Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūnas 1948

VYDŪNAS 1948 - 04 VYDŪNAS

 

DR. J.ŠAULYS
VYDŪNAS

Jo 80 metų sukakties proga (Iš atsiminimų)

Taip dar neseniai, rodosi, tai buvo, kai 1903 metais, atvykęs Tilžėn redaguoti Varpo ir Ūkininko, pasižinau, tarpininkaujant Mortai Zauniutei, su jaunu dar kupinu energijos ir lakios fantazijos p. Vydūnu. Jis jau buvo žinomas kaipo teosofas ir lietuvis patriotas. Mokytojavo jis tuomet vidurinėje, 9 kl. mokykloje Tilžėje. Iš profesijos mokytojas, jis ir visuomeninėje savo veikloje, gal ir pats to aiškiai neįsivaizduodamas, buvo veikiamas tam tikrų pedagoginių motyvų: kelti žmonėse aukštesnius žmogiškumo jausmus, veikti juos dorovės atžvilgiu, kartu žadinant ir stiprinant juose tėvynės ir tautos meilę.

Tuo tikslu Vydūnas buvo sukūręs Giedotojų Draugiją, kurios chorą jis pats miklino ir vedė. Organizavo ne tik Tilžėje, bet ir po kita Mažosios Lietuvos vietas, tos Draugijos vad. Šventes. Po koncerto, išpildžiusio įvairias lietuviškas liaudies dainas, visada sekdavo 30 paties parašytųjų veikalų: komedijų, dramų, tragedijų vaidinimai. Visi tie vaidinimai buvo rengiami ne vien tik paprastai pramogai: jie turėjo kartu sužadinti klausytojuose ir tam tikras idėjas, sukelti tam tikrus jausmus, kurie padėtų žmogui pakilti aukščiau ir arčiau Prie gėrio, grožio ir meilės idealo.

Ne visi vienodai įvertindavo Vydūną: vieni kiek skeptiškai ir gal neigiamai žiūrėjo ir jo propaguojamas mistines idėjas, kiti ji betgi aukštai už tai vertindavo. Apskritai betgi susipratusių jų lietuvių tarpe Jis buvo gerbiamas už vyrišką drąsą ir pasiryžimą tarnauti savo visuomenei, žadinant ir palaikant tautinį jos jausmą.

Žinant Prūsų vyriausybės nuo seno vedamą lietuvių nutautinimo Politiką, reikėjo stebėtis nepaprasta Vydūno drąsa. Jis buvo juk ne Paprastas pilietis, o Prūsų mokyklos mokytojas, ir tai pačioje Mažosios Lietuvos širdyje – Tilžėje. Šiaip jau lietuviai inteligentai iš Mažosios Lietuvos (pedagogai, valdininkai ir k.), baigę aukštuosius mokslus, ypač stipendininkai, išėmus laisvųjų profesijų žmones, kurių labai maža tebuvo, buvo grūdami į Reino provinciją ir kitas Vokietijos dalis. Nežinau, ar Vydūnas turėjo dėl savo veiklos kokių susidūrimų su Prūsų vyriausybe. Bent apie tai jis niekuomet nėra man prasitaręs.

Čia reikia pažymėti, kad Vydūnas pats savo veikloje niekuomet, bent prieš didįjį karą, nėra maišęsis į politikos dalykus; jis tenkinosi vien kultūros darbu. Savo teosofinėje veikloje jis betgi nesiribojo vien lietuviškąja auditorija, o ją buvo išplėtęs ir į vietos vokiečius, kuriems jis laikydavo teosofų draugijoje ir vokiškus pranešimus.

Negalima paneigti, jog to meto Prūsų konstitucinės monarchijos režimas buvo vis dėlto teise paremtas režimas, kuris teikė savo piliečiams gana laisvės veikti ir politiškai. Kitaip virto dalykai, kaip pamatysime, kai po didžiojo karo pradėjo įsigalėti Vokietijoje nacionalsocializmo sąjūdis.

