Pirmadienis, Gruo 10th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūnas 1948

VYDŪNAS 1948 - 06 VYDŪNAS IR JAKŠTAS PRIE VIENO STALO

 

M. VAITKUS
VYDŪNAS IR JAKŠTAS PRIE VIENO STALO

(Žiupsnelis atsiminimų)

Kas bent kiek geriau pažino Jakštą ir bent tiek pat pažįsta Vydūną, tam šis vaizdas „Vydūnas ir Jakštas prie vieno stalo" kvepia truputį sensacija. Ar tai galėjo kuomet atsitikti, ir kuo tai būtų turėję baigtis? Juk tuodu vyrai tokie skirtingi savo ideologija ir mąstysena, o Jakštas, nors sielos gilumoj švelnus, kaip ir Vydūnas, bet lengvai užsidegąs ir tuokart pasidarąs griežtas bei šiurkštokas: ne be reikalo Jakšto bijodavo daugis mūsų įžymiųjų vyrų. Tad iš tikrųjų ne vienas gali stebėtis: „Vydūnas ir Jakštas prie vieno stalo? Na, na!"

O vis dėlto tai tikrai įvyko. O kuo baigės, tuoj pamatysite.

Buvo tai 1928 metų pradžioj. Tuomet, kovo 22 dieną, buvo sukakę Vydūnui 60 metų. Toks žymus rašytojas, tautos mokytojas, auklėtojas ir vadas — reikia tinkamai paminėti tas sukaktuves. Bet negirdėti, kad būtų rimtai bei plačiai tam ruošiamasi. Tokie jau mes, lietuviai, esame! patys būdami drovūs, nesiverždami į garbę, pagaliau — ir nesugebėdami jos siekti, mes ir savo vertingųjų vyrų nesiskubiname, o ir nemokame pagerbti, taip jog, iš šalies žiūrint, atrodo mus pačius nepažįstant savo didžiųjų žmonių ir esant lig jų dar nepriaugusius. Taip mus savo laiku įvertino ir pasmerkė žinomas lenkų rašytojas Nowaczynski, matydamas, kaip mūsų tuometinė visuomenė maža tepažįsta ir reikiamai nevertina Vydūno. O gal Nowaczynski ir neklydo: gal mes, lietuviai, ir iš tikrųjų nepažįstame (netgi nesistengiame pažinti) savo didžiųjų vyrų ir esame lig jų toli gražu dar nepriaugę.

Kaip ten yra, taip — vis tik prieš 20 metų lietuvių visuomenėje kilo viena-kita pastanga paminėti mūsų Vydūno šešiasdešimt-metes sukaktuves. Tarp kitko, ir t. v. ponios Čiurlionienės rašytojų bei kalbininkų būrelis pasiryžo ta proga Vydūną pagerbti.

Kas gi tai buvo per būrelis? Jis išvarė šiokią tokią (gal ir giloką) vagą mūsų kultūros bare; o ar daugelis, ypač jaunieji, yra apie jį girdėję? Tad noriu čia apie jį keletą žodžių prabėgomis įterpti, ypač kad ir jis yra sukaktuvininkas: 1947 metais jam suėjo 20 metų amžiaus.

1919 metais, kuriant „Vilkolakį", teko man kolegiškai susidurti su ponia Sofija Kymantaite Čiurlioniene, o ilgainiui ir arčiau susipažinti. Kadangi buvo tai gabi, inteligentinga bei įtakinga moteris, man veikiai atėjo mintis: puiku būtų, kad ponia Sofija sukurtų literatūrinį saloną ir jam vadovautų, — ji tam turi gražių duomenų. Progai pasitaikius, tą mintį p. Čiurlionienei pareiškiau. Matyti, apie tai ji ir pati jau buvo galvojusi — tad mielai sutiko realizuoti tą idėją. Bet praėjo dar keleri metai, kol žodis virto kūnu. Pradžia buvo labai kukli: šeštadienių popietėmis susirinkdavome pas p. Čiurlionienę kalbininkas vertėjas Jurgis Talmantas, vilniškis veikėjas kun. Nikodemas Raštutis (1947 metais Weidene miręs) ir aš, gerdavome arbatą su sausainiais, Čiurlionienė skaitydavo savo verčiamą Moljerą, Talmantas — Šekspyrą ir bendromis jėgomis tuos vertimus taisydavome. Buvo tai 1927 metų pradžioj. Pirmiausia norėjom įtraukti į savo ratelį vieną-kitą įžymų kalbininką. Svarbiausia būtų buvę turėti savo tarpe lietuvių rašomosios kalbos tėvą Joną Jablonskį. Ponia Čiurlionienė buvo jo mylima mokinė. Jis labai susidomėjo ratelio darbu; bet, kadangi tuomet jau turėjo suparalyžiuotas kojas, tad sutiko dalyvauti mūsų darbe bent per telefoną, atsakinėdamas į mūsų klausimus, arba priimdamas mus ir pamokydamas savo bute. Tie apsilankymai, matyti, teikdavo jam nemaža malonumo: atsimenu, atėjus ir sveikinantis, jis paimdavo tau ranką ir ilgai ją laikydavo, švelniai spausdamas ir taip spindulėtai žiūrėdamas į tave savo primerktomis senomis akimis (o tos smulkios raukšlytės akių kampeliuose taip mielai radijuodavo), kai blankios lūpos tėviškai šypsodavo žilos barzdas bei ūsų rėmuose. Paskui tekdavo bet kur sėstis, išsitraukti užrašų knygelę, klausytis ir rašyti, rašyti. Ir verta buvo: senasis kalbininkas tiek naudingų ir įdomių dalykų pripasakodavo. Ir galo nebūdavo — kaip neišsenkama upė teka ir teka... Tai iš anksto numatydami, buvome taip susitarę: pirma išeis neatsisveikindama Čiurlionienė, lyg niekur nieko — lyg vandens atsigerti ar ką — ir jau nebegrįš; paskui išeisiu taip pat aš; pasiliks Talmantas, jauniausiasis, kaip būtinasis klausytojas, paaukotas mielojo šeimininko kalbos srautams... Kaip tai man priminė Kazimierą Jaunių!...

Bandėme įtraukti į savo šeštadienius kalbininką J. Balčikonį — nepasisekė: perdaug apsikrovęs darbais; bet vis tik yra tekę jį matyti savo ratelyj. Gana anksti prisidėjo Putinas ir gana uoliai dalyvavo ligi ratelio galo. Balys Sruoga, nors geras Čiurlionienės bičiulis, neprisidėjo; užtat ištikima ratelio narė ilgą laiką buvo jo žmona istorininke Daugirdaitė-Sruogienė. Eilę metų uoliai lankėsi šeštadieniuose Alė Sidabraitė-Zalinkevičaitė. Atsdmasinome vieną kartą netgi Maironį su Vaižgantu bei Vincą Krėvę; bet daugiau jie ratelyje nebesirodė. Su Krėve neteko kalbėtis, kodėl daugiau nebesilankė; o su Maironiu bei Vaižgantu, grįžtant namo, teko bendrai apibūdinti ratelio posėdį: per sausas — beveik išimtinai kalbos dalykai. Maironis būtų norėjęs girdėti naujos ratelio narių grožinės kūrybos, grožio bei meno diskusijų, poezijos deklamacijos, dainos, muzikos. Vaižgantas jam pritarė. Yra tekę tuo reikalu girdėti ir Putino nuomonę: ji buvo mažne tokia pat, kaip ir Maironio. Ir aš jam pritariau, atsidusęs. Bet ką veiksi! Be galo svarbu yra rašytojams savo kalbą kuo geriausiai pažinti, ko mums taip stinga. Tad ir Putinas, ir aš ir toliau uoliai lankėme Čiurlionienės šeštadienius ir po keletą valandų kantriai mokėmės lietuviškai mąstyti, kalbėti ir rašyti.

Kurį laiką lankės rately Juozas Keliuotis. Pastebėjęs, kiek čia naudingų kalbos dalykų iškeliama bei išaiškinama, jis patarė vesti posėdžių protokolus, o kalbinę medžiagą duoti laikraščiams. Užtat jį išrinkome ratelio sekretorium. Jis netrukus mus metė, bet jo mintis pasiliko; tik ji buvo modifikuota: užuot davinėjus savo medžiagą kitiems laikraščiams, patiems leisti kalbos rekalams laikraštį „Gimtąją Kalbą", kurį vėliau perėmė „Sakalo" bendrovė. Tinkamų redakcinei komisijai narių bei šiaipjau laikraščiui bendradarbių jau turėjome, nesgi į ratelį neseniai buvo įstojęs daktaras Antanas Salys, kiek anksčiau — V. Kamantauskas, o truputį vėliau — kalbininkas Jonikas. D-ro Pr. Skardžiaus prisijaukinti nepasisekė: pasirodė, kaip meteoras, džiugino mus savo neišsemiama Žinija, teigimų precizija, argumentavimo nuodugnumu — ir vėl išnyko. Pasiliko ratelyje viena kalbos saulė — prof. A. Salys, iš kurio ir ratelio nariai daug išmoko, ir į visuomenę nemaža pateko.

Ilgainiui prisidėjo prie mūsų būrio dar visa eilė vertingų narių — Salomėja Nėris, Antanas Vaičiulaitis, Neveravičius, Korsakas-Radžvilas, kurie eilę metų uoliai lankė ratelio šeštadienius. Prieš galą įstojo ir Kazys Boruta.

Iš svetimtaučių atsidėjęs daugel metų dalyvavo ratelio posėdžiuose prof. Michel, kuris buvo'labai naudingas ypač nagrinėjant vertimus, nes gerai mokėjo daug kalbų, naujųjų ir senųjų. Ilgesnį laiką lankėsi prof. Karsavinas, kuris skaitė mums savąjį Hėgelio filosofijos įvado vertimą. Nėr ko nė sakyti tą darbą buvus rateliui labai kietą riešutą. Suteikė garbės mūsų šeštadieniams ir profesoriai Šilkarskis su  Brenderiu — Homero vertimo reikalu.

Ratelis veikė ligi bolševikams užgriuvus Lietuvą 1940m. birželio 15 dieną. Per trylika su viršum savo gyvenimo metų per savo koštuvą praleido nemaža vertimų bei originalių kūrinių, iškėlė iš tautos lobyno ir paleido į apyvartą ne vieną vertingą žodį bei gražų posakį, nukalė ir padovanojo visuomenei ne vieną reikiamą terminą, iškėlė bei pasmerkė daug rašomosios kalbos svetimybių, netinkamybių ir biaurybių — taip jog galima pasakyti jį negaišinus veltui laiko.

Iš to tatai ratelio (beje, tuomet dar visai mažo) 1928 metais išėjo iniciatyva — kad literatai pateiktų pietus pagerbti šešiasdešimtmečiam Vydūnui. Tiksliau sakant, tą mintį iškėlė p. Čiurlionienė, didelė Vydūno asmenybės gerbėja, o mes kiti mielai pritarėme, ir, žinoma, visą tą triūsą palikome jos galvai, tik savo tarpe susitarėme dėl pačių principinių dalykų: pietūs turi būti grynai „vydūniški" — kuklūs, visai vegetariški ir be jokių svaiginamųjų gėrimų; pietuose turi dalyvaut vien rašytojai ir tai visokio amžiaus bei krypčių, kad tuo būdu būtų ryškiau parodyta, kaip plačiai rašytojų šeimoj (ir visuomenėj) Vydūnas yra gerbiamas.

Mes nė vienas neturėjome aiškaus supratimo, kokie turi būti tikrai vegetariški pietūs. Kad neapsijuokintume, o ir solenizantui nesudarytume keblumų, sutarėme, kad Čiurlionienė susisieks raštu su artimiausiais Vydūno žmonėmis, kurie geriausiai pažįsta jo kasdienį gyvenimą, ką valgo, kaip patiekta, kokius valgius labiausiai mėgsta ir tt.

O kur tuos pietus ruošti? Tik jau ne kokioj viešoj patalpoj, o intymiai, šeimyniškai, nedideliam būriui gerai parinktų žmonių, kad nepatektų koks priešas, peštukas, išsišokėlis. Būtų gera pačios Čiurlionienės bute — bet jis per mažas. Pas kurį kitą rašytoją? Bet pirma reikia nusistatyti, kuriuos būtent rašytojus pakviesti, ir sužinoti, kurie sutiks dalyvauti. Savaime suprantama, pirmiausia reikia kviesti reprezentatyvinius tos pat kartos, kur ir Vydūno, rašytojus, vadinas — Jakštą, Maironį ir Vaižgantą, iš. pomaironinės kartos —. Krėvę, Girą, Putiną, Sruogą, Kiršą, Vytautą Bičiūną. Truputį svyruota dėl Jakšto: begu bus jiedviem malonu — ryškiems ideologiniams priešams — susitikti prie vieno stalo? Dėl Vydūno — nebi-jojom: net nemaloniausioj situacijoj jis nė nevyptels. Bet Jakštas? Aš, pažinęs šį vyrą nuo 1906 metų ir matęs jį įvairiausiose gyvenimo aplinkybėse, įtikinėjau, viską eisiant kaip per vandenį, nes žinojau po šiurkštoku kevalu Jakšte esant aukso širdį, o pagaliau jį esant taip krikščioniškai išsiauklėjusį, jog ir tas kevalas, savininkui normaliai santykiaujant su žmonėmis, pasidaro tiesiog šilkinis, ir vien tuokart Jakštas apsivelka kietaisiais savo šarvais, kai tenka stotį į  kovą  dėl  brangiausiųjų savo įsitikinimų. Vargiai bebūčiau įtikinęs p. Sofiją: ji pati buvo savo laiku patyrusi, kaip šiurkščiai paglosto Jakštas netgi ponias ar paneles, jeigu jos pasirado per toli atsitraukusios nuo jo estetinių ar kitokių idealų; mat, p. Čiurlionienė-Kymantaitė dar prieš 1907-1908 metus buvo parašiusi poezijos kūrinėlį' „Siela-kibirkštėlė", ir Jakštas savo. „Draugijoje" ją negailestingai sukritikavo, taip jog jiem abiem buvo labai nepatogu vėliau viens-antram ir į akis pažvelgti. Taip buvo ligi kokių 1920—1921 metų. Tuokart p. Čiurlionienė kreipės į mane su prašymu ar aš negalėčiau paskolinti jai iš Jakšto vieną retą lietuvišką spaudinį, kuris jai esąs reikalingas jos studijoms, o kurio niekur kitur negalima begauti. Aš atsakiau, kad Jakštas tokių spaudinių niekam neduodąs iš savo buto išsinešti; leidžiąs vien ten pat pas save pasiskaityti dr reikiamas ištraukas nusirašyti. P. Čiurlionienė pareiškė tai esant neįmanoma: ji tiesiog bijote bijanti Jakštui net pasirodyti. Vargais negalais įtikinau, Jakštą toli gražu nesant tokį baisų, o kadangi jinai yra tikrai narsi moteris, tad ir ryžos nueiti. Ir nuėjo, ir laimingai grįžo. Ir visai pakeitusi savo nuomonę apie Jakštą, tiesiog susižavėjusi jo džentelmeniškumu. Tad ir dabar lengvai davės įtikinama esant nepavojinga suledst Vydūną su Jakštu akis į akį. Kilo abejojimų ir dėl Balio Sruogos: jis buvo labai nepalankiai atsiliepęs (bene „Skaitymuose") apie Vydūno kūrybą.

Kviestinuosius pakviesti, susitarti dėl patalpos ir pačių pietų patiekimu pasirūpinti ėmės p. Čiurlionienė.

Ir ką gi, Jakštas, pats Jakštas sutiko dalyvauti! Tad ką bekalbėti apie Vaižgantą: juk be jo, kaip jis pats yra man sakęsis, nėra apsėjęs Lietuvoje joks skandalas. Sutiko ir Putinas su Kirša bei Bičiūnu. Nebeatsimenu dabar, kodėl nedalyvavo Maironis, Krėvė ir Gira. Kad nedalyvavo Sruoga — lengvai suprantama.

Kur ruošti pietus, tą klausimą dabar buvo lengva išspręsti: Vaižgantas tuomet jau buvo Vytauto bažnyčios kūratu — turėjo gana padorų butą, savą virtuvę, pakankamai didelį valgomąjį, kiek daugiau išteklių, nei mes kiti, na, ir, kas svarbiausia, tą savo vaižgantinę aukso širdį ir aukštaitišką vaišingumą, o ir Vydūnui jis, kaip seimininkas, buvo malonus. Tad viskas- buvo aišku, ir buvo galima kviesti patį sukaktuvininką. Tai atliko irgi p. Čiurlionienė. Vydūnas sutiko. Tik nebeatsimenu, ar toji mūsų iškilmėlė buvo jųdviejų susitarta atlikti kovo 22 dieną, ar kurią kitą.

Skirtoji diena atėjo. Vydūnas atvyko į Kauną. Pietų valandą susirinkome pas mieląjį Vaižgantą, kur žmogus visada jausdavais kaip namie, kaip pas brolį. Laimingąjį būrelį sudarėme p. Čiurlionienė, Vaižgantas, Jakštas, Putinas, Kirša, Bičiūnas ir aš Šnekučiuojame — įr truputį nerimas ima. Vydūną pažinome, manding, visi, bet gal daugumas vien iš atsto, iš tribūnos ir katedros — kaip kalbėtoją ar paskaitininką O visi žinojome ir jautėme, kad tai yra nepaprasta dvasia. Ir štai tuoj pat teks susitikti veidas į veidą, žvelgt į jo žvilgį, paspausti tą sudvasėjusiąją ranką, išgirsti tau skirtą jo žodį, jam atsakyti... Jausti atmosferoj įtampa... Kaip viskas pasiklos?... Žiūriu į Jakštą: jam veidas timpčioja. Žiūriu į Sofiją — ji maloniai šnekas su Jakštu (jai, vienintelei būrelio poniai pietų šeimininkei tenka garbė ir pareiga „bovyti“ vyriausiąjį svečią); bet ir jai skruostai nekasdieniškai iškaitę. Žiūriu į Putiną ir Kiršą (o dvasioj ir į save patį) — tariamai natūraliai šnekamės, stengiamės netgi šypsoti; bet visa tai yra vien kaukė nerimui užmaskuoti, o šiaipjau mūsų savijauta — kaip mokinių prieš egzaminą... Vien Bičiūnas kaip paprastai ramus, ir jo veido pilnatis kaip paprastai truputį sarkastiškai šypso... Visa laimė, kad šeimininkas Vaižgantas — kaip žuvis vandeny — gyvas, patenkintas, linksmas, ir tai visa — nedirbtina. Na, manau sau, jis, esant reikalo, išgelbės padėtį: jis gali skirtis nuomonėmis, gali dėl to karstai su tavim pasiginčyti, netgi širdingai apsibarti, o žiūrėk — apsisukęs, jis vėl bus su tavim apsikabinęs besibučiuojąs.

Pagaliau — skambutis... Seimininkas bėgte bėga (kitaip jis nemoka judėti) į priemenę... Balsai... Taip, tai Vydūnas, tai jo tilžiškė tarmė...

Štai įeina... Lieknas, kaip nendrė siūbuoja; liesas ir lengvas — rodos, pūstels vėjas ir pagavęs nuneš kaip lapą į tolį... Išblyškusiam kaip  ligonio arba asketo veide liepsnoja pranašo akys, ne gūdžios, tik šviesios ir šiltos, kaip tėvo ar bičiulio... Maloniai sveikinas su kiekvienu. Ir su Jakštu. Ir šį teigiamai, matyti, paveikė sukaktuvininko ramus ir nuoširdus gerumas: ir Jakštas į malonų Vydūno šypsulį atsako šviesiu šypsniu.

Po trumpo pašnekesio einame į valgomąjį. Šeimininkas sodina solenizantą stalo gale, toliau žemyn — Jakštą vienoj, Čiurlionienę antroj pusėj, o dar toliau žemyn jau patys susėdame mažesnieji, kur kam pakliuvo.

Dabar reikėjo pagaliau žvilgterėt ir į tą įdomųjį vegetariškąjį stalą — ko ten esama? O gi žali ir rauginti ar vekuoti daržų bei girių  padarėliai —  kopūstai, agurkai, burokai, morkos, grybai — viskas į gražias lėkštes sudėstyta, dailiai sugrupuota, grakščiai supiaustyta... Pradedame nedrąsiai  vaišintis, imame kukliai griauti kiškių griaužalus... „Kad čia būtų stiklas skaidriosios ir silkės uodegėlė!" šnibžda Bičiūnas... Atgaruoja sriuba, asketiškai liesa, vien daržovių syvais gyva. Ačiū Dievui! duonos ant stalo yra — tad galima valgyti!... Paskui seka toks pat keistas daržovių šiupinys: „Kad čia kokiu stebuklu pasirodytų geras gabalas karpio ar, blogesniu atveju, lydekos", kužda gundytojas Bičiūnas... Padoriems pietums reikia ir saldžiųjų davinių. Na, ką gi! prašom — įvairių uogų konfitūrų. Pagaliau — mielieji vaisiai iš lietuviškųjų ir nelietuviškųjų sodų. „Kad taip čia kur gavus butelį saldaus vyno!" nenurimsta Bičiūnas ... Teikitės atleisti, gerbiamieji Skaitytojai, jei prisipažinsiu, kad ši mano pateiktoji davinių eilė yra veikiau simbolinė, nei realinė: kas po 20 metų ir dar po didesnio skaičiaus iškilmingų pietų begalėtų atsiminti tiksliai, kurie būtent valgiai ir kuria eile pateko tuokart į mūsų nustebusias ir susiraukusias (žinoma, mandagiai) burnas; bet, imant iš esmės, taip ir buvo, nes anie atmintanieji pietūs buvo grynai daržoviniai. Papietavus, revoliuciškai kurkė skilviai; manėme — sirgsime (bet, nuostabu, nesirgome). Bepietaujant, ką veikęs, ko neveikęs, vis žvilgčiojau į solenizantą: veidas — kaip be vieno lašo kraujo — lyg pa ilgos bei sunkios ligos. Na, manau sau, tu, Kūrėjau, neilgai begyvensi! Šalia sėdi aštuoneriais metais vyresnis Jakštas: šio veido spalva — malonu pažiūrėti — tikrai sveiko žmogaus... Bet štai, po 20 metų, pasirodė, kad veido spalva gali būti apgaulinga: 1947m. Augsburgo tremtinių rašytojų suvažiavime mačiau Vydūną visai tokį pat silpnutį ir išblyškusį, kaip ir per anuos pietus 1928 metais, — vadinas, jis galėtų dar gyventi mažiausia 20 metų, jeigu tai pareitų nuo veido spalvos. Ak, juk ir kai kurie krikščionių asketai atrodydavo kaip lavonai, o gyvendavo ligi 120 metų.    Taip pat, berods, ir indų jogai...

Bet grįžkim prie mūsų pietų. Kaip sukaktuviniai pietus apseis be spičų, be toastų! Kas gi prabils į solenizantą? Turėtų pats vyriausiasis — Jakštas. Tai įdomu! Ką ir kaip jis pasakys? . . Kad nepadarytų nemalonios staigmenos... Pietų metu, juos ten gale stalo stebėdamas, mačiau, kad jie šnekas toli gražu ne piktai, nors ir ne labai gyvai... Kadangi šampano neturima, prakalbos turėtų prasidėti, berods, pradėjus valgyti desertą ar vaisius...

Taip, štai stojas Jakštas, žemas, kiek susikūprinęs, žilas, savo ilgaskverniu surdutu apsivilkęs ... Visi nutylame, laukdami... Jis atsikrenkščia ir nedrąsiai pradeda... Pažodžiui nebeįstengčiau jo trumpos prakalbos atpasakoti; bet jos prasmė buvo maždaug ši.

— Mūsų garbingasis ir brangusis sukaktuvininke, susirinkome čionai, nors kukliai, bet nuoširdžiai Tamstos pagerbti ne vien kaip vertingo savo rašytojo, bet ir kaip labai nuopelningo tautinio veikėjo. Iš tikrųjų, Mažojoj Lietuvoj Tamsta esi vienas iš nedaugelio lietuvių inteligentų, kuris, ne tik pats tautiškai susipratęs, reiškia tą susipratimą savo paties gyvenime, bet ir kituose tautiečiuose tautinę dvesia visomis jėgomis plačiai bei sėkmingai žadina. Ir ne vien tautinę dvasią, bet ir apskritai žmoniškumą, ir laisvės savijautą. Mūsų broliai Mažojoj Lietuvoj buvo įgudę ligi šiol paklusniai vergauti Reichui ir kiūpščia garbinti Kaizerį (šį sakinį padeklamavo Jakštas pakeltu balsu, stengdamasis įdumti sau pačiam entuziazmo). Tamsta savo žodžiu ir visu veikimu tam priešinais ir žiebei savo broliuose sveikus jausmus bei nusistatymus. Už visa tai garbė Tamstai! Valio mūsų Vydūnas!

Visi sustojome ir po surdina šiltai pritarėme: valio! Vydūno akivaizdoj atrodė kažkaip nepadoru garsiai rėkauti.

Su Jakšto apostrofe Reicho bei Kaizerio linkui mes sieloj sutikome, nors supratome Jakštą čia užmokėjus duoklę laiko madai: tuomet buvo įprasta laikraščiuose bei prakalbose pakeiksnoti prieš Reichą bei Kaizerį — tai buvo viena iš patriotizmo žymių. Tad manėme Vydūną savo atsakyme visiškai Jakštui pritarsiant. Bet pasirodė, kad mes Vydūno nebuvome dar reikiamai pažinę arba buvome pamiršę, kad Vydūnas nesivaduoja madomis ar laiko polinkiais bei šūkiais ir nesitenkina išviršine dalykų išvaizda, o stengias įžvelgti gilesnę jų prasmę ir pasiekti galutinę teisybę. Vydūnas atsakė tikrai vydūniškai: jis nuoširdžiai dėkojąs už tą gražų pagerbimą, bet jaučiąsis jo nenusipelnęs; jis vien stengęsis atlikti, kaip mokėdamas, žmogaus pareigą žmogui — puoselėjant savy pačiame tikrąjį žmoniškumą, žadinti jį ir kituose žmonėse, ir Mažosios Lietuvos broliuose; tik, vardan teisybės, jis privaląs išsklaidyti čia vieną klaidingą Did. Lietuvos brolių nuomonę apie Mažosios Lietuvos brolius, nuomonę, kurią čia štai pareiškė net ir labai gerbiamasis Jakštas, — kad, girdi, Mažosios Lietuvos broliai paklusniai vergaują Reichui ir kniūpsčia garbiną Kaizerį, ir tai esą negera; tikrovėje esą, anot Vydūno, toli gražu ne taip: „Mažosios Lietuvos broliai esą vien ištikimi valstybės piliečiai ir gerbia jos galvą; gerbia ne tiek tą konkrečią netobulą valstybę bei tą ydingą silpną žmogų Kaizerį, ar prezidentą, ar kaip jis ten vadinamas, tik savo išsvajotą idealą — tinkamai sutvarkytą valstybę, kaip vieną tobulą šeimą, ir Kaizerį, jos galvą, idealų tėvą, išmintingą, teisingą, ir pilną meilės savo vaikeliams — valdiniams. „Būtų didelė laimė", baigdamas pridūrė Vydūnas, „kad ir jūs, Did Lietuvos broliai, turėtumėt tokį idealą, į kurį galėtumėt su pagarba ir meile kelti savo akis."

