Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas

Visumos sąranga

PAAIŠKINIMO NUMERIS

 1. Vydūno pateikiamos žinios apie Mėnulio, Merkurijaus ir Veneros sukimąsi nesutampa su šiandieninėmis. Mėnulis ir minėtosios planetos apie savo ašį sukasi: Mėnulio apsisukimo siderinis periodas – 27,32166 dienos, Merkurijaus – 58,646d., Veneros – 243d.

 2. Šiandieninė astronomija aiškina, kad Saulės sistema sukasi ne apie kitą, didesnę, žvaigždę, o apie, kaip ir visos kitos žvaigždės, Galaktikos centrą. Alkionė yra Tauro žvaigždyno Sietyno spiečiaus žvaigždė milžinė, kurios atstumas nuo Saulės 540 šviesmečių.

 3. Kalbama apie didžiųjų pasaulio religijų (pvz., induizmo, budizmo, krikščionybės, islamo ir kt.), taip pat apie religinių-filosofinių krypčių (pvz., orfikų, pitagoriečių) pirmųjų išpažinėjų organizuotas sektas bei mokyklas.

 4. Eterį Vydūnas traktuoja, remdamasis iki XXa.pr. vyravusia jo samprata, t.y. kaip filosofijos ir fizikos sąvoką, reiškiančią juslėmis nesuvokiamą hipotetinę substanciją, kuri užpildo erdvę tarp fizinių kūnų ir tarpus tarp atomų bei molekulių ir kuria sklinda šviesa bei vyksta elekromagnetinė sąveika. Eterio buvimą paneigė A.Einšteino reliatyvumo teorija, kuri išaiškino šviesos ir elekromagnetinės sąveikos principus.

 5. Turimi galvoje senovės indų literatūros paminklai: II tūkstantmečio pabaigoje – I tūkstantmečio pradžioje p m.e. sukurtos Vedos – 4 šventosios knygos (himnų, maldų, religinio ritualo formulių rinkiniai –„Rigveda“, „Samaveda“, „Jadžurveda“, „Atarvaveda“), teologiniai traktatai – brahmanai, religiniai-filosofiniai traktatai, komentuojantys vediškuosius himnus – upanišados, taip pat budizmo kanoną sudarantis tekstų rinkinys pali kalba „Tripitaka“ (sukurta V-III a.p.m.e.) bei į „Mahabharatos“ epą įėjusi populiariu induizmo šventraščiu laikoma filosofinė poema „Bagavadgita“ (sukurta I tūkstantmečio p.m.e. antrojoje pusėje).

 „Bagavadgitos“ vertimo įžanginėje dalyje (Detmold, 1947, p.13) kaip indų šventraščius Vydūnas nurodo būtent šiuos senovės indų raštijos paminklus.

 6. Kama-Prana – sąvokos, senovės indų filosofijoje reiškusios gyvybės principą. Kama sąvoka kilusi iš induizmo religijos. Šiuo vardu buvo vadinamas meilės dievas. Ši sąvoka reiškia aukštesniąją, gyvuliškąją, gyvybę, kurioje veikia aktyvusis psichikos pradas – geismingumas. Prana (sanskritiškai – kvėpavimas) – pati gyvybė, kuri grynu pavidalu reiškiasi augmenijoje. Ši sąvoka sutinkama jau „Rigvedoje“. Detaliau ji aiškinama upanišadose, kur iškeliamas kvėpavimo primatas tarp kitų gyvybinės veiklos formų. Beveik visose senovės indų filosofijos sistemose prana aiškinama ne tik kaip žmogaus gyvybinės veiklos forma, bet ir kaip kosminis gyvybės principas. Tuo aiškinimu remiasi ir Vydūnas.

 7. Prakriti (sanskritiškai – pirminis pavidalas) – viena iš pagrindinių senovės indų filosofijos sąvokų, reiškusi pirminę substanciją,, reiškinių pasaulio materialią priežastį. Sankjos sistemoje – tai visiškai; savarankiška substancija, priešinga dvasiai (purušai). Kitose sistemose, tarp jų ir vedantoje, prakriti yra žemiausioji realybė, kuri paslepia aukščiausiąją, tikrąją, realybę – dvasinį absoliutą. Vedantos atmaina advaita ją tiesiog laiko iliuzijos (majos) padariniu. Kitoje vedantos; atmainoje – višišta-advaitoje – tai mažiausiai sąmoningumo turinti žemiausia būties sfera. Pastarąja prakriti samprata iš esmės remiasi; ir Vydūnas.

 8. Sąvokomis Kama-Manas Vydūnas apibūdina protingąją gamtą. Kama reiškia gyvuliškąją gamtą, o manas (sanskritiškai – protas) – mąstymą, kaip visumos principą ir kaip žmogaus galimybę pažinti protingumą. Šių sąvokų junginiu mąstymas, protingumas pažymimas kaip gamtoje veikiąs principas.

 9. Čia sąvoką Manas Vydūnas aiškina jau kaip dvasios principą kaip gryno dvasingumo pasireiškimą žmoguje, kaip absoliuto savimonės realizacijos formą. Tai esąs ir išmanymo, ir meilės principas, nes absoliutas jo pagalba vedąs žmogų į dvasinio susivokimo viršūnes, į save patį. Toks vydūniškasis šios sąvokos supratimas yra artimas senovės indų filosofijos jogos sistemoje, taip pat „Bagavadgitoje“ išdėstytam supratimui, pagal kurį Manas esąs iš empirinio Aš ir intelekto susidedąs subtilusis jau tiesiog susijungęs su siela kūnas. Traktate „Slaptinga žmogaus didybė“ (Tilžė, 1907) Vydūnas aiškina, jog Manas, kaip meilės principas, krikščionybėje esąs išreikštas Kristaus simboliu.

10. Budhi Vydūnas supranta kaip antrąjį dvasios principą, reiškiantį pačią išminties šviesą, kuriančiąją absoliuto galią. Tą galią paaiškindamas ir kaip sąžinės šviesą, Vydūnas didžiąja dalimi rėmėsi „Bagavadgitoje“ išdėstyta šios sąvokos samprata, pagal kurią Budhi leidžia ne tik pažinti, bet ir doroviškai vertinti pažinimo objektą.

 11. Atma Vydūno filosofijoje atitinka „Bagavadgitos“ Tai sąvoką, kuri reiškia aukščiausiąją realybę – pačią dvasią, antasmenybinę jos sferą, visagalybę. Upanišadose ji sutampa su sat – būties, aukščiausios realybės – sąvoka. Atma-Budhi-Mano vienovę Vydūnas traktavo kaip krikščioniškosios Trejybės analogą.

 12. Kalbama apie pirmąsias mokslines Saulės sistemos kilmės hipotezes, kurias 1755m. iškėlė I.Kantas ir 1796m. prancūzų matematikas, fizikas ir astronomas P.Laplasas. Pirmoji iš jų teigė, kad Saulės sistema susidarė iš smulkių dalelių ir dulkių debesies, kuris sukosi apie centrinį telkinį. Antroji aiškino, kad Saulė, planetos ir jų palydovai susidarė iš greitėjančiai besisukančio ir dėl to susislėgusio dujų ūko.

 13. Čia Vydūnas remiasi viena iš žymiausių senovės kinų filosofijos krypčių daosizmu, kurios pagrindinė kategorija dao reiškia kelią, suprantamą kaip natūrali gamtos raida, kaip visuotinis pasaulio judėjimas ir kaitos dėsnis, kaip daiktų pagrindas ir jų reiškimosi būdas. Pagrindiniu pradžią daosizmui davusiu veikalu laikomas VI-V a. p. m. e. gyvenusio išminčiaus Lao Dzė traktatas „Dao de dzing“.

 14. Šiuo metu yra atrasti 109 cheminiai elementai, iš kurių 4 dar neaprašyti ir neturi pavadinimų.

 15. Karma (sanskritiškai – veiksmas, veiksmo rezultatas) – viena iš pagrindinių senovės indų filosofijos sąvokų, reiškiančių amžinąją moralinę tvarką, kuri nulemia kosminės evoliucijos raidą, taip pat individualų žmogaus likimą. Ypač svarbus vaidmuo šiai sąvokai skiriamas induizme, budizme ir džainizme. Karma čia aiškinama kaip dėsnis (jo veikimo mechanizmas neatskleidžiamas), reguliuojąs ryšį tarp veiksmų bei poelgių, kuriuos atlieka visos gyvos būtybės, ir jų pasekmių. Pastarosios traktuojamos kaip teisingas atpildas, gaunamas kitame gyvenime už gerus ar blogus ankstesniajame gyvenime padarytus darbus. Kitaip tariant, karma reguliuoja persikūnijimų grandinę, veda žmogų ir pasaulį dvasinio tobulėjimo keliu. Individualioje dvasinėje evoliucijoje šio kelio, t.y. persikūnijimų grandinės, ilgumas priklauso nuo paties žmogaus pastangų, nuo jo elgsenos moralumo kiekviename gyvenime. Vydūno filosofijoje, ypač etinėje jos dalyje, karmai skiriamas ypač svarbus vaidmuo.

16. Posakis iš Naujojo Testamento (Pauliaus laiškai romiečiams, 11, 36). Vydūnas klaidingai nurodo laiško numerį –  12-ą vietoj 11-o.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas