Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūnas 1948

VYDŪNAS 1948 - 11 KAIP SUPRASTI VYDŪNĄ?

 

PR.MARKELIS
KAIP SUPRASTI VYDŪNĄ?

(Jo 75 metų amžiaus sukaktuvėms paminėti)

Žymusis lietuvių tautos rašytojas ir filosofas Vydūnas paprastai laikomas neaiškiu ir nesuprantamu. Tam yra keletas priežasčių. Pirmiausia kaltinamas pats autorius dėl „galvosūkių", kurių esą pilni jo raštai, na, ir dėl savo „vydūniškos", neaiškios kalbos. Bet nemažiau reikėtų kaltinti ir skaitytojus, jeigu jie per 40 metų vis dar neįstengia suprasti rašytojo, kuris paprastai jų pačių labai aukštinamas ir gerbiamas, net pranašu vadinamas. Iki šiol, tiesa sakant, spaudoje niekas nė nebandė Vydūno suprasti, išskyrus prof. V. Mykolaitį (žr. jo „Vydūno dramaturgija" „Darbų ir Dienų" 4 knygoj), bet ir jis daugiausia žiūrėjo Vydūno dramų meniškumo.

Čia bus trumpai bandoma paieškoti kelio, kuriuo reikėtų eiti, norint suprasti Vydūno misterijas, pasakas ir kitas dramas. Apie filosofinių jo raštų supratimą nekalbėsim, nes juos įsigilinęs ir norėdamas kiekvienas supranta. Skaitytojai, kurie gerai suprato Vydūno filosofiją, lengvai supranta ir jo beletristinius ir kitus raštus. Kelias į Vydūno beletristiką eina per jo filosofiją.

Vydūnas nėra toks rašytojas kaip kiti. Rašytoju menininku, lygiu kitiems dramaturgams, Vydūnas tegalėtų būti savo komedijose. Iš čia reikėtų spręsti apie jo draminį talentą, apie sugebėjimą kurti charakterius, apie jo formos savybes ir t. t. Šiek tiek galima apie tai spręsti ir iš jo dramų bei tragedijų („Laimės atošvaita", „Pasaulio gaisras"), kur vaizduojamas kasdieninis realus gyvenimas. Bet jokiu būdu negalima taikyti paprasto masto jo vadinamoms misterijoms ir pasakoms. Šie veikalai iš tikrųjų meno atžvilgiu tegalima vertinti tik taip, kaip vertinami, sakysime, evangelijų palyginimai. Tai yra alegorijos, gal kartais ne visai vykusiai parinktos, kur beveik viskas pavergta filosofinei minčiai. Tos alegorijos yra labai išplėstos, be to, joms autorius visada palieka ir tiesioginę prasmę.

Apie menines Vydūno dramų ypatybes čia nekalbėsim. Galima tik paminėti, kad svarbiausios jo ydos yra labai savotiška kalba, nevisados lietuviška sintaksė, nenoras vaizduoti žemesnį žmogų, jo aistras, jausmus ir iš viso nemėgimas gražių žodžių. Kam forma sudaro meno esmę, tam Vydūnas ne menininkas. Jis nepripažįsta meno dėl meno. Jau pati jo tematika ir personažai skiriasi nuo kitų rašytojų. Jeigu prisiminsime Woelflino mintis apie klasiką ir baroką, tai turėsime pasakyti, kad visi kiti rašytojai daugiausia yra barokininkai, o Vydūnas — klasikas. Vydūnas pirmon vieton stato svarbiausią, kilniausią veikėją, tą kuris laimi. Sakysime, Vydūnui svarbiausi didvyriai būtų Ibseno „Cezary ir Galiliejiety" Maksimas, „Kovoj dėl sosto" Hakonas (o ne Skulė), Šekspyro „Makbete" karaliaus sūnus Malkolmas ir Makdufas, Putino „Valdove" Burtininkas ir Skaidra, nes jie gina kilniausias idėjas ir laimi. Jeigu kiti rašytojai būtų rašę Vydūno veikalus, tai jiems pagrindiniai veikėjai būtų „Amžinoj Ugny" Aitra, „Likimo bangose" Geiras ir Juodžių Vadas, „Verguose ir dykiuose" Kubeikis, „Gaisre" Majoras ir pan., nes jie (išgyvena giliausias tragedijas. Žinoma, tada ir šios dramos visai kitaip atrodytų. Vydūnas pirmon vieton stato proto žmones, o kiti rašytojai — aistrų. Jis netiki, kad galėtų būti kilnių aistrų.

Vydūno dramos iš tikrųjų tėra jo filosofinių minčių iliustracija. Todėl norint jas suprasti, reikia pažinti nors svarbiausius Vydūno filosofijos bruožus. Pagrindinis Vydūno filosofijos dėsnis yra evoliucija. Pasaulis, išėjęs iš visatos Kūrėjo, iš Dievybės, vėl nori į ją grįžti, su ja susilieti. Iš pradžių pasaulis ir žmogaus dvasia materialėjo, „aptemo", o dabar vis palaipsniui dvasiškėja, sąmonėja, „šviesėja". Pats Vydūnas taip sako: „Iš nežinomos (nesąmoningos) Vienybės pareina visa, traukiasi per sapnuotąją daugybę ir grįžta į žinomąją Vienybę" (Žmonijos kelias, 29 psl.). Tą patį tvirtina ir Berdiajevas (žr. jo „Apie žmogaus paskirtį). Sakysim, laukinis žmogus beveik viską daro nesąmoningai, instinkto vedamas. Kultūringas žmogus jau daug ką daro sąmoningai, žinodamas kodėl ir kam. Jam jau vadovauja protas, bet jis dar kartais nesuvaldo aistrų. O „antžmogis" jau viską darys sąmoningai, jis mokės valdyti ne tik visus savo jausmus, bet ir mintis. Jam vadovaus jau „išmintis", dieviškoji žmogaus esmė. Laukinis žmogus beveik visai pareina nuo aplinkos, nuo gamtos, materijos, o „antžmogis" valdys materiją ir aplinką. Jis, sakysime, norėdamas nejaus nei šalčio nei karščio. Pasauly vis labiau įsigali dvasia, kūnas vis mažiau ima reikšti.

Žmogaus siela, jo sąmonė, kartą išėjusi iš Dievybės, nemiršta, bet vis eidama per kūnus darosi sąmoningesnė, kilnesnė. Tas pats žmogus, vadinas, jo esmė, dvasia, gyvena pasauly tūkstančius kartų, bet kas kartą esti vis tobulesnis, vis toliau pažengęs evoliucijos  keliu.

Taip moko ir Fr.Nietsche savo žymiausiame veikale „Šitaip kalbėjo Zaratustra". Jis gyvenęs jau tūkstančius kartų šiame pasauly ir skelbęs antžmogį ir dar gyvensiąs ir tą patį skelbsiąs.

Užbaigęs žemės gyvenimą, žmogus ilgiau ar trumpiau gyvena Kitame pasauly ir tik po kelių šimtų metų vėl grįžta į žemę. Kitas pasaulis ir yra iš tikrųjų žmogaus tėviškė. Žemės gyvenimas tėra lyg sapnas ir kartu kalėjimas, kur dvasia yra uždaryta materialiniame kūne. Bet čia ji išbandoma ir turi progos aukščiau pakilti. Žmones, turėdami laisvą valią per artimo meilę, pasiaukojimą ,,didvyrišką savo pareigų atlikimą gali greičiau tobulėti, greičiau žengti evoliucijos keliu ir greičiau susilieti su Dievybe, negu tie, kurie pasiduoda materijos valdžiai. Ką žmogus padarė gera ar bloga viename gyvenime, tai atneša vaisių kitame. Čia galioja amžinas teisybės dėsnis: ką pasėsi, tą ir piausi. Per kančias žmogus mokosi, įgyja patyrimo ir nuopelnų ir kurias sau geresnį gyvenimą ateity.

Aišku, kad yra žmonių, jau užbaigusių savo evoliuciją ar ją beveik baigiančių. Jie, būdami nepaprastai tobuli, padeda kitiems žmonėms, yra jų mokytojai arba, kaip Vydūnas vadina „pasaulio išvaduotojai". Jie veda tautas ir atskirus žmones į aukštesnį žmoniškumo laipsnį. Jie iš tikrųjų vadovauja žmonijos gyvenimui.

Vydūnas savo misterijose ir pasakose kaip tik ir sprendžia šiuos amžinus žmogaus gyvenimo dėsnius. Jo misterijas tegalima lyginti su graikų ar dar geriau su egiptiečių misterijomis, kurios yra aprašytos E.Schure veikale „Didieji pašvęstieji". Kiekviena Vydūno misterija paprastai turi dvi ar net tris reikšmes, jos veiksmas taikomas kelioms plotmėms. Cia reikėtų prisiminti senąjį Hermeso Trismegisto dėsnį: „Kaip yra viršuje, lygiai taip pat yra ir apačioje". Vadinas, kas tinka makrokosmui (pasauliui), tas tinka ir mikroskosmui (žmogui); kas tinka saulės sistemai, tinka ir atomui. Dabar tą dėsnį patvirtina ir gamtos mokslai.

Savo misterijose Vydūnas dažniausia vaizduoja pavienio žmogaus, tautos ir žmogaus dvasios gyvenimą. Pagrindinis veiksmas ir yra tas, kuris parodo žmogaus dvasios kovą su materija, jos tobulėjimą, veržimąsi į savo tėviškę, į Dievybę. Vydūną galima būtų barti už tai, kad jis misterijas suprofanavo (graikai jas rodydavo šventyklose ir tik pašvęstiesiems), bet jam visas pasaulis yra šventykla, o jo raštus tikrai suprasti tegali tik pašvęstieji. Gal už tat jis ir nesistengia, kad jo raštai būtų visiems lengvai suprantami. O nuo niekintojų šiais laikais jokioj šventykloj nepasislėpsi!

Norėdami geriau suprasti Vydūno metodą, panagrinėsime jo pirmąjį, bet tik neseniai išleistą veikalėlį „Pasiilgimą". Čia pats Vydūnas prakalboj pasako, kad jį reikėtų giliau suprasti: „O gal veikale vienas antras suras ir dar visokių slėpinių.  Jų sukaupiau jame, kiek tik sučiuopiau".

Ėmę tą veikalėlį skaityti be jokių gudrybių, rasime, kad mergaitė laukia savo jaunystėj mylėto bernelio, nesutinka tekėti už kito, pagaliau jo sulaukia ir esti laiminga. Paprastas minios žmogus taip ir tegali „Pasiilgimą" suprasti. Tai yra pirmoji siauriausia prasmė, kasdieninio gyvenimo plotme, kur nėra jokio simbolizmo.

Labiau išsilavinęs žmogus „Pasiilgimą" supras, kad tauta laukia savo dvasios gaivintojo, savo dainiaus, kad ji nori būti laisva, išsaugoti savo kalbą, savo tradicijas ir savarankiškai kultūrėti, progresuoti. Kiekvienos tautos dvasia yra savotiška, vienos tautos žmogus skiriasi nuo kitos. Vydūnas visur pabrėžia, kad kelias į Dievybę eina per tautą. Tauta užima labai svarbią vietą evoliucijos kely. Vydūnas savo dramose daugiausia ir sprendžia tautinės kultūros problemas. Jis yra tautiškiausias mūsų rašytojas.

Bet Vydūnas visada siekia giliau. Jam svarbiausia yra žmogaus esmė, jo dvasia. Jis „Pasiilgimą" supranta ir nori, kad kiti suprastų plačiau. Cia Jaunuolis sako: „Ateinu iš namų, iš savo tėviškės. Bet kaip, tai nežinau. Ir noriu todėl taip toli eiti, kol sužinosiu viską, kas aš esu, kas mano tėviškė" (8 p.). Jo siela gyveno kitame, platoniškai tariant, idėjų pasauly, ji ten matė Dievybę ir dabar jos ilgisi. Jį vilioja žemės džiaugsmai, materialinės gėrybės, bet jis nuo jų atsisako ir vis ieško siekia savo esmės, nori save suprasti, Jo siela Dievybės kibirkštis ir pagaliau po įvairių klajonių ir kovų vėl grįžta į savo tėviškę, susijungia su Dievybe. Tas kelias sąmonės šviesėjimo kelias. Pirma jis nieko tikrai nežinojo, tik nujautė, ilgėjosi, o dabar viską   „atsimena",  supranta,   dabar visi  jo  veiksmai sąmoningi.

„Pasiilgime" vis dėlto centrinę vietą užima tauta. Yra veikalų, kur Vydūnas tautos visai nemini. Čia pavyzdžiui galėtų būti „Sigutė". Prakalboj sakoma: „Teprimenu, kad jame kalbama apie žmogaus esybės padėjimą ir kilimą". Bet tai, žinoma, galima pritaikinti ir tautai. Čia vaizduojama, kaip žmogaus dvasia (karalaitė Sigutė) nusileidusi į žemę, patenka materijos (pamotės Nakvišos) valdžion, turi vėl grįžti į šviesą, į Dievybę. Veikalėliui ir epigrafas padėtas: „Mes esame tos giminės, kur žengia iš tamsos švieson". Bet švieson žengiama tik per darbą, kovas ir kančias. Verpimas ir simbolizuoja tą Sigutęs kovą, jos atsidavimą savo pareigoms. Tik stropiai verpdama, ji gali tikėtis išsivadavimo. Nakviša supranta ir žino, kad dvasia (Sigutė), yra aukštesnė, ji turi materiją valdyti, bet materija nenori dvasiai pasiduoti, nenori jai tarnauti, ji pati norėtų dvasią pavergti. Taip materija priverčia dvasią kovoti, tobulėti. Negalima norėti, kad Nakviša būtų gyvas realus asmuo. Ji tėra materijos, kūno įasmeninimas, todėl neturi jokių kilnesnių dvasinių bruožų. Ji, taip sakant, vaizduoja žemesniąją žmogaus dalį. Tai pilkoji spalva. Vydūnui visos spalvos ką nors reiškia: raudonoji aistras, mėlynoji tikrąjį žmoniškumą, susiliejimą su Dievybę. Todėl ir „Raganos" rudai dėvįs Protas nėra joks protas iš didžiosios raidės, bet, kaip Mykolaitis sako, šių dienų paprasčiausio zakristijono protas. Tiesa, Vydūnas ir iš viso „proto" negerbia, jis tik „išmintį" tevertina.

Vis dėlto būtų klaidinga galvoti, kad kiekvienas Vydūno misterijų ar pasakų personažas būtinai ką nors įasmenina, būtinai turi alegorinę prasmę. Vydūnas savo veikalams medžiagą ima iš realaus gyvenimo ar iš pasakų. Jam užtenka, kad tik svarbieji personažai ką nors simbolizuotų, antraeiliai dažnai tėra reikalingi veiksmui pagyvinti ir paįvairinti. Tuščias užsispyrimas būtų kiekvieną Vydūno personažą ir kiekvieną jo žodį aiškinti simboliukai. Sakysime, „Žvaigždžių takuose" Manis reiškia poetą, o Dykė jo įkvėpėja, patarėja (Kaip Vydūno Marta Raišukytė) ar dar geriau — pačią poeziją (tiesa sakant, ji gali viską reikšti). Poetas taip pat turi pasiaukoti, ieškoti savo mūzos, atsisakyti nuo gyvenimo .smulkmenų. Jo pareiga sąmoningai pasišvęsti vienai poezijai, tik taip jis gali laimėti vainiką. Iš pradžių Manis nesijautė joks poetas: mūzos Dykės uždavinys ir buvo tam tą jausmą sužadanti. Manis galutinai laimi karalaitę tik po kovų ir po to, kai pats save suranda, kai nebeabejoja pats esąs karalaitis. Vėlesnis žmonių ir tėvo pripažinimas čia nieko nereiškia. Manis vis tiek pasiliktų poetas, nors ir „nepripažintas". Čigonė čia reiškia paprastą niekinamą liaudies dainininkę (ar dainą), kuri vis dėka savo kūrybą pavogė iš poetų. Ji ir Manyje žadina poetą. Dabar Čigonė už pinigus tarnauja paprastiems žmonėms, bet kartais ir užsuka ir į karaliaus rūmus. Jos pareiga parengti poetams kelius, padėti jų kūrybai patekti į žmonių širdis. Be to, Čigonė yra likimo tarnaitė, jo įsakymų vykdytoja.

Beprasmis būtų darbas aiškinti, ką reiškia visi kiti „Žvaigždžių takų" veikėjai. Jų daugumas iš tikrųjų nieko ypatingo nereiškia. Reikia atsiminti, kad „Žvaigždžių takų" turinys imtas iš pasakų. Visi (ar beveik visi) personažai yra pasakoj. Vydūnas tai pasakai tedavė savotišką prasmę.   Jam terūpėjo išvesti pagrindinę mintį.

Bet ir „Žvaigždžių takų" pagrindinė mintis siekia kiek giliau. Manis ir čia, kaip ir kituose Vydūno veikaluose, reiškia žmogų, jo dvasią, kuri trokšta susijungti su savo Kūrėju. Jo Dykė yra ta pati ..Prabočių šešėlių" Daiva, „Likimo bangų" Baltoji Gulbė ir tt. Visos jos reiškia geresniąją žmogaus dvasios dalį ar net pačią Dievybę. Vydūnas iš tikrųjų težino vieną pagrindinę situaciją ir du personažus. Virvaldas kovoja su Juodžiais dėl savo karalaitės, o ta karalaitė yra ne tik jo mylimoji, bet ir tautos dvasia, net pati Dievybė. Vydūno didvyris visada yra žmogus, jo esmė, dvasia; didvyrė — tautos dvasia, Dievybė, o įvairūs Juodžiai — materija, pasaulis. Didvyris visada šiaip ar taip kovoja su Juodžiais. Vydūnas savo dramose ir vaizduoja įvairius tos kovos etapus.

Žmogaus dvasios kovą su materija tvarko likimas. Jis nėra aklas, bet turi visatos Kūrėjo nustatytus dėsnius. Vydūnui likimas ta pati krikščionių Dievo Valia ar Apvaizda. Ji veda pasaulį pažangos, žmoniškumo keliu. Šiai problemai meniškai išspręsti Vydūnas paskyrė visą „Likimo bangų" veikalą. Čia iškeliamas svarbiausias likimo dėsnis: „Likimo Bangos neša tą, kurs vis teisus" (114 p.). Klysta Juodžiai tvirtindami, kad „Likimo Bangos neša drąsųjį", bet už tat teisus karalius Virvaldas sakydamas: „Jo bangos neša drąsųjį, kursai teisingo tikslo siekia" (29 p.). Mat, likimas nieko neduoda veltui, viską reikia iškovoti. Ir reikia ne tik kovoti, bet ir kęsti pažeminimus, pasiaukoti. Ir Virvaldas negavo Baltosios Gulbės be kovos, be kančių. Dėl savo tautos laimės turėjo pasiaukoti Gintalas ir Geriutė.

Likimas verčia kentėti, kovoti, nes tik tuo būdu stiprėja žmogaus jėgos, ir jis tobulėja. Likimas iškelia tam tikrą laiką neteisųjį, kad tuo būdu priverstų teisųjį su juo kovoti ir jį nugalėti. Kovoj ir neteisusis turi progą tobulėti, pasišvęsti. Juodžių Vadas susipranta, žada eiti teisybės keliu. Net ir neteisi kova auklėja kad kurias dorybes: drąsą, paklusnumą, drausmę, pasiaukojimą bendram tikslui. Vėliau tos dorybės sužadina kitas dorybes — ir taip žmogus darosi kilnesnis.

Galima kovoti, siekti galybės, bet tik teisingai. Neteisusis, vartodamas! prievartą, skriausdamas teisųjį, užsitraukia sau kaltę ir vėliau bausmę, Magė „Pasaulio gaisre" sako: „Jokia kaltė negali likti nenubausta ir neišpirkta. O jus dar kaupiate sau naują kaltę!... Likimas pats patieks Jums sąskaitą" (303 p.). Čia ir svarbu, kad nebūtų kaupiama naujų kalčių, o senosios būtų išperkamos. Tik tada likimas atleis ir bus malonus. Pagal Vydūną kaltė yra tai, kas temdo žmoniškumą ir priešinas tobulėjimui. Prievarta net geram tikslui pasiekti yra kaltė, nes žmogus pats turi tobulėti, sąmonėti. Su prievarta galima ir reikia kovoti. Visi įstatymai leidžia gintis nuo užpuoliko. Vydūnas visai neskelbia dėsnio „nesipriešink piktui". Magė negali gintis aktyviai, todėl ginasi pasyviai, bėgdama nuo prievartos ir žūdama. Ji paaukoja savo gyvybę, todėl ji didvyrė ir kankinė.   Jos auka sulaiko kitus nuo puolimo. Ji pavyzdys visai tautai.

„Ne sau žmonių" didvyris Mykolas gynasi aktyviai. Jis teisus, nenusikalsta, bet ir nesiaukoja kaip Magė. Jis vienu laipsniu aukščiau  pakilęs,  negu   „Vėtros" Mantvyda. Mantvyda yra dar pusiau laukinis, nors ir kilnus žmogus. Jis dar nesurado savęs, jo sąmonė dar miega. Jis priėmė svetimą tikėjimą, atsiskyrė nuo savo tautos, nesigynė nuo užpuolikų ir todėl žuvo. Už tat gyvendamas žemėje antrą kartą Mykolo pavidale, jis jau ginasi. Tas pats didžiūnas Kernius, kuris jį kurstė į kovą „Vėtroj", dabar, virtęs Visuomiu, pažadina jo sąmonę. Mes negalime kaltinti Mykolo, kad jis nužudė dykūną, jeigu nekaltiname Kerniaus ir Mantvydos, kad jie paskutinėj minutėj šoko kovoti su užpuolikais. Mes turėtume juos smerkti, kad jie išsižadėjo krikščionybės ir nepakišo geruoju galvos po kardu.

„Ne sau žmonių" dykūnas užsikrovė ant savęs daugybę kalčių, ir likimas pasmerkė jį žūti. Dar ir dabar jis žada pakarti Visuomį. O juk Visuomis su Mykolu turi lygią teisę jį patį pakarti, t. y. turi net didesnę teisę, nes jie mažiau turi kalčių, Jie yra paprasti „likimo pirštai", jo įrankiai. Mes galime juos tiek kaltinti, kiek kaltiname teisėją ir budelį. Čia kaip tik parodoma, kad likimui galima nusikalsti ne tik žudant, bet ir nežudant. Visuomis sako: „Vargingo žmogaus pavidalo jūs bijotės – bet ne likimo – likimo, kurs užmok ir už menkiausią! Likimo valios aš vos mažas pirštas!" ((77 p.). Kas nusikalto, tą likimas baudžia, o bausmę įvykdyti paveda žmonėms.

Gintis galima, bet nežmoniška yra keršyti. Ir iš viso keršto neturėtų būti, net ir likimas (ar Dievas) negali keršyti. Jeigu likimas' pražudė dykūną ir jo tėvus, tai tik apsisaugodamas nuo tolimesnių nedorų jų žygių. Neteisiųjų uždavinys yra priversti teisiuosius kovoti, ginti savo teises, sužadinti jų sąmonę. Atlikę savo uždavinį, jie turi žūti arba pasitaisyti.   Juodžių Vadas taisosi ir lieka gyvas, o „Ne sau žmonių" ddykūnas nesitaiso ir žūsta.

