Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas

Visumos sąranga

 SUSITIKIMAS VISUMOS VIRŠAUS IR VIDAUS SĄRANGOS

Visi šitie aiškinimai suteikia tik trumpą žvilgį į Visumos sąrangą. Ir todėl negali išeiti iš jų gyvas numanymas to, kaip iš tikro Visuma sukurta. Bet, einant noriai tolyn, supratimas tam vis daugiau skaidrės. Nemenką pagalbą turbūt skaitytojui suteiks ir priešakyje padėtas vaizdelis.

Prasidedant vėl su paviršiaus sąranga, ji dabar dar geriau galės būti išmanoma. Bet pirm viso reikia vieną dalyką suprasti. Sakoma paprastai žemę esant tat, kas po mūsų kojomis esti, būtent žinomasis didysis rutulys, ir mus gyvenant ant jo. Ir visi mokslo duodami mastai vis tik šitą rutulį mastuoja. Vienok tasai nėra visa žemė; jis tik tėra mažasis visos žemės branduolys, kurs oro visiškai apsiaustas. Nuo oro viršaus per žemės vidurį skersinis jos mastas turi 80 000 km ilgio. O viduriniui branduolio skersiniui teesant 12 724 km, pasidaro aišku, jog žemę apgobiantis oras yra labai didė žemės dalis. Todėl ir negalima sakyti, kad mes gyveną ant žemės. Mes gyvename žemėje apie 6000 km nuo paties vidurio, o 32 000 km nuo viršaus.

Šita žinia gal pasirodo ir ne taip svarbi. Bet ji yra viena pagrindinių, norint suprasti Visumos sąrangą. Yra žinoma, kad negalima nuo tvirtosios žemės iškilti toli į aukštį. Aukštai ore paprastosios gyvybės nėra. Ir taipo-jau giliai žemėje nėra galima gyventi žinomiems gyviams.

Žemėje yra gyvenimo sluoksnis, būtent čia, kur kietuma, skystuma ir garai susitinka. Iš jo negali joks gyvis, joks augmuo išeiti. Abišaliai to sluoksnio yra toks žemės ypatingumas, kad pragaišta visi gyviai, kurie tolinasi iš ano sluoksnio. Oro aukštybėje yra per šalta, o žemėje per karšta.

Berods paprastai sakoma, kad oro sluoksnio storumas nežinomas. Vienok jis gali būti žinomas. Reikia tik geriau pastebėti žvaigždininkams žinomus įstatymus. Garsusis žvaigždininkas Kepleris parodė įstatymus, kuriais planetos skrenda aplink saulę. Iš tų įstatymų galima planetų didumą atsekti. Ir tokiu būdu ieškant žemės didumo, išeina minėtiejie mastai. Kuris su anais mokslais susipažindins, tas pamatys, kad taip yra. Šišon negalims daiktas platesnius išrodymus pateikti.

Tolyn einant ir kitas dar dalykas reikalauja atbojimo. Yra tikima, būk Eteris pildąs begalinę erdvę; žemė, planetos, saulė ir kitos žvaigždės plaukiančios Eteryj. Senovės mokslas tat laiko klaidingu. Berods kad iš žemės arba, paprastai sakant, iš oro iškilti galėtume, pasijustume tyriame Eteryje. Žemė skrisdama plaukia jame kaip koks po vandenimi panėręs laivas. Bet kadangi Eteris yra tokia smulki materė, kad per viską persiveržia, ir per geležį ir akmenį, jo yra ir žemėje. Todėl, taip, kaip žemė Eteryje, taip jis žemėje yra.

Greta su žeme plaukia Eteryje ir kitos planetos, skriejančios aplink saulę. Ir vėl čia reikia ypatingą dalyką pastebėti. Planetos laikosi prie saulės kaip paprastai žinomi gyviai ir augmenys prie žemės. Planetos skrenda tikrame Eterio sluoksnyje, kaip gyvi daiktai ant žemės gyvena savo sluoksnyj. Šita Eterio dalis prie saulės priklauso kaip oras prie žemės. Visas Eteris yra labai didis rutulys, kurio branduolys yra saulė. Tikrame tolume nuo to branduolio ir nuo rutulio viršaus plačiame sluoksnyje eina planetų gyvenimas.

Eteris savo rutulyje ne visur lygus, visai taip, kaip ir žemės materė nėra visur ta pati. Tas Eterio sluoksnis, kur skrenda planetos, yra pilnas ypatingo Eterio, kurs vadinamas veikiančiu Eteriu. Ir tasai tai gamina gamtos jėgų  reiškinius  ant  žemės.  Eterinio  rutulio branduolys, tai esti saulė, turi kitokio Eterio. Jis vadinamas statišku Eteriu, tai yra toks, kurio dalys pradeda atsiverti veikimui. Jokiu būdu saulė nėra ugninis rutulys, kaip tūli mokslininkai tiki arba nors lig šiol tikėjo. Jei galima būtų nuo žemės pakilti į erdvę tarp saulės ir žemės, nematytume saulės. Ji savo jėgas, būtent šviesą, šilumą ir t. t., tiktai žemėje apreiškia. Eterio veikimai paprastu būdu tepajuntami planetos materėje. O kaip jau esame matę, toji tėra skirtame Eterio rutulio sluoksnyje. Žemė ir kitos planetos iš tikro ir nėra po saule, bet saulėje, būtent didžiame Eterio rutulyje, kurio branduolys yra pati saulė.

Šitas eterinis rutulys yra labai didis. Tačiau jis ne pildo visą begalinę erdvę, bet apsisukdamas rieda tolyn ir skrenda aplink kitą saulę, kaip jau žvaigždininkas Heršelis buvo spėjęs. O kaip visos planetos Eteryje aplink saulę sukasi, taip Eterio rutulys su visu savo turiniu greta su kitais tokiais rutuliais yra dar smulkesnėj materėje, sanskrito kalboj vadinama Kama-Prana. Ta materė taipojau laikosi didžiame rutulyje, kurio branduolys yra minėtoji žvaigždė Alkionė.

Eterinis rutulys apsisuka vieną kartą laike, kurs ilgiau trunka negu 20 000 metų. Ir, skrisdamas aplink Alkionę, jis pabaigia savo ilgąjį bėgį vieną kartą 8640-yje milijonų metų. Tuos skaičius jau seniau mūsų amžiaus žvaigždininkai surado.

Šis savo didume vos numanomas Kama-Prana rutulys yra dar smulkesnėj materė j, kuriai sanskrito žodžiu du Kama-Manas vartojamu. Ji taipojau laikosi rutulyje su savo branduoliu. Vienok tasai nėra regimas. Kama-Manas yra tokia smulki materė, jog nebegali veikti jusnis.

Rutulys Kama-Manas jau lyg nebėra materinis. Tačiau jis vis dar skaitomas prie materinės Visumos ir yra srityje, kuri turi būt vadinama dvasine. Čia jau ir nebėra kalbos apie laiką ir erdvę. Nors šiek tiek sąmoningu būdu pakildamas iš materinės būties, kiekvienas nujaučia, kaip tuomi laikas ir erdvė pradingsta.

Šita dvasinė sritis yra trejopa, kaip jau kartą sakyta. Atma-Buddhi-Manas, arba Dvasia, Šviesa, Manymas, arba kitais žodžiais: Visagalia, Išmintis ir Meilė. Tat yra Visumos pagrindas.

Visa Visuma yra švytėjimas septyneriopos šviesos, septynių spalvų, ji yra suskambėjimas septynių balsų. Iš Vienybės viskas kyla ir susiskaldo į nesuskaitomus spindulius. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas