Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas

Visumos sąranga

 VISUMOS SRITYS SAVO ESMĖJE 

Iš visų šių išdėstinėjimų turbūt aiškėja, jog Visumos sritys, jos apsireiškimų skyriai, yra kaip kokie kopėčių tarpai nuo vienos papėdės lig kitos. Žemiausias skyrius yra regimas pasaulis, regimoji materė, o pagaliau prieiname Dvasią, pasiekiame Atmą. Nėra čia niekur spragos viskas labai gerai sutvarkyta. Ir kiekviena aukštesnė sritis, kaip sakyta, skiriasi nuo žemesnės srities tiktai savo materės smulkumu. Ir jau dabar galima sakyti, kad nėra dalykų, kurie būtų įvairūs, bet pats Vienumas parodo savo esimą įvairiu būdu Vienumas apsireiškia Visumoj kaip Atma, kaip Buddhi. kaip Manas ir t. t. lig Eterio ir regimos gamtos, sučiuopiamos materės, arba Prakriti.

Kas tas Vienumas, to nieks suprasti negali ir nieks negali to išmanyti. Jis visokiais vardais vadinamas. Bet kas vardas, jeigu nėra supratimo? Tasai Vienumas tegal pats save žinoti. Vienok tat jau įmanytinai suprasta, kas tie įvairūs jo apsireiškimai, kas Visumos sritys arba jos skyriai savo esmėje yra.

Sis supratimas paaugo tik paskutiniais 30 metų. Bet ir seniau jau tūli gamtos fenomenai, arba matomybės, buvo savo esmėje ištirtos. Bene visų pirmiausia buvo pastebėta, kad viskas, kas girdima, yra ypatingas oro judėjimas. Kada tame virpėjime graži tvarka yra, arba – helėnų žodžiu, – ritmas, tada tokie virpėjimai vadinami balsu, arba skambėjimu. Toliau suprasta, jog ir švietimas yra virpėjimas; suskaitė net greitumą tų švietimo virpėjimų, kurie mums pasirodo spalvomis. Galiausiai bandė vienas bei antras mokslininkas ištirti ir tą, kas pati mate-rė būtų. Ir tai atrado, jog ir toji yra virpėjimas kokio nežinomo daikto. Kietoji materė yra virpėjimas vieno greitumo, skystoji jau yra greitesnis virpėjimas, o už ją dar greičiau virpa materė oro būtyje.

Tada vienas ir kitas mokslininkas ėmė ir tyrinėti, kokis gentiškumas būtų tarp fizikinės materės ir Eterio. Tr labai didį pastebėjimą rado Londone anglo Lodžo mokslas, būk iš labai greitų Eterio šmotelių sūkurių pasidaranti fizikinė materė. Tam mokslui buvo labai pritariama. Vienok jame tik pabota viena Visumoj veikianti jėga. O jų yra dvi, būtent pritraukimo ir paspyrimo jėga. Į tai atsižiūrint, ans mokslas rodosi neteisingas. Vienok jis gana svarbus, kadangi jame primąkart ištarta, kad regimoji materė gaminasi iš Eterio.

Šiandien žinoma, kad Eteris tas pats dalykas kaip fizikinė materė. Tik jame virpėjimas greitesnis. O senovės mokslas sako, kad kitų Visumos sričių materė kiek aukštesnė, tiek ji greičiau virpanti, tiek esanti gyvesnė. Arba prasidedant iš aukšto, galima sakyti, kad, įsikūrus dvasinėms Visumos sritims, nežinomasis. Tat apreiškė aukščiausiąją materinę būtį, arba Kama-Manas, ypatingu virpėjimu. Iš tojo į menkesnį greitumą persikėlusi dalis yra Kama-Prana; viena tosios dalis pasidaro Eteriu, ir jojo dalis Prakriti, tai regimoji materė.

Taip kalbant, rodosi beveik, tarsi neigiama Visumoj gyvybė, sąmonė. Bet reikia atsiminti, kas sakyta apie aukščiausias Visumos sritis, ir kad jos ir per žemiausias reiškiasi. Toliau ir to, kad jau Eteris turėtų veikiau jėga būt vadinamas, o ne matere. Ir tuojau bus numanu, kad Visuma yra gyva.

Labai dažnai Visuma palyginama su skambėjimu. Žinomas dalykas yra balsų dalinimas į skyrius, vadinamus oktavomis, kurių kiekvienoj yra septyni balsai. Taip Visuma esanti dalyta į septynis skyrius, o kiekvienas jų vėl į septynias dalis. Bet visos jos ir visi jie yra Amžinybėje, ir vienas gyvena kitame jo netrukdydamas, kaip ir visų oktavų balsai kartu skambėdami viens kito neužgauna ir netrukdo. Bet vienas ar kitas aiškiau gal būti girdimas. Iš tokio atžvilgio pasidaro ir suprantamas tas Rašto žodis: „Pradžioje buvo žodis. Visi daiktai juo padaryti.“ Ev. šv. Jon. I, 1 ir 3.

Visumai atsiskleidžiant, kaip aiškinta, radosi vis didesnis įvairumas, didesnis susiskaldymas. Kiekviena žemesnė sritis yra tarsi koks didesnis dvasios sutirštėjimas, koks pačios gyvybės sustingimas. Ir mūsų žinomoji gamta, žiūrint į jos materę, yra didžiausio gyvybės sustingimo laipsnis.

Šitoj žinioj apie Visumos atsiskleidimą arba įsikūrimą susitinka senovės mokslas su žinomu Kanto-Laplaso mokslu [12]. Ir tame sakoma: Visuma radosi iš labai smulkios materės būties, kuri ypatingu virpėjimu pavidalais pasidarė ir sutirštėjo. Bet, lyginant šį mokslą su senovės mokslu, jis yra vos kibirkštėlė žinojimo ugnies ir todėl nedaug tepasako.

Kaip Visuma radosi, taip ji vėl ir gaiš. Kaip veik žemiausioji jos sritis susilies su aukštesne, jau ir nebebus regimosios esamybės. Tada jau Eterio sritis bus žemiausioji. O jai pakilus ir susitikus su Kama-Prana, jau toji tada žemiausioji. Pagaliau visa sugrįžta į pradžią, iš kur visa parėjo. Dvasia yra viskas. Ir materę galėtume pavadinti dvasia – sustingimo būsenoje. Yra tik vienas Vienumas. Nėra priešingumo tarp dvasios ir materės.

Visumos atsiskleidimas yra „įkūrimas dangaus ir žemės“. Grįžimas į pagrindinę būtį yra tat, ką vadiname pažanga, kilimu, evoliucija. O kaip ans atsiskleidimas truko nesuskaitomus amžius, taip ir šis kilimas, grįžimas, vyksta tokiu neišmąstomu laiku.

Aiškaus pastebėjimo čia yra vertas tas dalykas, kad grįžimas žemesnės srities į aukštesnę prilygsta atsigavimui, pabudimui, grįžimui į gyvesnį gyvumą. Visumos įsikūrimui esant lyg dvasios įmigimui arba numirimui, tad yra kilimas, evoliucija, jos prisikėlimas.

Senovės mokslas palygina šitą be galo didį atsitikimą dar ir su iškvėpimu ir įkvėpimu. Jis amžinybėje kartojasi. Žinoma yra, kaip keičiasi dienos ir naktys, vieni metai su kitais. Tokių ir yra didesnių bangavimų. Visų didžiausias prasidėjo Amžinajai Priežasčiai atskleidžiant Visumą. Jis pasibaigs, Visumai sugrįžus į pradžią. Mažesniejie bangavimai yra tarsi to didžiojo įvykio atsidūsėjimai. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas