Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas

Visumos sąranga

 ATSKIRŲ GYVIŲ GAMINIMAS IR TOBULĖJIMAS 

Visuma tapo, kaip parodyta, virpėjimu, arba, geriau sakant helėnų žodžiu, ritmu, kurs kilo iš amžinos esties. Šitame ritme yra dar ir mažesnių ritmų. Ir taip apsireiškia Visumos sritis ir tų sričių skyriai, kurie šišon vos buvo menami. Kartu su šitų didžiu ritmu teka naujas ritmas per Visumos sritis. Ir jisai yra tat, iš ko gaminasi atskiri pavidalai, gyviai. Viskas yra ritmas iš amžinosios esties. Taip sako ir Lao Dzė, kinų išminčius (600 pirm. Kr.), kalbėdamas apie Dao, kas reiškia Dievą [13].

Atskirus pavidalus gaminąs ritmas gali būti palyginamas su spindėjimu, kurs liejasi iš Visumos gilybės. Tasai spindėjimas savo šaltinio artybėje yra vienybė. Toliau jisai skiriasi daugiau į atskirus spindulius. O kaip saulės spindėjimas sukelia debesis ir jos spinduliai sutelkia dujeles į ypatiškus pavidalus, – atsiminkime ir kaip skambėjimo virpėjimai sužadina ypatiškas figūras, – taip ir tas spindėjimas iš Visumos esmės kuria pavidalus, gyvius. Ir kaip Visuma, susikūrusi savo dvasinėse srityse, apsireiškia iš lengvo ir žemesnėse, būtent materinėse, taip ir tų pavidalų srovė iš lėto vis toliau nukyla į žemesnę būtį, į daugiau materinę.

Pirma susikūrusiejie pavidalai yra dvasiniai, tada jie vis daugiau sustingsta, ir pagaliau jie mūsų pasaulyje te-siranda mažiau arba daugiau sukietėjusioje būtyje. Vienok ne visa gyvių srovė žygiu susivokia tame pačiame Visumos skyriuje. Randasi tos srovės srityje Kama-Manas, kaip ir srityje Kama-Prana ir Eteryje. O ten gyviai, kaip gyvesni už tuos, kurie jau pasiekę žemiškos materės būseną, taip jie ir skaitlingesni. Šios dienos mokslas sako, kad regimoji materė susidedanti iš 92 elementų4 (4 Kad šitie elementai nėra visiškai atskiri daiktai, parodo paskutinių laikų išradimai. Iš elemento Radium darosi, pav., elementas Helium) [14], o Eteris iš kokių 200. Taip ir desties su gyviais. Vis reikia omenyj turėti, kad kaip kiekviena Visumos sritis sau yra pastovi kaip tikras Visumos skyrius, taip kiekviena ir tur sau skirtus gyventojus.

Lig šiol minėta gyvių srovė tarsi tolinasi savo būtyje nuo Visumos versmės. Jos grįžimas yra ans kilimas, kurį tyrinėja šios dienos mokslininkai ir kurį jie gana teisingai aprašo kaip pavidalų tobulėjimą, prasidedantį su mineralais ir žengiantį tolyn per augmeniją lig gyvuli jos, kuriai ir žmogų priskaito.

Pavidalai tobulėja, varomi minėtojo ritmo arba spindėjimo, kurs veikia ypatingu įstatymu, sanskrito kalboj vadinamu Karma [15], o paprastai apie jį kalbama kaip apie Dievo valią arba kūrybos galią. Jos veikimas ne taip lengvai pamatomas. Sunku yra smulkiame ir pinkliame audime susekti gijeles, bet nesulygytinai sunkiau atsekami yra Karmos keliai. Vienok jos veikimo tikslą galima numanyti. O tasai, trumpai pasakius, toks: Iš nežinomos Vienybės per sapnuotąjį tūleriopumą pasiekti sau žinomąją Vienybę.

Tam suprasti reikėtų platesnio išdėstinėjimo. Tuo tarpu tai nėra galima. Tik į tą reikia dabar paakinti, kas jau kartą minėta, būtent kokia ta regimo pasaulio pavidalų pažanga yra, kas su ja pasiekiama.

Minėto ritmo, arba Karmos, varomi pavidalai tobulėja ir tokią būtį pasiekia, kad susitinka su aukštesne sritimi. Tada ji yra lyg kokia priemonė aukštesnės gyvybės arba ir tik jėgos apsireiškimui. Iš aukštesnės srities žemesniosios srities pavidalas gauna tarsi sau sielą (dūšią). Ir jis nebėra daugiau gyventoju tiktai vienos srities, betgi jau dviejų. O aukštesnės srities ypatybė lyg traukte traukia tada aukštyn žemesnės srities dalį, kuri yra pavidalas, kuriame įvyko dviejų Visumos sričių susivienijimas.

Imkime paveikslą! (Vokiečių mokslininkas Fechneris kalbėjo jau seniai apie augmeniu vėlę-dūšią). Augmens pavidalas yra fizikinė ir eterinė materė. Betgi šioji yra tokia, jog jau susitinka su Kama-Prana. Ir tosios dalis tad yra augmens pavidalo vėlė5. Toji į visai kitą būtį iškelia paprastąją materę. Taip vadinamoji negyvoji materė augmenyse visai kitokia pasidaro. Ji lyg verčiama būti gyva. Ir greta tuo gaivinimu pavidalas pats tobulėja. Pagaliau jis tiek yra iškilęs, kad susitinka su ypatybe iš aukštesnės Visumos srities. Augmuo gauna aukštesnę vėlę, ir taip gema gyvulys, gyvendamas nebe trijose Visumos srityse, bet jau dabar keturiose.

Šis kilimas nėra kelių metų darbas. Jis trunka tūlus milijonus metų. Yra tai Visumos pažanga, Visumos evoliuce. Mažmožiai šišon neaiškinami. Norint aplamą apžvalgą turėti, negalima įsileisti į atskirus dalykėlius.

Iš paviršiaus žvelgiant, rodos pažanga būtų pavidalų tobulėjimas. Bet žinant, kad tuo pasidaro sąlyga ir priemonė aukštesnės srities ritmui apsireikšti, aiškėja ir gilesnis evoliucės tikslas. Kuo daugiau pavidale apsireiškia aukštesnės sritys, tuo skaidriau pasirodo Visumos pagrindas. Stojasi akyse vis daugiau sąmonė. Pirmiau taiki-nasi materiniam pavidalui fizikinė jėga, tada randasi jusmas, gyvybė, toliau protas, sąmoningumas, sąmonybė.

Kas pirma vienat gyveno srityje Kama-Manas, tada srityje Kama-Prana, tada Eteryj ir pagaliau žemiškoj ma-terėje, pradeda iš lengvo gyventi srityje Prakriti, arba regimo j materėje ir Eteryj, tada tie – dviejose srityse ir srityje Kama-Prana, tada tose trijose srityse ir srityj Kama-Manas ir t. t. Taip kylantiejie gyviai užima vis daugiau Visumos sričių.

Berods pavidalai pažįstamo pasaulio sugaišta po trumpesnio arba ilgesnio laiko. O kad jų dalis aukštesnėj srityj ir ilgai dar laikosi kaip visuomet greitesniejie virpėjimai, tai tačiau ir jai prieina galas. Bet ritmas, kurs buvo pavidalą gaminęs, kuria tuojau arba po laiko kitą pavidalą, prilygstantį buvusiam. Ritmas yra tuo tarpu tarsi galingesnis tapęs atitinkamam, bet tobulesniam sutverti. Bet ta gyvio dalis, kuri susitvėrusi yra aukštesnėje srityje, neprasisklaido visoj tos srities materėje. Įvairiais pavidalais apsireiškia įvairios aukštesnių sričių ypatybės. Ir kaip pavidalai vienos gyvulių veislės prisilygsta, taip ir ta aukštesnės srities dalis, kuri jais visais pasirodo, yra viena. Kalbama todėl ir apie veislės vėlę. Toj veislės vėlėj pragaišta atskiro gyvulio dalis, kuri pasidariusi srityje Kama-Manas, bet jos išaugintos jėgos tampa veislės vėlės jėgomis. Todėl patyrimai vieno vienintelio gyvulio tampa „žinomais" ir būsimoms tos vėlės kartoms.

Vienok kuo daugiau iškilęs yra gyvulys, tuo jo veislė mažesnė. Su gyvių kilimu randasi vis daugiau skirtumų. Ir pagaliau, rodos, suprantama – pavidalui pragaišus regimoj gamtoj, gyvulys gyvens aukštesnėj, ir jo daliai čia pragaišus, liks viena dalis dar aukštesnėj įr aukščiausioj jo gyvenimo srityje – ir nebepragaiš 6 (Suprasti reikia: nebepragaiš šitame Visumos gyvenime. Pagaliau viskas grįžta Vienybėn.). Jame pasidaręs ritmas yra taip patvirtėjęs, jog su šia to gyvio dalimi veikia toliau jį vesdamas vėl gaminties žemesnėse srityse ir regimoj gamtoj įgyti pavidalą, tai esti užgimti.

Yra čia toks dalykas. Greta su gyvių tobulėjimu, kaip jis minėtas, randasi gyvenimo žinojimas, švinta vis daugiau sąmonė. Toji iškyla pagaliau iki savęs žinojimo arba sąmonybės, lig sąžinės srities. Tas iškilimas įvyksta tada, kad gyvio dalis srityje Kama-Manas tiek ypatinga tapusi yra, jog jau nebeišsisklaido savo srities materėje. Tuomet yra galimas susitikimas su dvasinėmis sritimis. Ir dabar čia randasi siela būsimajam pavidalui regimoj gamtoj. Pradeda vis daugiau prašvisti sąmonybė, „savęs žinojimas“, sąžinė. Gyvis, kurs ima gyventi, yra žmogus.

Jisai yra tas, kurs ne tik vien susideda iš dalių materinių sričių. Aukščiausia jo dalis, jo siela, yra dvasinėje srityj. Jisai, gyvendamas regimame pasaulyj, yra kartu gyventojas visos Visumos sričių.( Todėl helėnų išminčiai žmogų vadino Mikrokosmu, tai esti mažas gražus daiktas, mažoji Visuma, o ją pačią Makrokosmu, arba didžiąja Visuma.). O jo uždavinys yra ir dvasinėse srityse su pilnu žinojimu gyventi.

Žmogaus pažanga yra šito žinojimo, savęs-žinojimo, sąžinės įgijimas. Žmoguje pradeda Visumos gyvenimas savo tikslą pasiekti. Dvasia, kuri žemesnėse Visumos srityse nuskendusi yra nesižinojime, žmoguje pradeda atsigauti; ir kiekviename žmoguje ji lyg naują vidurį įgyja, iš kurio ji visą Visumą aprėpia, kiekvieną kitą vidurį savyje ir taip vėl pilną Vienumą žinodama.

Šios dienos mokslas gana gerai yra ištyręs gyvių pažangą, pavidalų tobulėjimą. Daug jisai padavęs yra apie tai žinių. Ir jis tuo tvirtina, ką slėpiningasis senovės mokslas sako. Vienok tasai skiriasi nuo jo svarbiu dalyku. Jis seniai jau tvirtino, ką šios dienos mokslas tik tepradeda suprasti, būtent, kad kiekvienas gyvas pavidalas yra visiškai tobulas. Jis pilnai apreiškia tą sąmonę, kuri iš jo veikia. Todėl ir negalima įsivaizduoti, kad driežas, aras arba žirgas galėtų būti dar tobulesnio pavidalo. Bet jis netinka šviesesnei sąmonei, arba net sielai. Tobulėjimas turėtų būti suprantamas žiūrint į sąmonę, vėlę ir sielą ir jos santykius su pavidalu.

Kitas slėpiningo mokslo tvirtinimas, kuriuo jis skiriasi nuo mūsų laiko mokslo, yra šis. Apsireiškimas iš dvasinių Visumos sričių, kurs pradeda gana iškilusiame gyvyje veikti taip, kad jis vadinamas žmogumi, yra naujas ritmas iš Visumos pagrindo, yra naujas spindulys iš amžinosios šviesos. Jis vadinamas dievišku žmogumi, aukštesne ir tikrąja žmogaus asmenybe. Su jos veikimu žmonijos kilimas eina sparčiau aukštyn negu kitų gyvių gyvenimas. Bet kuo daugiau pati žmonija dvasinga tampa, tuo daugiau darosi sąmoninga ir visa gamta, visa Visuma. Žmogus užima ypatingą vietą Visumos sąrangoj. Save pažinti turėtų kiekvienam būti svarbiausias dalykas. Apie žmogų todėl reiks dar plačiau kalbėti.

Tuotarp šitie aiškinimai gana bus verti apmąstymui. Visuma su savo nuostabia sąranga nėra koks daiktas, bet gyvas atsitikimas, didis veikimas. Gražiai apašt. Paulius rašo: „Iš Jo (Visumos pagrindo), Jame ir Jopi yra ir visi daiktai.“ Lšk. Rom. 12, 36 [16]. 


 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas