Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos ugniesmokymas ХIХ. Širdies Mokymas

ХIХ. Širdies Mokymas

ХIХ. Širdies Mokymas. Visose žmoniško progreso epochose, kai sąmonė siekė išreikšti ir pakeisti save naujose poezijos mintyse ir vaizdiniuose, dainiai aukštino širdį, kaip neišreiškiamą žodžiais saulėtą centrą žmogaus krūtinėje, kuriame gyvena meilė, įkvėpimas ir dvasingumas, kur gimsta visos geros mintys ir nuostabūs jausmai.

…Be viso to, Hierarchija yra ir Širdies Mokymas. Hierarchija 448. Kai širdis liepsnoja, ji, kaip varpas, kurio garsas girdėti labai toli. Hierarchija216. Pereik santaną per širdį. Serdce, 62.

Gera širdis – viršukalnė,

Nėra už ją aukštesnio siekio.

Už ją aš viską atiduodu,

Ir saugau savo gerą širdį.

Janis Rainis

 

Dvasingą ir spinduliuojančią gerumu žmogaus širdį aukštino mąstytojai ir religiniai pranašai. Kristus mokė, kad tik tyroms širdims priklauso dvasios dangaus karalystė.

Dažnai katalikai savo ikonose – tegu ir naiviame paprastume – vaizduoja Kristų ir Mariją, Šventą Teresę ir kitus šventuosius su širdimi, liepsnojančia dieviška meile žmogui. Katalikų bažnyčioje egzistuoja netgi ypatingas Jėzaus širdies garbinimo kultas, taip pat yra kongregacijos, bažnyčios, šventės, skirtos širdies tarnystei.

Netgi paprastas, nemokytas žmogus džiaugsmingai susižavėjęs prispaudžia rankas prie širdies ir įsiklauso į jos balsą. Širdis jam lieka kažkokiu nesuvokiamu, vertu pagarbos sąžinės pagrindu, visada išvedančiu jį iš paklydimų tamsos į šviesą. Tauta supranta, kad širdis yra viso gyvenimo šviesos tvirtovė.

Šventoji mergelė Žana taip pat tradiciškai –  širdimi priėmė apreiškimo žinią.

Žmonijos civilizacijos istorijoje, kur tik vyras-statytojas bekurtų naujas didžias evoliucijos pakopas, į jų pagrindą, be proto galios, jis įdėdavo ką-tai iš negęstančios širdies liepsnos. Mes matome, kad tik nuoširdus entuziazmas ir didžiulė dvasinė įtampa yra tie kertiniai akmenys, kurie kreipia vyrą į dvasios viršukalnių kopimą. Negyvu lieka pradėjimas, kurio nešildo dvasinė ugnis ir negloboja tyra širdis.

Ar galima įsivaizduoti Getę, Šeli ir Rainį, Leonardą ir Rafaelį be jų kūrybą lydėjusio širdies leitmotyvo? Tačiau ne tik poetai ir dailininkai – Periklis ir Akbaras savo nemirtingus statinius įamžino išmintimi, sudvasinta širdingumo. Ir mokslo šviesuliai Niutonas, Einšteinas nebūtų padarę grandiozinių atradimų fizikoje ir Kosmoso suvokime, jei nebūtų įsiklausę į širdies balsą.

Vis tik, kur tik žmonijos sąmonės šviesos eitynėse besušvytėdavo dvasios kultūra, greta vyro visada dvasinio įkvėpimo orakulu būdavo moters širdis, paakinanti vyrą kūrybos žygdarbiui. Visose dvasios atgimimo epochose moteris buvo geriausias vyro draugas, patarėja ir bendražygė. Galima net pasakyti – kad nebūtų buvę auksinio Periklio statybų šimtmečio, jei jo nebūtų išryškinusi išmintinga, nuostabiai tyra Aspazijos širdis. Ir ar Atgimimo epochos titanai savo mene būtų išreiškę tokią jėgą dieviškuose vaizdiniuose, jei moteryje jie nebūtų regėję Madonos? Atvirkščiai, nuosmukio epochoje, kai moters širdis buvo nusilpusi nuo krikščionių persekiojimų ir kryžiaus žygių, tamsiuose inkvizicijos veiksmuose pagrindinė vieta buvo skiriama žiauriam, apsėstam dogmų vyro intelektui. Šis agresyvus smegenų protas pavergdavo ir sunaikindavo silpnas tautas, eksploatavo planetą, siaubingomis karo ugnimis naikino geriausius žmoniškos širdies statinius.

Ir šiandien, ar ne moters širdis liepsningai kovoja prieš vyro intelektu sukurtus beprotiškus atominius karus, ar ne moterys siekia įnešti į visas kultūros sritis nuoširdumą ir humanizmą?

Nuo žmonijos lopšio savo neišreiškiamoje kančioje motinos širdis, trokšdama gėrio ir degdama meile, aukojasi vėl ir vėl vardan laimės, kūno gėrovės ir augančių kartų sielos.

„Vyriškasis pradas siekia užgrobti ir nesiskaito su žmogaus širdim. <...> Bet moteriškam pradui reikalinga išlaisvinta širdis. Kai moteriškas pradas pripras gyventi, vystydama savo potencialą ir pakreips savo nuolatinio davimo jausmą, tada visose išraiškose jis pralenks vyrišką pradą“ (Mir Ogniennyj, IIId., 284).

Gyvoji Etika numato, kad ateityje, dvasinės Šviesos eroje, kai moteris savo vystimesi pasieks aukščiausią sintezę, intelekto darną ir širdies kultūrą, į jos rankas bus perduota didi misija – išlaisvinti ir išvalyti žmonijos širdį, sugrąžinti pasauliui prarastą pusiausvyrą ir evoliucinį ritmą.

Todėl būtina dvasioje įtvirtinti moterišką pradą. Nes didžią Pasaulio Pusiausvyros Vėliava duota iškelti moteriai. Atėjo laikas, kai moteris turi išsikovoti iš jos atimtą teisę, kurią ji atidavė laisva valia. Kiek galingų rekordų užpildo erdvę moteriško prado pasiekimais! Kaip Mokytojas kuria per mokinius, taip moteris kuria per vyrišką pradą, moteris liepsningai pakylėja vyrą. Todėl ir išsigimimai, kad be tikro riteriškumo dvasia negali pakilti“ (Mir Ogniennyj, IIId., 241).

Mes galime istorijoje pastebėti geriausių žmonijos atstovų pagarbų požiūrį į širdį, pamatyti pristabdytą valdžios išraišką ir žmonijos sąmonę judinančią širdies galią.

Tik nūdienos materialistinis mokslas šį prilygstantį saulei dvasinį žmogaus organizmo šviesulį nužemino iki fizinio organo, reguliuojančio kraujo cirkuliaciją ir kūno fiziologines funkcijas.

Bet argi tie mokslininkai pagalvojo bent apie tokį faktą: kad gražią muziką žmogus priima ne tik ausimis – fizinio jausmo organu, paveikslų ir gamtos grožį – ne tik akimis, o džiaugsmingą žinią, kuri jaudina mūsų visus jutiminius organus, ne tik smegenų žieve ir smulkių nervų stygomis?! ... O ne, ir kiekvienas tai numato – žmogus visa tai priima ir širdimi, „širdies ausimis ir akimis“, nors niekas nežino, kas iš tikrųjų yra širdis. Arba rytų mokslų kalba kalbant, gražią muziką ir paveikslą jautrus žmogus priima ir per ausų ir akių, savo dvasinių centrų vibracijas, o įspūdžiai, įsiamžinę širdyje, pasiekia sąmonę.

Kas gi galų gale yra mūsų paslaptingoji širdis, kurioje skamba visi mūsų jausmai, aplink kurią, kaip aplink magnetinę ašį, sukasi visos gamos juslės, vejasi santykių siūlai, visi žemiški reiškiniai ir žvaigždėtos platumos?

Kas yra tas žmogaus gyvenimo saulės fokusas, su kuriuo jis niekada, nė vienai akimirkai neišsiskiria, nei realybėje, nei sapne, kuris kaip ištikimas draugas, lydi jį nesibaigiančiuose gyvenimo išgyvenimuose, darbe, džiaugsme ir kančiose?

Gyvoji Etika, kaip pats perspektyviausias mokslas, empiriniai įmena ir šią „mįslę“. Ji siūlo pradėti naujus tikslius tyrinėjimus ir padaryti išvadas apie širdį, kaip apie psichodvasinį žmogaus organą.

Į širdį Mokymas sukoncentruoja visą gyvenimo etiką. Todėl neatsitiktinai Gyvoji Etika vadinama Širdies Doktrina.

Į širdį Mokymas kreipia visą būsimą žmoniją, subtilios materijos ir energijos virsmą ir evoliuciją.

Taip pat neatsitiktinai naujoji Maitrėjos Epocha vadinama dvasine, arba širdies era, arba moters era (pats vardas Maitrėja reiškia Užuojautą).

*

Kas yra dvasinė širdis?

Tai pats subtiliausias, bet ir pats stipriausias aparatas žmoguje, kuris vadovauja visiems psicho-dvasiniams procesams ir per fizinę širdį, smegenis bei nervų stygas – taip pat ir kūno funkcijoms.

Širdis, netrūkstamoje veikloje eidama pirmyn, tampa kaip ir amžinu sargybiniu, stovinčiu žmogaus sąmonės prasiplėtimo ir visos jo esybės, o taip pat visos supančios aplinkos sargyboje.

Širdis – aukščiausios žmogaus sąmonės šventovė. Smegenų protas reiškinius analizuoja, tyrinėja, daro išvadas, pasiremdamas savo logika, bet tik širdies protas arba sintezės jausmas suteikia intelektui savybę atskirti atrodymą iro realybę, suteikia reiškiniams platumą ir elastingumą bei geba apimti reiškinių seką bei harmonizuoti juos į griežtą sistemą.

Širdies protas, tarsi kontrolinis organas, netrukus reaguoja į visus mūsų minčių ir poelgių impulsus, kaip antena jis atsiliepia ir į kitų žmonių pergyvenimus, skausmą, poelgius bei iškart viską įvertina.

Širdis priima ne tik šio pasaulio rūpesčius ir džiaugsmus, bet atsiliepia ir į aukštų jausmų ir minčių vibracijas: „Širdis žino pasaulio skausmą, ji taip pat pažįsta ir viršžeminius spindulius“ (Serdce, 533).

Širdis „artima visiems Kosmoso pojūčiams“ (Serdce, 4). Jautrioje širdyje randa atgarsį kosminės peturbacijos, visatos srovės, tolimi įvykiai.

Širdis yra ir siųstuvas – „skleidėjas“, kuriuo žmogaus sąmonė perduoda savo minčių šviesą arba miražą – ūkus.

Širdis yra psichinės energijos – dvasinių žmogaus ugnių centras ir žaizdras. Širdyje „snaudžia viso pasaulio energijos“ (Serdce, 135), nes ji per „taurės“ centrą priima ugninę visatos stichiją ir išlydo ją savo sąmonės ugnyse, paversdama į naujos jėgos ir gebėjimų energijas.

Širdis, kaip pagrindinė verčianti žmogų judėti jėga, yra daugybės dvasinių kūrybinių centrų fokusas; pas daugelį žmonių centrai yra dar latentinėje būsenoje. Kai mūsų epochoje planetoje prasideda nauja dvasingumo arba sintezės era, Gyvoji Etika širdies centrą laiko svarbiausiu ir pagrindiniu, reguliuojančiu vilnijančią aplink mus visatinės ugnies stichiją. Širdis ypatingai siejasi su „taurės“ centru, kuris jai artimas ir pagal savo užduotis ir pagal reikšmę. Kiekvienas širdies centro veiksmas atsilieps „taurėje“.

„Taurėje“ kaupiasi nesuskaičiuojamų žmogaus gyvenimų dvasinis patyrimas, tai tikrų-tikriausia mūsų „atsiminimų saugykla“. Tai neapsakomų turtų skrynia, kurioje kaupiasi mūsų geriausių siekių, tyriausių minčių ir jausmų kristalai, bei pasiaukojančių darbų vaizdiniai. „Taurė“ yra sintezės arba pažintų-dvasinių jausmų šventovė, per ją suvokiama „žemiško gyvenimo sintezė“ (Agni-Joga, 549) ir ja taip dažnai pasinaudoja subtilus mūsų širdies instrumentas.

Būtent iš „taurės“ patyrimo širdis semia savo aukščiausią sąmonę, „sąžinę“ arba jausminį žinojimą; kuo dvasingesnis žmogu, tuo stipriau atsivėrusi jo „taurė“, ir tuo greičiau jis gali suvokti aukščiausią žinojimą ir išmintį.

Per „taurės“ centrą širdies ugnys kuria sąmoningai. Ugninėms dvasioms, kurių „taurės“ centras jau pilnai atsivėręs, jis tampa neišsenkančios kosminės kūrybos šaltiniu.

„Taurė“ ir yra ta nekintama, vienintelė vertinga kelioninė kuprinė, kuri lydi amžiną keleivį, jo nemirtingą esybę Subtiliajame pasaulyje ir toliau, iš gyvenimo į gyvenimą. Taip vėl ir vėl, įgydamas naują fizinį apvalkalą, naują sąmonę ir centrus, žmogus iš savo sankaupų saugyklos gali panaudoti kai-ką tiek savo šiokiadieninių prievolių ir pergyvenimų penui, tiek ir šventinei trapezai, kad po to vėl papildytų jį aukso sėklomis.

Širdis sujungia fizinį ir subtilų pasaulius ir yra tiltas į aukštuosius pasaulius. Sudaryti galimybę žmogui pajusti tas šviesos sferas yra didžiausia užduotis širdžiai. Juk Hierarchijos atstūmimas žmogui reiškia mirtį.

„Pirmiausia Mes nurodėme fokusuotis į Hierarchiją, bet dabar turime susikaupti į širdį – laidininką į Hierarchiją. Taigi niekas negali sakyti, kad Hierarchija nereali, nes prie jos nėra priėjimo. Būtent, kad yra pats realiausias priėjimas – širdis yra prieangis, ta pati širdis, kuri nesustodama plaka ir daužosi, kad nebūtų užmiršta žmonių. Ji pati švelniausia, ji stipriausiai įsitempusi, ji – atsiliepianti į patį arčiausią ir į patį toliausią“ (Serdce, 340).

Todėl neatsitiktinai Gyvoji Etika visada pabrėžia didžiulę tyros ir mąslios širdies misiją žmogaus ir visos žmonijos prašviesėjime.

Širdies magnetui būsimoje šviesos eroje ir šeštos rasės formavime priklauso ypatinga, vedlio reikšmė. Žmogaus smegenų protas, kuris iki šiolei kartu su savo didžiulių pasiekimias demonstravo ir siekį atskirti, išskirti, izoliuoti bei esybės bejėgiškumą, ir netgi tragizmą, naujojoje epochoje turės atiduoti vedlio vaidmenį širdžiai. Intelektas, kurio ilgas kūrimosi procesas reiškė dvasios panardinimą į materiją ir tendenciją kurti materinėse formose, mūsų rasėje pasiekė savo viršūnę, arba smaigalį. Puikiausių savo išraiškų intelektas pasiekė nūdienos technikos moksluose ir fizikoje, visuose žmonijos civilizacijos statiniuose. Kai mes stebime katastrofinės mūsų planetos padėties priežastis, kai stulbinantys mechanizacijos procesai mechanizuoja žmogaus sąmonę ir gyvenimą, kai spekuliacinis protas užslopina širdį ir leidžia pasireikšti žemiems jausmas-emocijoms, kai „širdies ir proto ginčas tapo verčiančia liūdėti žmonijos patirtimi“ (Serdce, 486), laikas pripažinti, kad priartėjo paskutinis momentas nurodyti širdžiai ir smegenims jų tikrąją, gamtos skirtą vietą, padaryti juos ne priešais, bet broliais ir artimais bendradarbiais.

Mes liūdnai stebime, kiek daug nūdienos žmonių, kurių širdys miega, nuolat būnantys savo emocijų ir aistrų valdžioje, pirmyn genami yra tik sauso savimylos intelekto; jie nuolat dirba – analizuoja, išskaičiuoja, kombinuoja ir visą savo egzistavimą apsupa egoizmo siena. Šaltas, nesušildytas širdies arba dvasinių centrų intelektas gali tapti pavojinga jėga, ką jau įrodė nesuskaičiuojami planetiniai kataklizmai.

Visapusiško gyvenimo vystimosi pakopa naujoje epochoje reikalauja įvykdyti naujas, pačias subtiliausias užduotis, naujoviško priėjimo ir suvokimo, tai neįveikiama jokioms fizinėms smegenims. Todėl naujoje, dvasinėje eroje tautų progrese vedlio vaidmuo priklausys dvasingiems žmonėms, tyros širdies ir atvirais dvasiniais centrais.

Širdis turi sudvasinti ir sutaurinti smegenų intelektą. Kai kurie mūsų dienų poetai ir mąstytojai jau suprato tai, kalbėdami apie prašviesėjusį, intuityvios širdies išauklėtą protą.

Juo labiau tai įtvirtina Gyvoji Etika:

„Negalima sukurti smegenų be subtilios širdies“ (Serdce, 358).

„Negali kurti protas, jei nėra širdies sėklos“ (Serdce, 391)

„Jautri širdis keičia smegenis“ (Hierarchija, 431).

„Galima mąstyti smegenimis arba širdimi. Gal ir buvo laikai, kai žmonės pamiršdavo širdies darbą, bet dabar ateina širdies laikas, ir mes turime sukaupti mūsų siekius šia kryptimi. Todėl neatleisdami smegenų nuo mąstymo, mes turime pripažinti širdį vedliu“ (Serdce, 277).

„Galvoja širdis; įtvirtina širdis, apjungia širdis. Visada būtina atminti širdies reikšmę, taip ilgai buvusią užslopintą smegenų. Širdis krūptelės pirmoji, širdis suvirpės pirmoji, širdis pažins daug anksčiau, nei smegenų protas išdrįs pamąstyti“ (Serdce, 353).

„Kaip protas neapšviestas širdies ugnių, taip ir širdis, nepalaikoma proto, – išsigimęs reiškinys. Visur reikalinga pusiausvyra. Evoliucijos tikslas ir yra pusiausvyros pasiekimas arba visų žmogaus gebėjimų ir jausmų darna. Mūsų laikų neganda būtent ir yra siaubingame širdies ir proto susipriešinime. Jei mes įsivaizduojame Beribiškumą, tai, žinoma, visi gebėjimai gali vystytis be jokių apribojimų. Tačiau, ir vėl, teisingas jų vystimasis bus sąlygotas pusiausvyros arba darniu atsivėrimu visų galių, įdėtų į žmogų. Sintezė yra aukščiausia darna“ (Pisma J.Rerich, T.2, 23.09.37).

Todėl visiškai neparadoksalu, kai Mokymas kalba, kad aukščiau smegenų yra širdis.

*

Ne tik ateinančios eros aušroje, bet ir šiomis paskutinėmis tamsos ciklo dienomis absoliučiai būtinas yra komposas – širdies šviesa.

„Kelių daug, bet jei dabar nurodome trumpiausią, vadinasi, įvykiai priartėjo“ (Serdce, 565). Trumpiausias žmonijos kelias – per širdį.

Tarp pasaulinės kovos ir išpuolių viesulų Mokymas kviečia ieškoti patikimos ir gelbstinčios priedangos savo gyvenimo laivui, kuriame vairininko vietą skirti tvirtai ir tyrai širdžiai.

„Evoliucijos pakopa, kai suprantama širdimi, turėjo prasidėti Armagedono metu, kaip vienintelis žmonijos išsigelbėjimas. <...> Žemųjų planetos sluoksnių katastrofinė padėtis atsiliepia į širdies veiklą. Galima saugotis ne buvusių epidemijų, bet daugybės kentėjimų, kuriuos iššaukia prasta apsauga. <...>  Širdies suvokimą reikia priimti kaip pagrindą ir į jį fokusuotis“ (Serdce, 561).

Kai žmonijos sąmonė pasidaro priklausoma nuo maištingos ugninės stichijos, kai stabdoma evoliucija ir planeta praranda atramą, – „pasaulinei pusiausvyrai išlaikyti reikalinga širdis, šiame Nurodyme slypi neatidėliotinas išsigelbėjimas“ (Mir Ogniennyj, IId., 262).

„Jau greitai teks gelbėtis nuo išbalansuotų stichijų. Tačiau ir šią nelaimę galima gerokai sušvelninti auklėjant širdį“ (Serdce, 504).

„...dabar širdis apsunkinta neapsakomai didžiulės įtampos kryžminėmis srovėmis“ (Serdce, 195).

„Reikia turėti daug didvyriškumo, kad tarp griovimų sukaupti visas širdies jėgas“ (Serdce, 338).

„Todėl patariu saugoti širdį, kaip naikinantį bet kokį blogį kardą“ (Serdce, 353).

„...Širdies ryšys – tai tas vienintelis gelbstintis inkaras!“ (Serdce, 270)

„Tvirtai laikykitės – išskyrus širdies ryšį nieko daugiau nėra!“ (Serdce, 346)

„ Nugalėsime tik širdimi, tai tiesa“ (Serdce, 360).

Būtų galima cituoti vėl ir vėl, kad parodyti neginčitiną Gyvosios Etikos tikėjimą tuo, kad tyra ir šviesi širdis – tarsi uola vidury vandenyno, ant kurios vienintelės žmogus gali sukurti gelbstinčią tvirtovę.

Mokymas aiškina, kad iš giliai širdyje slypinčių ugnių gimsta žmogaus imunitetas, kad jei žmogus visa širdimi kuria gėrį, užsidega širdies energijos, kurios aplink žmogų sukuria ugninę apsaugą.

„Tik širdies energija daro žmogų nepažeidžiamu ir neša jį virš visų kliūčių“ (Serde, 399).

Tačiau nepažeidžiamas apsauginis tinklas gali būti tik pas prabudusią, nureguliuotą širdį, kai ji dega įtemptoje vienybėje su Šviesos Hierarchija. Tada širdis „kaip ir saulė, sudegina visus mikrobus“ (Mir Ognennyj, Id., 17).

*

Pasiaiškinkime, kodėl Gyvoji Etika pedagogikos pagrindu laiko širdies auklėjimą arba subtilumą.

Auklėti širdį – tai visų pirma, išvalyti ją ir išlaisvinti iš kalėjimo, į kurį ją dažnai uždaro netobulos žmogaus dvasios trūkumai, ydingi įpročiai, daugybė žemų savybių – beširdiškumas, aistros, pyktis arba nepasitenkinimas (kurį Mokymas dar vadina tamsos bendradarbiu), pavydas, silpnadvasiškumas, abejonės ir virš visų – menkas ir godus egoizmas – visa tai kliudo žmogui prašviesėti.

Kalbant kitais žodžiais, širdžiai reikalinga higiena.

„Širdies higiena – tai geri darbai, tačiau plačiąja prasme. <...> Geri darbai vardan žmonijos“ (Serdce, 467).

„...jei širdis yra tarpininkas su aukštaisiais pasauliais, tai ir priemonės, palaikančios širdį, turi būti subtilios. Neprotinga gailėtis grubios žmonijos ir nesirūpinti pagrindiniu organu. Žmonijos širdis serga. Visų pirma, reikia sveikatinti širdies sferą, žinoma, jei žmonės nori išvengti katastrofos“ (Serdce, 535).

Kultūros šviesos balzamu reikia gydyti nesuskaičiuojamas sergančias širdis, kurios tapo anti-kultūrinėmis, vadinasi – grubiomis, egoistiškomis, atsiduodančiomis aistros šokiui. Širdis aptemsta ir suyra todėl, kad ji nutolo nuo Šaltinio, kuris vienintelis gali duoti tyrumą, išmintį, nenutrūkstantį savęs tobulinimo ritmą.

„Ar galite įsivaizduoti, kokia būtų žmonija, turinti sveikus kūnus, bet a-kultūrinę širdį? Tokią tamsos puotą net sunku įsivaizduoti! Visos ligos ir negalios negali suvaldyti pasaulinės širdies beprotystės. Todėl kol širdis neprašviesės, nedings ligos ir negalios, nes kitaip širdies šėlsmas, sveikame kūne, gąsdins pasaulius. Nuo senų senovės apie teisuolius sakydavo: „vaikšto po Viešpačiu“ – vadinasi, nepažeidęs Hierarchijos, ir taip apvalęs širdį savo. Net mažiausias žmonijos širdies apvalymas iššaukia Gėrovės krioklį. Tačiau elgtis reikia apdairiai, tik ten širdis pabus, kur ji dar nesutręšusi. Nereikia nusiminti, tik reikia žinoti, kad tamsa darosi vis įnirtingesnė ir daugelis širdžių jau dvokia. Širdies svarbumas – sena tiesa, tačiau ji niekada nebuvo taip reikalinga, kaip dabar“ (Serdce, 13).

Vietoj išvardintų neigiamų savybių reikia stengtis sąmoningai kurti kilnių jausmų simfoniją, tai yra pakelti į aukštesnį, spindintį lygį visas teigiamas žmogaus savybes. Tačiau tik ištikimybės liepsnoje ir pasiaukojime kiekviena savybė įgyją tikrą grožį ir jėgą.

Auklėti širdį ir stiprinti dorą žmogus gali tik suvokęs pirmąją savęs tobulinimo užduotį – nuolat ir sąmoningai kontroliuoti sąmonės veiksmus, intelektą ir ne tik kiekvieną mintį, bet ir emocijų bei jausmų kryptį, kiekvieną savo poelgio motyvą – o būtent, nuolat palaikyti impulsų kultūrą ir dvasinę discipliną. Tai įmanoma net ir šiokiadienio rūpesčiuose, menkiausiuose charakterio apsireiškimuose, santykiuose su artimaisiais. Tokiu būdu širdies, kaip sakoma Mokyme – vedančiojo prado priartinimas prie gyvenimo, iš lėto pakeičia visą gyvenimą (Serdce, 447).

„Agni Jogos kelias eina per širdį, bet širdžiai reikia padėti tvarkingomis mintimis“ (Serdce, 495).

„...Praėjęs harmonijos-darnos mokyklą – žino valdymą širdimi“ (Listy Sada Morii, Id., 280).

Širdį reikia auklėti ir duoti jai užduotis – žadinti dvasines ugnis ir kaupti psichinę energiją.

„Širdis ypač sužadina psichinę energiją, ir kiekvienas nuoširdus pergyvenimas atsiliepia į psichinės energijos atsargas“ (Mir Ogniennyj, IIId., 414).

Vystyti dvasines ugnis – vadinasi surikiuoti, dorinti ir sudvasinti savo mintis; ir jausmų emanacijos turi būti jautriai suvokiamos, kad širdis taptų ne tik proto ir visos žmogaus esybės valdove, bet ir šviesiu jo gyvenimo leitmotyvu. Reikia, kad širdis, iš lėto išsivaduodama nuo užtveriančių kelią potraukių, taptų vedančiąja altruizmo jėga. Kad širdies žinojimas arba sąžinės balsas nepailsdamas kviestų į gyvenimo žygdarbį.

Todėl širdies auklėjimą reikia suprasti kaip palaipsnį visų širdies ugnių ir, galiausiai, visų dvasinių žmogaus centrų uždegimą, širdis turi tapti harmonizuojančia visą žmogaus organizmą jėga, jo tikrąja saulių saule, kuri sužadintų spinduliuoti kiekvieną žmogaus kūno dvasinę ir fizinę ląstelę. Taip Gyvoji Etika išaukština širdies magneto spinduliuojamą didžią kūrybinę galią, kuri ne tik pakeičia žmogaus esmę, bet kurio šviesos fluidai pasiskleidžia plačiai aplink, nuramina, sutaiko ir gydo. Mokymas sako, kad širdis turi tapti pastoviu aukščiausių energijų, Šviesos Hierarchijos, laidininku, tik tada ji pateisins savo kilnų vardą.

Tačiau tokią neribotą valdžią gali turėti tik tyra širdis. Gyvoji Etika pabrėžia, kad širdies tyrumas yra pats būtiniausias dalykas, todėl yra šlovinami tyros širdies valdovai, taip pat, kaip ir Kristaus Mokymas kad kalba apie vaikus, kurie jau čia, žemėje, priklauso dar dangaus karalystei, arba tyros dvasios pasauliui.

Gyvoji Etika sako, „kad įšventinimas ugnimi“, arba kopimas į evoliucijos virūnes, „bus įmanomas tik tyroms širdims“ (Serdce, 556).

Uždegta tyra ištikimos širdies liepsna pina sidabrinį siūlą su Aukščiausiuoju, nes „niekas netyras nesulauks Bendravimo“ (Mir Ogniennyj, IId., 48).

„Tyra širdis priima lengvai Hierarchiją, o tokios širdies prašviesėjimas – kaip Adamanto gimimas. Niekas niekada neužtemdys tyrai širdžiai kelio, net iš medicininės pusės tokia tyra širdis gali priimti geriausią ateitį“ (Serdce, 537).

Tyros širdies mokykla – tai nesuskaičiuojami nežinios kentėjimai ir iškovoti širdies skausmu pažinimai, ir – nors tai ir ne kasdieniai svečiai – tai tikro džiaugsmo ir širdies žavesio akimirkos. Ilgai reikia mokytis tokioje mokykloje, kol labai lėtai įgyjamas visų dalykų žinojimas.

„Kaip gi širdis suvoks visos būties grožį, jei ji nebus pripildyta visais gyvenimo džiaugsmais ir vargais? Taip, dažnai skaitant Gyvenimo Knygą širdis virpa, bet ir kančių ašaros transmutuoja į perlus. Kuo širdis ugningesnė, tuo daugiau džiaugsmų ir kentėjimų. <...> Aukščiausioji Valia įsitvirtina, praeidama visus gyvenimo žingsnius širdimi“. (Mir Ogniennyn, IIId., 208).

Jei širdis „kankinsis, ji taps patikima širdimi. Nuostabi širdis turi kentėti Žemėje“. (Nadziemnoje, 60).

Taip pat jautrumas, širdingumas – sakoma Mokyme – įgyjamas per didelius kentėjimus.

Neapsakomai išvalo ir sujautrina širdį atjautos jausmas, rūpinimasis ir atsiliepimas į kitų žmonių bėdas, noras padėti.

„Širdis liepsninga, širdis nepasotinama, pats pasaulio skausmas kreipia tave!“ (Serdce, 164).

„Kaip švyturys dega ugninė širdis ir priima į save aplinkinių negalavimus“ (Mir Ognienny, IId., 435).

„Niekas kitas negali taip sujautrinti širdies, kaip nesibaigiantis dvasinis atidavimas“. „...neduodanti širdis negyvena“ (Serdce, 386).

„Reikia dalinti gėrį kiekvienu žvilgsniu, kiekvienu prisilietimu. Ir širdis užaugs šiose gėrio pratybose“ (Serdce, 410).

Žmogaus širdis turi tapti nenuvargstančia gėrio skleidėja. Kaip gi kitaip ji taps saule jo turėtojui ir visiems kitiems nesuskaičiuojamiems žmonėms?

Širdis savo impulsais skuba kurti gėrį, degančia meile ir pasiaukodama ji turi siekti supanašėti su Meilės Šaltiniu – Širdies Brolija.

„Širdis, liepsnojanti pagalba, – tai Mūsų širdis“ (Hierarchija, 434).

Tyra, gera ir išmintinga širdis sulyginama su degančia ugnele, prie kurios ateina pasišildyti nelaimingi, sušalę ir ištroškę, – „prie degančios širdies skuba pasišildyti ir bėga nuo žudančios šalčiu širdies – taip visoje būtyje“ (Mir Ogniennyj, IIId., 478). „Džiaugsminga pabūti šalia tyros širdies!“ (Serdce,70).

Tokios širdies emanacija tikrai palengvina skausmą, nuramina, dažnai netgi išgydo negalią. Pavyzdžiui – motinos širdies magnetas, kai ji glausdami negaluojantį vaiką prie krūtinės, suteikia naujų jėgų.

Pradinėje širdies auklėjimo stadijoje negalima pamiršti faktoriaus, esančio kiekvieno žmogaus kasdienos potvarkyje – ritmingo džiaugsmingo darbo, pripildyto aukšta kokybe. Jau nuo vaikystės darbas duodamas žmogui kaip gyvenimo pagrindas, savęs tobulinimo stimulas, kai disciplinuojanti ir pakylėjanti širdį priemonė. Bet širdies auklėjimo tikslas – atitrūkti nuo egoistinio darbo ir lėtai pereiti prie plataus darbo suvokimo – darbo bendram labui, kuris keltų susidomėjimą ir nuoširdų entuziazmą. Mokymas numato ir tolesnę darbo suvokimo stadiją, kuri sukuriama ugniniais siekiais ir pasiaukojančiu nuoširdumu, – „visatinis triūsas ateičiai. <...> Ši susivokimo sąlyga padeda širdžiai įgyja tvirtą šarvą, kurio prireiks Ugniniame Pasaulyje“ (Serdce, 411).

„Mokymas taip sustiprina širdį tam, kad nors truputį paruošti žmones bendradarbiavimui“ (Mir Ogniennyj, IId., 187).

Mokymas nuolat primena, kad ne tik kasdienis darbas, bet net pats sunkiausias žygdarbis negali būti užpildytas liūdesiu ir nusiminimu. Pats savęs atidavimo stimulas slėpiningai užpildo širdį laukiamos pergalės džiaugsmu.

„Vergas gali dirbti iš nevilties, bet ugninė dvasia viską pakeičia į šviesų džiaugsmą. Ir nuo to džiaugsmo sklinda šiluma. Tačiau priminkite – džiaugsmas, šiluma ir ugnis gyvena širdyje“ (Mir Ogniennyj, IIId., 597).

Mokymas skatina visas gyvenimo bėdas, negandas, net ligas uždengti gėriu – džiaugsmingomis būties kibirkštimis, kurios vėl ir vėl įsižiebia tyroje širdyje.

Gyvoji Etika moko, kad herojai ir senovės šventieji, eidami į žygdarbį, prisišaukdavo tą aukščiausiąjį džiaugsmą sau į pagalbininkus.

Pati pasaulių kilimo daina – gyvenimo vystimosi procesas verčia širdį virpėti džiaugsmo vibracijoje. Taip pat planetos grožis ir sukurti žmogaus širdimi Kultūros turtai verčia širdį skambėti žavesyje.

Menas, poezija, mokslas, tyros mintys – visa tai tampa gražiu ir tyru, tai švyti kaip ugnis, kuri uždega aplinkinių širdis. Sakoma, kad grožio suvokimas išgelbėja žmogų – vadinasi, grožis pirmiausia išvalo ir sudvasina jo širdį.

Ugninis Mokymas reikalauja iš savo pasekėjo nuolatinio pasiaukojančio liepsnojimo ir siekio. Jis kviečia skubiai lipti ugniniais nuoširdaus susižavėjimo laiptais. Jis liepia širdžiai iš tūkstančių nuostabiausių jausmų ir tarpusavio santykių siūlų nuausti meilės ir ištikimybės sparnus.

Niekas taip nesutaurina ir neužaugina sparnų, nesukelia heroizmo žmogaus širdyje, kaip subtili meilės ir ištikimybės liepsna. Ta šventa ugnis, amžinai nukreipianti Aukštyn, pažeria ugnines kibirkštis supančiųjų širdyse ir patraukia paskui save.

Pagal tos dieviškos ugnies pasireiškimą, ir tik pagal jį, vertinamos žmogaus širdies savybės.

Mokyme yra klausimas:

„Kaip Mokytojas pamatys einančius pas jį?“ – ir atsakymas: „Pagal širdies liepsnas“ (Mir Ogniennyj, Id., 618).

Iš tiesų, širdies ugnių galaktika spindi, spindi visoje Hierarchijos grandinėje.

„Taigi, kiekvienas pasiruošęs žygdarbiui, tegul uždega širdies ugnis. Jos ir kelią parodys, ir bus skydas ne rankomis sukurtas“ (Mir Ogniennyj, Id., 618).

Štai kodėl Gyvosios Etikos Mokymo emblema, naujos dvasinės Ateities pakopos simbolis –liepsna virš Taurės, liepsnojanti širdis – Cor Ardens.

Mes dar negalime suvokti, kokia didinga jėga yra tyros, harmoningos, liepsnojančios širdies magnetas, kuris pritraukia į žmogaus sąmonę Šviesos vibracijas, iš lėto transmutuojančias jo esmę.

Todėl jei žmogus sąmoningai auklėja ir harmonizuoja savo širdį, jo evoliucija neapsakomai pragreitėja. Pasakyta, kad dvasios atvirumo akimirkomis, tai „gimimas iš aukščiau“, kai širdis išsilaisvina nuo savasties ir užsiliepsnoja ištikimybe, žmogaus sąmonė gali pasiekti naują, aukštesnę ir šviesesnę pakopą.

Tyra širdis ilgai ruošiasi apsijungimui su visų širdžių Valdovu. Nepavargstančioje gyvenimo disciplinoje ir pasiaukojančiai triūsdama širdis trokšta priartėti prie Jo. Ji visą laiką siekia savo minčių ir jausmų liepsnas padėti ant ištikimybės altoriaus. Ir vis tik yra akimirkos, kai visas savo mintis širdis atideda į šalį ir įsako jausmams nurimti, kai virš visų pareigų ir darbų ji ieško tik Jo, atsiduoda vienam-vieninteliam šventos meilės ugnies srautui. Kai tyloje laukia tik Jo Įsakymo.

Laiminga ta širdis, kurią Jis pasirinko savo šventove, kuri sąmoningai ar ne, bet siekia pajusti Jo prisiartinimą, ir kiekvienas širdies dūžis tada tampa slaptingu, šventu pokalbiu su Juo.

„Nurodykite savo širdžiai būti kiek įmanoma arčiau Mokytojo. Jei Mokytojo įtvirtinimui reikalingi žodžiai, pradėkite bendrauti su Mokytoju, tarsi Jis būtų šalia. Mokytojo atsakymo nereikia laukti tik įprastiniais žodžiais. Atsakymas gali išsireikšti daugybėje ženklų...“ (Serdce, 285).

„Bet kaip gi patikrinti save, širdie? Tik Hierarchija. Tegul širdis išmoksta bendrauti su Mokytoju. ... Tegul širdis žino tik bendravimą su Valdovu, kad nieko niekingo neįsiveržtų į nuoširdų bendravimą su Aukščiausiu.

Kaip lobį reikia saugoti pokalbio su Mokytoju šventumą. <...> Įstabiausias bendravimas su Mokytoju širdžiai yra tas žaizdras, kuriame spindi galinga ugnis“ (Serdce, 254).

Maldoje žmogaus širdis atsiveria pasitikdama Aukščiausio Valdovo Šventos Dovanos spindulių srautą. Malda – tai aukščiausių jausmų ir širdingiausių ketinimų dovanojimas Mylimiausiam. Malda – tai pokalbis apie nuostabiausią. Malda – širdies troškimas, kad visam pasauliui būtų gera ir džiaugsminga. Malda – aukščiausias skambesys, tapatus palaimingam iškilmingumui, kuris lydi ištikimą širdį dieną ir naktį. Iškilmingumo jausmas – pagrindinis gyvenimiško ritmo tonas – Gyvoji Etika jį sulygina su sferų skambesiu; iškilmingumas – tai penas širdžiai, tai tiltas į aukštuosius pasaulius; širdis turi siekti iškilmingumo kaip išsigelbėjimo, nes jis išveda žmogų iš gyvenimo disonansų į nuolatinės disciplinos šviesą.

Širdies užpildymas Mokytoju sudvasina kiekvieną žmogaus savybę, pakeičia visą jo esmę, pripildo gyvenimą nematomos Šviesos spindesiu. Žmogus tikrai nebepažintų savęs, jei jo širdis ilgai būtų šalia Aukščiausio.

