Ketvirtadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūnas 1948

VYDŪNAS 1948 - 01 DR. VYDŪNO SUKAKTYS

 

 

A. MERKELIS
DR. VYDŪNO SUKAKTYS

Šių metų kovo 22 dieną žymiajam mūsų tautos rašytojui, uoliajam tautinės sąmonės žadintojui bei tautos auklėtojui ir didžiajam tauriojo žmoniškumo ugdytojui Dr. Vydūnui sukako 80 metų amžiaus. Sulaukti tokio gražaus amžiaus labai reta kam telemta, ir dabar Vydūnas vienintelis iš gyvų žymiųjų mūsų tautos vyrų yra tai pasiekęs. Tačiau sulaukti ilgo amžiaus ne tokia jau didelė garbė: garbę daro ne išgyventas ilgas amžius, bet per tą amžių nuveikti dideli žygiai ir sukurti žymūs veikalai. Ilgas, patriarchiškas Dr. Vydūno gyvenimas kaip tik ir nužymėtas didingais žygiais ir išpuoštas jo sukurtais vertingais meno ir mokslo veikalais, kurie jo vardą įamžins mūsų tautos kultūros istorijoje.

Šiais metais Dr. Vydūnas mini ne tik savo 80m. amžiaus sukakti, bet ir dar keletą kitų reikšmingų savo veiklos sukakčių, rodančių, kiek jau senai ir kaip plačiai Vydūnas yra įaugęs į mūsų tautos kultūrinį gyvenimą ir kokį didelį lobį jis yra jam sukrovęs.

Šiemet sukanka 60 metų, kai Vydūnas 1888m., pabaigęs Ragainės mokytojų seminariją ir Kintų bažnytkaimyje pradėjęs mokytojo darbą, įsijungė į savo tautos kultūrinę bei visuomeninę veiklą. Kalbos susirinkimuose, sėkmingas bei vaisingas darbas savo įkurtoje Tilžės Lietuvių Giedotojų Draugijoje (1895-1935) bei kitose organizacijose, našus pedagoginis darbas Kintų pradžios mokykloje (1888-1892), Tilžės berniukų gimnazijoje (1892-1912), Berlyno universiteto rytų kalbų seminare (1917-1919), Telšių gimnazijoje (1920-1923) ir Klaipėdos valstybinėje muzikos mokykloje (1926- 1927) – tai darbo sritys, kuriose plačiai ir turiningai pasireiškė tauri ir veikli Vydūno asmenybė.

Šiemet sukanka ir 50 metų, kai Vydūnas pradėjo literatūrinę kūrybą. 1898 metais parašė pirmąjį savo draminį veikalą „Pasiilgimas Veldėtojo“, kuris buvo išspausdintas tik po 40m., būtent, 1938m. ir įvardintas Pasiilgimas. Pasakiškas trijų veiksmų vaidinys, 66psl. Nuo to laiko ligi 1938m. Vydūnas kuone kasmet parašydavo po vieną scenos veikalą. Vydūnas yra parašęs kelias dešimt scenos veikalų-tragedijų, misterijų, dramų, komedijų, pasakiškų vaidinių ir kt. Savo draminėj kūryboj Vydūnas vaizduoja atbundančios Lietuvos dvasią. Jis savo kūryboje vaizduoja ne regimojo, daiktiškojo gyvenimo kintamuosius pavydalus, bet stengias išreikšti amžinąją tautos sielą, kuri glūdi protėvių kapuose, atsispindi senojoje religijoje bei liaudies papročiuose, plazda gimtojoj kalboj, aidi jos dainose.

Lietuvių tautos siela, liepsnodama negęstančia kūrybos ugnimi, didvyriškai grūmėsi su svetimomis jėgomis, norinčiomis ją pavergti ir sunaikinti. Smurto ir nepalankių aplinkybių verčiama traukėsi iš viešojo gyvenimo, bet nepražuvo ir nesunyko: ji ruseno tautos dvasios amžinąja ugnimi žmonių širdyse, slankiojo probočių šešėliais po svetimojo jungo slegiamą šalį, skambėjo jūrų varpais, dainomis bei giesmėmis liejo savo ilgesį To, kuris jai skirto likimo bangomis ir nužymėtais žvaigždžių takais vestų ją į naujus kūrybinius laimėjimus, ugdančius tautos dvasinę didybę.

Šiemet taip pat sukanka ir 40 metų, kai buvo išspausdinti Vydūno „Probočių Šešėliai", Dramatiška Aidija trijose dalyse. Tilžėje, 1908m., 182 psl. Šiuo savo veikalu Vydūnas įžengė į mūsų literatūrą ir tapo jos klasiku.

Prieš 40 metų Vydūnas įsijungė ir į Lietuvos mokslo gyvenimą, 1908 m. dalyvaudamas antrajame 1907m. Dr. Jono Basanavičiaus Vilniuje įsteigtosios Lietuvių Mokslo Draugijos suvažiavime ir jame skaitydamas paskaitą. Su Lietuvių Mokslo Draugija Vydūnas palaikė glaudžius santykius ligi Didžiojo karo, kasmet dalyvaudamas jo suvažiavimuose ir darbuose. Vydūnas mūsų tautai yra davęs daug filosofinio, pedagoginio, istorinio ir filologinio turinio veikalų. Kaip savo menine kūryba, taip ir mokslo veikalais Vydūnas siekia Lietuvai atskleisti naujo gyvenimo akiračius, sužadinti joje galingąsias kūrybines jėgas, kad jos ir savo tautai ir visai žmonijai suskambėtų nauju, galingu, ligi tol dar negirdėtu lietuviškos kūrybos žodžiu.

Prieš 20 metų Lietuvos Universitetas, įvertindamas didelius Vydūno nuopelnus lietuvių tautai ir jos mokslui, jo 60 metų amžiaus sukakties proga suteikė jam filosofijos garbės daktaro laipsnį.

Vydūnas mūsų tautai pradėjo dirbti ir kurti tautinio atgijimo metu. Jo kūryba savo aukščiausias viršūnes pasiekė Lietuvos nepriklausomo gyvenimo metais („Pasaulio Gaisras", „Sąmonė", Sieben Hundert Jahre Deutsch Litauischer Beziehungen ir kt.).

Lietuvai švenčiant pirmąjį savo nepriklausomo gyvenimo dešimtmetį, Vydūnas visos tautos ir aukščiausios jo mokslo įstaigos – universiteto buvo nuoširdžiai pagerbtas.

Lietuvai atšventus antrąjį savo nepriklausomo gyvenimo dešimtmetį, ją kasmet pradėjo ištikti vienas po kito vis skaudesni smūgiai: 1938m. pavasarį lenkų ultimatumas, grasančiu karu verčias su ja užmegsti diplomatinius santykius; 1938 metų pavasarį vokiečiai pagrobė Klaipėdą; o 1940 metų pavasario pabaigoje bolševikai užgrobė ir visą Lietuvą.

Matyt, taip jau likimo buvo lemta, kad didžiosios mūsų tautos tragedijos metu ir Vydūnui, didžiajam mūsų tautos dvasios ir siekimų  reiškėjui,  teko pakelti  skaudžiausi smūgiai.

Didysis Vydūno kančių kelias prasidėjo prieš dešimtį metų. 1938 metų kovo 11 d, vokiečių policijos jis buvo suimtas ir į kalėjimą uždarytas. Jau prieš tai Vydūnas buvo išgyvenęs daug širdį draskančio skausmo. 1932m. liepos 13 d. po ilgos ligos ir didžių kančių mirė jo artimiausia bendradarbė ir bičiulė Marta Raišiukytė. 1937m. lapkričio 14 d. širdies smūgio ištiktas mirė Klaipėdoje jo mylimiausias brolis. Iš jo laidotuvių sugrįžęs rado mirties patale begulinčią žmoną, kuri susirgo išgąsdinta nacių išsišokimų prieš Vydūną (Vydūno buto langų daužymo ir įvairių prieš jį grasinimų). 1937 metų lapkričio 28 d. žmona mirė.

Slėgė skausmas Vydūną dėl artimųjų mirties, bet dar skaudžiau buvo dėl tautą ištikusio smūgio, apie kurį patyrė kalėjime. „Bet po savaitės pataikė mane dar visai kitokia žinia. Vėl pasakė man užvaizdą, kad Lenkai nori Lietuvą karu priversti su jais susidėti. Baisiai mane tai sukrėtė. Svaigau. Ir nuolatai kilo visokie skaudūs klausimai. Ar ištikrųjų Lietuvių tauta vėl netektų viešpatingumo? Ar iš naujo būtų pavergta? Nebegalėtų savaip atsigauti, šviesėti ir apsireikšti? Ir visų tautos žmonių tam darytos pastangos nueitų niekais? O man būtų tarsi gyvenimo prasmė išgęsusi, kuri švietė tiek dešimtmečių, ragindama tautai padėti dvasiškai gyventi ir  dabar   būtų palikusi mane tamsoje?" (Kalėjimas-Laisvėjimas, 20 psl.).

Septniasdešimt metų amžiaus sukakties išvakarėse kalėjime uždarytam Vydūnui kilo įvairios mintys. Tarsi jam kas šnibždėjo, kad vokiečiai dėl to jį užrakinę ir lenkai dėl to rengiąsi Lietuvą pavergti, jeib taurusis lietuviškas žmoniškumas negalėtų ryškėti ir turėtų virsti tų tautų valios mindžiojamu moliu.

