Sekmadienis, Rugp 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas

Visumos sąranga

SENOVĖS MOKSLAS IR MOKSLININKAI

Tokiu būdu šios dienos žmonių minia, aplamai imant, tikresnes žinias apie paviršutinę Visumos sąrangą turi negu senovės žmonės. Vienok būtų visai klaidinga manyti senovėje nebuvus žinoma, kaip Visuma surengta. Senovės kultūrų tautos turėjo taipojau aukštą mokslą. Ir įvairiuose dalykuose jis toli pralenkia šiandieninį. Dar ne per seniai nieks nebūtų tikėjęs, kad iš tikrųjų taip esti. Bet senovės liekanas ir raštus geriau tyrinėjant, tai vis daugiau tvirtėja. Ir tikrai reikia stebėtis, ypačiai senųjų egiptiečių, helėnų, Babilonijos gyventojų, o už vis daugiau indų mokslu. Jau negalima sakyti, kad mūsų kultūra aukštesnė už jų, ji tik kitokia. O rodos, kad anos senovės tautos apie Visumos sąrangą dar tikresnes žinias turėjo negu mes.

Imkim tik vieną paveikslą. Yra Britiškame muziejuje Londone senas akmuo iš Babilonijos. Ant to akmens yra vaizdas planetos Jupiterio su jo palydovais. Ir tų yra čia penki. Mūsų žvaigždininkai savo gerais žiūronais tebuvo keturis išvydę. Ir jie pašiepė nežinėlį Babilonijos gyventoją, kurs aną vaizdą išdirbęs buvo. Betgi metuose 1898 visai netyčia surado penktąjį Jupiterio palydovą. Ir dabar kaži katrą reikėtų pašiepti? Vienok, kas nepaseka tų dalykų, tas apie tai nieko nepatiria. Mat mūsų mokslininkai nemėgsta skelbti savo klaidas. Ir tik vis girdėti, kiek aukščiau už senų laikų mokslą mūsų mokslas esąs iškilęs.

Bet viename dalyke mūsų laikų mokslas labai skiriasi nuo senovės mokslo. Jisai pirm viso naudojamas žmonių gyvenimui smaginti. Senovės mokslas vyriausiai turėjo tą tikslą: žmogaus dorą tobulinti ir žmogų, kiek jisai išmanyt įstengė, paakint ant to, kokią vietą jis užima Visumos gyvenime. Nebuvo tuomet labai svarbu, kad kiekvienas žmogus „mokytas“ būtų, bet pirmiau, kad jis doresnis, žmoniškesnis taptų. Tada jam ir buvo mokslas teikiamas.

Būdavo senovėje tame ypatingas būdas atbojamas. Kurs norėjo mokslo įgyti, turėjo pirma parodyti, jog jis yra doras žmogus. Toliau reikėjo ir tos doros tvirtumą patikrinti. Anais laikais mokslas suteikė dar daug daugiau galybės negu šiandien. O nedoram galybės duoti yra kitus pasmerkti žuvimui.

Todėl pirm viso buvo dora mėginama. Tada „įšventino mokinį į žinojimą“. Jis išmoko savo asmenyje suprasti dvasinį žmogaus klestėjimą, kurs artimiausiame sąryšyje stovi su žmogaus dora. Kuo doresnis žmogus, tuo jis išmintingesnis. Taip mokinys tapo dvasios žmogumi. Ir tiktai jam tokiu, tai esti šventu, esant, jam teikiamas būdavo ir mokslas apie Visumos sąrangą ir Visumos klestėjimą [3].

Tada toks mokinys galėjo ir kitus mokinti. Ir jis buvo garbinamas beveik kaip žmonijos mokytojas. Jis buvo „dvasiškas“ ir buvo pranašas. Vienok nežinėliams jis neteikė bet kokio mokslo. Ypačiai jis juose neskleidė mokslo apie gamtą ir jos galias. Vienat jis jiems aiškindavo, kaip žmogus galėtų spręsti savo gyvenimo uždavinį ir tobulėti.

Tokie mokslai buvo užrašomi ir žmonių labai garbinami. Gana daug jųjų išliko lig šios dienos. Yra tai mūsų „šventi raštai“. Juose apie gamtą ir apie regimą pasaulį taip kalbama, kaip rodos, kad yra. Išmintingajam viskas, kas pragaišta, ir visas pasaulis, tėra tik vaizdas. Todėl jam ir ne taip labai svarbu, kas tame vaizde darosi.

Bet kad didiejie žmonijos mokintojai žinojo, kaip Visuma surengta, tai nebegal būti abejojama. Reikia tik nors mažumą senovės mokslą tyrinėti. Visai paskutiniuose metuose mokslininkai labai nustebo matydami, jog senovės šventyklos, paveikslui, ir Egipto piramidės, statytos pagal mastus, kuriuose pasižymi įvairios Visumos sąrangos tolybės.

Pagaliau kyla ir klausimas, kurs to senovės mokslo šaltinis buvo. Paprastai tikima, būk tegalima ką nors sužinoti vienat kūno jusnimis (1 Kūno priemonės kam nors pajusti, patirti) tyrinėjant. Ramus mėginimas savo žinojimo parodo, jog taip nėra. Yra žinių, kurios jokiu būdu negali būti jusnimis patirtos ir niekaip negal būti prirodomos tikromis. Tačiau jos labai pasižymi tuo, kad jos daug tikresnės už visas žinias, kurios jusnimis įgytos. Tokios žinios yra, paveikslą imant, visos tos, kurios moksle aksiomomis vadinamos. Viena kasdieninių yra ta, kuri kiekvienam apsireiškia žodžiu: Esmi. Tam lygios žinios žmogui kartais pareina, lyg jam koks žaibas staiga sušvistų. Apie tokį sušvitimą kalba visi didžiausiejie žmonijos mokslininkai, kaipo, paveikslui, Niutonas, Kepleris, Faradėjus ir t. t. O šitas sušvitimas ir regėjimas randasi kuo veikiau, juo daugiau žmogus yra mokytas ir doras. Žmogui doroj pakilus, sušvinta vis daugiau išmintis. Galiausiai žmogus pasiekia būtį, kurioje jis nuolatai išminties šviesoj gyvena. Tada jam tereikia regėti, menkiausiejie dalykai atveria jam giliausias gilybes, ir jis kuo geriausias žinias turi apie Visumą ir visus gyvenimo slėpinius.

Tokia dvasios būtis ne taip lengvai įgyjama. Bet jinai yra senovės mokslo šaltinis. Šiandien mokslas nori remties kuone visai gal tik tuo, kas jusnims prieinama. Ir dvejopas žinojimo šaltinis tūlam visai nėra žinomas. Tačiau ir šios dienos svarbiausiosios žinios pareina iš ano šaltinio, iš kurio ir senovės mokslas savo žinias sėmė. Tokiu būdu garsusis prancūzas Lamarkas savo mokslą apie evoliucę buvo įgijęs, o todėl kitas mokslininkas, būtent Kiuvjė, apie tą mokslą sakė, kad jisai esąs visiems patyrimams priešingas ir negalįs būti iš patyrimų išvedamas. Tačiau ta žinia vėliau buvo randama tikra. Mokslininkui Kiuvjė tuomet reikalingųjų patyrimų trūko; bet ir Lamarkas jų neturėjo. Todėl sakoma jį žinojus intuityviai. Tokiu jau būdu įgytas yra ir senovės išmintingųjų žinojimas. Iš jo pareina senovės mokslas. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas