Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūnas 1948

VYDŪNAS 1948 - 07 PAŽINTIS SU VYDŪNU

 

A.M.KATILIŠKIS
PAŽINTIS SU VYDŪNU

Nė mažiausias debesėlis netemdė padangės anose  šienapjūtės dienose. Menu kaip šiandien rūpestį kai kurių narsių ir prityrusių iiškylautojų: kad tik nelytų. O būtų paversta niekais pati puikiausia vasaros šventė — Joninės. Šiuo kai tu aš ryžausi nusidaužti atokiau, palikdamas vienus tėviškės bendrus uždegti šiaudų kūlius ir tošių prikimštas stebules mūsų sodžiaus pakluonių aukštumoje, iš kur regima daug didelių ir mažų  ugnių. Vyruti, neaplankyti Rambyno! šitokiame amžiuje — tai jau nė šis-nė tas. Ko ten tik negalima pamatyti ir išgirsti! Kai vieną kartą metuose suaidi aukštasai Nemuno skardžius!

Ir taip mane, perimtą smalsumo, 1937 metais traukinys smagiai nešė per aukštą Lyduvėnų tiltą, pro Tauragę, iki pačių Pagėgių. O iš ten jau omnibusas pasisūpuodamas riedėjo į rytus, bet dar gerokai neprivažiavęs didžiųjų Smalininkų girių, pasuko smėlėtu keliu pušynan, ir sustoja

Kukliai  glaudėsi aukštų pušų paunksmėje Bitėnų sėdyba, kiek nuošaliau stilinga karčiama, pavadinta kalno vardu. O keliais ir keleliais plūdo minios, kaip į švento Roko atlaidus Gruzdžiuose.) Dviračiais, pėsti, pasikinkę arkliukus aplinkinių kaimų laukininkai.

Ir kai stovėjau ant pačios stačiausios skardumos, paveiktas plataus reginio į tolyje mėlynuose ūkuose nykstančią Prūsų žemę, prie manęs prisigretino senyvas žmogus, su šventadienišku cigaru dantyse. Dešinėje dūmuose dangstėsi Tilžės kaminai, o į kairę, kiek glaudėsi upės lanko supama senoji Ragainė. Pajuodę, rausvi kryžiokų pilies mūrai, grėsmingai šovėsi ant lygaus kranto, tamsų šešėlį įmerkę upės tėkmės viduryje. Pasroviui ir aukštyn pukšnodami plaukė laivai, prisikabinę valtis ir vilkdami pagramzdintus baidokus.

Pilietis su cigaru rodė pirštu žemyn ir toliau, nubrėždamas ratą:

— Ja, muzikė ant kalno špyliuoja, o iš visur bėga pasirėdę žmonės. O iš ten jie neatbėgs. Nuo Pilkalnio, Ragainės, iš viso niederungo, ir nuo Gumbinės.   Ja, dabar tokia rėdą, kad iš anos pusės lietuvninkai nebegalės pas mus. Ė, tai gadynė buvo, kai mes šokome dvi dienas, o trečią pagiriojome, susirinkę iš abiejų pusių ant šito kalno.

Taigi. Laivai plaukė Nemunu, veždami dainuojančias ekskursijas iš Kauno, plaukė iš Klaipėdos, iš Rusnės, Kintų, ir iš Minės — vandenų kaimo. O anoje pusėje valdžia leido piktus ir nedraugiškus įstatymus ir griežtai draudė koją perkelti per upę.... Taigi, neatvyk? nė Vydūnas — kokia šventė bus be jo ir be Giedotojų Draugijos?

Kupli ir balta Martyno Jankaus barzda plevėsavo ties aukuru. Sutemos užsklendė žvaigždėtą maršką ant pušų, o po jų šakomis jau buvo tamsu ir šmėžojo moteriški rūbai, bolavo palapinės, kūrenosi laužai, ir garsi kalba ir nedrąsi daina, ir tirštas ūžesys ėjo per išretintą mišką.

Ak tu svieteli! Tai mes neišvysime Vydūno? Tiltai nuo Tilžės yra apstoti atšiaurių sargybinių ir nieko, aiman, nepraleidžia — šnekėjo žiną nuo pačiu krantų. Gi anoje pusėje, pačiame vandens nulaižytame smėlyje, tarp žemučių karklų krūmelių, tiesėsi drobinės pašiūrės, kūrenosi ugnelės, ir būriavosi jauni ir seni. Juos atvedė senovės ilgesys ir nerimas. Jie turėjo nuostabų reginį. Nemune žioravo šimtai ugnių. Pačiame Rambyno skardžiuje degė ir pleškėjo dervos statinaitės, pakeltos į medžius ir pririštos ant stulpų. Jos spragėjo ir mėtė šnypščiančias kibirkštis į upę ir švitėjo į tolį Prūsų lygumoje, kaip šiurpų pavojaus gandą nešdamos ant kuoro, anoje kryžiokų gadynėje.

Keisto jausmo pagautas grįžau į aikštę kalno viduryje, kur liūliavo mariomis vienplaukės galvos, aidėjo prakalbos ir protarpiais triūbos rėžė griausmingus maršus. Ir tada galvų marios susiūbavo. Prabėgo šnabždesys, lyg audros pajautimas nuo vieno krašto iki pačių tolimiausių pušelių:

— Vydūnas!... Atvyko Vydūnas! Tik pasižiūrėkite!...

Pačiame minios tankumyne, pakeltas ant rankų, plaukė aukuro link žmogus, kurio šiai šventei trūko, kaip liūdesio vakaro dainai. Pilkšvi, ilgi plaukai lėtomis vilnimis krito ant pečių ir plevėsavo galingame krūtinių išsiveržimo vėjuje. Aštrūs senyvo veido bruožai rėžėsi į minią ir gerumu spindėjo gilios akys įvairiaspalvėse šviesose ir atsimušė tūkstančiuose akių. Jis stovėjo ant paaukštinimo, sudėtomis prie krūtinės rankomis ir jo žodžius priėmė suklususi tyla.

Aš broviausi alkūnėmis ir pečiais pro tvirtą, įtemptą žiedą, ir tik silpnas jo balso aidas tesiekė mane. Šiandien jo žodžių nebegaliu pakartoti, o klausėsi jo mirtinoje rimtyje, kaip klausomasi pranašo ir audras raminančio, kaip tiesos ir suraminimo skelbėjo. Taip klausėsi kadaise vis naujų mokslų nuvarginti žemaičiai kunigaikščio ir vyskupo Merkelio Giedraičio Medininkuose. Taip klausėsi krivio, didingo Romuvos ąžuolo pašaknėje.

Probočių šešėliai telkėsi ant miško, leidosi į platų upės klonį, ir ten, kur budėjo žmonės iš visos elnių žemumos, ir nuo Gumbinės, Skaisgirių ir Labguvos. Abu Nemuno krantus vienijanti ranka buvo pakilusi, idant ją matytų, išgirstų ir dėtųsi į širdį.

Metams-kitiems praėjus, aš keliavau pro Šilokarčiamą. Drumsti debesys rinkosi to pasviečio danguje ir nuo jūros, tartum traukė .šaižus ir nedraugiškas vėjas. Bėgo pro mane vietovės, vis nuo amžių gražiais, lietuviškais vardais vadinamos. Tose vietose buvo gimęs Vydūnas. Aš sustojau Verdainėje, mažyčiame kaimelyje, ant kranto Šyšos, vingriai atitekančios iš pačių Žemaičių. Aukštame jos krante stovėjo raudonų plytų bažnytėlė, supama kaštanų, kurios varpų gaudimą išgirdo žmonės, atėję pasveikinti Vydūno motinos su gimusiu sūnumi.

Ne, tie debesys išsisklaidys ir vėl giedra švies mūsų danguose — masčiau tada — kol mūsų žemė gimdo tokios giedrios širdies žmones.

Dešimt metų jau buvo praėję, ir ypatingai sunkių, marinančių metų. Aš išvydau jį, taip arti, jog net ranką galėjau paspausti. Lietuvių Rašytojų Tremtinių suvažiavime, Augsburge, sėdėjo jis, apsuptas vienminčių, amžininkų ir gerbėjų.

Kokį kančių kelią jis turėjo praeiti, iki pasiekė mus, išmestus iš gimtųjų gūžtų ir susitelkusius nesvetingame krašte! Jo plaukai ir barzda jau buvo nepalyginamo baltumo. Ir veidą ženklino ilgos, skaudžios patirties ir išmonės raukšlės. Jis buvo lengvas, tartum pakyląs rūko debesėliu, vaiskus ir nesusiejamas su niekuom. Jis buvo didžiame skaidrėjimo kelyje, ir šaukė, ir šaukia mus eiti į tą skaidriąją šviesą.

Ant griuvėsių, ant kraujo ir ašarų prisigėrusios žemės, tarp nuodėgulių ir neišblėsusių gaisrų plėnių, tarp pykčiu persunktos ir vis: iš naujo kiršinamos neapykantos bangai širdies, šaukia jis susipratimo ir nusiraminimo talkai.

Skaidrėjimo, žmoniškėjimo, atlaidumo taku. Ir tikėkime. Šviesa paims viršų ant šešėlių.

***

Jūs esate čia: Naujienos Vydūnas 1948