Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūnas 1948

VYDŪNAS 1948 - 05 PALANGOJ

 

PROF. IG.KONČIUS
PALANGOJ

Palanga – svieto pabanga

Prieini savo žemės galą. Neužmatomos platybės vanduo. Ir pro nematomą – kiaurą orą – dausų ribos neįmatai.

Staiga ramios vasaros giedrioj tuščioj dangaus mėlynėj kyla mažas-mažas debesėlis. Greit augdamas, jis plaukia žemės link. Jau Kretingoj-Kartenoj lyja. Plungėj audra. Persisvėrė per Kontaučių-Vilkačių-Telšių aukštumas, jau dideli debesys aprimsta, audra nučiuža, lytus vos beduliuoja.

Čia galingas valdovas įsimyli į kuklią beturčio žvejo dukterį. Narsus karys, priešo ieškodamas – savo žemės ribas plėsdamas, susmunka prieš švelnią mergaitę, pasižadėjusią visą amžių šventąją ugnelę kūrenti.

Išauga didelis mažoko ūgio vyras, ir savąjį kraštą gražiai sutvarkęs ir svetimųjų kraštus apvaldęs. Priešus įbauginęs. Tėvynę pagarsinęs nuo jūros iki jūros. Čia jos ribos. Prie Baltosios įgimęs. Juodojoj jau žirgą girdęs. Ir jojo-važiavo, kur rytai-vakarai. Visur laimingai-plačiai.

Čia baudžiava aštri žėrėjo. Nejauku žmonėms. Šiurpu ir valdantiems. Čia rusų valdovas savo samdinį su kazokais išlaipino. Nuo čia sukilėlius malšino. Čia tas samdinys ir dvarų prisipirko. Nuo čia gimusių žmonių pats sirpo.

Čia įsteigė mokyklą, vokišką, ne bi kokią. Savo kalba mokyti pradėjo tik prieš 62 metus. Aprusinti norėjo, bet kitaip išėjo. Iš čia tikroji šviesa į kraštą ėjo tolyn. Iš čia gajus debesėlis derlių, palaikė.   Jau lemtingoji valanda pamažu slinko vis artyn.

Čia ponai didieji dar savaip norėjo žemaičių vaikus pamokyti, kad kalbėti mokėtų, kad ponus gražiai pasveikint galėtų. Tad, vaikas, jei jau ne ruskis, tai bent lenkas turi tapti. Mokykloj moko, laužia. Namie šeimininkės stumdo, audžia. Žemaičio vaikas tyli,laukia, ko čia kas nori, kad niekur ramybės neduoda, kad visus tik iš tėvų gautus įpročius peikia-ardo, išsižadėk, sako, savo pavardės, vardo. Tu jau nebekuprotas-kojinuotas, bet mokytas-batuotas. Kas tavo kalba, kas ja kalba? Kur su ja nuvažiuosi-susikalbėsi, ką savam krašte pamatysi, su kuo susišnekėsi. Tik arti-ekėti, į purviną žemę veizėti.

Kieti žemaičių vaikai. Retas tepalaužiamas. Ir poniškesniems atslūgdavo noras ponais būti. Ir jie į būrį ėjo, ir jie su karštesniaisiais-atviresniaisiais dėtis žadėjo.

Atvažiuodavo į Palangą dideli ponai. Šešetas arklių. Arkliai bėri, visi kaip vienas. Eina kaip smakai. Vežimuose sėdi ponaičiai-panelės.

Kiti su juodais žirgais nuo Kretingos – Darbėnų. Dar kiti per Rukiavą iš  kažkokių tolybių atlėkdavo.  Vis  panos-ponaičiai.

Žiūri žvejo vaikai, Paronžės nendrėms klotų lūšnelių perai, kai anie pavalgo ir šoka, pavalgo ir šoka. Po savaitę-kitą, kiauras dienas-naktis.

Valgo ne menkę-plekšnelę. Šoka ne aguoną-blezdingėlę.

Vis svetimi. Vis kiti. Keistai rėdėsi. Nesuprantamai kalbėjo. Ir ne tik vieta, bet ir elgesiais-papročiais čia svieto galas. Maudosi, pluškenasi jūroj skaidrioj. Raivosi-dribso kopos smėlėtoj atokaitoj. Ir vaikai, moterys, vyrai. Ir pavieniui, ir šeimomis, krūvoj. Balsuoja ir tie, kuriems nepriderėtų už bendras maudyklių vietas. Seniau valandomis skirstė, paskui tilto pusėmis.

Ir pats tiltas prieš 60 metų turėjo Žemaičių žemei uostą atstoti. Prekes įgabenti. Pono plytas išvežti. Žmonių sėmenis, linus išgabenti. Druskos, žibalo parvežti.

Ir kitaip iš Palangos šviesa ėjo. Čia juk Kuršas buvo. Kiti įstatymai, kitos teisės. Kiti parėdymai, kita tvarka.

Ir lietuvis čia kartais tarnybą galėjo gauti. Ir gydytojui buvo leista gyventi. Tik arbatos, skiečių, skarelių, armonikų-dūdelių, knygų nebuvo leista gabenti per sieną neužtiestą, grioviais neužverstą, tik sargybom retokom apsagstytą. Gerią paupariai – liubrikai kelius dabojo ir, netik savąją, bet ir parneštinę mėgo-gurkšnojo.

Seniau susitaisiusios gurgolės žiemos naktimis rogių keliais ir be kyšio prasiversdavo, pagąsdinę šūviais. Bijojo sargyba, tylėjo. Kai jau sargybos padidėjo, rogių kelias pasunkėjo. Liko tik tamsios naktys.

Maldaknygės ir skaitomos knygos, ar „Kryžius“ ar „Tėvynės Sargas“ visada kiaurai ėjo. Dažniausiai sykiu su paraku, skysčiais, arbata.

Maždaug tokiu metu ir pirmasis Lietuvoj vaidinimas buvo Palangoj suruoštas.

Privirto žmonių, privažiavo. Ne tiek daug kam pasisekė „Ameriką pirtyje“ pamatyti, kiek daug apie tai buvo kalbėta. Plačiai pasklido gandas po Žemaičius, Aukštaičius. O valdžios saugumo žmonės po dešimties metų ir vėliau sau nagus tebegriaužė, kam leido, nepramatė. Turėjo sutrukdyti, kaip toliau kad trukdė. Nes nėra spaudos, uždrausta. O čia viešai kalbėta, vaidinta.

Tiesa, Palangai spauda nebuvo uždrausta. Rygietis arseno geležies išradėjas, čia širdžiai lašus savo aptiekoj, gyvuliam miltelius, meilei kvapus – perfiumai su mišku – gamino, pardavinėjo, o žmonės labai tai mėgo – supirkinėjo. Ir į Šventą Roką kartais vien dėl vaistų iš tolo važinėjo. O trejom devyneriom net lotyniškom raidėm „naudojimo būdas" aprašytas. Vėliau, tiesa, graždanka atsirado.

Nešė sveikatą jūros vanduo, – pabraidyk ligi kelių, nueik taip nuo tilto iki Birutės šventojo kalnelio. Pasimelsk kalne, prie uždaros koplytėlės laiptelių. Sumesk poterėlius. Pasveiksi — pastiprėsi. Čia tikros sveikatos šaltinis. Čia juk amžina ugnis degė. Čia Birutė vaikštinėjo.   Čia  Kęstutis jodinėjo.

Bet sveikatos davė ne tik parsivežtas jūros vanduo, ir Palangos aptiekos vaistai anie.

Tačiau kraštui tikrosios — amžinosios sveikatos davė mokykla, per sieną perneštos knygos, Tasgatis, tas vaidinimas. Žinoma, sykiu našiau. Vienas duoda kūnui sveikatą, kitas protui, tautos dvasią žadina, pasako, kad esi lietuvis, kad galima ir viešai lietuviškai kalbėti. Kad ir poniški žmonės nesigėdi lietuviškai kalbėti. Kad lietuvių kalba tinka visų mokslų mintims išreikšti. Netrūksta žodžių, ryškių, aiškių, gražių.

Tai tokioj Palangoj su jos „mažąja seminarijėle" buvo norima vaidinimu apvaikščioti pirmojo vaidinimo dešimties metų sukaktuves.

Kliudė valdžios pareigūnai. Sakėsi kitiems teises perleidę ir vaidinimams tinkamas patalpas turį savininkai. Su vienais rusiškai kalbėk, — nesusikalbėsi. Su kitais lenkiškai liežuvį laužyk, tavęs nuduoda nesuprantą. Arba, gerai abeji supranta ir užpakalines mintis aiškiai numato. Tikslai skirtingi, griežtai prieštaringi. Čia kieno rankoj lazda, to ir viršus. Ir dar jų abiejų lazdos tuomet tik po vieną galą teturėjo. Nei mes lazdos turėjome, nei anų viengalės lazdos nešamąjį galą galėjome pačiupti.

Bet buvo ir dar kliūčių. Trūko žmonių — vaidintojų. Jų reikėjo ieškoti vasaros darbymetyj ir atsigabenti.

Tad, vieną ankstyvą rytmetį atsidūriau iš Palangos Dmitrave — Tūbausiuose. Kas jų dabar nežino. Visi prisiminame tą KZ tarp Darbėnų ir Kretingos. Kas piliavų neatliko, kas ko nepaklausė, ar kurį įskundė kaimynas-pasalūnas, ar vokiečių samdytas pataikūnas, tas visoko regėjo, visaip jautė, nors dirbo-plušėjo, bet pareigūnai vis vien siautėjo.

Prikalbėjęs ūkio vedėją Gaigalą neatsisakyti padėti vaidinamą suruošti, jau po pietų grįžau į netaip jau senai iš Sibiro ištrėmimo grįžusio  daktaro  Liudo Vaineikio šeimos pastogę.

Sako, yra svečių. Tau duosime valgyti užduryj. Gerai, sakau, o buvau tikrai perkoręs, — Ir diena karšta ir kelias smiltėtas.

Supažindino... Vydūnas. Brakas.

Brakas, kaip Brakas iš Klaipėdos, jaunas, švelnios išvaizdos, kuklus vyras.

Bet Vydūnas iš Tilžės, visai kas kita. Savotiški plaukai. Įdomi kakta, sunkiai įstebimos akys. Vis nori žiūrėti į tą galvą „visumoje". Baltas švelnus vilnonis megstinukas atstoja liemenę. Neapkakliška apykaklė. Ilga gintaro kartelė ant kaklo, turbūt, laikrodžiui prisirišti. Lengvutis, tarsi iš oro švarkelis. Jau, sakyčiau, vienų skylių naginaitės su plonyčiais puspadukais. Atrodė Saulės spindulių perveriamas, vėjo tajau tikrai kiaurai perpučiamas. Tarsi nieko kūniško. Viena tik siela. Ir ne tik sava siela. Bet visų sykiu vaikščiojanti siela. Ji mąsto už visus. Ji yra vidus visų. Ji visų vidų mato, nusako, palaiko, taiso, žadina, varo pirmyn. Kad kalba, rodos, ir už mane pasako, ir už mano draugą-pažįstamą. Tegu ir apie vieną ką sako, bet nuduoda, tarsi visus tai liečia, iš visų po biškį tai paimta, visus pamini, visų neminėdamas — vienaskaitoj kalbėdamas. Gražu, kai puokštėmis, vaizdais kas kalba, kai, žmogaus neliesdamas, apie visus pasako, visus pamoko, visiems pataria.

Klausau, stebiuos. Dairaus, kaip sapne pasijutęs. Bi nesuprasdamas, kame esu, ką girdžiu, ką matau.

Gerojo šeimininko malonioji žmonelė Stasė sako:

— Tu klausykis, bet valgyk, juk esi išalkęs.

Vydūnas valgo kažkokius žirnelius, ankšteles, morką. Vienas pats. Kiti pavalgę.

— Aš lavono nevalgau (labai minkštai „1" ištardamas, sako). Ta ir buvo jo pasikalbėjimo tema.

Nepatogu prisipažinti. Tačiau ir po tiek metų reik teisybė pasakyti. Sėdžiu aš tame užduryje, Vydūno nematomas. Sėdžiu, pro plyšelį žiūriu — viską matau, viską girdžiu. Ir traškinu sau viščiukų kulšis — sparnelius.

Kalba jautri, įtikinanti. Švelni-viliojanti. Patraukli. Tačiau alkis ima savo.

Buvau, matyt, dar jaunas, daug kūniškos jėgos. Kūnas viršijo protą.

Buvau tuomet taip pat dvejopas, kaip ir pati Palanga nuo savo seniausių laikų iki pastarųjų Nepriklausomos Lietuvos dienų.

Mačiau ir girdėjau Vydūną ir paskui. Ir Lietuvos Universitete suteikiant garbės titulą. Ir skaičiau „Jaunimą". „Ne sau žmones" (net vaidinau), visus „Probočių šešėlius". Bet visus gautus vėliau įspūdžius pyniau su tuo pirmuoju įspūdžiu, kai Vydūnas vienas pats, beveik kambario viduryj plataus-ilgo balto stalo užstalėj sėdėjo, kai visaip pakrypę, daugiausiai pakrypusios, klausytojai-klausytojos, rimtai nusiteikę, klausė-žiūrėjo, kai aš to paties kambario užduryj, mintimis visai sutikdamas, bet tikrumoje visai priešingą garbingam kalbėtojui darbą dirbau.

Tai buvo Palangoj, toj priešginybių padangėj. Čia vis pynėsi galingi su menkučiais. Audros su giedra. Žvejų laiveliai su jūrų bangomis. Vanduo su žeme. Čia vokietis senovėj. Paskui rusas. Lenko niekad čia netrūko. O lietuvis, paniurus, kur reik tylus, visad darbštus, ėjo sau ir ėjo. Ir išėjo savo kelią, — atrado save savoj žemėj. Pažadino kraštą, sukėlė.

Gyveno ten ir gyvens.

___________

Ir vėl kitaip mane pasveikin kraštas!
Giesmė aidėjo, ir suskimbo kanklės!
Bet lyg tai viskas buvusiojo amžiaus!
Oi, kad nuneštute mane, balsai,
kur mano ilgesiui būt paguoda,
nuvestute į tėviškę, kurią
lyg jau suradęs, vėl nebetekau!
Tik širdyje ji vis man skelbiasi,
nors akimis ir nieko nebmatau.

Vydūnas. „Pasiilgimas",  1938m.  50psl.

***

Jūs esate čia: Naujienos Vydūnas 1948