Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos ugniesmokymas XVIII. Dvasinis Mokytojas

XVIII. Dvasinis Mokytojas

XVIII. Dvasinis Mokytojas

Kad pirmoji mintis būtų skirta Mokytojui.

Hierarchija, 313

Neužmiršk širdie, sidabrinio siūlo, kuris neturi pabaigos, kaip nesibaigiančios pakopos į beribiškumą.

Sierdce, 252

Iki šiol netgi pačioje šviesiausioje Europos sąmonėje Šviesos Brolijos ir Dvasinio Mokytojo suvokimas buvo labai miglotas. Netgi Didis Mokytojas Kristus, kuris paprasto žemiško gyvenimo aukos taurėje atnešė didžios Tiesos ugnį, iš esmės liko svetimas savo pasekėjams. Argi Jis tapo jų gyvenimo Mokytoju, Vyresniuoju Broliu, kuris nuolat dalyvauja jų gyvenime, į kurį jie gali kreiptis su savo kasdienėmis problemomis, širdies liūdesiu ir sulaukti patarimo; o gal Vedliu, kurio herojišką gyvenimą krikščionys stengtųsi atkartoti? O ne, jau prieš šimtmečius bažnyčiai Jis tapo abstrakčia, nutolusia nuo realaus gyvenimo dievybe, kuriai lenkiasi tautos.

Galbūt todėl kai kuriose tautų krikščioniškose konfesijose paplito pagarba mylimiems herojams arba šventiesiems, kaip kad rusų pravoslavai garbina Šv. Sergijų, Serafimą Sarovskį, Šv. Nikolajų ir Šv. Georgijų, kurie kada-tai buvo geriausiais draugais jų gyvenime, visuose jų džiaugsmuose ir sunkumuose. Taip pat katalikai niekada nepamiršo iškilių savo šventųjų Teresės iš Avilos, Žanos d`Ark, Pranciškaus Asyžiečio ir kitų šventųjų, kurie, tai jie galvojo, nepaliks jų be dvasinės pagalbos, kaip Kristus arba Dievo Motina.

Tačiau tik Rytai, ir ypač Indija, iš tikrųjų suprato ir galėjo išsaugoti šventą Dvasinio Mokytojo vardą.

Rytų žmogui tie Didieji Įvaizdžiai, Didžios Sielos – Mahatmos – yra didžiosios evoliucijos viršukalnės, Ugningos Esybės, apdovanotos kosminėmis jėgomis, priklausančios nepažįstamai Šviesos Genčiai, ir tuo pačiu metu Jie yra tokie realūs, tokie artimi, tokie brangūs, Jie spinduliuoja švenčiausiame širdies kampelyje, nematoma ranka veda ir padeda – ir savo meilę Jiems rytietis saugo šventai.

„Galima paklausti berniuko indo – ar nori jis turėti Guru? Nereikės atsakymo žodžiais, nes berniuko akys išreikš troškimą, siekį ir ištikimybę“ (Agni-Joga, 205).

Savo žemiškus mokytojus, kurie pirmąja savo užduotimi laikė mokinio dvasinės sąmonės žadinimą, indai senovėje labai gerbė, juose pripažindami Didžios Sielos atspindį. Įgijęs žinių jaunystėje žmogus išlikdavo įtakojamas savo dvasinio mokytojo visą gyvenimą, jeigu, žinoma, vėliau neaplenkdavo jo savo prigimtiniais dvasiniais gebėjimais.

Negalima paneigti fakto, kad ir Europoje iškilūs žmonės turėjo etiškus žemiškus mokytojus arba dvasinius gyvenimo vedlius. Tik mūsų materialistinė epocha, besišalinanti viso, kas dvasinga, prilygino mokytojo sąvoką iki paprasto humanitarinių ir techninių disciplinų dėstytojo.

„Kuo didesnis Guru, tuo didesni mes patys, bet ir ši paprasta tiesa sunkiai telpa žmonių sąmonėje. Visa žmonijos istorija liudija, kad visos didžiosios istorinės asmenybės, vadai ir filosofai – visi jie turėjo savo Guru, kurių vedami tapo dvasios gigantais ir atliko gyvenimo žygdarbius“ (Pisma J.Rerich, 1t., 07.01.31).

Pavyzdžiui, argi Atgimimo Epochos meistrai būtų galėję taip tobulai išreikšti savo talentus, jei jų nebūtų mokę talentingiausi dailininkai, kurie kantriai stengėsi atskleisti ir išauklėti savitas savo mokinių talento savybes, ir, galbūt, be estetinio išsilavinimo duoti jiems ir pasaulėžiūros pagrindus. Tačiau mūsų dienomis menų akademijoje mes matome, kad jaunas dailininkas yra auklėjamas „masinei produkcijai“.

Senovės mąstytojai konstruodavo arba kurdavo savo sistemas ne subjektyviai, kaip dabar įprasta Vakaruose, bet vadovaujami mokytojų išklausydavo ištisą tiesos ieškojimų ir atradimų kursą. Prisiminkime, kaip pagarbiai Platonas kalbėjo apie savo mokytoją Sokratą, arba liepsningas Apaštalas Povilas apie Gamalilą, prie kurio kojų jis sėdėjo jaunystėje, arba didis valdovas Periklis apie filosofą Anaksagorą. Netgi didieji mokytojai Kristus ir Budda, kuriuos galima laikyti kosminėmis dvasiomis, jaunystėje turėjo iškilius žemiškus mokytojus.

Tačiau, kaip jau buvo paminėta, tik Indijoje, indų tautoje dvasinis mokytojas buvo suprantamas plačiąja prasme, kaip pagrindinis dvasios vystimo ir tobulėjimo stimulas. Ten disciplinų mokytojas nebuvo atskiriamas nuo dvasinio auklėtojo. O būtent atvirkščiai, ten neįmanoma buvo įsivaizduoti, kad mokytojas tuo pat metu nebūtų ir aukštos doros autoritetas, juk vien jo kaip asmenybės prisilietimas, jo pavyzdys mokiniuose sukelia siekį keistis iš esmės.

Senosiose Upanišadose labai ryškiai iškeliamas žemiško mokytojo idealas. Jei žmogus neatitinka dvasinių-dorinių reikalavimų, jis negali tapti mokytoju. Juk ne tiek svarbu, ko jis moko, kiek tai, kokią jis spinduliuoja išmintį ir kokį pavyzdį rodo savo gyvenimu.

Štai kodėl Indijoje nuo neatmenamų laikų gerbė ir įsiklausydavo tik į tuos mokytojus ir mąstytojus, kurie stengdavosi savo idėjas įgyvendinti gyvenimo darbuose.

Senovės Kinijos piligrimas I Czin aprašė bendrą indų mokytojo įvaizdį: Jis buvo doras, jis mokė astronomijos, geografijos, matematikos ir kalendoriaus mokslo. Jis turėjo muzikinę klausą. Mokėjo staliauti. Jis niekada nesėdėjo be veiklos ir niekada nepavargdavo. Jis visada buvo ramus, santūrus ir susikaupęs. Šešiasdešimt metų jis kasdien skaitė šventus tekstus. Savo mokiniams jis buvo motina, o kitiems mokytojams tėvu“.[1]

Tokio aukšto, visapusiško išsilavinimo, žinių ir dorinės jėgos reikalauja iš žemiško mokytojo ir Gyvoji Etika. Neįsivaizduojama, kad tikru mokytoju būtų galima pavadinti žmogų, kuris nesistengia pritaikyti gyvenime kiekvieną trupinį mokslinių žinių.

Tikru mokytoju galima pavadinti tik tą, kuris siūlo mokiniui dvasinį peną, sukauptą atradimų būdu sunkioje gyvenimo kasdienybėje; tą, kuris stengiasi harmonizuoti jo sielą, nes jame pačiame skamba „dieviškas leitmotyvas“, kuris savo širdies ugnimi duoda stipriausią impulsą tobulėjimui ir gyvenimiškai mokinio tarnystei.

Peržvelkime žmonijos evoliucijos liniją.

Kaip yra žinoma, dauguma žmonių gyvena, atsidavę atsitiktinumui, „plaukia pasroviui“. Juos daugiau gena evoliucijos įstatymas, nei jie sąmoningai kuria savo gyvenimą. Jie dar nesuvokia gyvenimo ir Kosmoso prigimtinių principų.

Ir vis tik geriausi tarp jų yra tie, kurių sąmonė yra tikrajame kelyje, net jeigu jie patys to ir nežino, jie vadovaujasi tuo. Jie gauna impulsus per savo aukščiausiąjį Aš. Jie siekia, jie ieško, jie trokšta žinių, jie stengiasi jas pasiekti ir realizuoti.

Neteisinga galvoti, kad ieškotojo siela gali kada nors likti visiškai viena, užmiršta. Jei jis siekia liepsningai, visa širdimi, tai visada atras sprendimą savo bėdoms ir sunkumams. Svarbiausia – anksčiau ar vėliau jis atras žmogų, kuris bus pasiruošęs jam padėti. Jis suras žemišką mokytoją (pradžioje tai paprasčiausiai gali būti knyga), kuris duos jam pirmuosius impulsus ir nurodymus numalšinti tiesos troškuliui.

Žemiškas mokytojas ieškotojo sielai padės suvokti dvasinio mokytojo esmę ir nuves pas Ugninį Mokytoją, kuris dar vadinamas Nematomu Mokytoju ir priklauso Šviesos Brolijos Genčiai.

O kai mokinys priartės prie slaptingųjų sąvokų, ras jį savo širdies gilumoje, kai suvoks jį kaip savo egzistavimo vienintelį tikslą ir prasmę, jo gyvenimo knygoje prasidės naujas, šviesus skyrius.

Surasti tikrą savo dvasinį Guru yra slapčiausias brandžios širdies troškimas, kurį širdis pradeda pilnai suvokti tada, kai ateina tam laikas.

Senovės indėnų išmintis sako „dukart gimęs“ – žmogus gimsta ne tik iš savo motinos ir tėvo, bet jo siela gimsta dar kartą per dvasinį mokytoją. Dvasinis Mokytojas kuria mokinio esmę, iš lėto apvalo ir mutuoja jo sąmonę. Štai kodėl Gyvoji Etika taip pagarbiai moko naujos, didingos sąvokos, kuri sudaro pakylėjančios evoliucijos pagrindą. Ji pabrėžia absoliučią dvasinio Mokytojo būtinybę žmogaus tobulėjimui arba jo sąmonės vystimosi pagreitėjimui.

„Kai žmonės priims Mokytojo sąvoką, tada bus sudėta nauja [evoliucinė] pakopa. Daug, labai daug praranda žmonija nepriimdama. Taip, taip, taip!

Visi nauji keliai uždaryti žmonijai, ieškojimai turi prasidėti nuo to priėmimo“ (Biespriedielnost, IId., 94).

Gyvoji Etika moko, kad be dvasinio Mokytojo pagalbos neįmanoma pakilti ant naujos sąmonės pakopos. Beprotiška galvoti, kaip kad galvoja europietis, kad be Mokytojo vadovavimo galima įgyti aukščiausiąjį Tiesos suvokimą. Tikrovėje, jei jis ko ir pasiekia, tai tik todėl, kad už jo stovi nematomas dvasinis Vedlys.

Todėl galima pasakyti, kad be Mokytojo nėra dvasino augimo. Mokytojas būtinas žmogui, sąmoningai ir kryptingai žengiančiam tobulėjimo keliu. Nes tik po sąmoningo Mokytojo priėmimo žmogaus gyvenimas įgauna tikrą prasmę.

Todėl pirmoji sąlyga Gyvosios Etikos pasekėjui yra pagarbus pripažinimas ir nuoširdus Ugninio Mokytojo pažinimas.

„Neįmanoma suvokti didžio Mokymo be Ugninio Mokytojo, be dvasios siekio pažinti Mokytojo pasaulį. Ugninio Mokytojo reiškinys yra kelias į Ugninį Pasaulį.

...Vedantysis Pradas yra Ugninis Mokytojas. Nepraeiti be Jo, nepajudėti be Jo, nepasiekti be Jo“ (Mir Ogniennyj, IIId., 154).

Ugninis Mokytojas, galima taip pasakyti, yra pats trumpiausias, pats tiesiausias, nors ir pats sudėtingiausias kelias į dvasinę Viršukalnę. 

***

Siekiant pagreitinti dvasios augimą, reikia visą savo valią nukreipti savęs tobulinimui į vienintelį tikslą – būtina sąmoningai artėti į Ugninį Mokytoją, pasirinkti jį širdimi, kaip vienintelę atramą ir gyvenimą judinančią jėgą.

Skaitytojo žvilgsnyje gali šmėkštelėti klausimas: nematomas Mokytojas – kas Jis, kaip Jį pažinti, kaip prie Jo priartėti?

Sakykite, ar gi Didieji praeities Mokytojai nedalyvaudavo savo mokinių gyvenime visada? Jie palikdavo žmonių sąmonėse savo žygdarbio ir meilės liepsną ir pasitraukdavo į nematomą Ugninių Dvasių šventovę, bet savo pasekėjų atmintyje ir širdyse išlikdavo tokie gyvi, tokie realūs, kad tie buvo pasiruošę atiduoti gyvenimus dėl Jų ir dėl Mokymo.

Jei kiekvieną dieną studijuojant Mokymo knygas jūsų širdis liepsnoja, jei ji ieško juose atsakymų į visus gyvenimo rūpesčius ir skausmus, vadinasi, ji nuolat, vėl ir vėl prisiliečia prie Jo, jaučia Jo Esybę. Visų pirma kreipkitės į savo širdį. Ji žino, širdžiai nereikia įrodymų.

Dažnai nuolanki širdis nedrįsta net pamąstyti apie tai, kas jai yra švenčiausia. Tačiau širdis žino, kad Jis yra. Širdis taip pat žino, kas Jis.

Ir širdis pajus tai, kai vienąkart ateis laikas, ir Jis taps artimesnis, realesnis ir apčiuopiamas jūsų sąmonės šviesai, jūsų jausmams ir proto logikai, nei bet kuris kitas realus, gyvenimiškas šio pasaulio atvaizdas.

Tada jūs jau nebetyrinėsite, bet žinosite, kiekvieną dieną jausite Jį, kiekviename slapčiausiame širdies virpesyje, kilniausios minties kibirkštyje.

Širdis, prisipildžiusi ištikimybės dėka studijuojamo Mokymo, pagaliau susilietusi su Davusiu Mokymą, daugiau nebeabejos, kas Jis, net jeigu ir visas pasaulis jį neigtų. Nes Širdies Valdovas jau apsigyveno širdies šventovėje, kaip vienintelis gyvenimo idealas, kaip jo aukščiausios ir tyriausios meilės žiedas.

Mokymas kviečia savo pasekėją į didžią dvasios drąsą – siekti tapti mokiniu mylimo savo širdies Mokytojo.

Žinoma, kad išdrįsti įgyvendinti tą pačią slapčiausią savo svajonę, būtina pirmiausia išvalyti širdį, atsižadant savęs negęstančiose siekio ugnyse. Kiekvienas jos dūžis turi prisipildyti nuolatiniu tikėjimu ir pasitikėjimu.

Siekiant auginti širdyje šią slapčiausią svajonę, visų pirma reikia išvalyti savo gyvenimą, kad jis taptų skaidrus kaip rasos lašas, kuriame suspindi pirmasis tekančios sulės spindulys.

Užgrūdinti savo valią, kad visada nugalėti sunkumus ir nenukrypstant vykdyti savo gyvenimo užduotis.

Įvaldyti aukščiausią impulsų kultūrą – kontroliuoti ir skaidrinti savo mintis ir jausmus.

Širdies geranoriškumas ir pakanta kitiems. Pasiruošimas visada paaukoti asmeniniu vardan bendro gėrio.

Susitaikymas ir kantrumas, pasiruošimas viską išgyventi. Kentėjimus priimti kaip pamoką arba galimybę pagreitinti ėjimą.

Nė akimirkai tarpusavio santykiuose neprarasti teisingumo jausmo.

Negali tapti mokiniu tas, kuris nepasiekė tam tikro prašviesėjimo lygio, kurio gyvenimui nevadovauja jausmų sintezė, kuriame nedega nenutrūkstantis žinių siekis.

Tas, kuris neliepsnoja ir dar neapvalė savęs pažinimo kančiose, kaip gi gali jis priartėti prie Tyriausio ir Slaptingiausio?

Paklaus: kaip priartėti prie Jo? –

Visų pirma, per Mokymą. Skaitant Mokymą širdimi. Įsigilinant, stengiantis suprasti kiekvieną, netgi simbolyje paslėptą mintį, užsidegant, įsikūnijant į Nurodymus. Taip palaipsniui širdis bus pritraukta, atsivers  Nematomam Magnetui, atras jį slaptuose ženkluose, spindinčiuose aplink.

Ir svarbiausia – visi gyvenimo norai, mintys, jausmai, veiksmų motyvai ir tikslai, simpatijos, valios energija, kūrybinis įkvėpimas ir ilgesio skausmas – visa tai su kiekvienu nauju pažinimu, su kiekviena nauja Mokymo pakopa vis stipriau koncentruotis viename-vieninteliame jausme – ištikimybėje slapčiausiai savo širdies Svajonei.

Diena dienon laikyti savo slėpiningose mintyse Jo Atvaizdą, kreipti į Jį kilniausius širdies jausmus, susikaupti į Jį, tarsi visas savo gyvenimą praleisti Mokytojo švytėjime.

„... Vieninga koncentracija... yra koncentracija į išsirinktą Aukščiausią Idealą nenukrypstant, nuolat siekiant pakilti iki Jo. Ir tokia koncentracija vyksta be sustojimų, ką bedarytų jogas ar mokinys, mintis jo neatsitraukdama laikosi šalia jo Idealo, viskas vykdoma vardan to Idealo, nuolat savo širdyje jaučiant meilę ir to Vaizdinio buvimą“ (Iš J.Rerich laiškų, 1t., 21.07.34).

Ir tada, galbūt, Tas, kurio Atvaizdas jau ilgai slapčia spindėjo visa apimančiu, perpildžiusiu širdį siekiu, pagaliau atsivers jam. „Mokytojas atsiranda nuo dvasios suliepsnojimo momento“ (Obščina, 60).

Tačiau „prieš tai, kai siela galės stoti prieš Mokytoją, pėdos jos turi būti nuplautos širdies krauju“.[2]

Žinoma, niekas nekviečia tapti mokiniu, toks noras priklauso nuo laisvos valios. Nė vienas mokytojas neieško mokinių. Būsimas mokinys pats turi ieškoti Mokytojo ir jį surasti. Mokytojas priartėja, kai jį kviečia ir jo ieško.

Ir vis tik, kaip stipriai širdies gilumoje žmogus norėtų priartėti prie Jo, Mokytojas pats mato, kas jau pasiruošęs, kas geba stoti į sunkų ir be galo atsakingą mokinio kelią. Jis jau seniai stebi sparnuotą ir siekiančią sielą ir kantriai laukia, kol ryto grožiu prasikleis sielos gėlelė, matuodamas vis skaistesnį sielos auros švytėjimą. Mokytojas laukia, kol širdies vartai atsivers pasitikdami Jį. Juk didi širdies ištikimybės liepsna yra tiltas – taip sukuriamas dviejų sielų ryšys.

Tai tiesa, „kai mokinys pasiruošęs, Mokytojas neužtruks“ (J.Rerich laiškai, 1t., 29.08.34).

Taip, Mokytojas pats išrenka mokinį, turintį reikiamas dvasios brandumui savybes, kuris karmiškai vertas Jį surasti, nes praeituose gyvenimuose jau buvo susietas su Juo ar kitu Mokytoju, todėl pasekėjas, galimas daiktas, pradžioje to dar nežino.

Prasideda išbandymų kelias. Kai žmogus jau pasiekė tam tikrą dvasingumo pakopą ir meilėje ir ištikimybėje artinasi prie savo Nematomo Vadovo, Mokytojas tikrina jo dvasinį ir psichologinį pasiruošimą, jo potencialias galias; mokinys patenka į aplinkybes, kuriose pilnai gali išreikšti savo tikrą prigimtį ir, neretai, pažadinti snaudžiančius siekius. Mokytojas, išbandydamas visas mokinio savybes, turi įsitikinti, ar pakankamai pasiruošusi jo sąmonė, kad pakiltų ant naujos, galingos dvasios prašviesėjimo pakopos, ar pasiruošęs mokinys nesavanaudiškai aukotis vardan aukščiausio tikslo, vardan žmonijos.

„Beveik niekas nesuvokia, kokią baisią naštą užsideda sau Mokytojas priimdamas mokinį. Todėl Didieji Mokytojai, stovintys taikioje Pasaulio sargyboje, kreipiantys visus pasaulinius procesus ir kovojantys gigantiškose kosminėse kovose, gali leisti priartėti tik tiems, kuriais Jie neabejoja, kurie praėjo daugybę ugninių išbandymų ir įrodė savo pasiruošimą ir ištikimybę ne gerose sąlygose, bet būdami ant prarajos krašto, todėl toks menkas priimtų mokinių skaičius. <...>

Mokytojas laukia tiktai to, kuris eina tvirtai ir jo siekis turi vienintelę kryptį, kad ištiesti jam ranką, kai jis praeis paskutinę kliūtį, skiriančią jį nuo Mokytojo“ (J.Rerich. laiškai, 1t., 21.07.34).

„Mokinio ryšys su Guru Rytuose buvo, yra ir dabar laikomas pačiu švenčiausiu, gerokai stipresniu už visus kraujo ryšius. Okultiškai taip ir yra, nes Guru kuria sąmonę tikro žmogaus, karmos nešėjo, ir tuo pat metu prisiima atsakomybę, kaip ir dalį mokinio karmos. Todėl kaip mokinio, taip ir Mokytojo pasirinkimas turi būti giliai išmąstytas ir labai atsargus“ (J.Rerich laiškai, t., 11.08.34).

Todėl norint ir viliantis tapti priimtu mokiniu „reikia transmutuoti save į ugninį siekį, į liepsningą meilę Mokytojui ir aukojantį žygdarbį vardan Visuotinio Gėrio. Kai toks siekis įsitvirtins, tai Mokymo pritaikymas kiekvienoje savo gyvenime dienoje taps džiaugsmu, ir tada tikslo siekimas nebekels abejonių. <...> Kad būtumei priimtu mokiniu, visų pirma, reikalingas susivokimas ir žygdarbio nešimas į gyvenimą. <...> Tik tie, kurių karma baigiama išgyventi, gali būti priimti į artimiausius mokinius“.[3]

„Nėra abejonės, kad tik sukauptas žinojimas suteikia galimybę tiesiogiai ir nuolat bendrauti su Mokytoju... <...>

