Pirmadienis, Gruo 10th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūnas 1948

VYDŪNAS 1948 - 10 VYDŪNAS TREMTYJE

 

A.MERKELIS
VYDŪNAS TREMTYJE

1944m. vasarą raudonajam tvanui vėl pradėjus plūsti į Lietuvą, dešimtys tūstančių lietuvių pasuko vakarų link. Kol dar buvo galima kęsti Lietuvoje, niekas nenorėjo bėgti Vokietijon, kuri karo tremtiniams bei pabėgėliams nieko gero nežadėjo. Tad daugybė lietuvių laikinai prisiglaudė pas savo tautiečius Suvalkijos ir Žemaitijos Vakarų pasieny.

Neramus buvo iš savo tėviškių išguitųjų gyvenimas. Dienomis jie nacių buvo gaudomi apkasų kasti ir karo įtvirtinimų daryti, o naktimis gyvendavo bombardavimų siaubą. Sutemus pradėdavo burgzti rusų lėktuvai, netrukus vakarų padangę jie nusagstydavo parašiutiniais žibintais, ir tuoj Mažosios Lietuvos žemę drebindavo bombos. Gaisrų pašvaistės užliedavo dangų.

Baimės apimtų žmonių žvilgsniai krypdavo į krauju pasruvusią Vakarų padangę.

— Ką čia dabar bombarduoja?

— Tilžę, o gal Gumbinę ar Isrutę, – spėliodavo išgąsdinti žmonės.

Tilžė arčiausia Lietuvos sienos ir jos bombardavimas pasienio gyventojams kėlė nebe tik baimę, bet ir siaubą. Viršum Tilžės prikabinus žibintų, jau Paprūsės ūkininkų kiemuose buvo šviesu, lyg mėnesienoj, o bombų padegtai Tilžei pradėjus liepsnoti, taip apylinkė nušvysdavo, jog kieme galėjai laikraštį skaityti. Sprogstančių bombų trenksmas buvo didelis ir atrodė, kad jos čia pat laukuose krenta. Jų išgąsdinti žmonės ieškojo apsaugos grioviuose ar savo išsikastose duobėse. Jei taip baisu buvo keliolika ar net ir keliasdešimt kilomterų nuo Tilžės, tai ką jau bekalbėti apie gyvenimą pačioje Tilžėje.

1944m. Rytprūsių gyventojai karo baisumus, kas kart labiau ėmė jausti. Nuo balandžio 20 d. kas antrą naktį į Rytprūsius skrido rusų lėktuvai ir mėtė bombas ant jų miestų. Buvo matyti gaisrai Gumbinėj, Isrutėj, Karaliaučiuje. Nebuvo aplenkiama ir Tilžė. Rusų lėktuvai Rytprūsių miestus, jų tarpe u Tilžę, bombarduodavo naktimis — po tris valandas: nuo 11 val. nakties ligi 2 val. ryto. Kadangi tuose miestuose nebuvo priešlėktuvinės apsaugos, tai rusų bombonešiai nedideliais junginiais drąsiai sau griovė Rytprūsių miestus.

Į Tilžę pas Vydūną iš Beryno buvo atkilusios jo dvi seserys, tikėdamosi, kad čia bus ramiau ir nuo bombų saugiau, negu Berlyne. Bet dažniau pradėjus Tilžę bombarduoti, joms čia buvo dar baisiau, negu Berlyne. Ten bombonešiai mėtydavo bombas apie vieną ketvirtį valandos, o čia net trys valandas.

Iš pradžių Vydūnas su seserimis nuo bombardavimų slėpės rūsyje. Tačiau čia buvo nesaugu, o be to, ilgai trunkąs oro pavojus troškiame rūsyje privargindavo. Tad netrukus vakarais, po 9 valandos Vydūnas su seserimis traukdavo į girią ir čia išbūdavo ligi trečios valandos ryto. Po trečios valandos grįždavo Tilžėn į butą ir ilsėdavos. Toks vargingas gyvenimas Vydūno seserims pasidarė per skaudus bei sunkiai pakeliamas, ir Vydūnas pasiryžo jas nuvežti Povarbės dvaran, maždaug 20 kilometrų į šiaurės rytus nuo Karaliaučiaus. Dvarininko Goertz žmona buvo duktė vieno Vydūno jaunų dienų bičiulio, kuris 1918 metais buvo miręs. 1944m. rugpiūčio mėnesio pabaigoje Vydūnas su seserimis nukilo į Povarbės dvarą ir čia šeimininkų buvo maloniai ir vaišingai priimti.

Vydūnui rūpėjo Tilžėje paliktas butas, kur daugiau kaip per penkiasdešimt metų buvo sukaupta daug visokio kultūrinio turto, kur buvo likus jo biblioteka, paveikslai ir kitokie vertingi daiktai. Tad jis nekartą dar grįžo į Tilžę ir vis atsiveždavo ką nors iš savo vertingesnių daiktų. Pagaliau 1944 m. spalių .2 d. Vydūnas paskutinį kartą vaikščiojo Tilžės gatvėmis, apžiūrinėdamas jos griuvėsius. Namai, kuriuose gyveno Vydūnas, ir netoliese jų esą dar buvo nesugriauti.

Sunku Vydūnui buvo skirtis su savo butu, kur tiek daug metų buvo gyventa, tiek daug dirbta ir vaisingai kurta. Betgi reikėjo skirtis. Vakarop išeidamas iš savo buto, Vydūnas dar kartą jį apžvelgė, paskutinį kratą palytėjo savo mylimąją arfą ir palinkėjo namams išlikti sveikiems su visu jo turiniu, kurį jis savo mintyse paskyrė Lietuvai. Atsisveikinęs su namais Vydūnas nužygiavo į Tilžės stotį, iš kur per Labgavą išvyko traukiniu į netoli Povarbių dvaro esančią stotį, o iš čia arkliais buvo parvežtas į dvarą.

Vydūno seserys ir Povarbės .dvare nerimo ir vis norėjo vykti į Berlyną. Kalbino ir Vydūną draug su jomis vykti į Berlyną. Tačiau Vydūnas neiškeliavo, nes dvarininkai pageidavo, kad jis dar ir toliau mokytų du jauniausius jų sūnus. Vydūnas, norėdamas atsilyginti už prieglaudą, pasiliko Povarbių dvare ir neišvyko draug su seserimis, kurios lapkričio mėnesį iškeliavo į Berlyną.

1945 m. pradžioje rusų frontas vėl smarkiai ėmė judėti priekyn. Raudonoji armija žygiavo Berlyno link daug greičiau, negu  buvo galima tikėtis. Sausio 29 dieną prieš piet Vydūnas dar pačiūžomis bėginėjo ant ledo. Rytuose smarkiai dundėjo patrankos, tratėjo kulkosvaidžiai, viršum galvų retkarčiais burgzdavo lėktuvai, bet gyvenimas ėjo savo įprastine vaga. Tačiau po piet ūmai viskas pasikeitė. Frontas visai priartėjo.

Bolševikai čia pat. Reikia trauktis toliau. Paskubomis buvo kinkomi arkliai, kraunama į vežimus manta, ir apie 4 val. po pietų iš Pavarbės dvaro pajudėjo 18 vežimų gurguolė, kurioje važiavo dvarininkai su savo šeima ir visais dvariškiais, viso apie šimtas žmonių. Su jais drauge važiavo ir Vydūnas. Norėta pasiekti Piliavą ir iš čia toliau Vokion važiuoti.

Kelionė buvo pavojinga. Aplink visur siautė kovos, netoliese sproginėjo patrankų sviediniai, viršum gaivų padangėje virė lėktuvų kautynės. Vežimai dažnai turėjo sukti iš didžiojo kelio, kuris buvo pilnas besitraukiančios vokiečių kariuomenės ir bėglių.

Nuo raudonosios armijos nelemta buvo pabėgti. Raudonarmiečiai atėmė pusę visų vežimų, ir Vydūnas neteko savo lagaminų su daiktais. Reikėjo atsiskirti ir nuo važiuojančių, ir vienam toliau keliauti į Vakarus.

Vasario 9 d. 8 val. 30 min. Vydūnas Neu Kuhren uoste lipo į garlaivį, kuriuo norėjo plaukti į Piliavą. Buvo didelis žmonių susigrūdimas. Kiekvienas greičiau norėjo patekti į laivą ir grūdosi, kaip įmanydamas, kitus stumdamas į šalį. Žmonių spūsties Vydūnas buvo nustumtas į jūrą. Kailiniai, su kuriais buvo apsivilkęs, neleido greit nuskęsti, ir jūrininkų buvo išgelbėtas.

Sį nelaimingą įvykį Vydūnas skaudžiai išgyveno. Jis giliai įsirėžė į jo sąmonę, ir jį vaizduoja savo vaikale „Daimonams paliktas", kurio ištrauka buvo išspausdinta 1946m. lapkričio 30 d. „Lietuvių Žodžio" Nr.8. Pats Vydūnas šį nelaimingą įvykį taip mums vaizduoja:

A. Buvo tai 1945 mts. vasario 9 d. prieš 8 valandą vakare Neukuhruose, Samlande. Gulėjau ant labai ypatingo guolio. Visas kūnas drebėjo susalęs. Juk žiemos laikas. Buvau norėjęs garlaiviu plaukti Piliavon. Bet lipdamas į jį, buvau nublokštas spūsty nuo laivo ir įkritau į jūrą.

Kas iš tikrųjų atsitiko, nesupratau tuojau. Bet nenusigandau. Palengva grimzdau giliau. Dar laikė mane mano gražūs kailiniai oposumo kailių. Prieš 56 metus jie man buvo dovanoti, kaip sirgau plautių kraujavimu. Suteikė juos man maloni širdis, kuri dabar jau daugiau kaip prieš septynis metus sustojo plastėjus, o dabar tie kailiniai neleido greitai skęsti.

Buvo visai tamsu. Ar aš pagalbos šaukiau ar kiti žmonės už mane, neatsimenu. Du jūrininku nusileido laikydamosi prie laivo ir šaukė, kad laikyčiaus prie jų kojų. Pasiekiau ir tuojau didesniojo padus. Tuojau ir buvo virvė nuleista su kabu. Įsikibau. Bet buvau jau iki kaklo vandenyje. Tai laiku dar mane ištraukė ant laivo ir nuvedė į kajutę. Tše jie gelbėjo man šlapius drabužius nuvilkti, davė man jūrininko naktinius marškinius ir mane paguldė ant jų guolio.

Gulėjau. Bet jautiausi kaip kokiame sapne. Labai kratė mano kūną šaltis. Tai ir negalėjau miegoti. Ir visokios mintys užplūdo mane, kad vos galėjau jas nuvokti aiškiai. Netrukus ir guolis pradėjo purtėti. Garlaivis turėjo plaukti. Todėl propeleris buvo paleistas, o jis kaip tik buvo po mano guoliu.

Pamažu sušiliau, šaltis atsileido. Bet kūnas vis smarkiau buvo kratomas. Beveik taip rodėsi, kad visos mano gyvenimo patirtys sijojamos būtų, jeib jų prasmė man aiškėtų. Dar vis jos grūdėsi pro mano sąmonę, bet iš lengvo jos nors kiek aprimo.

Šiurpūs išgyvenimai, prie savo veido pajautimas mirties dvelkimo Vydūno neišgąsdino, tik dar kartą vertė peržvelgti savo nueitą gyvenimo kelią ir tame, kas įvyko paieškoti gilesnės prasmės. Ligi šiol Vydūnas daugiau iš žmonių buvo patyręs gero, negu blogo. Jo santykiuose su žmonėmis blogio pasireiškimas buvo retas, lyg giedrią dieną pro saulutę praslienkąs debesėlis, kurio žemėj nusidriekęs šešėlis greit dingsta, nepalikdamas pėdsakų. Tik Vydūnui pradėjus septintąjį savo amžiaus kryželį, ar kaip Vydūnas pasakytų dešimtąjį septynmetį, dažniau ir daugiau jis iš žmonių patirdavo blogio. Dabar blogis, žmonių nelabumas, tarsi, koks tamsus Demonas stojo prieš Vydūną, prieš tą, kuris visą savo gyvenimą skelbė meilę, gėrį ir grožį.

B. Tada man ir aiškėjo, ką tai reiškia, kas man šias valandas patirti teko. Praėjusieji metai grįžo su visais savo atsitikimais į mano sąmonę. Ir vis aiškiau iškilo jų tūris. Visai sušvito man kas tai yra, kad gyveni kūną turėdamas.

Jis tarpininkauja, jeib galėčiau visą-ką patirti. Labai daug to jau buvo. Viena patirtis po kitos atlėkė man į sąmonės šviesą. Ir skelbė, lyg ką naujo. Buvo tše ir priešingumų. Kartais rodėsi, kad man žadėjosi, kas mane džiugina, o priėmus jautiaus apviltas. Buvau prigautas. Teko man negerumas, o buvau tikėjęs būsiąs laiminamas.

Iš viso to supratau, kad laimė turi būti ieškoma visai kitame. Nebuvo jos tame, ko žvalgiaus, ko siekiau. O tik vis iš naujo kreipiaus į tai, rungiaus su juo, susižeidiau ir kentiau.

Dabar visą tai atrodė nušviesta skaistiausia šviesa. Užgimdamas patekau į būvą, kurioj visi pasireiškimai sukilo, kurie mane viliojo, ir į kuriuos buvau vertiamas, tarsi pats veržtiaus į kažką. Ir supratau, ką tai reiškė. Buvau įvestas, gal tiesiog įstumtas, į Daimonų valdiuvą, ir, kaip rodės, jiems paliktas.

C. Dar kūdikis būdamas, buvau kartojęs, kad gyvenu Dievuje, kuriame visa Visata gludo. O gyvenimo patirtys lyg įrodė, kad taip nėra. Norėjau taip labai tikėti, kad Dievas yra begalinė Malonė ir Meilė, yra Šventa Valia ir Šventa Galia, nesuvokiama Išmintis, nepasiekiama Sąmonė, kuri savo Šviesa visa Visata peršvietia, pritvindo, o dabar beveik nieko apie tai nenumanau. Jautiausi net užplūdomas visai kitako.

Taip tai varginaus visa-kuo ir vėl maginaus, pasidariau stagus, supykau ir stengiaus nurimti, kanirauti ir visa ką pakęsk, geras būti. Reikėjo daug pakęsti ir dažnai pasidžiaugti. Bet tikrai patenkintas nebuvau.

Atrodė net, kad priešingumai nuolatai didėjo, ko labiau stengiaus būti £C-r<sn:u, tauresniu, tiesiog būti kilniu, esmišku. Bet. kaip tik tada ir išmaniau, kad aš pats su savo būdu tam esu priežastis. Tada ir sukaupiau visas jėgas, jeib iš tų slėginimų iškiltiau. Vienok jie vis didėjo ir mane veikė smarkiau.

D. Dabar kaip tik tos patirtys mane tiesiog nustebino. Tur būt, niekumet nebuvau tikrajai jų reikšmei gana budrus buvęs. Tik dabar ją pagavau. Nusimaniau žvelgiąs iš kokias aukštumos į neužmatomai ilgą eilę nesuskaitomų vaizdų, kurie taip labai greit pro šalį slinko, tai vėl ir lyg ilgstinos. Vis ir buvo, lyg atkyla vis dar svarbesni.

Kiekviename vaidinime matiau ir save patį. O kas kartą buvau aš ir kitas. Stebėjau save kaip kūdikį, kaip vaiką, kaip jaunuolį, jauną vyrą, pribrendusį žmogų ir senstantį. Bet vis buvo man, tarsi anie laiko nustatyti pasirodymai su visu, ką jie pareiškė, nebūtiau aš pats, bet visai kas kita, skirtingas nuo manęs, gal tik mano šešėliai, gal atšvaistos mano esmės, o gal tik sapno vaizdai, kuriuos turėjęs.

E. Ir štai staiga visa-tai man pradingo. Kas pasidarė, neaiškėjo. Bet sužinojau, kur mano žmogysta patekusi. Jautiausi gulįs ant labai kratomo guolio garlaivyje. Ir supratau, kas man buvo atsitikę. Atrodė, kaip kad skaudiausi patirtis dabar man buvo skirta. Rodėsi, kaip kad Daimonai būtų norėję man pagriebti mano kūną.

Nebuvo tai, kaip rodės, taip dar visame gyvenime patirta. Ir turiu dabar apie tai pamąstyti, kuri prasmė gyvenime veržiasi ryškėti, ką gyvenimas žmogaus esmei siūlo. Ir galvojau apie tai. Bet vis kartojosi mintis, kad aš Daimonams paliktas.

Ir nenorėjau tai liauties. Nuolatiniai sukrėtimai, supurtinimai lyg tai man vis iš naujo priminė. Buvo sunku. Jautiausi Dievo paliktas. Jis, turbūt, Daimonams mane visai atidavęs.

Tada šaukiau savo sieloje, kodėl jis tai darąs, kodėl jis visą mano gyvenimą po jų galia pastatęs, kad visą-ką turėjau pakęsti. O dabar baigiant gyvenimo vienuoliktą septynmetį, rodos, man skirta, kas skaudiausia.

Jūrininkų iš mirties išgelbėto, Vydūno kančios tuo dar nesibaigė. Jo laukė dar skaudesni smūgiai ir didesni likimo mėginimai.

F. Tai ir sustojo laivas. Piliava buvo pasiekta. Aušo diena. Visi žmonės lipo iš laivo. Turėjau atsikelti, jeib ir išeitiau. Jūrininkas atidavė man drabužius. Bet vis reikėjo prašyti vieno jų ir kito. Pagaliau dar neturėjau žieminės, iš storų vilnų megstos kepurės, žieminių pirštinių ir kailinių, kurie nors tiek metų, atrodė kaip nauji. Bet jūrininkas tų daiktų man neatidavė. Visaip pasiteisindamas kalbėjo. Pagaliau net varė nuo laivo, sakydamas, kad teks karinės municijos krauti, jeigu ne tuoj nueisiąs nuo laivo.

Taip tai be šiltų aptaisų išėjau, o buvo žiema, nors nelabai šalta. Man buvo ypatiai todėl liūdna, kad netekau to, kas man buvo suteikta malonios širdies. Kartais tikina, kad dvylikti septynmetiai yra žmogaus ramybės metai, jie jau buvo arti, o kaip tik tada dar teko tokių vargų patirti. Daimonai reiškęs vėl stipriau žmonėmis, kuriuos sutikau." Ir pamaniau ar ne tik Amžinoji Malonė ir pasireikš žmonėmis.

G. Taip tai šita patirtis mane privertė galvoti apie žmogaus esmę, apie jos ryškėjimo prasmę gyvename su visais jo vyksmais. Norėjau, tai išmanęs, apie tai ir rašyti, jeigu būtų tam galimumų.

Tuojau ir supratau, kad žmogui užduota patiam stengties savo gyvenimo prasmę ryškinti. Ir kad kaip tik tie Daimonai jį tam akstiną. Palikdamas patvarus prieš jų paveikimą jis išauga iš jų valdomos būvos ir vis aiškiau atsibunda Didiajame Slėpinyje viso esamo, būtent, Dievuje, kurs yra tikriausioji Meilė ir Malonė.

Buvo labai daug daimoniškumo, kurs man toliau reiškosi iš žmonių. Teko net patirti dar lyg skaudesnį Daimonų baisumą. Tačiau jautiausi nuolatai kartotiesi: „Vis dėlto gyvenu Amžinojoj Meilėje ir Malonėje". Ir norėtiau kitiems žmonėms padaryti galimą taip manyti ir tikėti.

Ir taip iš mirties išsigelbėjęs, bet apiplėštas Vydūnas keliavo toliau, kol pasiekė Neufahrvvasser uostą, netoli Danzigo. Iš ten važiavo traukiniu iki Rūgenwaldės, Pomeranijoje. Čia vasario 12 d. atkeliavęs rado prieglaudą lietuvės Astrid Gdr. šeimoje ir išgyveno ligi balandžio 2 d. Tada su šia šeima vienkinkiu vežimu keliavo toliau. Pakeliui raudonarmiečiai iš Vydūno atėmė geriausius drabužius, laikrodžius ir žiedus. Balandžio 6 dieną atvykus į Eickfier kaimą, raudonarmiečiai atėmė ir arklį. Toliau keliauti nebeįmanoma buvo ir teko ilgesnį laiką pasilikti Eickfier kaime.

Tame kaime Vydūnas išgyveno ligi 1946 metų liepos 17 dienos. Gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios. Vydūnas dar nebuvo atgavęs jėgų nuo jį ištikusios jūroje nelaimės ir vargingos kilionės. Trūko tinkamo maisto. Raudonarmiečiai iš vokiečių karves buvo atėmę ir suvarę į kaimenes. Daugumas karvių sirgo. Vydūnas jų pieną gerdamas susirgo. Dar daug vargo ir nemalonumų turėjo ir dėl buto.

Tuo metu Pomeranijoje šalia raudonosios armijos buvo ir lenkų kariuomenės, kuri užiminėjo jai ligi Oderio ir Neisės perleidžiamas vokiečių žemes. Lenkai, atsimindami vokiečių jiems padarytas skriaudas, su vokiečiais elgės taip pat žiauriai, kaip ir raudonarmiečiai. Lenkams užimant vokiečių namus, Vydūnas kelius kartus buvo išmestas iš buto.

1946m. gegužės 1 d. Vydūnui vėl teko išgyventi šiurpus įvykis. Tą dieną lenkų kareiviai veržėsi į namą, kuriame gyveno vienas vokietis berlynietis, gabus auto mechanikas. Jis dirbo pas raudonarmiečius ir labai nekentė lenkų. Tas berlynietis savo bute vieną kambarį buvo perleidęs Vydūnui. Lenkų kareiviams atvažiavus prie to vokiečio berlyniečio buto, jis griebės kastuvo prieš juos ginties. Vydūnas patarė to nedaryti, nes vienam beginkliui žmogui neįmanoma atsispirti prieš aštuonius ginkluotus kareivius. Vokietis lenkų vejamas bėgo, iš savo buto per langą iššokdamas antroj pusėj namo. Tačiau lenkų kareivių buvo pagautas ir nužudytas.

Įsiutę lenkai išmetė ir Vydūną iš jo gyvenamo kambario, atėmė iš jo likusius daiktus, net ir paskutinius batus. Atėmė iš jo ir paskutinį plunksnakotį, ir jis nebeturėjo kuo rašyti. Galutinai apiplėštas Vydūnas kitur susirado kambarį. Tačiau tuo dar jo kančios nesibaigė. Gegužės 2 d. 4 val. po pietų ėjo lankyti mirštančios lietuvės. Pakeliui pagavo jį penki lenkų kareiviai, įsitempė į kiemą ir pradėjo mušti. Mušė tol, kol Vydūnas sugriuvo. Perkritusį ant žemės spardė kojomis, kad atsikeltų, o pakilusį vėl kumščių smūgiais bloškė ant žemės. Taip žiauriai sužvėrėjusių kareivių Vydūnas buvo kankinamas beveik dvi valandas. Atgavęs kiek jėgų parėjo namo ir atgulė. Turėjo išgulėti visą savaitę, kol šiek tiek sustiprėjo.

Tuos savo išgyvenimus Vydūnas aprašo ir laiške 1947m. savo bičiuliui Amerikos lietuviui dainininkui Rimkui. Tas laiškas buvo išspausdintas „Tėvynėje", o iš jos su savais komentarais jį persispausdino ir kiti Amerikos lietuvių laikraščiai. Savo laiške Vydūnas rašo:

Malonus Bitiuli:

Kantriai skaičiau laišką, kurį sulaukiau šių metų sausio mėnesio 4 d. ir prisiminė man anie laikai, kai viešėjau Palangoje ir mes vaikštinėjome giraitėje ir pajūry, kaip mokinomės ir žaidimų. Tada ir lyg nuskamba man ana airių dainelė: „Tell me the tales that to m» »vere so dear! Long, long ago, long, ilong ago".

Gyvenimas greitai prašoka. Stebiuos, kad jau prasidėjo 80 metai. Bet senatvė reiškiasi visaip, nors vis dar įstengiu šį-tą parašyti ir pasakyti, dagi pavaikščioti. Miegot galiu koilgiausiai, ir labai ypatingi sapnai mane pagauna. Bet kūnas yra kiek nukentėjas. Buvau užkurtęs. Keli lenkų kareiviai gegužės 2 d., 1946 m. baisiai sumušė, kaltindami mane būk aš su vokiečiais prieš lenkus atsistojas. Gulėjau penkias dienas lovoje. Tą patį vakarą dar man iš buto paėmė pinigus. Gegužės 1 d. paėmė visus gerus drabužius ir paskutinius batus. O rusai jau seniau buvo man visą ką paėmę, net abu laikrodžius, būtent, manąjį ir mirusios mano gyvenimo draugės kišeninį. Gaila man ir skaudu, kad laikraščiuose rašyta, būk vokiečiai mane labai sumušė. O tai nėra teisybė. Tiesa, vokiečiai man visokių nelabumų pareiškė, bet taip nesuimušė niekada. O aukštesnio luomo žmonės — ir priešai — mane pasitikdavo mandagiai.

Į Jūsų laišką buvau manęs atsiliepti, sulaukęs tai, kas ten minėta. Ir vis teko dar atidėti rašymą. Visokie skubūs reikalai taip privertė. Bet šiandien turiu rašyti. Gavau Jūsų siuntinį. Nors jis buvo kiek sugadintas, bet dovanos visos man yra tekusios: riešutų didžių ir mažų, pupų, migdolai, razinkai. Sakau širdingai ačiū! Vokietijoj visi lietuviai bičiuliai labai manimi rūpinasi ir man suteikia, kas jiems galima, kad kūnelis vėl įgijo jėgų. Bet dabar iš Jūs sulaukiau ir dar neturėtų dalykų, kurie labai yra man tinkami. Kaip jau aš išrodau, matysite iš įdedamos mano nuotraukos. Jaučiuos vertingas, nors kalbama, kad lietuviai visi bus iškeliami į Angliją. Norėčiau šičia pasilikti, kol sužinosiu, kad būtų ten man patogi būva ir netektų vargti stovyklose. Nebeišgalėčiau. Tai jau verčiau šičia atsiskirčiau nuo žemiško gyvenimo. Bet kol gyvas dirbčiau; apsireikščiau: gal derėtų tai žmonių gerui.

Ir dabar sveikinu dėkingas Jus, kuris man ir padedat dar, kad galėčiau gyventi ir darbuotis.

Tegul Didysis Slėpinys, Amžinoji Meilė ir Malonė, dangiškoji šventoji valia ir galia būna su Jumis ir su Jūsiškiais!

Vydūnas

Nors ir nepaprastai sunkiose sąlygose gyvendamas, dvasiniai ir fiziniai kentėdamas, Vydūnas daug dirbo. Kad sau pragyvenimui užsidirbtų, mokė kelis iš Lietuvos atkeliavusių lietuvių ir vokiečių vaikus. Tačiau pagrindinis Vydūno darbas buvo kūryba. Ja skaidrino jis tamsias bei niaurias ir kančios kupinas tremtinio dienas. Tose sunkiose gyvenimo dienose jis parašė šiuos vokiečių ir lietuvių kalbomis veikalus, kurie šiandien jau yra atiduoti spaudai:

I. Dr. Wilhelm Storost-Vydūnas Die Lebenswelt im Preuszischen Litauen ums Jahr 1770 in den Dichtungen des Pfarrers Christian Donelaitis mit ihrer volkischen Bedeutung.

II. Vydūnas, Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 mt, kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis.

III. Dūstere Damonie und bewulJteres Menschentum. Turinys: 1. Den Damonen ueberlassen. Dennoch... 2. Die grofie Frage im gegenwartigen Menschheitserlebnis. Erwogen aus kosmischer Schau. 3. Die Religion in Jahrtausenden der Menschheitsgeschichte.

IV. Der Lebensanstieg. Ein NachlaB schlichter litauischer Menschen.

Atsigavęs ir kiek sustiprėjęs Vydūnas liepos 17 dieną vargais negalais per Schlochau iškeliavo į Stettiną. Čia pereinamoje stovykloje išgyveno nuo liepas 18 dienos ligi rugpiūčio 4 d. Gyvenimo sąlygos buvo labai blogos: menkas maistas, o guolis ant cementinių grindų. Visas kūnas tebegėlė nuo sumušimo Eickfiere. Ausys buvo apkurtusios ir tik ilgainiui tas apkurtimas praėjo.

Išėjęs iš stovyklos Vydūnas transportiniu traukiniu iškeliavo į Vakarus. Tai, kas per pastaruosius metus, o ypač per pastaruosius šešius mėnesius Vydūnui teko išgyventi ir iškentėti, tiek jį suvargino ir nusilpnino, jog jis vos begalėjo paeiti. Kelionė perpildytame troškiame traukinyje taip pat buvo varginanti, ir Vydūnas, bekeliaudamas į Vakarus, dar labiau nusilpo. Netoli Lūbecko vieno vokiečio gydytojo iš transporto traukinio jis buvo išimtas ir nuvežtas į Lūbecko ligoninę. Čia buvo maloniai priimtas ir rūpestingai gydytojų ir seselių globojamas. Sveikata taisės. Tik, užvalgęs sriubos, kurioje buvo mėsa virta, sunegaluodavo.

Patekęs į Vakarų Sąjungininkų okupuotą Vokietijos zoną, Vydūnas tuojau bandė susisiekti su lietuviais. Jau rugpiūčio 6 d. jis rašė Hamburgo lietuviams, bet iš jų kaž kodėl nesulaukė atsakymo. Rugpiūčio 13 d. jis raštu kreipėsi į Lūbecke esantį anglų komendantą, prašydamas apie jį duoti žinią lietuviams. Šis jo prašymas neliko be atgarsio: rugpiūčio 14 d. pirmieji iš lietuvių tremtinių bendruomenės Vydūną aplanko „Skautų Aido" redaktorius Antanas Krausas, jo buvęs mokinys ir senas bičiulis, advokatas Indreika ir Stalioraitis. Nuo tos dienos Vydūno gyvenimas skaidrėja ir lengvėja. Veikiai jį aplanko rašytojas Faustas Kirša. Jis nuolatos lankomas lietuvių veikėjų ir skautų. Lūbecko lietuvių tremtinių bendruomenė ir skautai Vydūną paima savo globon, aprūpina jį vegetarišku maistu, ir jo sveikata gerėja.

– Ypačiai gaivino mane tas malonumas, kurį man tautiečiai apreiškė, – sako Vydūnas.

Savo tautiečių reiškiamam malonumui ir teikiamai globai Vydūnas neliko skolingas. Jis skautams ir bendruomenei skaito paskaitas. Dar ligoninėje tebegulėdamas Lūbecko skautams tunto metinių proga skaitė paskaitą „Žmoniškėjimo kelias", o Lūbecko lietuvių bendruomenei – „Kas yra žmogus".

Ligoninės palatoje, kur gulėjo Vydūnas, buvo dešimt ligonių. Ankšta ir nepatogu. Antanas Krausas įkalbėjo Vydūną keltis į Detmoldą, kur jam žadėta  sudaryti patogesnės gyvenimo sąlygos.

Rugsėjo 4 d. Vydūnas, Fausto Kiršos lydimas, išvyko į Detmoldą. Kelionė buvo nesėkminga. Automobilis kelis syk gedo, ir Detmoldą tepasiekė tik vėlai vakare. Faustas Kirša vyko į anglų zonos lietuvių rašytojų vakarą, kuris buvo ruošiamas Detmoldo lietuvių gimnazijos salėje. Į šį literatūros vakarą atvyko ir Vydūnas. Susirinkusiųjų buvo džiaugsmingai pasveikintas. Vydūnas šiame literatūros vakare kalbėjo apie pagrindinę sąlygą laisvei įgyti.

Atkilęs į Detmoldą Vydūnas pirmąją prieglaudą rado savo bičiulio Antano Krauso šeimoje. Vėliau kurį laiką gyveno viešbuty, kol jam kambarį parūpino Br. Rėklaitienė, Moltkestr. 34, prie savo buto. Jai išsikėlus į Greeveną, Vydūnui kambarys buvo parūpintas gretimame name, Moltkestr. 36, kur jis nuo 1946m. lapkričio 12 d. ligi šiol tebegyvena.

Namų šeimininkai vokiečiai Vydūną aptriūsia. Vegetarišką maistą jis pats sau gaminas iš produktų, kurių jis gauna iš Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ir iš savo bičiulių bei gerbėjų, gyvenančių Amerikoje, Anglijoje ir kt. Gaunamu maistu jis dalijasi ir su savo seserimis, gyvenančiomis Berlyne.

1946m. spalių 12 d. Vydūnas sunkiai susirgo. Temperatūra buvo pakilus ligi 38,8°, smegenys ir sumuštosios kūno vietos baisiai ėmė skaudėti ir fizinės jėgos silpti. Liga lovoje Vydūną išlaikė apie porą savaičių. „Būdamas pareigingas Dr. Vydūnas labai kenčia, kai dėl ligos negali vykti skaityti pažadėtosios paskaitos Blombergan ir užbaigti pažadėtų spraipsnių mūsų laikraščiams. Apgailestauja, kad negalės atsilankyti Wiesbadeno Ansamblio koncertuose", — rašo A. Krausas 1946 m. „Lietuvių Žodžio" Nr. 8.

Lietuvių Tautinio Ansamblio dirigentas Stepas Sodeika pagerbė Vydūną, buvusį Giedotojų Draugijos choro vadovą ir dirigentą. Jis su būriu dainininkų aplankė sergantį Vydūną, padainavo jo paties sukurtą ir mėgiamą dainą „Kur giria žaliuoja" ir „Ilgiausių metų". L. T. Ansamblio režisierius Gasparas Velička jautriais žodžiais pasveikino Vydūną, mūsų tautos žadintoją ir kūrėją menininką, ir L. T. Ansamblio vardu įteikė jam gėlių puokštę. Vydūnas nuoširdžiai padėkojo už atsilankymą bei sveikinimą ir ansambliui palinkėjo sėkmingo darbo.

1947m. liepos 11-12 d. Augsburge įvyko antrasis lietuvių rašytojų tremtinių suvažiavimas. Į jį buvo pakviestas Vydūnas ir visų gausaus suvažiavimo dalyvių nekantriai laukiamas. Į suvažiavimą automobilių jį turėjo atlydėti „Lietuvių Žodžio" redaktorius J. Kardelis. Jau pirmoji suvažiavimo diena artėjo prie pietų pertraukos, o visų laukiamojo Vydūno dar nėra.

– Kas su juo galėjo atsitikti! Susirgo ar mašina sugedo? Spėliojo suvažiavimo dalyviai: Apie pusiaudienį pasirodė ir visų lauktasis Vydūnas. Jis visų džiaugsmingai buvo sutiktas. Ir šiuo kart mašina, vežanti Vydūną, gedo. Nors ir su kliūtimis, jis savo tikslo pasiekė. Suvažavime Vydūnas kalbėjo apie rašytojo paskirtį ir uždavinius.

Lietuvių rašytojų tremtinių antrasis suvažiavimas Vydūną išrinko Lietuvių Rašytojų Tremtinių Draugijos Garbės Nariu.

Savo įspūdžiuose iš lietuvių rašytojų tremtinių suvažiavimo (Tautinis atsikvėpimas, „Lietuvių Žodis", 1947m. Nr. 30) Vydūnas, be kitko, rašo:

Bet keista buvo apsižvalgant. Visur veidų, kurie iš seniai praėjusių laikų atsinešė į esamąją valandą. Tik vardai pavardės nesirengė atkilt į atmintį. Bet iš visų akių tiesiog spindėjo tautos gyvumas ir su juo Lietuvos sveikinimas. Iš tų akių tarsi plito šviesa, kuri susirinkusiuosius gaivindama ir juose viltingumą žadindama nuolatai skelbė likimo bendrumą.

O kad toliau kalbėta, lietuviškieji žodiai skambėjo rimtai, prasmingai, iškilmingai. Išsišoko kartais, tiesa, tarimui dar nevisai pribrendę, bet ir labai linksmi žodžiai juokdariai. Visais atžvilgiais reiškėsi lietuviškumas. Sukilo kartais ir priešingumų. Girdėjosi, jau ir lyg būtų ginčyjama. Vis dėlto neapykanta nedrumstė tautiškos nuotaikos kvėpavimo.'

Tautos gyvumas gobė visus, nors ir būta visokių skirtumų susirinkimuose. Visuose buvo aiškiai gyvi Lietuvių tautos savumai ir jos gajumai. Apsireiškė tai visokiais svarstymais ir mąstymais. O kad vieniems kitiems šis tas atrodė ir nesvarbu, daug tartų žodžių nereikalingų, visa tai pasireiškė tik praeinamai. Nuotaikos kvėpavimas likosi skaistus ir gaivus.

Be abejo, rašytojų suvažiavime buvo ir tokių dalykų, kurie Vydūnui negalėjo patikti. Tačiau ir jiems jis atlaidus. Savo įspūdžiuose jis rašo:

Tiesa, vienur kitur kilo deginamo tabako dūmų, bet jie neveikė susirinkusiųjų santykiavimo. Visi likosi pasiskyrę sambūrio susitvirtinimui. Ir taip kūrėsi sutarimai, ir nuaidėjo valandos ir posėdžiavimai vieni po kitų. Nenuvargo tše nei jau ilgus metus išgyvenę dalyviai ir nei nenuobodžiavo jaunų metų grožintiejie.

Minėtina vis dėlto, kad visame giedrume buvo dar ir visai ypatingų taškų. Vieni kiti moteriški veidai atrodė lyg apkloti užteptomis kaukėmis, tarsi nenorėta visų malonių Lietuvių pasirodyti prigimta grože. Bet ir už tų kaukių buvo numanytas aiškus mielo lietuviškumo plastavimas ir kvėpavimas.