„Tiesa, jei patyrėte nuolatinį buvimą šalia, jau turite trumpiausią kelią pas Mus. Žmonėms paprastai labai baisi kasdienybė. Jiems ji nuovargio ir nuosmukio simbolis. Tuo tarpu Mums kasdienybė yra tobulėjimas ir kilimas. <...> ...kaip nuostabu suvokti, kad gali kasdien atiduoti ištikimybę ir liepsnojančią meilę Hierarchijai. Jei pasakysiu: „Myliu Tave, Viešpatie, ir ištikimas tau Valdove, ir gerbiu Tave, Mokytojau!“ – į kokį galingą chorą virs tie žodžiai tolimuosiuose pasauliuose!“ (Hierarchija, 176).

Širdies priartėjimas prie Valdovo ypač būtinas rūsčiomis nūdienos Armagedono dienomis, kai išklibinti planetos ir žmonijos pagrindai ir reikalingos naujos gairės ugninio pasikeitimo kelyje.

„Iš senovės atėjo malda apie dvasios atidavimą Aukščiausiam. <...> Jei jaučiate nepakeliamą širdies suvaržymą, tai mintyse perduokite ją Valdovui. Tokiu būdu jūs priartėsite prie neišsenkančio Hierarchijos šaltinio. Tokio veiksmo gali ypač prireikti, kai įtampa planetoje sukils ypač stipriai. Reikia būti pasiruošusiam patiems įvairiausiems poveikiams, kaip kosminiams, taip ir žmogiškiems. Širdies priartėjimas prie Valdovo vyksta nuolat, bet dabar Mes nurodome ypatingus atvejus, kai reikės ypatingai aiškia sąmone sustiprinti širdį su Hierarchijos reiškiniu.  <...> Pasaulis išgyvena tokią įtampą, kad laikas priminti apie pasiruošimą tokiam priartėjimui“ (Mir Ogniennyj, IId., 94).

Tik širdies malda – „tik Aum galingas skambėjimas įneša darną į išderintas vibracijas“ (Aum, 28).

*

Skambanti meilės ir pakylėjimo ugnyje, sudvasinta, prašviesėjusi kentėjimuose ir išvalyta nuo egoizmo širdis jau nebesijaučia asmeniniu žmogaus organu, asmenine nuosavybe, ji jau bendra ir duota aukštesniems santykiams. Liepsnojanti ištikimybe širdis diena iš dienos slėpiningai siekia tapti tik Tobula Širdimi, tarnystėje Šviesai sidabriniu siūlu artėjančia link Jo; širdis vis stipriau pradeda jausti savo pagrindinę užduotį: priimdama į save žmonijos ir planetos skausmą, kančias ir svajones, ji prisiima ir atsakomybę už nesuskaičiuojamų širdžių prašviesėjimą. Tokia širdis pradeda atsiliepti į kosmoso skambesį ir disonansus, kurių pilna visata, ir savo meilės liepsna išvalo, harmonizuoja erdvę.

Taip kosminių jausmų bei minčių meilės žmogui žaizdre bręsta Agni-jogo širdis.

Ar galime išreikšti žodžiais tai, kas atrodo dar taip mažai suvokta mūsų sąmonėje? Spindinti tūkstančiais ugnių, sąmoningai, aukšta gyvenimiška nata, visame ištikimybės grožyje ir savęs išsižadėjimo žygdarbyje Ugninės Dvasios širdis siekia judėti darniame ritme su kosmoso evoliucija. Ši liepsnojanti širdis turi kosminę misiją: Kosminio Magneto įtampoje nuolat kurti ir transmutuoti visatos ugnis, nuraminti stichijas, triuškinti tamsą ir pažaboti chaosą ir tapdama nesibaigiančiu šviesos šaltiniu pasauliui padėti planetos išgelbėjimui. Ta širdis, kurios kiekvienas impulsas yra pasiaukojimo liepsna, nugalėdama kliūtis ir žadindama dvasią trokšta žmonijos sąmonėje kurti naują, dvasia prašviesėjusį pasaulį, išvalydama ir sujungdama jį su aukščiausiomis sferomis.

Arhato – Aukščiausios Dvasios – širdį Mokymas sulygina su Saulės ugnimi, kuri prisotina žmoniją gyvenimo ir meilės šviesos fluidais.

„Taip, Arhato širdis prilygsta Kosmoso Širdžiai. Tačiau kame slypi Arhato širdies panašumas į Saulę? Pasakysime – meilėje – Saulei prilygstanti Arhato širdis įtvirtina žygdarbį ir suskaido visa, kas dūlija. Arhato Širdis kovoja su tamsa ir įtvirtina ugninį siekį.

Kuo gi maitinasi Arhato širdis? Pasakysime – meile. Tik šis šaltinis žino, kaip prisotinti ugninę širdį. Didingoji Pasaulio Motina žino tą šaltinį. Kiekviena tyra širdis žino tą šaltinį. Kuo gi suvienyti širdis? – Pasakysime – meile, tuo galingu šaltiniu, kuris paverčia gyvenimą į grožio reiškinį. Tuo šaltiniu, kuriame slypi visos subtiliausios širdies energijos. Arhato širdis yra slėpiningoji tvirtovė, kuri saugo slėpiningas Kosmoso dovanas. Ir ne išoriniame gyvenime, bet pačiose gyvenimo gelmėse grūdinasi Arhato širdis, ir vėl pakartosime – meile“ (Mir Ogniennyj, IIId., 171)

„Saulei prilygstanti širdis užgimsta didvyriškume – kai širdis nebijo gąsdinimų; kai Agni-jogo pasiryžimas nuskraidina dvasią į sferas virš žemės ir po žeme; kai dvasia nepavargdama kuria visomis savo širdies ugnimis; kai jausmai yra atgarsis į visus kosminius reiškinius. <...> .. Pasaulių apsijungimas Agni-jogui yra jo kūrybos viršūnė. <...> Taip, saulei prilygstanti, Agni-jogo širdis sugeria į save visas kosmines energijas, sukoncentruodama jas erdvėje“ (Mir Ogniennyj, IIId., 287).

Arhato širdyje plazda kosminė širdis. Taip Arhato širdis prisijungia prie Tobulos Širdies arba Kosminio Magneto kūrybos, kuris transmutuodamas materiją, sukuria geriausias evoliucijos formas.

Todėl Didieji Broliai sako apie save: „Mūsų kelias nuklotas širdimi“ (Biespredelnost, IId., 69). Todėl ir viso pakylėjimo, visos naujos eros įtvirtinimas išreikštas formule: „Brolijos Tvirtovei reikia tik širdies“.

Taigi, suvokdami didį kosminį širdies mąstymą, suprasime ir tai, kad visa Naujos Epochos Mokymo – Agni-Jogos – metodika eina per širdį.

Širdis – tai tas muzikinis raktas, kuris gali padėti suprasti visas Mokymo mintis. Kad suprasti Mokymą, būtinas aktyvus širdies dalyvavimas.