Taip Vydūnas sprendžia savo veikaluose svarbiausias gyvenimo problemas. Tiesa, kitos problemos čia visai neiškeltos, pav., santykis tarp šio ir ano pasaulio, kurį Vydūnas nagrinėja dviejuose sunkiausiai suprantamuose veikaluose: „Jūrų Varpuose" ir „Jūraitėje". Čia veiksimas eina ne tik šiame, bet ir aname pasauly („Jūrų Varpų I ir III veiksmai).

Norint Vydūną teisingai suprasti, reikia skaityti jį ypatingai atsargiai. Negalima jam visada primesti minčių, kurias pasako net patys svarbieji jo dramų veikėjai. Neabejotinas Vydūno mintis dažniausiai pasako tik kokie Dievybės atstovai (Daiva, Varūna, Krašto Senutė...). Mėgsta Vydūnas sumaišyti ir laiką. Dažnai jo veikaluose pirmas veiksmas yra praeity, antras dabarty, o trečias ateity. Ir taip esti net visai realistiniuose jo veikaluose, pav. „Vergų ir dykių" paskutinis veiksmas yra nukeltas į ateitį, jis dar neįvykęs; ;.Pasaulio gaisro" išeiga taip pat ateity.

Vydūnas yra vienintelis tikrai gilus mūsų rašytojas, kurio raštuose galima rasti, nekasdieninių minčių. Mėgstančiam pagalvoti žmogui jo raštus skaityti vienas malonumas. Ypač šiais rimtais karo laikais visi turėtų jį skaityti ir komentuoti. Bet, deja, jo raštai mažai težinomi, ypač naujieji. O tarp tų „naujųjų" yra ir labai įdomių, „nevydūniškų", pav. „Pasaulio gaisras", „Vergai ir dykiai", kur tarp kitų sprendžiamas ir socialinis klausimas, „Likimo bangos", „Laimės atošvaita". „Laimės atošvaita" net ir sprendžia ne visai „vydūnišką" problemą – nusižudymą iš meilės. Šį veikalą ir dabar labai lengvai galėtų ir turėtų visi Lietuvos teatrai pastatyti. Tai būtų net jų pareiga nors tokiu būdu paminėti Vydūno sukaktuves.

Vydūnui palinkėkime dar ilgų metų, kad pilnas jėgų ir toliau kurtų dar brandesnius savo veikalus ir nepailsdamas vestų lietuvių tautą žmoniškumo keliu. Bet kartu palinkėkime ir mūsų visuomenes, kad ji totų stropiau skaityti ir studijuoti Vydūno raštus, nuoširdžiai stengtųsi juos suprasti ir jų mintimis gyventų. Toks jo sukaktuvių paminėjimas Vydūnui bus maloniausias.

„Varpai“, 1943m.. 204-211 psl.

_______________________

Gyvenimo patirtys tam yra, kad mus žadintų. O čia žmogui daugiausiai reiškia žmogus. Nieks jam negali sukelti tiek daug skausmų, kaip kits žmogus, bet jam ir neišbudina tiek džiaugsmo ir laimės. O visų galingiausiai mus veikia mums artimasis, kada jis mirdamas  nuo mūsų  skiriasi.

.lis tuomet lyg tilsta, jeib tylėtų amžinai. O tačiau jis kaip tik tada mums gyviausiai reiškiasi. Taria mūsų skausmu tada mums balsų tūkstančiais. Ir mūsų visas vidus lyg šaukia paaiškinimo prasmės to, kas pasidarė, paaiškinimo žmogaus gyvenimo, jo likimo ir mirties prasmės.

Vydūnas, „Rožės ir Lelijos",  26psl.

***

Jūs esate čia: Naujienos Vydūnas 1948