O kad buvo kalbama apie žmogaus ypačiai apie rašytojo uždavinį, visi tai priėmė lyg su pasišventimu. Ir vis dar gaivingesnė pasidarė tautinė nuotaika, kaip buvo pranešta, ką tūli žyniai arba kaip sakoma, poetai, yra sukūrę, kaip buvo dainuojama, muzikuojama. Tada jautėsi visi lyg atsikvepia Tėvynėje ir jautiasi gaivinti ir stiprinti.

1947m. rugpiūčio 30-31 d. Schweinfurte įvykęs antrasis lietuvių žurnalistų suvažiavimas tremtyje Vydūną taip pat išrinko Lietuvių Žurnalistų Sąjungos Garbės Nariu.

Tremtyje Dr. Vydūną savo garbės nariu išrinko Akademinis Jaunuomenės Sambūris „Šviesa" ir Baltijos Universiteto Pinneberge Lietuviai Studentai Ateitininkai.

Vydūnas veikliai dalyvauja lietuvių tremtinių kultūriniame gyvenime. Skautų, studentų ar šiaip jau visuomenės kviečiamas skaito paskaitas, dalyvauja jų susirinkimuose.

Betgi daugiausia laiko Vydūnas skiria rašymui. Prašomas redaktorių rašo periodinei spaudai, atsakinėja i laiškus, kurių jis kasdien daug gauna, ruošia spaudai naują „Probočių Šešėlių" laidą. Laisvu nuo tų darbų laiku Vydūnas rašo naujus didesnius savo veikalus. Apie savo kūrybinį  vyksmą Vydūnas taip man pasakoja:

„Rodos kiekvienas šiek tiek budrus žmogus numano, kad visokios mintys pro jo sąmonę sklando. Patiriu tai ir aš. Tik man sukylan-tics mintys atrodo labai ypatingos. Jos dažnai vis ką-nors nušvietia, kas gludo gyvenimo gelmėse. Kartais jos tiesiog nuostabios. O kad su savo sąmone joms, tyliai parimdamas, atsiduodu, jos vis ryškiau sušvinta ir dažnai tiesiog liepsnoja. Tada reikia jas parašymu pagauti, ir tuo padaryti jas kitiems patiriamomis.

Jeigu aplinkybės neleidžia  jų taip  sulaikyti, turiu vis iš naujo joms teikties. Ir vis atsižvelgti į sublizgusią jų šviesą. Bet atsitinka ir tai, kad nėra galima jų taip sulaikyti. Tada po laiko jau pasigendu jų. Atsimenu, kokios jos buvo turiningos ir šviesios, tik nebegaliu prisišaukti, ką jos iš tikrųjų man pareiškė.

Yra tūlus kartus atsitikę, kad vakare mintys man suliepsnojo. Stengiaus kilti į jas ir su jomis sutapti. Palieku kūną, giliai įmigdamas, ir pradedu minties šviesą žodiais apstabinti. Taip tad man miegant susikuria tikras reiškinys nuo pradios iki pabaigos.

Pabudęs ir dienai prisiruošęs, užsibrėžiu vyriausius visa to dalykus. Prisimenu juos vis iš naujo ir rašau dar kartą. Visa apmąstęs rašau treti ir dažnai net ketvirtą ir penktą kartą. Tatai darau tam, kad geriau aiškėtų, ką esu į žodius jau įglaudęs. Norisi pagrindinę prasmę padaryti tiesiog regimą.

Ir taip parašius, vis dar rodosi, kad rašinys turėtų būti tobulinamas, kad nereikėtų jo dar atiduoti spausdinti. Manau, esąs visa-ką dar sau pasilaikęs, o lieptas tai kitiems patiekti, kas man duota ir man taip gražiai sušvito".

Tremtyje jau išspausdinti du Vydūno veikalai: „Kalėjimas-Laisvėjimas", Lietuvių Tautinio Sąjūdžio lėšomis išleido Lietuvos Skautų Sąjungos Brolijos Vadija, Detmold, 1947m. 72 psl. Šis Vydūno veikalas rašytas išėjus jam iš kalėjimo 1938-1940 metų laikotarpyje. Jis ir vaizduoja maždaug to laikotarpio Vydūno išgyvenimus. Šis veikalas, būdamas autiobiografinio pobūdžio, praskleidžia mums Vydūno asmenybę. Antrasis Vydūno tremtyje išleistas veikalas „Bhagavad Gitą" Palaiminančioji Giesmė. Vertimas iš Sanskrito. Dr. Vydūno Bičiulių lėšomis išleido Lietuvių Skautų Brolijos Vadija, Detmold, 1947 – 400 — lietuviškosios knygos sukakties – metais, 152 psl. Šis veikalas jau išspausdintas su kai kuriais Vydūno rašybos būdingaisiais rašmenimis.

Tremtyje stengiamasi atgaivinti keliasdešimt metų Tilžėje veikusi Vydūno raštų leidykla „Rūta". Šios leidyklos tikslas išleisti svarbesniuosius Vydūno veikalus, kurių tremtyje esą lietuviai pasigenda.

Nors per paskutinį dešimtmetį Vydūnui teko daug išgyventi, daug vargo ir skurdo pakelti, tačiau jo sveikata dar, palyginti, yra stipri, jis daug dirba ir iš jo galima tikėtis dar ne vieno veikalo sulaukti.

***

Jūs esate čia: Naujienos Vydūnas 1948