Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūnas 1948

VYDŪNAS 1948 - 02 VILTYS DĖL TAUTOS ATEITIES

 

VYDŪNAS
VILTYS DĖL TAUTOS ATEITIES

Visa-ką patiriant, vis iš naujo prisimena žinomasis išminties žodis: „Iš Jo, Juo ir Jopi yra viskas". Todėl ir galima numanyti, kad visa-tai, kas gyvenime vyksta, yra ryškinimas tam tikros prasmės. Taip reikėtų ir tai suprasti, kas tautai lemta.

Kaip kiekvienas žmogus, taip ir visa tauta yra įterpta į Kūrybos vyksmą. Jis siekia vis tobulesnio atsiskleidimo esmiškojo gyvumo. Matyti tai veikiausiai žmonėse. Tik ne visi tai stebi. Tas atsiskleidimas vyksta labai slankiai.

Bet kūno gimimas ir augimas, jo pastovumas ir nykimas visiems yra žinomas. Numanomas ir vidinio žmogystos gyvumo Įsigalėjimas. Sukyla nuolatai visokios nuotaikos būsenos ir pakinta. Žymesnis žmogui yra dar jo mintių gyvenimas. Jis jam yra visų jo apsireiškimų papėdė.

Visa-tai nušvietia ir tuo gyvina žmogaus esmė, jo sąmonė arba, kaip ir sakoma, jo dvasia-siela. Tik ji turėtų nuolatai šviesėti. Atitinkant to šviesėjimo laipsnį, pasireiškia kūnas su savo reikalais, nuotaika su savo būsenomis ir protavimais su savo pasitikrinimais.

Šitas žmogaus esmės šviesėjimas ir įsigalėjimas yra prasmingiausias Kūrybos vyksmas žmogystoje. Toks šviesėjimas yra esmiškasis žmoniškumo atsiskleidimas. Žmogus tai numano, jeigu jis pats tuo rūpinasi ir laiko po savo priežiūra savo mintių, savo nuotaikos ir kūno gyvumą. Tada įsigali jo esmė ir jo apsireiškimai yra ko-žmoniškesni.

Minimu atžvilgiu žmonija, ypatiai vadovaujantiojoje jos dalyje amžių laikais iš lengvo vis daugiau atsidavė daigtiškumui ir apsiniaukė savo esmėje. Dabartyje pasiekė tame slinkime tarsi savo gyvenimo apatią. Sukėlė, tiesa, daigtiškume visai nuostabias jėgas, kurios baisiai naikinantiai gali veikti. Ir žmonės tiki pasidarę vieš-patiais visos gamtos, o tėra tikriausiai pavergiami visokio pažmoniškumo.

Vis-dėlto jau ilgesnį laiką randasi žmonių, kurie kreipia dvasinį savo žvilgį į tai, kas gludo už vyksmų, kurie pataiko jusles. Tokie žmonės tada tiesiog atsigauna savo esmėje. Jie tampa žmoniškesniais ir viešpatingais savo žmogystose. Ir taip įvyksta, ko Kūryba siekia. Atitinkant žmogaus esmės šviesėjimą, giedrėja jo  ir likimas.

Žvelgiant į Lietuvius, labai reikšmingas dalykas aiškėja. Prisimena visokie, ypatiai pasiekusiejie senatvę, kurie tikrai įrodė, kad jie nėra atsidavę daigtiškumui, nepatekę po kūno, nuotaikos ir protavimo pavergimu, ale reiškėsi visai žymiai iš savo  esmės.

Matyt, Lietuviai yra per visus amžius išlaikę esmiškąją žmogaus laikyseną. Įrodo tai jau ir Lietuvių kalbos atsinešimas su jos ypatumais iš žilos senovės. Atsispindi tai ir iš tautos padavimų, pasakų, dainų, priežodžių, patarlių ir net iš to, ką vadinama prietarais.

Dvasinis mūsų žmonių gyvumas su visa-tuo pateko i dabartį. O kadangi Kūrybos vyksmas siekia visuose žmonėse tai atskleisti, Lietuvių tauta įsirodo einanti su juo. Todėl ji ir visais amžiais galėjo apreikšti esmiškąjį žmoniškumą, kam likimas skatina visokiais skaudumais  visą žmoniją.

Tiesa, labai prisimintina, kad visa-ko trūksta Lietuvių tautos žmonėms, vyriausiai to, ką kiti žmonės yra įsigiję, atsiduodami daigtiškumui ir pasidirbdami ne vien visokių daigtų, ale ir susižadidami visokias nuotaikos būsenas ir susikurdami labai turtingą mintių gyvatą.

Visa-to yra ir Lietuviuose. Bet tše, kur to žymiau, apsireiškia dažnai taip kaip ir kitur visokie neigimo veikimai saviškių santykiavime. Sužadinami visokie priešingumai. Tautos vieningumas skyla. Kartais net labai mokslinti žmonės nebeįstengia susiturėti. Ir todėl sukyla prieš visą  tautą likimas.

Bet labai raminantiai veikia patiriant, kad Lietuvių tautos daugumoje yra išlikę seniejie esmiško žmoniškumo pažymiai. Lietuvių tauta todėl gali būti to žmoniškumo skelbėja, kuriam esamais laikais žmonija lyg nori bręsti, kad ir visaip niaukiama ir slegiama. O tokiais Lietuvių ypatumais pasigrindia jos  ateitis.

Tuo tarpu tautai skirtas labai ypatingas likimas. Lietuviai išsklaidyti po visą pasaulį, o Tėvynėje vargsta jų giminės. Svetimose šalyse viešantiejie susipažinsta su visokių tautų žmonėmis. Ir tai yra jiems labai reikšminga. Kurs stebi kito tautiškumo žmones, susivoksią   tikriau   savo   tautos   ypatumuose.

Bet dar daug reikšmingiau yra tai, kad visokios tautos patiria geriau ir tikriau Lietuvius, jų tautiškumą ir pagaliau juose atsiskleidusįjį žmoniškumą. Taip tad Lietuviai gali tapti kitiems žmonėms skatinimu rūpinties savo žmoniškėjimu. Ir gali būt numanoma, ką reiškia Lietuvių tautos likimas.

Lietuvių tauta su savo vargu sprendia kūrybinį uždavinį, būtent mažos tautos pavyzdiu veikti kitų tautų žmones. Ir kaip tik todėl labai reikalinga, kad Lietuviai apsireikštų, kaip jiems tai lemta, iš savo esmės ir tuo būtų tikrai tauraus žmoniškumo paveikslas.

Galimumas tam pagrįstas paveldėtu tautos ypatumu. Bet jam stiprinti būtina yra vis atsiduoti į Valią ir Galią Tojo, iš kurio, kuriuo ir kuriuopi viskas yra, visa, kas vyksta, kas atsitinka. O kadangi mūsų tautos dauguma tam vis ir dabar linksta, ji tuo tvirtina savo išlikimą ir  buvimą.

Taip tada ir turi nušvisti Lietuvių tautos ateitis. Gal įsakmin-giau negu kitoms tautoms užduota būti žmonijoje žymaus žmoniškumo atsiskleidimu. Tokiu būdu ji liktųsi reikšmingu Kūrybos veiksniu.

Todėl ir tegali jai tikrai būt skirtas laisvas gyvenimas žemiškojoje qos Tėvynėje, kurioje galės pilnai apreikšti savo patios vieš-patingumą. Ir galės būti palaiminta Jo, kurs ją atvedė iki šio laiko ir ves ją ir toliau maloningai į ateitį.

***

Mūsų tėvynė kaip jūrų salutė.
Vilnys ir bangos iš visų šalių
gresia griausmu ir ją  daužo audringai!
Bet jos dora kaip tvirtybė uolų.

Jei mums pasaulyj draugų ir nebūtų,
nieko nebodami žengsim uoliai
tuo, ką aukštybė mums pagrindu stato.
Bangos likimo mus neša gerai.

Apsaugą teiks  mums pačioji Teisybė.
Liepsnos kūrybos  bus mūsų galia
nešti kilnumui žmogaus į pasaulį.
Švento gyvensime Dievo valia!

Vydūnas, „Likimo   Bangos“   119-120psl.

***

Jūs esate čia: Naujienos Vydūnas 1948