Sekmadienis, Rugp 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūnas 1948

VYDŪNAS 1948 - 08 LIETUVIŲ MUZIKA IR VYDŪNAS

 

J. STROLIA
LIETUVIŲ MUZIKA IR VYDŪNAS

Gal tai yra sutapimas, kad daugelis negausių mūsų tautinio atgimimo veikėjų, vieni daugiau, o kiti mažiau yra turėję ryšių ir su mūsų tautos muzika. Vieni rinko ir užrašinėjo mūsų tautos dainas ne tik kaip poetiną, bet ir kaip muzikinę liaudies literatūrą (Stanevičius, Jucevičius, Daukantas, Valančius, Ivinskis, Basanavičius, Juškevičius), kiti, pajutę didelį trūkumą lietuviškos chorinės dainų, giesmių ir saloninės muzikos literatūros, nors ir nebūdami pasiruošę sudėtingam kūrybos darbui, darė pirmuosius bandymus muzikos kompozicijoje, panaudodami mūsų tautos dainų motyvus ( V. Kudirka, M. Racevičia, Kun. Gailius, J. Dryja-Visockis ir kiti).

Vienas ryškesnių muzikos darbuotojų, veikusių Mažojoje Lietuvoje 19 amžiaus pabaigoje ir 20 amžiaus pradžioje, Vilius Storosta, kurį mūsų skaitančioji visuomenė daugiau pažįsta, kaip rašytoją ir filosofą, Vydūno vardu.

Vydūnas ir muzika daugeliui mūsų tautiečių atrodo dvi visai nesuderinamos sąvokos. Tačiau mes negalime tylomis praeiti pro faktą, kad mūsų tautinio atgimimo metu Mažojoje, o netiesioginiai ir Didžiojoje Lietuvoje Vydūnas savo muzikos darbuote suvaidino žymų vaidmenį.

Dėl ryškumo teleista bus man patiekti šiek tiek ir chronologijos. Rašytojas gimė 1868 metais. Tai buvo vos penketas metų praslinkę nuo paskutinio Lietuvos sukilimo. Tamsiausias mūsų tautos gyvenimo puslapis. Likimas taip lėmė, kad Vydūno gimtinė ir gyvenamoji vieta ne rusų valdomoje Lietuvos pusėje, bet Mažojoje Lietuvoje, kur tuo metu kritiškais momentais galėjo pasislėpti ne vienas rusų valdžios persekiojamųjų lietuvių ir iš Didžiosios Lietuvos.

Visa gana gausi Storastų šeima buvo labai muzikali. Namuose turėjo net du klavišinius instrumentus: pianiną ir fortepijoną, Jo tėvas turėjo taip pat keletą smuikų ir dvi fleitas, o jau vėliau Vydūnas įsigijo ir jo taip labai mėgiamą muzikos instrumentą — arfą. Salia instrumentinės muzikos, Storastų šeimoje būdavo daug dainuojama ir giedama, nes tėvai, šeši broliai ir dvi seserys — visi buvo geri dainininkai. Labai dažnai, ypač žiemos vakarais, Storostų namuose ilgai buvo girdėti lietuviškų dainų ir giesmių garsai. Šeimos ansamblių vedėjas dažniausiai būdavo pats būsimasis  rašytojas Vydūnas.

Jau nuo labai senai ir tuo laiku taip pat ir Mažojoje Lietuvoje ėjo nutautinimas, vykdomas per vokiečių mokyklą, per bažnyčią ir kitomis priemonėmis slopinant lietuvio tautiškąją sąmonę. Vokiečiu , tautinei kultūrai plėsti į Mažąją Lietuvą buvo siunčiami įvairūs vokiečių Kultur- ir Musik-direktoriai, kurių čia ne vienas turėjo titulą „Koniglicher Generalmusikdirektor". Mažosios Lietuvos miestuose i-miesteliuose jie organizuodavo vokiečių chorus, rengdavo koncertus, vokiško meno šventes ir t.p., prie šio darbo stengdamiesi patraukti kuo daugiausia pačių lietuvių.

Iš antros pusės vokiška bažnyčios vyresnybė varė akciją prieš lietuviškas dainas, lietuvių papročius, jų tautinius muzikos instrumentus ir t.t. Pav., jau 1638 metais Prūsų hercogystės išleistame rašte „Recessus generalis der Kirchenvisitation Insterburgischen und anderer Littawischen Embter im Herzogtumb Preussen" ypatingai buvo pabrėžiama kaipo didžiausia blogybė, kad lietuviai vestuvininkai, atvažiuodami į bažnyčią jungtuvėms, drauge su savim atsiveža ir muzikantus su ragais, būgnais ir kitokiais instrumentais ir trukdą pamaldas. Toks neleistinas triukšmas esąs draustinas, o jeigu muzikantai nekreiptų dėmesio į draudimą, tai turį būti subadomi arba supiaustomi jų būgnai ir sudaužomi ragai, o iš muzikantų išieškoma po tris markes pabaudos bažnyčios reikalams.

Dvasininkai savo tikinčiosioms avelėms nuolat skelbė, kad dainos esą velnio „išmislas", o dainuoti — esą nuodėmė.  Šios akcijos įtakoje toks žymus anų laikų lietuvių rašytojas Krist.Donelaitis, kuris iš vienos pusės gynė kaimo lietuvybę nuo miesto vokietybės, iš antros pusės, būdamas dvasininkas, kreivai žiūrėjo į neva stabmeldybės laikų  liekanas — senovės lietuvių papročius, o ypač į lietuviškas liaudies dainas, vadindamas jas „ kiaulišku bliovimu". Tuo būdu ėmė nykti lietuviškos dainos ir jų vietoje įsigalėti iš svetur   atneštos vokiečių dainos ir jų meliodijos. Paties Vydūno žodžiais tariant ,,kažkas pasidarė, kad ir patys lietuviai pradėjo niekinti savo dainas, taip elgėsi ypač tie, kurie vadino save „Dievo vaikais".  Tik nuostabu, kad jie nepeikė vokiškų dainų!"

Aš čia tyčia sustojau ties ano meto Mažąja Lietuva, kad pamatytume, kaip tuo metu Vydūnui buvo lengva savo kultūrinę veiklą pasukti priešinga linkme ir kultūrines vertybes krauti svetimiesiems. Tuo labiau, kad jis buvo Tilžės vokiečių gimnazijos mokytojas ir dainavo vokiečių chore, čia retkarčiais, reikalui ištikus, pavaduodamas ir šio choro dirigentą.

Tačiau tai buvo, galima sakyti, tik trumpa repeticija su vokiečių balsais, kad netrukus jis, kaip iš anksto apsisprendęs lietuvis, galėtų visiškai atsidėti lietuviškam kultūriniam ir organizaciniam darbui, nes 1895 metas jis, 26 metų amžiaus jaunuolis, jau stovėjo Tilžės Lietuvių Giedotojų Draugijos priešaky, kaip jos choro dirigentas. Bet tai būtų per maža pasakyta. Tilžės Lietuvių Giedotojų Draugijoje Vydūnas buvo tas spiritus movens, kuris suko ir visą plačią organizacijos veiklą ir nustatė lietuvišką kryptį.

Tuo metu lietuviškų dainų chorams dar niekas nebuvo parašąs, nes iš viso pirmosios atspausdintos lietuviškos dainos chorams buvo V. Kudirkos harmonizuotų ir komponuotų 42 dainų rinkinys „Kanklės". O jos iš spaudos išėjo tik 1899 metais. Taigi, jei ne Vydūno universalumas, tai ir Tilžės Lietuvių Giedotojų Draugija keturis- penkis metus būtų neturėjusi ko dainuoti. Tad laikas nuo laiko Vydūnas parašydavo vis naujų lietuviškų dainų. Joms muziką komponuodavo ar jis pats, ar jo vienas taip pat labai muzikalus brolis, o vieną-kitą dainą sukomponavę yra ir kai kurie jo draugai. Čia tenka pasakyti, kad jo yra-taip pat komponuotų ir lietuviškų liaudies dainų.

Mažosios Lietuvos lietuvių tautiškame gyvenime Tilžės Lietuvių Giedotojų Draugija tais laikais suvaidino labai svarbų vaidmenį. Ji tuomet rengdavo iškilmingas lietuviškas šventes su dainomis ir Vydūno dramos veikalų vaidinimais ne tik pačioj Tilžėje, bet ir kituose miestuose ir miesteliuose: Rusnėje, Šilutėje, Ragainėje, Gumbinėje, Kaukėnuose, Skaisgiriuose, Žiliuose, Rūkuose, Lauksargiuose, Verdainėje, Vyžiuose, Pluškiuose, Piktupėnuose ir Klaipėdoje. Tokių švenčių ši organizacija su Vydūnu priešaky per metus surengdavo po dešimtį ir daugiau, į jas kartais sutraukdama iki trijų tūkstančių klausytojų. Būdavo atsitikimų, kad Vydūną su jo choru kviesdavosi ir vokiečiai atlikti jų vakaro programos dalį, o kai kurias lietuviškas dainas Tilžės vokiečių choro dirigentas Wilh. Wolff išsivertęs į vokiečių kalbą ir išmokęs savo chorą, dainuodavo koncertuose.

Tais laikais tautiškasis Mažosios Lietuvos lietuvių atbudimas vyko daugiausia tų Vydūno rengiamų vaidybinių — muzikinių švenčių Įtakoje. Pradėjus Vydūnui darbuotis, viso krašto lietuvių, ypač jaunimo, nuotaika buvo pakilusi, kūrėsi jaunimo organizacijos.

Mažojoje Lietuvoje buvo išspausdintas dainų rinkinys W.Storost (Vydūnas) „Lietuvos Aidos. Klange aus Litauen." Tilžė, 1904. Siame rinkiny tilpo visos iki to laiko Vydūno sukurtosios 55 dainos mišriam chorui. Po V.Kudirkos „Kanklių“ ir 1902 metais Tilžėje išleistųjų Amerikos lietuvio Leono Eremito į lietuvių kalbą išverstų daugiausia latvių ir vokiečių dainų tai buvo pirmosios lietuviškos dainos. Tame rinkny buvo harmonizuotų keletas ir mūsų liaudies dainų. 1909 metais jis išleido antrąjį savo originalių 33 dainų rinkinėlį, pavadintą „Lietuvos Varpeliai".

Anais laikais, o ypač lietuviams atgavus spaudą dr daugiau laisvės, visoj Lietuvoje buvo jaučiama lietuviškų dainų chorams stoka, ir šios Vydūno dainos, nors šių dienų muzikiniu požiūriu atrodo gal ir ne visai atitinka mūsų tautinės muzikos dėsnius, greitai paplito didžiojoj Lietuvoje ir prisidėjo prie mūsų chorų muzikos kultūros kėlimo, o sykiu stiprino ir atgimstančios mūsų tautos tautinę sąmonę.

Su Tilžės Lietuvių Giedotojų Draugija Vydūnas nenutraukė ryšių ir vėliau. Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos valstybės dalimi, iš Kauno ir kitų Lietuvos vietų į Rambyno šventę kasmet vykdavo chorų ekskursijos. Iki galutinio Vokietijos sunaikinimo į šią šventę visuomet atvykdavo ir Vydūnas su Tilžės Lietuvių Giedotojų Draugijos choru. Savotiškai, skirtingai nuo kitų chorvedžių, jis jį diriguodavo, kartais su ilga lazda elastiškais judesiais parodydamas dainos slinktį ir jos išraišką. Su šiuo savo choru jis atvykdavo taip pat ir į visas Klaipėdos krašto dainų šventes, o paskutinėj Klaipėdos krašto dainų šventėj, įvykusioj 1933 metų birželio 4-5 dienomis, Vydūnas buvo išrinktas vyriausiu šventės dirigentu.

Pradėjęs aktyviai dirbti Tilžės Lietuvių Giedotojų Draugijoje Vydūnas ne tik rašė dainas, bet savo leidžiamame jaunimui laikraštyje „Jaunimas", ir kitoj spaudoje kėlė įvairius, su lietuviška daina-muzika susijusius klausimus ir sielojosi dėl lietuvių abejingumo savo tautos dainai. Etnografinės lietuvių muzikos klausimais rašė taip pat ir svetimomis kalbomis (I.Vydūnas, W.St. Le chant „La Lituanie dans passe et dans le present, Geneve 1916" ir 2. Litauen ir Vergangenheit und Gegenwart).

Atsiradus naujų muzikų iš jaunesnės lietuvių kartos, Vydūnas nepasitraukė iš šios jo mėgiamos srities. Rašinėjo dainų ir uoliai dalyvavo Mažosios Lietuvos muzikos gyvenime. 1923 metais įsteigus Klaipėdoje valstybinę muzikos mokyklą, po poros metų Vydūnas buvo pakviestas joje dėstyti susispietusiai daugiausia Vakarų Lietuvos jaunųjų muzikų kartai kultūros istoriją. Kiek pamenu, tai buvo 1926-1927 metais. Tuomet iš Tilžės jis atvykdavo į Klaipėdą kas savaitė dviems paskaitoms. Vydūno paskaitos muzikos mokykloje būdavo vakarais prie elektros šviesos. Labai dažnai jos būdavo iliustruojamos raganinės lempos ant ekrano reprodukuojamais kultūros paminklų paveikslais.

Pravartu paminėti, kad tuometinę jo auditoriją sudarydavo daugiausia instrumentalinių ir kompozicijos klasių mokiniai, dabartiniai ne tiktai švelnūs, gilūs jausmai padaro Lietuvių dainas ir pasakas tokiomis ypatingomis. Juose yra dar regimi paskutiniai spinduliai nusileidžiančio labai seno ir aukšto žinojimo ir senų tautos, gyvenimo atsitikimų. Kaip Lietuvių kalba yra ir prieš visas ją naikinančias įsravas išlaikiusi savo kilmingą prityrimo atvaizdą tarp visų Europos kalbų, taip ji ir išlaikė nors senovės atminimų šešėlį.    Imkime tik visur žinomą dainelę: Lėk, sakalėli).

Vydūnas, „Mūsų Uždavinys", 117 psl.

***

Jūs esate čia: Naujienos Vydūnas 1948