirksi tamsoje, galiausiai įsižiebiant žvaigžde bendradarbiaujant su kosminiais šviesuliais ir duodant šviesos savo jaunesnėms sesėms.

Taip siela eina ilgu žemiško prašviesėjimo keliu, kol iš nesąmoningos, silpnos būtybės taps savo sąmonės valdove, apsiginklavusia kosminiu žinojimu, jausminiu pažinimu ir ugnine energija, ir galiausiai – Aukščiausių Jėgų bendradarbe.

„Tik dvasios tobulinimui mes esame čia“ (Serdce, 400).

***

Galiu pernakvoti nuostabioje Žemėje, kad pratęsčiau kelią.

Išmintingas eina nuo Žemės į viršų...

Rytų kriptogramos 

Tačiau ką gi gali pasiekti evoliucijoje individuali žmogaus sąmonė per vieną gyvenimą, kuriuo žmogų apriboja materialistinio mokslo atstovai?! Ar gi, tiesą pasakius, neatrodo absurdiškai trumpas ir beprasmis žmogaus gyvenimas grandiozinėje, darnioje gamtos tėkmėje – kai viskas aplink evoliucionuoja ir trokšta tobulėti paties stebėtojo – žmogaus sąmonė stovi vietoje arba vystosi tik trumpoje amžinybės atkarpoje?!

Jokie proto argumentai negali nuneigti tiesos, ir jei išvis įmanoma kalbėti apie žmogaus evoliuciją, tai ji turi vykti keliuose sąmonės vystimosi etapuose, arba gyvenimuose.

Taip mes prieiname reinkarnacijos, arba persikūnijimo įstatymą, be kurio negali vykti žmogaus tobulėjimas. Juk mūsų gyvenimas tikrai neturėtų jokios prasmės, o pasaulyje neegzistuotų tiesa, jei jame neviešpatautų šis absoliutus kosminis dėsnis. Kitaip ieškotojo sąmonė būtų prislėgta tos didžiulės nelygybės, kuri pastebima pasaulyje, ir jo pasruvusi krauju širdis šauktų: kodėl?!

Reinkarnacijos dėsnis moko, kad dabartinis žmogus yra praeito žmogaus veiklos rezultatas. Taip pat sąmonės, gebėjimų ir fizinės būklės skirtumai tarp žmonių yra praeitų gyvenimų veiklos ir pasiekimų, žmogiškų siekių, norų ir minčių pasekmė. Yra senos dvasios, turinčios turtingą dvasinį patyrimą ir didžiules sankaupas, kurios apsireiškia gyvenime išskirtiniais gebėjimais, neblėstančia energija bei dvasine sinteze. Ir yra nesuskaičiuojamai daug jaunų sąmonių, kurios savo gyvenime eina apgraibomis, kurios mokosi paruošiamosiose klasėse; kai kurios iš jų žavisi kitų dvasių plačiomis žiniomis, bet dažnai proto bukumas priešinasi žinių priėmimui vardan tautos progreso.

Reinkarnacija tikrovėje atskleidžia žmogaus esmės paslaptį: jo subtilaus kūno arba sielos sukauptą psichinę energiją ir jos savybes, parodo visus didžiulius skirtumus tarp žmonių ir nustato žmogaus vystimosi kryptį, gyvenimiškas užduotis, paaiškina „likimo smūgius“ ir sunkius susirgimus, o dažnai ir laimę, kuri laukia žmogaus.

Amžinųjų kelių keliauninkas – žmogaus dvasios sėkla, arba nemirtinga Dieviško proto dalis, vėl ir vėl pasinerdama į materiją ir keisdama savo apvalkalą, kovoje ir gyvenimo sunkumuose, nesibaigiančiuose darbuose ir santykiuose su kitais žmonėmis kaupia patyrimą. Taip amžinasis mokinys kiekviename gyvenime įgyja naujas kūno formas ir fizinę sąmonę, kažko išmoksta dėka duotos jam užduoties, sustiprina tą savybę, kuri jame dar netobula. Taip reinkarnacija tampa tikra, didžia, nesibaigiančia mokykla kiekvienai sielai.

Kaip gi kitaip, be šio dėsnio, pasiekti tobulumo ir aukščiausios, įvairialypės, darnios individualybės žmoguje? Kaip gi įmanoma įtvirtinti viename trumpame gyvenime Kristaus įsaką: „Būkite tobuli, kaip kad tobulas yra jūsų dangiškas Tėvas“? (Mat., 5.48)

Šis įstatymas įneša konsonansą į Visatos simfoniją, kur viskas dėsningai krypsta į tikslą, kur keičiasi metų laikai ir diena keičia naktį, o naujas gimimas – mirtį. Tai įrodo, kad ir žmogaus gyvenimas negali būti atsitiktinumas, jis yra dalis kosminės kūrybos ir turi didžiulę prasmę bei pats iš savęs yra gražus.

Persikūnijimo principas buvo kertiniu akmeniu visuose neiškraipytuose religiniuose Mokymuose ir daugelio senovės tautų pasaulėžiūrose (tame tarpe ir latvių, lietuvių, keltų ir kt.); taip dvasiniai tautų mąstytojai bandė suvokti tobulumo pasiekimo galimybes. Šį dėsnį žinojo ir žydai, bent jau kai kurios jų sektos. Apie persikūnijimą tvirtino ir Kristus, tai galima suprasti iš Jo pasikalbėjimo su mokiniais.

Visiškai absurdiškai atrodo tai, kad laikiną žmogaus apvalkalą, jo dvasios buveinę, jo rūbą materializmas skelbia esant esminiu žmogumi, tada kai jo nemirtingą esybę, jo sąmonės nenutrūkstamumą neigia! Tačiau kaip galima neigti tai, ką senovėje pripažino visi Dvasinės Kultūros vedliai, ir dar šiandien pripažįsta visa eilė iškilių literatūros ir filosofijos atstovų? Dar kartą primename: nei vienas Pasaulinis Mokytojas neneigė žmogaus įsikūnijimų kaitos ir Subtiliojo Pasaulio. Žinoma, kiekvienai tautai tai būdavo pateikiama pagal jos to meto sąmonės lygį ir galimybę tai priimti.

Kodėl gi ši pagrindinė idėja niekaip neįsitvirtino žmonių sąmonės gelmėse? O gi, paprasčiausiai todėl, kad dauguma žmonių „noriai užsiima nereikalingais dalykais, o jų vaizduotė neišauklėta suvokti kertines sąvokas“ (Agni-Jog, 553).

Pagrindinis prieštaravimas reinkarnacijos idėjai galėjo būti šis: jei žmogus jei gyveno iki savo gimimo, kituose, nežinomuose gyvenimuose, kodėl jis neatsimena?

Mūsų fizinė sąmonė – smegenys, atminties organas, priklauso šiam įsikūnijimui. Aukščiausias ego, kuris atspindi mūsų širdies sankaupas, tai atsimena. Tačiau mūsų fizinės smegenys dar negali priimti aukštų ugninių vibracijų. Kadangi vidutinis žmonijos atstovas yra lygintinai žemo išsivystymo lygio, tai ir jo apvalkalas dar neįgijo pilno sąskambio. Ir net prašvitusios dvasios turi apsivilkti šiuo grubiu rūbu, kuris neretai uždengia aukščiausius dvasios pliūpsnius, todėl ir jie negali turėti pilnos atminties.

Kol žmogus disciplinos vadžiomis nepažabos savo sąmonės, kol nenugalės savo egoistinių jausmų ir neįvaldys savo laisvos valios impulsų, iki tol likimo, arba karmos pančiai, kurie riša jį su sunkiais praeities įvykiais, gali traukti žmogaus sąmonę atgal ir trukdyti evoliucijai, todėl jam dar negalima duoti praeities atsiminimų rakto.

Vis tik būna akimirkos, kai iš širdies taurės iškyla praeities vaizdiniai ir reginiai (pavyzdžiui, miegant). Kadangi žmogus dar nesugeba kontroliuoti savo sąmonės, tai jis ir neatkreipia dėmesio į savo vaizdinius arba momentinius atsiminimus.

Antra, dauguma vaikų (ypač iki 5 metų), kurių sieloje dar nenutrūko ryšys su Subtiliuoju Pasauliu, neretai prisimena praeitį. Ypač paskutiniais dešimtmečiais, greitėjant žmonijos evoliucijos dinamikai, tokie vaikiškų prisiminimų atsitikimai dažnėja.

Dar vienas persikūnijimo dėsnio įrodymas – netikėtos simpatijos arba antipatijos jausmas, sudarantis pagrindą daugeliui santykių, stiprus, nenutrūkstančios draugystės magnetas, kuris kartais suartina žmonės iš gyvenimo į gyvenimą. Ir dar, gili, neįveikiama meilė kokiai tautai ar šaliai, kur žmogus dažnai atranda savo antrąją tėvynę.

Pastabus mąstytojas nemažai tokių persikūnijimo faktų ras savo ir supančių žmonių sielose. 

***

Sutraukykite grandines ir atsisakykite karmos būti padariniu.