Tačiau ar daug tokių, kas gali tiesiogiai prieiti prie tokio Mokytojo? Tai nereiškia, kad Mokytojas nepasiekiamas, ne, tiesą sakant, Jis yra arčiausiai. Tačiau artumą tą ne visi gali išlaikyti. Jis atsiveria be praradimų tik tam, kuris nešiojo Mokytojo Atvaizdą daugelį amžių savo širdies slėptuvėje. Be tos amžių sankaupos ir susidariusio magnetinio ryšio sunku priimti spindulius, siunčiamus „Nematomo“ Mokytojo, jie gali sugriauti nepasiruošusį imtuvą. Netgi amžius trukusių išbandymų ir priartėjimų atveju naujas žemiškas apvalkalas, arba imtuvas, turi būti ruošiamas tokiam priėmimui daugybę metų. Juk nematomi spinduliai labai galingi ir veikia kartais stipriau už radiją“ (J.Rerich. laiškai, 2t., 12.07.38).

Mes dar negalime pasiekti to ugninio grožio ir tarpusavio bendradarbiavimo galios tarp Mokytojo ir mokinio.

Tarsi tolimųjų pasaulių spindintis vaivorykštės švytėjimas tampa santykiai tarp Mokytojo ir priimto mokinio.

Nuo tos akimirkos mokinys tampa nauju žmogumi. Dabar jis – aukštųjų energijų laidininkas, kosminių jėgų ir galimybių, kurias jis skiria žmonijos pakylėjimui. Nes „Mokytojo ir mokinio apsijungimas įtvirtina visų evoliucijų esmę“ (Serdce, 1).

Todėl neatsitiktinai Gyvoji Etika reikalauja meilės ir ištikimybės beribiškumo, tai pirmas žingsnis į Didžią Tarnystę ir Jogą.

Būtent šventoje širdies liepsnoje, meilėje ir ištikimybėje pražysta tas slaptingas širdžių ryšys, kuris apjungia mus su Aukščiausiu.

Sidabrinis siūlas tarp mokinio ir Mokytojo išauga pats, nepastebimai, paslaptingai, tyliai, kaip pirmasis pavasario žiedas kovo aušroje, ir vėliau gali tapti galingiausiu laidininku nuostabiai ugninei jėgai, jungiančiai mokinį su savo mylimu Guru vieningame siekyje ir bendrame darbe.

Kada ryšys su Vedliu tampa patikimu, sakoma Mokyme, tikrai galima kalnus išjudinti.

Širdies užpildymas Vedliu tikrai daro stebuklus.

Jis neišmatuojamai pakylėja ir keičia mokinio sąmonę, prašviesina visas jo mintis ir jausmus. Jis pakelia jo psichinę energiją, padeda vystyti savybes ir verčia skambėti joms vieningoje simfonijoje.

Mokytojas prisotina mokinio dvasią aukščiausiais impulsais, kantriai ir palaipsniui, mintis po minties leidžia pažinti Tiesos Pasaulio Šaltinius, suteikia teisingą visų daiktų suvokimą – šviesą širdies akims, arba dvasios sintezę.

Jis padeda mokiniui uždegti visas dvasios ugnis ir, galiausiai, išsiskleisti dvasinių centrų lotoso žiedui.

Jis padaro jį savo sprendimų ir Kosmoso evoliucijos įstatymų bendradarbiu. Suteikdamas mokiniui savarankiškumą ir iniciatyvią laisvę, jis daro jį bendrakūrėju.

Be Mokytojo įtvirtinimo širdyje, sakoma Gyvojoje Etikoje, nėra kelio į Ugninį Pasaulį ir nėra galimybės išvysti tolimųjų pasaulių šviesą.