Iš tiesų, net sunkios Mokymo vietos, kurias intelektas ne visada supranta, galima atverti širdies išmintimi – sudvasinta širdimi. Todėl nieko stebėtina, kad paprastas žmogus kartais geriau supranta Mokymą, nei profesorius. Juk jis nekalto kūdikio nuoširdžia išmintimi, tai yra dvasinės sintezės kibirkštimis, stengiasi iššifruoti Mokymo duodamus nurodymus, dažnai užslėptus simboliuose. Todėl širdies auklėjimas vyksta palaipsniui vystant intuiciją, arba, kaip sakoma Mokyme, – jausminį suvokimą.

Mokymas daug kalba apie švytintį širdies žinojimo pajautimą, kuris kaip uždegtas fakelas apšviečia kiekvieną daiktą ir reiškinį.

„Intelektas nėra išmintis. Jausminis žinojimas yra išmintis... <...> Intelektas yra išminties prieangis, ir kada jis suaštrėja, jis įsilieja į sintezės sferą. <...> Dvasios sintezė atveria visas sferas“ (Agni-Joga, 508).

„Jausminis žinojimas yra širdies ugnis; sunku išreikšti žodžiais, kada suskambės ta širdies styga...“ (Hierarchija, 200).

„Taip ugninis pradas, kuris gyvena jausminiame žinojime, vadinamas gelbėjimo sparnais“ (Mir Ogniennyj, IId., 331).

„Iš jausminio žinojimo trykšta psichinės energijos įtampa“ (Agni-Joga, 512).

„Jausminis žinojimas atsiradanda ... kaip dvasinės disciplinos pasekmė, suvokus širdies reikšmę“ (Serdce, 334).

Turėti jausminį žinojimą – vadinasi, „žiūrėti į žemiškus reiškinius per širdies ugnį“ (Mir Ogniennyj, IId., 460).

„Tačiau <jausminio pažinimo> pradas yra ištikimybė Hierarchijai“ (Mir Ogniennyj, II d., 15).

Širdis, skambanti sudvasintu, aukščiausiu jausminiu žinojimu, ir bus tas stebuklingas aparatas, kuris gali realiai suvokti kito žmogaus sielą, jo esmę bei pažinti nesuskaičiuojamus ir mokslo dar neištirtus subtilių energijų procesus ir reiškinius. Ateityje jausminis žinojimas pakeis daugelį grubių mokslinių instrumentų.

„Kaip nukreipti dėmesį į naujas energijas? Jausminis žinojimas bus pagalbininkas, suaštrinantis žvilgsnį. Greitai žmonės pradės skirtis pagal jausminį žinojimą. Kiek galima atidžiau reikia atskirti žmones su atvira sąmone. Ne išsilavinimas, ne patyrimas, ne gebėjimai, o tik jausminis pažinimas atveria tiesų kelią į Šambalą“ (Agni-Joga, 282).

Jausminį žinojimą dažnai galima pavadinti „dvasiniu praregėjimu“ (III d., 149).

„Dvasinis praregėjimas atsiranda tik tada, kai atsiveria širdis. Dvasinis įžvalgumas gali atverti dvasios ir materijos paslaptis. <...> nereikia stebėtis, kad žinojimo raktą turi tik pašvęstieji, nes dvasinis praregėjimas prisotinamas Ugninėmis Galiomis“ (Mir Ogniennyj, IIId., 148).

*

Jei visi žmogaus pakylėjimai eina per širdies ugnis, jei „ugninis kelias apšviestas širdies ugnimi“ (Mir Ogniennyj, IId., 464), tai ir akinanti mūsų evoliucijos Viršukalnė – Ugninis Pasaulis – pasiekiamas per širdį.

„Iš tiesų, tai tik širdis gali suvokti ir atpažinti visus veiksmus, visus paskatinimus, visą esmę. Patekti į Ugninį Pasaulį galima, tik gebant pažinti širdimi. <...> Širdis taip galingai kreipia dvasią į subtilias energijas. Visos aukštos sferos pasiekiamos širdies įtampa. Šis slėpiningasis indas gali atverti kūrybines pakylėtas sferas. Nepamainomos širdies energijos, jose atsispindi Aukščiausia Valia. Širdies kūryba prilygsta saulei. Pakeliui į Ugninį Pasaulį didžiausias siekis tebus suvokti širdį kaip jungiamą grandį tarp pasaulių“ (Mir Ogniennyj, IIId., 101).

„... nuolatinis širdies auklėjimas yra vartai į aukštuosius pasaulius“ (Serdce, 514).

„Nusistovi ryšys tarp Ugninio Pasaulio ir  prisotintos širdies, tik šis indas leidžia patekti į Ugninį Pasaulį. <...> Širdis neša pasaulio naštą. Širdis atlaisvina nuo žemiškos naštos“ (Mir Ogniennyj, IIId., 111).

„Galima prisiminti praėjusių laikų pavyzdžius. Pasišventėliai prie Ugninio Pasaulio prisiglausdavo širdimi, tokia pat širdis duota kiekvienam. Gebėjimas girdėti širdies balsą jau veda į tiesą“ (Mir Ogniennyj, II d., 251).

„Širdyje įtvirtinti Vedlį“ – tai pirma sąlyga pakeliui į Ugninį Pasaulį, ir vienintelė sąlyga, be klaidų surikiuojanti pakelės ženklus ir suteikianti širdžiai tikrą evoliucinį stimulą – tai sako Mokymas. (Mir Ogniennyj, III d., 106).

Tokia širdis – spindintis sintezės organas – išgirsta apreiškimą ir paties Aukščiausiojo balsą, tokia širdis yra hierarchinio įkvėpimo buveinė – paties slėpiningiausio įkvėpimo.

„Hierarchinis įkvėpimas gali įsitvirtinti tik liepsnojančioje artimumu Šviesos Hierarchijai širdyje“ (Mir Ogniennyj, IIId., 119).

Tokia liepsnojanti, apšviečianti žemišką gyvenimą, Hierarchijos įkvėpta širdis yra kaip fakelas Ugniniame Pasaulyje.

*

Iš tiesų, kiekvienas Gyvosios Etikos žodis apie širdį spindi kaip perlas:

Širdis – nemirtingumo taurė – Amritos taurė.

Kai kalbame apie širdį, galvojame apie gražiausia, kas duota žmogui.

Širdyje – visa pasaulio pusiausvyra.

Širdis – ugniniai sparnai, nuskraidinantys į tolimus pasaulius.

Senovėje širdis buvo laikoma Dievo Šventykla, Mokymas ją vadina Agni – Ugnies altoriumi.

Pagal širdies šventyklą reikia kurti mūsų gyvenimo šventyklą.

Iš tiesų, mūsų širdis turi tapti gyvenimo vedliu, himnu saulės tekėjimui, nenutrūkstančia malda, šlovinančia viską, kas pakylėja, ji pačiam Valdovui turi tapti Švenčiausia Buveine, jos negali paliesti tai, kas neverta. 

 

Jūs esate čia: Naujienos ugniesmokymas ХIХ. Širdies Mokymas