Biespriedlielnost, Id., 63 

Žmogaus evoliucija vyksta labai lėtai, nes jis prilygsta silpnam ir vis dar nesąmoningam mokiniui, kuris perdaug tingiai ir išradinėdamas įvairiausius išsisukinėjimus atlieka savo mokyklines užduotis. Jis dažnai turi sugrįžti į Žemę, kartais tik todėl, kad įvykdytų vieną ir tą pačią užduotį, ar patobulintų kokią-tai dar neišvystytą moralinę savybę. Kiekviename naujame gyvenime jis turi papildyti savo sukauptų gebėjimų ar turtų lobyną – tą vienintelį turtą, kurį jis nešasi su savimi iš vieno gyvenimo į kitą.

Žmogaus dvasios evoliuciją užlaiko jo silpna, mažai suvokta laisva valia. Laisva valia – tai evoliucijos stimulas. „Laisvas pasirinkimas yra beribis, ir tame slypi visas grožis“ (Biespriedielnost, Id., 193). Laimingas tas, kurio valia išsivadavo ir tapo sąmoninga, kuri yra visada ryžtinga ir teisinga ir tapo tikru stimulu, tai yra judinanti žmogų tobulėjimo jėga.

Mes matome, kad gamtoje, jei mąstyti plačiai, nieko nėra atsitiktinio. Vietoj atrodančio atsitiktinumo karaliauja imanentiškas (lot. vidinis, iš prigimties būdingas, ne išorinių veiksnių sukeltas) nepažeidžiamas įstatymas – priežasties ir pasekmės įstatymas, kuris apsprendžia kaip fizinių, taip ir mentalinių energijų pasireiškimą. Kiekvienas veiksmas, kiekviena priežastis gimdo savo pasekmes. Šį absoliutų įstatymą, kuris Rytuose vadinamas karma, galima pavadinti darnos, evoliucijos ir pusiausvyros dėsniu. Jis karaliauja visuose beribiuose Kosmoso procesuose, kaip ir daugialypiame žmogaus gyvenime.

Šis aukščiausias, nekintamas Visatos įstatymas, kuris yra visų kitų įstatymų pradžia, neklystančiai ir išmintingai suriša kiekvieną pasekmę su jos priežastimi, tokiu būdu sugrąžindamas priežastį jos sukūrėjui, kol nebus atstatyta pažeista žmoguje pusiausvyra. Gyvoji Etika tai vadina teisingu visatinio gijimo įstatymu. „Padaryta žaizda reikalauja užgydymo ... Sudraskytas audinys turi būti atstatytas“ (Aum, 340).

Už kiekvieną veiksmą, netgi mintį mes sulaukiame atpildo. Jei mes trukdome kosminei teisei – esame baudžiami, jei padedame – apdovanojami. Sakoma, kad karma baudžia piktadarį tol, kol jo neigiamas veiksmas nebus atpirktas iki smulkmenų. Todėl karma seka paskui žmogaus sielą iš gyvenimo į gyvenimą, kol nesuranda aplinkybių pilnutiniam teisingumo atstatymui.

„Pasigailėjimo negali būti, kada karmos įstatymas turi išsipildyti iki ženklo“, [iki paskutinės raidės] (Listy Sada Moriji, IId., 21).

Iki paskutinės jotos (daugiklis 1024) mes turime apsimokėti už savo skolas, tai Kosminė Tiesa. Nežinančiam šis aukščiausios tiesos įstatymas atrodo žiaurus ir negailestingas, bet pažinusiam jį – tai Kosminės Meilės, palaimos įstatymas. Nes įstatymas nebaudžia mechaniškai, bet auklėja kentėjimais, tai pati tikriausia mokykla žmonėms, tai evoliucijos stimulas, kuris kreipia amžiną keleivį keistis, tapti geresniu.

Tiesa tas, kad tas kuris pasipriešinasi, sukyla prieš aukščiausią įstatymą ir savo nusikaltimais nori jį apversti, anksčiau ar vėliau bus sutrintas priešingų to įstatymo magneto srovių ir apvalytas kančių žaizdre. Jei žmogus to nesupranta, aukščiausiojo ego sąmonė, kuri visada kontroliuoja jo gyvenimą, leis pajusti tą įstatymą per širdies balsą, per jausmus.

Klausia – iš kur nesibaigiančios žmogaus nelaimės? Ligos, katastrofos, dažnai ištisa kentėjimų virtinė? Du draugai fronte kovoja greta, vienas žūna, o kitas nepaliestas pereina ugnį? Kodėl vienam nuolat duodama, o iš kito kaip ir ištisai atimama? Evoliucijos įstatymas, kuris veikia visą žmogaus gyvenimą, turi slaptą tikslą – pažadinti žmogaus sąmonę, kad jis pradėtų suvokti arba bent susimąstytų apie padarytą blogį; tas suvokimas pakeistų visą jo sąmonę ir gyvenimą, ir jo klaidingi veiksmai jau niekada nebūtų pakartoti. Nes tik sava sąmone galima panaikinti pasekmių naštą, atnaujinant pažeistą „etikos molekulių“ darną. Taip sąmonė arba žmogaus mintis veikia ir kuria jo likimą. Sakoma, kad žmogaus karma – jo minčių kūrinys.

Jei žmogus nesupranta, ką padarė, jam pagelbėja karmos įstatymas, apipildamas jį kentėjimais. Tokiu būdu, kančia yra geriausia mokykla nesąmoningam žmogui, ji kreipia, kol žmogus nepamato padarytos klaidos ir nepasistengia jos ištaisyti, jei neįmanoma tiesiogiai, tai netiesiogiai pasiaukodamas.

Štai kodėl vertinant žmogaus veiksmus svarbiausia yra suprasti motyvą. Todėl žmogus visada privalo kontroliuoti save ir savo troškimus.

„... Karma susideda, visų pirma, iš žmogaus minčių, siekių ir ketinimų, veiksmai – tik antraeilis faktorius“. “. „Būtent siekiai sukuria žmogaus charakterį arba jo karmą“ (Pisma J.Rerich., 2t., 23.11.37).

Jei žmogaus karmą sukuria mintis, tai mintis ir valdyti gali žmogaus likimą. Mintis skatina ir kreipia mūsų valią, pasakyta, kad „energija ir valia –tai karmos valdytojai“ (Agni-Joga, 127).

Nesavanaudiška tarnystė bendram labui keičia žmogaus sąmonę, ji kreipia žmogų į ateitį – tai pasiaukojanti, ugninė, kryptinga mintis, galinti pakeisti net žmogaus karmą, netgi išlaisvinti jį nuo „praeities ligos“. Tai tiesa, kad kilniais poelgiais žmogus gali aplenkti savo karmą, ir tada ji nebepasigins. Kitais žodžiais kalbant, altruistinė mintis kaip strėlė įtrauks į savo ugninę orbitą praeities nuosėdas ir jas sudegins.

Jei siauroms sąmonėms karma yra vienintelis evoliucinis kelias, nes jų dvasinis žinojimas, sąmoningumo liepsna dar blankūs, o valia ribota, tai sąmoningos dvasios, didieji savo savasties nugalėtojai yra karmos valdovai, tikri savo likimo kalviai.

Karmos įstatymas labai sudėtingas. Jis nematomais siūlais suriša mus su mūsų artimaisiais, kolektyvais, tautomis ir, galiausiai, su visa žmonija, o taip pat su artimomis sielomis iš kitų gyvenimų, su tais, kurie dar neįsikūnijo, ir todėl jiems nelemta fiziniame plane būti kartu.

Aukštos dvasios, kurios seniai išsivadavo nuo nepalenkiamo karmos įstatymo, pasilieka Žemėje, nors jos jau seniai yra užbaigusios savo žemišką evoliuciją, ir savanoriškai suriša save su žmonijos karma, prisiimdamos sau jos tobulėjimo naštą, tai padeda reguliuoti žmonijos karmos srautą.

Reikia pažymėti, kad mūsų dinamišku vertybių perkainojimo laikotarpiu, ant naujos epochos slenksčio, „kai planeta užbaiginėja savo karmą, žmonija moka už išsigimimus“ (Hierarchija, 381) ir evoliucija veržliai greitėja.

Mes matome, kad žmogus niekada negalės išsisukti nuo karminio įstatymo magneto traukos, taip pat jis neišvengs atsakomybės ir už kiekvieną savo poelgį. Šis įstatymas persekios jį visą gyvenimą, netgi naujame gyvenime, kol nenurims jo sukurtas priežastinis pasekmių viesulas, tai yra kol absoliučiai nebus išpirkta neteisybė ir žmogus, tiesiogiai ar netiesiogiai, per savo sąmonę išmoks pripažinti savo nuklydimus.

Tokiu būdu, karma lydi žmogų vos jis peržengia šio gyvenimo slenkstį ir iki jis pasitraukia į kitą pasaulį, kuris Rytuose vadinamas subtiliuoju.

Nūdienos materialistinis mokslas ištyrė, nors dar ir ne iki galo, fizinį pasaulį, bet jei jis retkarčiais ir prisiglaudžia prie subtiliųjų psichikos energijų, minties fenomenų, tai subtiliųjų vibracijų pasaulis dabartinio mokslo jausminio suvokimo lygiui arba transcendentiniam žmogaus suvokimui bei empiriniams tyrinėjimams vis dar nepasiekiamas. Kaip retą išimtį galima paminėti, pavyzdžiui, nuostabaus astronomo Kamilio Flamariono knygą „Nežinoma“ (Nicolas Camille Flammarion, 1842-1925), kurioje jis surinko daug įdomių dokumentinių liudijimų apie gyvenimą po mirties, taip pat teosofės Elzos Barker (1869-1954) knygą „Gyvo mirusiojo laiškai“ ir kt.

Ši tema reikalauja plataus tyrinėjimo, todėl paliesime ją tik paviršutiniškai.

Rytų mokslas moko, kad po mirties žmogaus siela, priklausomai nuo sąmonės lygio ir karmos, magnetiškai įtraukiama į tapačių energijų sferą. Siela patenka į anapusinį pasaulį su visomis energijų ir savybių sankaupomis, įgytomis šiame arba praeituose gyvenimuose, žinoma, kristalizuotame pavidale. Ji įtraukiama į sferą, kurioje jos fizinė sąmonė kurį-tai laiką gali jaustis „kaip namie“.

„Žmogus pereina į Subtilųjį pasaulį su visomis savo ydomis ir teigiamybėmis, jis pilnutinai išsaugo savo charakterį. „Dvasios piktžaizdės, jei jos neišgyventos Žemėje, persikelia į Subtilųjį Pasaulį“. Ar gi nėra pasakyta – „sėjėjas čia, ir pjovėjas ten“, Subtiliajame Pasaulyje. Dar daugiau, visos mūsų savybės ten suaštrėja, tampa subtilesnėmis, todėl tulžingi čia, ten tampa dar tulžingesni, ir atvirkščiai“ (Pisma J.Rerich, T.2, 5.07.38).

Piktadario ar pijoko sąmonė ten tikrai bus prislėgta nesuvaldytų aistrų, kurios pragariškai degins, nes neturėdamas fizinio apvalkalo, tai yra kūno, jis negalės tų aistrų patenkinti. Bedievis arba gyvenimo neigėjas-savižudis įžengs į ten kaip į tamsią bedugnę, ir nesąmoningumo debesis užguls jo sąmonę kaip kančia. Vidutinė, sąžininga sąmonė kurį-tai laiką liks žemosiose anapusinio pasaulio „norų sferose“, kurios Rytuose vadinamos astralinėmis. Ten įvyks apsivalymo procesas. Ir, galiausiai, kai siela išgyvens žemiško gyvenimo trauką, kūniškus geismus, ji nusimes astralinio kūno apvalką ir kurį-tai laiką, kiek leis jos dvasinis lygis, bus palaimintajame rojuje, arba, kaip jį vadina Rytuose, Devačane. Laimingas tas, kuris dar gyvendamas surikiavo savo mintis ir suvaldė psichinę energiją, kuris nuolat buvo atsisukęs į gėrį, į Aukščiausiąjį. Toks žmogus galės greitai pakilti į mentalines, dvasines – ugnines anapusinio pasaulio sferas. Tobulos dvasios, kurios gyvendamos Žemėje savo asmeninę gerovę aukojo bendram labui, o subtiliose sferose atsisakė asmeninės palaimos ir Devačano, kad kuo greičiau patektų į tą sargybos vietą, iš kurios ir toliau galėtų liepsningai tarnauti žmonijos gelbėjimui. Jie papuola į švytinčias kilnių minčių ir jausmų sferas, kur gyvena dvasios, savo egoizmą perlydžiusios į altruistinius impulsus, kur aukščiausias žmogaus ego pasidengia švytinčia materija – meile, kur nėra šešėlių, nes sąmonė skleidžia tik šviesą.

Subtiliajame pasaulyje svarbiausios yra sąmonės savybės ir ugninė žmogaus energija. Todėl ir visas anapusinio pasaulio matymas yra santykinis, žmogus mato tai, ką mato jo dvasinės akys. „Galima žavėtis šviesa, bet galima atsidurti ir migloje. <...> Todėl taip dažnai kartojame apie ugninę sąmonę, kad nedelsiant vykti į šviesesnes sferas. Visomis aukščiausiomis priemonėmis reikia siekti ugninės sąmonės“ (Mir Ogniennyj, Id., 322).

Gyvosios Etikos Mokymas savo pasekėjams įsako jau čia, šiame tankios, apribotos materijos pasaulyje visomis sąmonės jėgomis siekti ugningai tyrų, nesavanaudiškų ir kūrybinių minčių sferos. Žinoma, nuolat būti tokioje sferoje maišo fizinis apvalkalas ir žemiškos sąlygos, bet žmogaus širdis gali būti taip išvalyta ir prašviesėjusi, kad pradės justi nenutrūkstantį pakylėtą ryšį su ta dvasine sfera. Ten amžinai skrieja mūsų pačios kilniausios, pasiaukojančios mintys ir tyriausi jausmai, nuoširdi ištikimybė ir meilė, svajos apie ateitį, darbo, kūrybos ir įkvėpimo entuziazmas, šventos grožio žavesio liepsnos. Tikrieji Ugninio Pasaulio pasekėjai – tai tyros širdies riteriai, nesavanaudžiai entuziastai, kuriantys gėrį tautai ir žmonijai, kasdienybėje išreiškiantys dvasios herojiškumą. Kiekvienas iš mūsų dvasingomis savo gyvenimo minutėmis gali nutiesti spindulį iš savo širdies į tą aukščiausios Šviesos Ugnies okeaną ir tokiu būdu nors akimirkai pakilti virš kasdienybės. 

***

Jei neaprėpiamos gamtos evoliucija, gyvenimo ir žmonijos evoliucija yra vystimasis arba sąmonės augimas, tai išsireiškiant kitais žodžiais, žmogaus dvasios tobulėjimas vyksta sąmonės išplėtimo ir širdies auklėjimo keliu. Sąmonės plėtimas – tai „geriausia, ką galima duoti evoliucijai“, tai saulės šviesa amžino keleivio gyvenimo takuose, pritemusiuose nuo klydimų, tai kryptis ir prasmė viso jo tolimesnio kelio.

Antroji žmogaus užduotis – siekti subtilumo, kad per ugninę širdies anteną sąmonėje vis stipriau skambėtų eteriniai viršžemiško pasaulio garsai.

Sąmonės išplėtimo kelias – tai nenutrūkstantis ugninės, arba psichinės žmogaus širdies energijos prabudimo, vystimo ir kristalizavimosi kelias, nes amžinųjų tolių keliautojui ši subtili energija yra neblėstanti Kelrodė Žvaigždė į aukštesnes sferas. Ši slypinti žmoguje pirminė energija apšviečia sąmonę, sutvirtina širdies žinojimą, tarnauja dvasiniu magnetu, pritraukiančiu visas geriausias mintis ir galimybes.

Tai tiesa, kad žmogaus evoliucija yra nesibaigiantis dvasios kopimas iš nesąmoningumo prietemos į vis gilesnį sąmoningumą, į vis subtilesnį dvasingumą.

Žmogaus evoliucijos kokybė ir tempas apsprendžia dvasios siekį. Kuo skaistesnėmis liepsnomis dega sąmonė, tuo galingesne jėga tobulėja siela.

Sąmonės praplėtimas – tai ir sukauptų etikos lobių išryškėjimas gyvenimiško patyrimo žaizdre.

Tačiau akmenuotas yra kelias, vedantis į kalnuotas viršukalnes, jis nėra lengvas. Žmogus turi praeiti žemės skaistyklą – didžią kančių, ieškojimų ir džiaugsmo pasiekimų bei kovos su kliūtimis ir, labiausiai, su savo prigimtimi mokyklą. Tik sunkumai užaugina širdyje patyrimo kristalą, tik klaidų ir nuklydimų žaizdro ugnis, kuri verčia kentėti, apvalo ir leidžia atgimti.

„Kiekviena dvasinė pakopa reikalauja aplinkybių pasunkinimo. Gyvuoja senovinis padavimas, kad iš žmogaus kančių gimsta brangakmeniai“ (Hierarchija, 38).

„Dvasios kančios yra vienintelis ir trumpiausias kelias “ (Listy Sada Moriji, Id., 232).

Tik tada, kai širdis kraujuoja, žmogaus rankos gali nuskinti aukštikalnių stebuklingąją gėlelę.

Sakoma, kad sąmonė auga lėčiau ir nepastebimiau už žolę. Tačiau kai kuriais atvejais – galbūt, net lėčiau, nei akmens kristalas. „Visa auga kantriai, ritmiškai, akimirka už akimirkos“.

Amžino keleivio širdies giluminiuos lobynuose skamba judinantis impulsas, leitmotyvas visų jo tolimųjų klajonių: tapk nors truputį geresniu, švaresne širdimi, nesavanaudiškesniu siekiuose! Mažiau galvok apie save, o kaip padėti kitam, kaip padidinti Šviesą. „Mylėk savo artimą, kaip patį save ir daugiau, nei save“.

Taip ugninių strėlių sunkumuose ir gyvenimo išbandymuose, apšvitinti nesavanaudiškumo kibirkščių, nukrenta egoizmo apvalkalai ir sąmonėje iš lėto užauga bendros gerovės siekio stimulas. Asmeninis „aš“ pasitraukia, vis stipriau jį keičia galingas bendradarbiavime ir kūrybiškas „mes“.

Pirmas praplėstos sąmonės ženklas: mintis apie tautos gerovę, apie bendradarbiavimą, apie bendruomenę.

Kildamas į kalną keleivis apačioje turi palikti visa, kas nebūtina. O būtent, pirmiausia, – pačią didžiausią gyvenimo iliuziją – prisirišimą prie laikinų daiktų, antra – įsitikinimą, kad jo kūniško apvalkalo gerovė yra pagrindinis jo gyvenimo tikslas.

Taip kopdamas aukštyn žmogus palaipsniui pasiekia stadiją, kai jis pradeda sąmoningai kurti ir kontroliuoti save. Sąmoningumas visuose veiksmuose iš tikrųjų pagreitina gyvenimo tėkmę. Keleivis mato savo kelią, suvokia savo užduotį ir ugningai skuba, nesitraukdamas nė žingsnio atgal, atlikti ją.

Jo mantra tokia: „Kuo greičiau, tuo geriau!“ (Biespriedeielnost, Id., 40). „Kam reikia metų, jei galima užbaigti per savaites“ (Listy Sada Moriji, IId., 3).

Vis greitėja jo kelias evoliucijos orbitoje, apšviestas nesuskaičiuojamomis širdies ugnimis. Ugninis jo tobulėjimo stimulas – ištikimybė, meilė žmogui ir žygdarbis.

„Kaip kryptingame sūkuryje skrieja suvokę savo paskirtį“ (Biespriedielnost, Id., 369).

Nuo tos akimirkos, kai dvasia pabudo, nebėra ribų sąmonės užkariavimams ir širdies meilės kūrybai.

Vis dažniau ir aiškiau širdyje žmogus ima girdėti jausmus atpažįstantį balsą; kartais tas balsas jam atrodo tarsi Žinia nuo jo Numylėtojo, jo Mokytojo.

Jo širdis iš lėto prasiskleidžia, artėdama prie nematomo, ugninio Mokytojo.

Kiekvieną Patarimą ir Užuominą, duotą Jo Mokyme, jis siekia įgyvendinti. Jis stengiasi kuo mažiau asmeninėmis mintimis apsunkinti Vedlį, netgi atvirkščiai, širdis dega troškimu padėti Jam. Taip palaipsniui žmogus tampa Aukščiausiojo bendradarbiu.

„Reikia ruoštis tapti bendrakūrėjais“ (Hierarchija, 203).

Jei evoliucinės spiralės pradžioje žmogus eina apgraibomis, genamas kentėjimų, arba jį veda už rankos, tai tolimesni jo žingsniai jau atliekami suvokiant kosminį grožį, nes jis mato stebuklingai nuostabų Planą.

Kelias, vedantis aukštyn, neturi pabaigos. Evoliucijos tikslas – tobulas žmogus, ugninė dvasia, sudeginusi karminius ryšius ir sąmoningai kreipianti savo gyvenimą, apšviestą tūkstančių sąmonės ir širdies liepsnų, į pasiaukojantį didžios tarnystės žmonijai altorių.

Taip mes priartėjome prie didžios sąvokos, duotos mums Gyvosios Etikos Mokyme, – prie Agni-jogo, aukščiausios dvasinės sintezės ir ugninių centrų turėtojo Žemėje.

„Dvasinė sintezė pati rečiausia dovana, ir būtent ji uždega pasaulinę šviesą“ (Listy Sada Moriji, IId., 212).

Tobulėjanti sąmonė taip stipriai kinta – iš pradžių keleivis, o po to jau žinią nešantis.

„Ne amžinas klajoklis, bet žygūnas nuolatinis – toks Mūsų kelias“ (Listy Sada Moriji, IId., 185).

Ugninis Pasiuntinys, Vyresnysis Brolis ir žmonijos draugas, eina Aukščiausiu Gralio Brolijos keliu.

Šviesos Hierarchijos laiptai pažymėti Meile ir Išmintimi.

Šviesos Hierarchija – kosminės ir planetos evoliucijos Vedlys, duodantis impulsą ir kryptį žmogaus evoliucijai, Pasaulio Šviesos spindinčios materijos kristalas ir Tiesos Šaltinio Saugotojas.