Taip nesibaigiančiame meilės ir ištikimybės pašventime nepastebimai keičiasi mokinio esmė. Kur gi dabar jo asmeniniai interesai, jo savanaudiški jausmai? O taip, jie sudega nenutrūkstančio nuoširdaus siekio žaizdre. Jo širdies akys ištikimai nukreiptos į mylimą Draugą, kaip aukščiausią gyvenimo matą, kuriame jau nebėra nieko asmeninio, kur kiekviena mintis siekia pagelbėti žmonijai.

Ir toje ugninėje ištikimybės ir tarnystės orbitoje viskas, ką daro mokinys, daroma taip, tarytumei šalia jo visą laiką būtų Jo Atvaizdas, vyktų Jo Šviesoje, Esant Jam, Tam, Kuris skaito mylimo mokinio mintis kiekvieną valandą, Kuris „veidrodyje mato visų ... judėjimų filmą“ (Listy Sada M., 1d., 431), džiaugiasi jo kūrybingumu ir pasiekimais, jo dvasinėmis pergalėmis – taip mokinys junta beribę atsakomybę už savo gyvenimą ir užduotis. Nes nuo šiol jo užduotis – visomis širdies ir sąmonės jėgomis padėti įvykdyti Mokytojo kosminės evoliucijos Planą, kurti Ateities Šventovę žmonijos sąmonėje.

Nejaugi širdis, liepsnojanti meile, nesistengs visada ir visur pašvęsti savo Numylėtajam pačias nuostabiausias dovanas – širdies tyrumą, nesavanaudiškas mintis, pasiaukojantį triūsą vardan bendro pakylėjimo?

Tikras mokinys įkūnija nuoširdžiai tikrą Palinkėjimą:

„Gyvenkite Mūsų gyvenimu, mąstykite Mūsų mintimis, darykite Mūsų darbus. Tapkite gyvu pavyzdžiu Mūsų savybių ir tokiu būdu padarykite pasaulį laimingesniu, tyresniu ir geresniu“ („Dieti Svieta“).

Norėtųsi pailiustruoti tai, kas pasakyta, klasikiniu pavyzdžiu iš Senovės Indijos išminties –kaip Mokytojo ir mokinio tarpusavio santykiai tampa akivaizdžiai artimi, o būtent kaip tikras dvasinis apsijungimas ir bendradarbiavimas tarp tėvo ir sūnaus. Tai Krišna ir Ardžuna, kurie Bhavgat-Gitoje pavaizduoti mūšio lauke, turima omenyje dvasinis žygdarbis. Ardžunos Mokytojas – jo vedlys, draugas ir patarėjas, kuris visada budrus stebi jį ir nuteikia: „Galvok apie Mane ir kovok“. Ardžuna yra mokinys ir jogas; visų gyvenimiškų reikalų, siekių ir mūšių sūkuryje jis vykdo savo pareigas, tuo pat metu išaukštindamas viso pasaulio gėrį bei nukreipdamas visą savo sąmonę į Mokytoją, kaip į Aukščiausią Tikslą, stengdamasis visada išlaikyti dvasios ramybę, suvaldyti emocijas ir savanaudiškumą.

„Ką tu bedarytumei – valgytumei, aukotumei ar dovanotumei, kokį žygdarbį tu bedarytumei, o Kauntėja, viską daryk, kaip aukodamas Man“ (Bhagavat-Gita, IX.27).

Prašviesėjusiomis savo širdies akimis mokinys savo Mokytojuje mato nemirtingą Jo kosminę asmenybę.

„ir jei danguje vienu metu suspindėtų tūkstantis saulių, toks švytėjimas galėtų būti skirtas tik Didžios Dvasios šlovei“ (Bhagavat-Gita, IX.12).


[1] Venkatesh Narayana Sharma. Indische Erziehung. – Weimar: Bohlau, 1936.

[2] Sviet na puti. – Мoskva, 1905.

[3] J.Rerich laiškas 11.08.1934, muskriptas.

Jūs esate čia: Naujienos ugniesmokymas XVIII. Dvasinis Mokytojas