Vydūnui minint 71-ją savo gimimo dieną, 1939m. kovo 22 d. vokiečiai užgrobė Klaipėdą. Tas įvykis dar didesniu skausmu prislėgė Vydūną. Jau nuo 1933m. jis mažai kieno buvo belankomas, gyveno vienišas, o dabar, mirus artimiesiems, jis gyveno susimąstęs, užsidaręs atsiskyrėlio vienuolio gyvenimą. Jo asketišką veidą gaubė liūdesys. „Tikriausiai jis mane visais metais ir siautė, bet ne dėl savo, o dėl Lietuvių ir visos žmonijos skausmų", – rašo Vydūnas (Kalėjimas-Laisvėjimas, 55 psl.).

Iš Rytų artėjanti karo audra 1944m. rudenį Vydūną išbloškė į Vakarus. Kelionėje vėl jam buvo lemta nešti sunkų naujų kančių

kryžių. Jūroje skendęs, raudonarmiečių apiplėštas, lenkų muštas ir spardytas Vydūnas vis dėlto išliko gyvas, kūnu nepalūžęs ir dvasia stiprus. Savo iškentėtomis kančiomis ir patirtu svetimųjų niekinimu jis tikrai gali būti mūsų tautos didžiosios kančios gyvu simboliu.

Vydūnas savo 80 metų amžiaus, 60 metų visuomeninio bei pedagoginio ir 50 metų literatūrinio darbo sukaktis mini Didžiojoje Lietuvių Tautos Tremtyje. Savo nelaimėje ir varguose mes nors tiek esame laimingi, kad savo tarpe turime Vydūną, tą žmogų, kuris mūsų tautą vedė iš svetimųjų paniekos į tauresnį žmoniškumą ir savarankišką gyvenimą, kuris savo giedria kūryba skelbia Gėrio, Tiesos ir Grožio pergalę, įprasmina skausmą. „Koks didis bebūtų mūsų skausmas, jis šventina mūsų džiaugsmą", – teigia Vydūnas (Vergai ir Dykiai, 122 psl.).

Sukakčių progomis mes savo žymiesiems žmonėms pareiškiame ypatingą pagarbą. Tačiau kartais žymiųjų žmonių pagerbimas yra oficialus, tereiškiamas išviršinėmis iškilmėmis. To mes negalėtume pasakyti apie savo pagarbą Vydūnui. Ji kyla iš mūsų vidaus, iš mūsų sielos, iš mūsų susižavėjimo tauria Vydūno asmenybe ir jo kilniomis idėjomis.

Žmones galima vertinti ir pagal tai, ką jie gerbia, prieš ką jie lenkias. Vieni gerbia galią, antri turtą, treti išmintį. Gerbdami Vydūną, mes pirmiausia žavimės tauraus žmogaus didinga asmenybe. Jau prieš 20 metų prof. V.Mykolaitis, rašydamas apie Vydūną jo 60 metų amžiaus sukakties proga, teisingai pažymėjo, kad „Vydūno asmuo, principai ir gyvenimas, mokslas ir kūryba sudaro vientisą harmonišką visumą, kuri imponuoja savo suderinimo galia ir priverčia nusilenkti net tuos, kuriems jo mokslas atrodo nepakankamai moksliškas, o kūryba nepakankamai meniška". (Židinys, 1928m. Nr.4, 285 psl.).

Vydūnas į vientisą harmonišką visumą suderintu gyvenimu, kūryba ir skelbiamu mokslu yra išugdęs asketo asmenybę gražiausia to žodžio prasme. Žmogiškąsias aistras ir silpnybes jis yra numaldęs, ir siela yra visagalė jo kūno valdovė. Kokia galinga Vydūno dvasia ir stipri valia, jau rodo ir tas faktas, kad jis, iš prigimties būdamas silpnos sveikatos, išaugo sveikas ir žvalus, išvengė įvairių ligų, ir sulaukęs 80 metų dar yra kupinas energijos.

Žavi Vydūnas mus ir savo skelbiamomis tauriojo žmoniškumo idėjomis. Žmonija šiandien labiau, negu bet kada, yra išsiilgus žmoniškumo. Totalitarizmas, nužmoginęs savo pavergtąsias tautas, tiesia grobuoniškus nagus ir i tas, kurios  dar yra laisvos.

Šiandien žmonija telkiasi lemiamai kovai už didžiuosius žmoniškumo idealus. Vydūnas yra vienas iš didžiųjų tauriojo žmoniškumo Evangelijos apaštalų.  Džiaugiamės mes jį savo tarpe turėdami!

***

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūnas 1948