Brolija – žmogaus dvasios sėklos kūrėjas – Aukščiausias Protas arba Kosminis Magnetas, kuris pritraukia ir kreipia žmogaus sąmonę, jo užsidegusius siekius, altruistinius, ugninius impulsus į Tiesą.

Žmogus niekada, nė akimirkai nelieka vienišas, jį visada lydi ir veda Mylinti Ranka.

„Tik tada, kai Mūsų principas įsitvirtins planetoje, prasidės Satja-juga. Visas žmogiškas gyvenimas be tikslo praeina tiems, kurie nepriima Tobulos Širdies ir Proto didingumo“ (Biespriedielnost, IId., 279). 

***

Vedančiąja evoliucijos jėga yra žmogaus mintis.

Pagrindinė evoliucijos užduotis yra pajungti ir transmutuoti nedisciplinuotą tankią fizinę ir subtilią psichinę materijas, padaryti jas švytinčiomis, sudvasintomis. Tai vyksta ugniniame žmogaus sąmonės žaizdre.

Deja, žmogus vietoj to, kad padėtų savo Vedliams keisti save ir gražinti planetą, neretai ją nuodija, nardina į chaoso bangas.

Žmonijos drama slypi tame, kad dauguma žmonių nusisuko nuo Aukščiausiojo Vadovavimo, nuo Šviesos Hierarchijos.

„Dažnai savęs galima klausti – kodėl pasaulio evoliucija tokia lėta? Paaiškės, kad viena iš pagrindinių priežasčių yra neigimas, nes jis miręs. Jis, kaip ir abejonė, užstato užkardą visoms artėjančioms skirtoms-lemtoms galimybėms.“ (Mir Ogniennyj, IId., 173).

Žmoniją išgelbės ir ves ją evoliucijos keliu, link naujos Šviesos pakopos, tik postūmis sąmonėje – krypties pakeitimas ir minties disciplina, pasikeitimas iš šaknų ir gyvenimo būdo atnaujinimas.

„Postūmis sąmonėje veda į evoliuciją. Gyvenimo pagerėjimas planetoje taip daug priklauso nuo postūmio sąmonėje, ir svarbiausias pasistūmėjimas – mąstymo išraiška. Todėl žmonijos rūpestis turi būti nukreiptas į minties pasistūmėjimą“.

„...Minties postūmis yra pagrindinis žmonijos sveikatintojas“ (Biespriedielnost, IId., 117, 118).

Žmonija atgims, kai nukreips save į išsilaisvinimą iš egoizmo, iš mąstymo, užteršto chaotiškais geiduliais, kai ji atsigręš į Aukščiausiąjį, į gėrį ir žmonių tarpusavio bendradarbiavimą.

Dabar vyksta neregėta pasaulinė kova, Šviesos jėgų su priešininku – tamsa. Ši ugninė, galutinė kova pirmiausia vyksta žmonijos sąmonėje.

Taip iš pagrindų išbandoma žmonija, ir taip ji atgimsta tarp besigrumiančių kosminės Kovos ugnių ant Naujos – Šviesos eros slenksčio. 

***

Pažvelkime į tolimą Ateitį.

Kai, dėka didžiulio progreso ir mokslo pasiekimų – visų pirma tiksliųjų tyrinėjimų ir žmogaus bei pasaulio subtilių energijų atradimų, dėka dvasinio žmogaus tobulėjimo ir griežtai atnaujintos pasaulėžiūros, iš šaknų transformavus ir harmonizavus visą žmogaus sąmonę ir gyvenimą, jis gyvenimo kūrime atkreips dėmesį į astrocheminę planetų padėtį ir ims bendradarbiauti su aukštaisiais pasauliais, tada palaipsniui dings riba tarp fizinio ir subtilaus pasaulio, tada nebeliks mirties ir laikinumo vaiduoklio, nes žmogus supras, kad 2x2=4, kad sąmonė yra nenutrūkstanti, ir kad stiprus, nenumaldomas impulsas verčia jį periodiškai priimti naujas formas.

Tada savo progresui žmogus galės vis mažiau naudoti negyvus mechanizmus ir vis daugiau pradėti naudoti naudoti aparatus, duotus jam gamtos.

„Kai daugelį žemiškų aparatų teks sunaikinti dėl kenksmingumo, tada žmonijai ir bus laikas priartėti per gamtos aparatų.<...>

Tada dvasia pakeis visus aparatus. Apginkluoti žmogų be jokių mašinų – ar tai ne didis iškovojimas?!“ (Listy sada Moriji, IId., 135).

Tada ir žmogaus evoliucija stipriai, planingai ir gražiai pajudės pirmyn.

Jūs esate čia: Naujienos ugniesmokymas ХVI. Evoliucijos mokykla