Pažinęs Vydūną ir susidomėjęs Prūsų lietuvių gyvenimu, aš dažnai lankiau taip jį patį, taip ir jo rengiamas Šventes Tilžėje. Tos Šventės, įvairiomis progomis rengiamos tai Jokūbinės salėse, tai Piliečių, Šaulių ir k. namuose, praeidavo gana gyvai ir pakilusia nuotaika. Į jas susirinkdavo visuomet nemaža svečių, atvykusių iš įvairių M. Lietuvos kampų.

Pats Vydūnas, kaip aš jį tuomet 1903 m. vasarą pažinau (rudenop išvykau į Šveicariją, bet ir paskui dar laikas nuo laiko lankiaus M. Lietuvoje) buvo visuomet malonus, gyvas ir geros nuotaikos žmogus. Gyveno jis su žmona, nors ir kukliai, bet patogiai ir jaukiai. Buvo visuomet užimtas, be mokyklos, savo raštų darbais, Švenčių rengimu, teosofinėmis paskaitomis ir tt. Žodžiu, buvo pareigos žmogus. Kasdien betgi eidavo vakarop pasivaikščioti. Kartais jį lydėdavau tai į Jokūbinės parką, tai kitur, tokiu būdu galėjova laisvai išsišnekėti.

Kaip žinoma, Vydūnas yra griežtas vegetaras. Gal tatai leido jam išvengti daugelio ligų, susilaukti ne tik gražaus amželio, o, nenuilstamai dirbant, išlaikyti ne tik kūno, bet ir dvasios lankstumą.

Vydūnas, nors ir labai švelnaus ir malonaus būdo žmonių atžvilgiu, nėra vedęs plačių pažinčių: neturėjo tam laiko. Artimus betgi ir draugiškus santykius, tarp kita ko, palaikė su Morta Raišukyte, apsigyvenusia su motina Tilžėje, kuri, likvidavusi savo žemės ūkį, buvo persikėlusi miestan. Tai buvo artima jo idėjų pasekėja ir didelė lietuvybės rėmėja. Jos atvaizdą galima rasti Vydūno knygoje: „Litauen in Vergangenheit und Gegenwart“ (žr. 56-57 psl., kur ji yra 4-me paveiksle sėdimoje pozoje tarp dviejų lietuvaičių tautiniais 18-jo šimtmečio rūbais).

Vydūnas turėjo, jei neklystu, tris brolius: Albertą, gabų muziką, kuris, deja, dar jaunas 1905m. pasimirė, paskui Jurgį, mokytoją, parašiusį gana gerą trumpą Lietuvos istoriją vokiečių kalba, ir dar trečiąjį, kurio vardo nebeatsimenu, taip pat pedagogą, gyvenantį Berlyne.

Be to, Berlyne dar gyveno (ar bėra dar gyvos, nežinau) dvi Vydūno seserys, su kuriomis didžiojo karo metu pats Vydūnas supažindino mane Berlyne. Jas vėliau, būdamas 1931-38m. pasiuntiniu Berlyne, visuomet kviesdavau Pasiuntinybėn į Nepriklausomybės iškilmes.

Vydūno dvasinio susiinteresavimo apimtis buvo gana plati. Be anglų ir prancūzų kalbų, kurių dėstymu jis kaipo pedagogas buvo užimtas, jis yra studijavęs dar įvairiuose universitetuose filosofijos istoriją, tikybos, kultūras, istorijos ir meno dalykus, gamtos mokslus ir teisių filosofiją, literatūros ir meno istoriją. Be to, yra jis dar studijavęs sociologiją, sanskritų kalbą ir k. dalykus.

Be jo parašytųjų raštų literatinėmis ir filosofinėmis temomis, randame tad ir tokių raštų, kaip antai: „Vadovas lietuvių kalbai pramokti", „Einfūhrung in die litauische Sprache“, pagaliau: „Litauen in Vergangenheit und Gegenwart“ ir ypačiai „Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen“.

Tom dviem paskutinėm knygom, būtent: „Litauen" ir „Sieben Hundert Jahre" Vydūnas, metęs savo neutralumą politikos klausimais, jau aiškiai ir be nuslėpimų pasireiškė kaipo Lietuvos ir lietuvių reikalų gynėjas.

Reikia žinoti, kad Vydūnas, dar prieš skelbdamas savo „Litauen" knygą, buvo jau apleidęs mokyklą ir išėjęs pensijon. Todėl, matyti, skaitė jis, kad nebereikalauja varžytis tais sumetimais, kurie jį vertė pirma šalintis politikos. Partiniu politiku jis nėra betgi niekuomet patapęs.

Jei dar „Litauen" knyga, išėjusi pasaulin, kuomet ir pačių vokiečių tarpe Lietuvos klausimas buvo dargi teigiamai remiamas, nesukėlė protesto, visai kitas dalykas buvo užtat su „Sieben Hundert" knyga, kuri pasirodė kaip tik naciams griebiantis valdžios vadžių Vokietijoje. Ta knyga iššaukė iš nacių pusės labai stiprią reakciją, atsiliepusią labai skaudžiai autoriui ir asmeniškai. Todėl po visokių labai žiaurių nacių organizuotų demonstracijų prieš jį, Vydūnas turėjo, visų iš baimės vengiamas, toliau pas save kaip kalėjime užsidaryti. Buvo likęs jau ir taip vienas, pasimirus ir žmonai ir M.Raišukytei. Teko todėl jam išmėginti visą vienatvės kartumą ir smagumą. „Pažvelgiu kartais – rašo jis ta proga – nuo savo rašymo stalo augštyn. Prieš mane stovi ant spintos N. Luščynaitės mergaitė prie augšto kryžiaus. Žiedais jį papuošusi, ji glaudžiasi jopi. Taip aš glaudžiaus prie savo vienatvės"...

Naciai buvo kerštingi. Pasinaudoję kaži kokiu mažu ir nereikšmingu prasižengimu prieš devizų nuostatą, jie liepė jį 1938m. kovo 11 d. areštuoti.

Greit po to buvo atsilankęs pas mane Berlyne vyresnysis Vydūno brolis iš Berlyno ir, papasakojęs apie įvykį, klausė manęs, ar aš negalėčiau jam padėti ir padaryti kokių žygių pas Vokiečių vyriausybę išgauti jo brolio paliuosavimo. Formalio preteksto tokiam žygiui suprantama nebuvo. Bet, dedamos suinteresuotas gerais santykiais su Vokietija, aš vis dėlto ryžiaus savo atsakomybe pamėginti sudominti Vokietijos Užsienių Reikalų Ministeriją Vydūno faktu. Pasirodė, Ministerija buvo jau informuota apie įvykusį Vydūno areštą. Kaip ir spėjau, tuoj man priminė ten Vydūno knygą „Sieben Hundert". Kiek galėdamas, stengiaus išaiškinti, kokį garsą yra Vydūnas įsigijęs Lietuvoje ir kokį apgailėtiną įspūdį yra padaręs Lietuvoje jo areštas. Nurodžiau, kad formalus pretekstas jo areštui nėra vertas išgriaužto skatiko: Vydūnas yra filosofas ir nuostatų devizų reikalais galėjo ir nežinoti, bent blogos valios jam čia negalima prikišti. Gi kai dėl inkriminuojamos knygos, ji taip pat nėra blogos valios produktas. Autoriaus norėta tik pasitarnauti geriems tarp abiejų tautų santykiams įvykinti. Ar šiaip ar taip, tiems santykiams sušvelninti gali padėti daugiau ne jo laikymas kalėjime, kuris jo senatvėje yra labai kenksmingas jo sveikatai, o jo paleidimas. Pagaliau, jeigu jo pasilikimas Vokietijoje, dėl šiokių ar tokių sumetimų, gali būti nemalonus Vokiečių vyriausybei, patarčiau leisti jam išvažiuoti į jo gimtinę Klaipėdos Krašte.