Tylėjome, susigėdę, ir dvasioje mąstėme: tiesą sako Vydūnas .— . Bet ką veiks nūn Jakštas? Ar neims ginčytis?

Ir štai Jakštas stojas — ir štai ką pareiškia:

— Gerb. Vydūnas mane įtikino. Prisipažįstu klydęs. Nuoširdžiai ačiū už tiesos žodį!

Ir juodu paspaudė viens antram ranką. Šviesu mums pasidarė akyse ir šilta paširdžiuose, jauku ir gera. Išėjome į laisvą kambarį ir, prieš išsiskirdami, dar valandėlę ramiai pasišnekėjome, gurkšnodami mineralinius vandenis. Tik kipšas Bičiūnas neištūrėjo nekužtelėjęs vienam kitam į ausį:

— O vis tik dabar nieko nepakenktų išgerti geros kavos su tokiu pat likieriu ir išrūkyti po havaninę. Širdys dar skaisčiau suliepsnotų!

 

VYDŪNAS RAŠYTOJAS

Žodis Vydūnas — reiškia toli į ateitį žvelgiantį žmogų bei pranašą. Pavadinamas visai teisingas. Vydūno raštuose tikrai esama pranašiškų dalykų. Gimęs Mažojoj Lietuvoj. Vietos liaudis prieš karą buvo ten visai pavergta vokiečių kultūros ir bebaigianti vokietėti. Dėl kalbėjimo ji tebekalbėjo lietuviškai, bet jos kalba buvo kažkoks pusiau vokiškas mišinys. Ir štai iš tarpo tų vokiškos dvasios pavergtų Prūsų lietuvių kyla Vydūnas ir savo dramose ir ko. medijose ima skelbti naujus, visai negirdėtus daiktus. Jis skelbia begalinę savo tėvynės meilę, žadina savo tautiečius, kad būtų „sau žmonės", o ne vokiečių pamėgdžiotojai, jis bando „negyvybėj sukelti gyvybės atgarsį", jis trokšta, kad Lietuva nebūtų vien kapas, kur tik „probočių šešėliai tešmėkso", jis nori „pasiklausyti tautos gyvenimo aido", nori gyventi tautoje ir „savo gyvenimu ją gaivinti"; jo veikaluose suskamba nauji negirdėti obalsiai:

Žmogus tėvynėn tenuein per  širdį.

Gyvybės nudalyt gali pats gyvas būdamas tikrai.

Žmonijoj kiekviena tauta tur savo vietą.

Su Lietuva tikrai dar žmonija, kaip gyvu stebuklu, paveiks visa...  ir t.t. ir t.t.

Tokių giliai patriotiškų ir dar gražesnių minčių pilni jo „Probočių šešėliai", „Mūsų laimėjimas", „Lietuvos pasakėlė", „Tėviškė", „Kur protas?" ir kiti jo poetiški kūriniai. Jis veikė ne tiktai Prūsų lietuvius, bet darė gilaus įspūdžio inteligentams ir Didžiojoj Lietuvoj. Vydūnas, drauge su Maironiu, galima sakyti, yra išpranašavę mūsų nepriklausomąją Lietuvą.

A.Jakštas, „Vienybė", 1928m. Nr.19.

***

Jūs esate čia: Naujienos Vydūnas 1948