Užsienių Reikalų Ministerijos referentas Lietuvos reikalams p. von Gr. atrodė supratęs mano išdėstytus momentus ir žadėjo pamėginti ištirti dalyką ir pažiūrėti, kas būtų galima padaryti.

Ar ta mano asmeniška intervencija ką paveikė, nežinau. Apie tai negavau patirti Tik maž daug po dviejų mėnesių, būtent gegužės 9 d., Vydūnas buvo vis dėlto paleistas iš kalėjimo, nors apleisti Vokietiją jam ir neleido, nes jo byla, nuolat vilkinama, buvo baigta vos 1940m., kuomet vasario 14 d. raštu Karaliaučiaus vyriausias valstybės prokuroras pranešė jam, jog teisingumo ministro, fuehrerio įgaliojimu, paliepta jo bylą nutraukti.

Ir atsitiko taip, jog apie jo areštą ir tariamą jo nusikaltimą buvo vokiečių spaudos labai plačiai ir piktai prirašyta, gi, nutraukus bylą, ta pati spauda nė žodžių nebepaminėjo. Vadinasi, nepatinkamo žmogaus garbė gali būti plėšiama, bet padarytoji žmogaus garbei nuoskauda atitaisyti – neleidžiama...

Bet štai artinasi jau Vydūnui tarp darbų, rūpesčių ir vargų 80 metų sukaktis. Toks jau likimas: žmonės neina jaunyn...

Kad žmogui sukanka 80m., dar nėra pats savaime taip reikšmingas faktas: yra žmonių, kuriems pasiseka išgyventi net per 100 metų. Šituo atsitikimu reikšminga yra, kad Vydūnas gyveno ir veikė ne sau, ne savo gerovei didinti, o savo visuomenei, stengdamos įkvėpti jai pasiilgimą aukštesnių žmoniškumo idealų, aukodamas kartu Tautai visas jėgas, pastangas ir nenuilstamą darbą praskinti jai kelią į geresnę ir šviesesnę ateitį.

Už visa tai priklauso Vydūnui mūsų visuomenės simpatijos ir nuoširdus bei gilus jam pagarbos bei dėkingumo jausmas.

Asmeniškai, pagerbdamas ta proga savo senąjį bičiulį ir bendrojo tautos darbo talkininką, norėčiau vien iš visos širdies palinkėti, kad Apvaizda leistų jam dar ir toliau tęsti ir baigti bent daugumą to darbo, kurį jis yra sau užsibrėžęs. Lugano, 1948m. kovo 1d.

***

Lietuviai negali pasilikti akli tam, kas darosi. Negali jie atsilikti nuo kitų tautų. Visa žmonija rengiasi geriau spręsti savo uždavinį. Tapti iš tikrųjų tuo, kas ji būti turi. Nors ji dar gana klaidžiojo ir klaidžios. Nors ji buvo ir dar yra žmogžudžių urvu. 2monija pavadinta būti Dievnamiu. Tuo trumpai kiekvienam žmogui, todėl ir kiekvienam Lietuviui pastatytas aukščiausias uždavinys.

Nesą tik kiekvieno pasiryžimu ir darbu tas uždavinys sprendžiamas. Kiekvienas turi gyventi pilnu pasišventimu tam, kad visas jo buvimas būtų nuolatinė malda dvasioje ir teisybėje. O ką žmogus ir darytų, vis jis turėtų veikti pasišventęs ir pasišventinęs savo darbui. Visumet jis turėtų gyvai pajausti neapsakomai šventąją Akivaizdą Tojo, kas buvo, esti ir bus. Taip jis spręs savo uždavinį. Taip jo gyvybė tvirtės. Taip ji išliks. Išliks, kadangi augs, ir visa tauta ir žmonija.

Vydūnas, „Mūsų Uždavinys“, 1921m., 188 psl.

***

Jūs esate čia: Naujienos Vydūnas 1948