Visumos sąranga

Vydūnas. Raštai. I tomas Vilnius „Mintis“, 1990 m.

Žvelgiu aukštyn, ir erdvėse visur išvydau tik tą Patį Vieną. Žvelgiau žemyn į jūras. Ir čia bangavo bangose visur tik Jis Pats Vienas. Žvelgiau į širdį. Tai buvo jūros, pasaulių begalis ir nesuskaitomi sapnai. Bet ir juose išvydau tiktai Jį Patį Vieną. Iš Rytų šalių mokslo.

PRAKALBA

Kaip žmogus sutinka pasaulį, į kurį ateina užgimdamas, taip jis ir gyvena. Todėl labai svarbus yra šis jo pasaulio sutikimas. O jis pasidaro iš to, koks yra žmogaus protas, kokia jo išmintis ir kokie mokslai jam teikiami pasauliui suprasti.

Yra visokių pasaulio supratimo mokslų. Vieni aiškiau ir nuodugniau, kiti drumsčiau ir tik paviršiumis apie jį kalba. Kas šitame raštelyje viešumui siūloma, yra įvairių amžių, o ypačiai Rytų šalių mokslai, kurie sumegzti su Vakarų mokslais, kaip rašytojas, visokius raštus pasiskaitęs, juos supratęs yra. Bet jie rodėsi jam ypačiai svarbūs mūsų laikų žmonėms.

Berods negali jie būti tobuli ir pilni. Reikėjo visa dar ir trumpai suglaudus surašyti. Todėl jie ir gal nebus visur lengvai suprantami. Bet tam, kurs šį raštą noriai ir tūlus kartus skaitys, bus jis turbūt gana naudingas.

Vyriausiai gal paaiškės iš šio raštelio, kuri yra žmogaus vieta pasaulyje. Žmogui lemta su žinojimu gyventi vienybėje su visa Visuma, kurios jis kaip kiekvienas daiktas yra dalelė. Bet žmogus ir gal nusistatyti prieš visą kitą gyvybę. Tuo jis berods nieko nepasiektų, vien tik sau skausmo ir nelaimės sukeltų. Bet jis dažnai taip pasielgia, kadangi nemato savo santykių su Visuma. Kuomet juos supras, jis ir kitaip gyvens.

Pradės gal net pasistengti gyventi tikrame ir pilname sutarime su Visuma, su gyvąja jos priežastimi, su Visumoj veikiančiais įstatymais arba kitaip sakant: su Dievo valia. Ir jo gyvenimas bus gražus skambėjimas, bus palaimintas.

Nemanyta, kad jau šis raštelis žmogų nuves į tokią padėtį. Tą tegali pasiekti tikras žmogaus pasistengimas. Bet šis raštelis gali būti nors ir menkas, vis dėlto šioks toks tam akstinas.

Leidžiamas antrą kartą, raštelis mažumą yra taisytas, ypačiai jo kalba. Pats turinys liko beveik visai toks, koks buvo išėjęs 1907 mt. Žinios ir aiškinimai, tuomet paduoti, yra mūsų laikų mokslo, tik dar patvirtinti. Vien tik šen ir ten yra kas pridėta ir aiškiau ištarta.

Rašto titule statytas dabar žodis Visuma už žodį Visata. Rodosi, kad žodžiu Visata norima pasakyti, jog vienas atskiras dalykas yra visas, pilnas, o žodžiu Visuma, kad eina kalba apie visa, kas esti.

Tilžėje rugsėjyj 1921 mt.

Vydūnas.


VISUMOS SĄRANGA 


 REGIMOJI VISUMOS SĄRANGA 

Ne visuomet didžiajam žmonių skaičiui buvo žinoma, kaip Visuma surengta. Paprastai ją suprato taip, kaip akys ją parodė. Tikėjo žemę esant didžiu plokščiu skrituliu, ant kurio užvožtas dangus, išpuoštas visokiais žibučiais, būtent žvaigždėmis. O aplink dangų ir žemę banguojančios begalinės, amžinos jūros.

Tokia nuomonė žmonių daugumoj ilgai vyravo. Ir Europoj, tautoms kylant iš žemos, girinės būties, iš lengvo tepradėjo aušti geresnis supratimas. Atsirado tokių žmonių, kuriuose sušvito skaidri išmintis ir kurie bandė tada savo išmanymą teikti kitiems. Pradžioj labai jiems prie-šinos – ne tiek tamsuoliai, kiek, kaip jau paprasta, tie, kurie būtų galėję kitų vadais būti. Bet dvasios šviesa ne taip lengvai užgesinama. O šiandien Europoj vos berandamas toks užkampis, kur ir dvasios vargšas nebūtų išgirdęs, kad žemė yra didis rutulys, kurs 24 valandose apsisuka, iš ko darosi dienos ir nakties keismas; toliau, kad šita žemė didžiojoj erdvėj vienų metų bėgyje apskrieja saulę, iš ko išeina metų laikai.

Didesnio mokslo žmonėms jau ir žinoma, kad yra žvaigždžių, tamsių kaip mūsų žemė, kurios tiktai atrodo šviečiančios saulės šviesai ant jų atsispindint. Jos taipo-jau kaip žemė traukia savo takais aplink saulę ir skrisdamos taip sukasi kaip bėgąs ratas. Vadinasi šios žvaigždės planetomis. Vienos planetos yra saulei artimesnės negu žemė, kitos tolimesnės. O viena, skrisdama aplink žemę, kartu su ja keliauja ir aplink saulę. Tai mūsų mėnuo. Jisai, kaip irgi saulei artimesnės planetos: Merkurijus ir Venera, nebesisuka aplink save ir tik velkasi tolyn savo keliu, kaip koks ratas, kurs nebesisuka. Tas dalykas berods ir tūliems mokytiems žmonėms dar nežinomas [1] * Laužtiniuose skliaustuose žymimas paaiškinimo numeris  (žr.  knygos pabaigoje).

Garsusis anglų žvaigždininkas Heršelis toliau dar mokino, o jo mokslą kiti patvirtino, kad saulė su visais savo palydovais sukasi vėl aplink kitą saulę, būtent aplink žvaigždę Alkionę. Toliau ištirta, kaip greit planetos sukasi aplink saulę ir saulė su visais savaisiais aplink Alkionę [2]. Vislab tai ir dar kitos žinios yra pusėtinai gerai patvirtintos ir tūlos smulkmenos apie Visumos paviršiaus sąrangą sužinotos. Vos tik keliuose mažmožiuose tesiranda klaidų. O tas žvaigždininkų mokslas iš lengvo tenka ir prastiems žmonėms. 


SENOVĖS MOKSLAS IR MOKSLININKAI

Tokiu būdu šios dienos žmonių minia, aplamai imant, tikresnes žinias apie paviršutinę Visumos sąrangą turi negu senovės žmonės. Vienok būtų visai klaidinga manyti senovėje nebuvus žinoma, kaip Visuma surengta. Senovės kultūrų tautos turėjo taipojau aukštą mokslą. Ir įvairiuose dalykuose jis toli pralenkia šiandieninį. Dar ne per seniai nieks nebūtų tikėjęs, kad iš tikrųjų taip esti. Bet senovės liekanas ir raštus geriau tyrinėjant, tai vis daugiau tvirtėja. Ir tikrai reikia stebėtis, ypačiai senųjų egiptiečių, helėnų, Babilonijos gyventojų, o už vis daugiau indų mokslu. Jau negalima sakyti, kad mūsų kultūra aukštesnė už jų, ji tik kitokia. O rodos, kad anos senovės tautos apie Visumos sąrangą dar tikresnes žinias turėjo negu mes.

Imkim tik vieną paveikslą. Yra Britiškame muziejuje Londone senas akmuo iš Babilonijos. Ant to akmens yra vaizdas planetos Jupiterio su jo palydovais. Ir tų yra čia penki. Mūsų žvaigždininkai savo gerais žiūronais tebuvo keturis išvydę. Ir jie pašiepė nežinėlį Babilonijos gyventoją, kurs aną vaizdą išdirbęs buvo. Betgi metuose 1898 visai netyčia surado penktąjį Jupiterio palydovą. Ir dabar kaži katrą reikėtų pašiepti? Vienok, kas nepaseka tų dalykų, tas apie tai nieko nepatiria. Mat mūsų mokslininkai nemėgsta skelbti savo klaidas. Ir tik vis girdėti, kiek aukščiau už senų laikų mokslą mūsų mokslas esąs iškilęs.

Bet viename dalyke mūsų laikų mokslas labai skiriasi nuo senovės mokslo. Jisai pirm viso naudojamas žmonių gyvenimui smaginti. Senovės mokslas vyriausiai turėjo tą tikslą: žmogaus dorą tobulinti ir žmogų, kiek jisai išmanyt įstengė, paakint ant to, kokią vietą jis užima Visumos gyvenime. Nebuvo tuomet labai svarbu, kad kiekvienas žmogus „mokytas“ būtų, bet pirmiau, kad jis doresnis, žmoniškesnis taptų. Tada jam ir buvo mokslas teikiamas.

Būdavo senovėje tame ypatingas būdas atbojamas. Kurs norėjo mokslo įgyti, turėjo pirma parodyti, jog jis yra doras žmogus. Toliau reikėjo ir tos doros tvirtumą patikrinti. Anais laikais mokslas suteikė dar daug daugiau galybės negu šiandien. O nedoram galybės duoti yra kitus pasmerkti žuvimui.

Todėl pirm viso buvo dora mėginama. Tada „įšventino mokinį į žinojimą“. Jis išmoko savo asmenyje suprasti dvasinį žmogaus klestėjimą, kurs artimiausiame sąryšyje stovi su žmogaus dora. Kuo doresnis žmogus, tuo jis išmintingesnis. Taip mokinys tapo dvasios žmogumi. Ir tiktai jam tokiu, tai esti šventu, esant, jam teikiamas būdavo ir mokslas apie Visumos sąrangą ir Visumos klestėjimą [3].

Tada toks mokinys galėjo ir kitus mokinti. Ir jis buvo garbinamas beveik kaip žmonijos mokytojas. Jis buvo „dvasiškas“ ir buvo pranašas. Vienok nežinėliams jis neteikė bet kokio mokslo. Ypačiai jis juose neskleidė mokslo apie gamtą ir jos galias. Vienat jis jiems aiškindavo, kaip žmogus galėtų spręsti savo gyvenimo uždavinį ir tobulėti.

Tokie mokslai buvo užrašomi ir žmonių labai garbinami. Gana daug jųjų išliko lig šios dienos. Yra tai mūsų „šventi raštai“. Juose apie gamtą ir apie regimą pasaulį taip kalbama, kaip rodos, kad yra. Išmintingajam viskas, kas pragaišta, ir visas pasaulis, tėra tik vaizdas. Todėl jam ir ne taip labai svarbu, kas tame vaizde darosi.

Bet kad didiejie žmonijos mokintojai žinojo, kaip Visuma surengta, tai nebegal būti abejojama. Reikia tik nors mažumą senovės mokslą tyrinėti. Visai paskutiniuose metuose mokslininkai labai nustebo matydami, jog senovės šventyklos, paveikslui, ir Egipto piramidės, statytos pagal mastus, kuriuose pasižymi įvairios Visumos sąrangos tolybės.

Pagaliau kyla ir klausimas, kurs to senovės mokslo šaltinis buvo. Paprastai tikima, būk tegalima ką nors sužinoti vienat kūno jusnimis (1 Kūno priemonės kam nors pajusti, patirti) tyrinėjant. Ramus mėginimas savo žinojimo parodo, jog taip nėra. Yra žinių, kurios jokiu būdu negali būti jusnimis patirtos ir niekaip negal būti prirodomos tikromis. Tačiau jos labai pasižymi tuo, kad jos daug tikresnės už visas žinias, kurios jusnimis įgytos. Tokios žinios yra, paveikslą imant, visos tos, kurios moksle aksiomomis vadinamos. Viena kasdieninių yra ta, kuri kiekvienam apsireiškia žodžiu: Esmi. Tam lygios žinios žmogui kartais pareina, lyg jam koks žaibas staiga sušvistų. Apie tokį sušvitimą kalba visi didžiausiejie žmonijos mokslininkai, kaipo, paveikslui, Niutonas, Kepleris, Faradėjus ir t. t. O šitas sušvitimas ir regėjimas randasi kuo veikiau, juo daugiau žmogus yra mokytas ir doras. Žmogui doroj pakilus, sušvinta vis daugiau išmintis. Galiausiai žmogus pasiekia būtį, kurioje jis nuolatai išminties šviesoj gyvena. Tada jam tereikia regėti, menkiausiejie dalykai atveria jam giliausias gilybes, ir jis kuo geriausias žinias turi apie Visumą ir visus gyvenimo slėpinius.

Tokia dvasios būtis ne taip lengvai įgyjama. Bet jinai yra senovės mokslo šaltinis. Šiandien mokslas nori remties kuone visai gal tik tuo, kas jusnims prieinama. Ir dvejopas žinojimo šaltinis tūlam visai nėra žinomas. Tačiau ir šios dienos svarbiausiosios žinios pareina iš ano šaltinio, iš kurio ir senovės mokslas savo žinias sėmė. Tokiu būdu garsusis prancūzas Lamarkas savo mokslą apie evoliucę buvo įgijęs, o todėl kitas mokslininkas, būtent Kiuvjė, apie tą mokslą sakė, kad jisai esąs visiems patyrimams priešingas ir negalįs būti iš patyrimų išvedamas. Tačiau ta žinia vėliau buvo randama tikra. Mokslininkui Kiuvjė tuomet reikalingųjų patyrimų trūko; bet ir Lamarkas jų neturėjo. Todėl sakoma jį žinojus intuityviai. Tokiu jau būdu įgytas yra ir senovės išmintingųjų žinojimas. Iš jo pareina senovės mokslas. 


 SĄRANGA VISUMOS VIDUJE

Paskutiniais amžiais (šimtmečiais) Europos žmonės pradėjo geriau suprasti ir gamtos gyvenimą. Ir vis daugiau pradėjo naudoties gamtos jėgomis. O jas stropiai tyrinėjant, kartais visai iš netyčių prasivėrė mokslininkams Visumos vidus. Ir kaip pirm to iš lengvo augęs buvo Visumos paviršiaus sąrangos supratimas, taip šiomis dienomis pradeda atsirasti supratimas jos vidaus sąrangos.

Paskutiniu laiku pasisekė visokie išradimai. Žymūs pirm visų pasidarė tie, kuriems elektriką buvo naudojama. Jau seniau mokslininkai sakė šviesą esant ypatingos, labai smulkios, Eteriu vadinamos materės reiškiniu; tasai Eteris pildąs begalinę erdvę ir skverbiąsis per visus daiktus, net per kiečiausius. Vienok šis mokslas rodės negana patvirtintas. Bet vis daugiau mėginant elektrikos ypatybes, jis pradėjo įgauti visai nebeabejojamą pagrindą. Teko profesoriui Rentgenui ypatingas išradimas. Pasidarė žinoma, jog yra neregimų elektrikos spindulių, kurie per viską spindi. Toliau kiti mokslininkai išrado, kad neregitniejie spinduliai gana įvairūs yra, kad vieni tūlų daiktų sulaikomi arba nors užgaunami, o kiti ne. Ir gana gerai šiandien pažįstami su savo ypatybėmis α , β ir γ spinduliai.

Tuomet visai naujas dalykas tikrėjo. Numanant, kad Eteris yra, pasidarė numanu ir tai, kad už regimosios gamtos yra neregima2 (Žymus tame mokslas anglų mokslininko Faradėjaus.), būtent Eterio sritis. Bet kas lig šiol nebuvo gana tvirtinta, dabar nebesiliko abejojime. Vis aiškiau pasirodo, kad Eterio sritis esti tikrenybė. Be to, dar matoma, kad Eterio sritis yra tikrasis visų regimos gamtos jėgų šaltinis. Šviesa, šiluma, elektrika ir t t. nėra paprastosios materės reiškiniai, bet Eterio. Regimoji gamta tėra tų jėgų veikimo dirva [4],

Taip dabar dvi Visumos sriti yra žinomi: fizikinė, arba regimoji, ir eterinė, arba neregimoji. Šios dienos mokslas su tomis žiniomis visai nauju taku žengia Visumos sąrangai pažinti. Ir jisai stovi prie vartų neregimo, dar neištirto Visumos skyriaus, prie angos galybių ir jėgų gamtos.

O kas apie šitą Visumos skyrių yra žinoma, tat patvirtina senovės mokslą. Dabar jisai jau geriau suprantamas ir vis daugiau yra atbojamas. Ypačiai kaip didesnė dalis Indijos šventų raštų ir slėpiningo mokslo Europos žmonėms teko [5], Gana ilgai tas mokslas buvo tyčia slepiamas. Kaip jau kartą sakyta: mokslas suteikia galybę; o žmonėms paduotas, tūliems gal tapti pavojingas, kaip kūdikiui ugnis. Betgi dabar, žmogui priėjus galybių sritį, reikia jam gilesnį Visumos supratimą žadinti, jeib jis, suprasdamas savo vietą Visumos gyvenime, galėtų ir doroj tvirtėti.

Bet slėpiningasis senovės mokslas dvasios žvilgiui dar daug giliau atveria Visumos gelmes. Sako, kad kaip Eteris yra visų gamtos jėgų versmė, taip yra už Eterio dar aukštesnė sritis, kuri sanskrito žodžiais vadinama Kama-Prana [6] ir iš kurios pareina gyvybės reiškiniai, kaip jie augmenyse pastebimi.

Šiluma ir dažnai šviesa, paveikslui, tesiranda, kad regimoji fizikinė materė arba Prakriti [7] stojasi po Eterio veikimu. Augmenyse jau sutaria trys sritys: būtent Prakriti, Eteris ir Kama-Prana.

Vienok tuo dar neaprėpta visa Visuma. Dar galima giliau į ją žvelgti. Už srities Kama-Prana yra sritis Kama Manas [8]. O žemesnėms su ja sutariant, ji per jas visas apsireiškia. Taip įvyksta proto reiškiniai. Ir pavidalai keturių Visumos sričių sutarimo yra gyvuliškiejie. Aukščiausioji tųjų jėga yra protas.

Bet ir tuo dar nėra Visumos pagrindas pasiektas. Turint gana skaistų dvasios išmanymą, aiškėja ir tolimesnis žmonijos Išmintingųjų mokslas. Sako, kad už keturių materinių sričių yra trys dvasinės. Aukštesnė už protingają sritį yra meilės sritis. Sanskrito žodis jai yra Manas [9], tai esti manymas. Kiek sąryšio čia su meile yra, negalima trumpai pasakyti. Už tos srities yra išmintis arba sąžinės, šviesos sritis, sanskrito žodžiu vadinama Buddhi [10]. O viskas randasi Dvasioje, sanskrito kalboj vadinama Atma [11]. Atma-Buddhi-Manas – tai tos trys dvasinės sritys, iš kurių spindi pirmiejie mažesni ir didesni reiškiniai žmonėse, jiems esant tais gyviais, kuriuose yra visos sąlygos, jeib septyneriopa Visuma galėtų jais apsireikšti ir juose visos jos sritys gražiame aidėjime sutarti. 


 SUSITIKIMAS VISUMOS VIRŠAUS IR VIDAUS SĄRANGOS

Visi šitie aiškinimai suteikia tik trumpą žvilgį į Visumos sąrangą. Ir todėl negali išeiti iš jų gyvas numanymas to, kaip iš tikro Visuma sukurta. Bet, einant noriai tolyn, supratimas tam vis daugiau skaidrės. Nemenką pagalbą turbūt skaitytojui suteiks ir priešakyje padėtas vaizdelis.

Prasidedant vėl su paviršiaus sąranga, ji dabar dar geriau galės būti išmanoma. Bet pirm viso reikia vieną dalyką suprasti. Sakoma paprastai žemę esant tat, kas po mūsų kojomis esti, būtent žinomasis didysis rutulys, ir mus gyvenant ant jo. Ir visi mokslo duodami mastai vis tik šitą rutulį mastuoja. Vienok tasai nėra visa žemė; jis tik tėra mažasis visos žemės branduolys, kurs oro visiškai apsiaustas. Nuo oro viršaus per žemės vidurį skersinis jos mastas turi 80 000 km ilgio. O viduriniui branduolio skersiniui teesant 12 724 km, pasidaro aišku, jog žemę apgobiantis oras yra labai didė žemės dalis. Todėl ir negalima sakyti, kad mes gyveną ant žemės. Mes gyvename žemėje apie 6000 km nuo paties vidurio, o 32 000 km nuo viršaus.

Šita žinia gal pasirodo ir ne taip svarbi. Bet ji yra viena pagrindinių, norint suprasti Visumos sąrangą. Yra žinoma, kad negalima nuo tvirtosios žemės iškilti toli į aukštį. Aukštai ore paprastosios gyvybės nėra. Ir taipo-jau giliai žemėje nėra galima gyventi žinomiems gyviams.

Žemėje yra gyvenimo sluoksnis, būtent čia, kur kietuma, skystuma ir garai susitinka. Iš jo negali joks gyvis, joks augmuo išeiti. Abišaliai to sluoksnio yra toks žemės ypatingumas, kad pragaišta visi gyviai, kurie tolinasi iš ano sluoksnio. Oro aukštybėje yra per šalta, o žemėje per karšta.

Berods paprastai sakoma, kad oro sluoksnio storumas nežinomas. Vienok jis gali būti žinomas. Reikia tik geriau pastebėti žvaigždininkams žinomus įstatymus. Garsusis žvaigždininkas Kepleris parodė įstatymus, kuriais planetos skrenda aplink saulę. Iš tų įstatymų galima planetų didumą atsekti. Ir tokiu būdu ieškant žemės didumo, išeina minėtiejie mastai. Kuris su anais mokslais susipažindins, tas pamatys, kad taip yra. Šišon negalims daiktas platesnius išrodymus pateikti.

Tolyn einant ir kitas dar dalykas reikalauja atbojimo. Yra tikima, būk Eteris pildąs begalinę erdvę; žemė, planetos, saulė ir kitos žvaigždės plaukiančios Eteryj. Senovės mokslas tat laiko klaidingu. Berods kad iš žemės arba, paprastai sakant, iš oro iškilti galėtume, pasijustume tyriame Eteryje. Žemė skrisdama plaukia jame kaip koks po vandenimi panėręs laivas. Bet kadangi Eteris yra tokia smulki materė, kad per viską persiveržia, ir per geležį ir akmenį, jo yra ir žemėje. Todėl, taip, kaip žemė Eteryje, taip jis žemėje yra.

Greta su žeme plaukia Eteryje ir kitos planetos, skriejančios aplink saulę. Ir vėl čia reikia ypatingą dalyką pastebėti. Planetos laikosi prie saulės kaip paprastai žinomi gyviai ir augmenys prie žemės. Planetos skrenda tikrame Eterio sluoksnyje, kaip gyvi daiktai ant žemės gyvena savo sluoksnyj. Šita Eterio dalis prie saulės priklauso kaip oras prie žemės. Visas Eteris yra labai didis rutulys, kurio branduolys yra saulė. Tikrame tolume nuo to branduolio ir nuo rutulio viršaus plačiame sluoksnyje eina planetų gyvenimas.

Eteris savo rutulyje ne visur lygus, visai taip, kaip ir žemės materė nėra visur ta pati. Tas Eterio sluoksnis, kur skrenda planetos, yra pilnas ypatingo Eterio, kurs vadinamas veikiančiu Eteriu. Ir tasai tai gamina gamtos jėgų  reiškinius  ant  žemės.  Eterinio  rutulio branduolys, tai esti saulė, turi kitokio Eterio. Jis vadinamas statišku Eteriu, tai yra toks, kurio dalys pradeda atsiverti veikimui. Jokiu būdu saulė nėra ugninis rutulys, kaip tūli mokslininkai tiki arba nors lig šiol tikėjo. Jei galima būtų nuo žemės pakilti į erdvę tarp saulės ir žemės, nematytume saulės. Ji savo jėgas, būtent šviesą, šilumą ir t. t., tiktai žemėje apreiškia. Eterio veikimai paprastu būdu tepajuntami planetos materėje. O kaip jau esame matę, toji tėra skirtame Eterio rutulio sluoksnyje. Žemė ir kitos planetos iš tikro ir nėra po saule, bet saulėje, būtent didžiame Eterio rutulyje, kurio branduolys yra pati saulė.

Šitas eterinis rutulys yra labai didis. Tačiau jis ne pildo visą begalinę erdvę, bet apsisukdamas rieda tolyn ir skrenda aplink kitą saulę, kaip jau žvaigždininkas Heršelis buvo spėjęs. O kaip visos planetos Eteryje aplink saulę sukasi, taip Eterio rutulys su visu savo turiniu greta su kitais tokiais rutuliais yra dar smulkesnėj materėje, sanskrito kalboj vadinama Kama-Prana. Ta materė taipojau laikosi didžiame rutulyje, kurio branduolys yra minėtoji žvaigždė Alkionė.

Eterinis rutulys apsisuka vieną kartą laike, kurs ilgiau trunka negu 20 000 metų. Ir, skrisdamas aplink Alkionę, jis pabaigia savo ilgąjį bėgį vieną kartą 8640-yje milijonų metų. Tuos skaičius jau seniau mūsų amžiaus žvaigždininkai surado.

Šis savo didume vos numanomas Kama-Prana rutulys yra dar smulkesnėj materė j, kuriai sanskrito žodžiu du Kama-Manas vartojamu. Ji taipojau laikosi rutulyje su savo branduoliu. Vienok tasai nėra regimas. Kama-Manas yra tokia smulki materė, jog nebegali veikti jusnis.

Rutulys Kama-Manas jau lyg nebėra materinis. Tačiau jis vis dar skaitomas prie materinės Visumos ir yra srityje, kuri turi būt vadinama dvasine. Čia jau ir nebėra kalbos apie laiką ir erdvę. Nors šiek tiek sąmoningu būdu pakildamas iš materinės būties, kiekvienas nujaučia, kaip tuomi laikas ir erdvė pradingsta.

Šita dvasinė sritis yra trejopa, kaip jau kartą sakyta. Atma-Buddhi-Manas, arba Dvasia, Šviesa, Manymas, arba kitais žodžiais: Visagalia, Išmintis ir Meilė. Tat yra Visumos pagrindas.

Visa Visuma yra švytėjimas septyneriopos šviesos, septynių spalvų, ji yra suskambėjimas septynių balsų. Iš Vienybės viskas kyla ir susiskaldo į nesuskaitomus spindulius. 


 VISUMOS SRIČIŲ SUSIPYNIMAS 

Po tokio pakilimo į begalines tolybes svarbu matyti ir mažiausiame regimos materės krislelyje, kaip Visuma surengta. Šios dienos mokslas gana gerai jau šiuos krislelius yra ištyręs. Labai maži materės krisleliai, kaip žinoma, yra helėnų žodžiu – atomais3 (Daugiau apie tai 4 „Darbymečio“ num. 1921 mt) vadinami. Jie nieku būdu nėra matomi, neigi žiūronu. Ir lig šiol jie tik tebuvo vaizduojami. Bet paskutiniais laikais ištirta, kad ir atomas yra sudėtas daiktas. Aplink jo vidurį skrenda vienas ar ir daugiau krislelių, kurie vadinami elektronais. Norėdami aiškint, kokiame santykyj regimos materės atomas su Eteriu randasi, galime sakyti jį esant sutirštėjusių Eteriu.

Bet regimos materės atomas ne tiktai pasidaro iš Eterio, jis ir yra nesutirštėjusio Eterio apsiaustas, pats būdamas labai maža varpstis. Ir tokiu būdu jisai prilygsta didiems padangių rutuliams, kurių kiekvienas savo atmosferą, savo orą, turi. Ir vienas atomas su kitu lygiai taip susisiekia Eteriu, kaip žemė su kitomis planetomis ir su saule. Visi tarpai visur pilni tyro Eterio. O kadangi atomai taip be galo maži yra, galima sakyti, kad sulig savo didumu jie taip toli nuo viens kito, kaip vienas padangių rutulys nuo kito. Įsivaizduojant regimą materę jos atomų būtyje, ji atrodo išbarstyta kaip žvaigždės ant dangaus. Vienok atomai yra tamsūs, o Eteris šviečia.

Tiek iš šios dienos mokslo. Senovės mokslas eina tolyn ir privesdamas mus prie Eterio atomų sako, kad čia tas pats dalykas atsikartoja, kurs pastebimas buvo prie regimos materės atomo. Kiekvienas Eterio atomas yra vidurys didžio Kama-Pranos atomų susijungimo, ir jisai plaukia Kama-Pranos jūrose. Toliau Kama-Pranos atomas plaukia Kama-Manasiškoj materėje. Bet aišku yra, jog čia nebegali būti kalba apie erdvę. Nėra galimybės tai būsenai įsivaizduot. Reikia stačiai regėti. Ką tai reiškia, tat gal aiškės iš to, kas toliau atgal pasakyta apie tai, kaip senovėje gilesnės žinios buvo įgyjamos.

Taip visa keturiopa materė, kaip tuotarp sakysime, yra kiekviename materės spuogelyje. Bet toliau žiūrint ir galima sakyti, kad visur ir visame yra Manas, Buddhi ir pagaliau Atma. Primint reikia, kad minėtoji keturiopa materė yra senųjų helėnų elementai, būtent žemė, oras, ugnis ir vanduo.

Iš viso to matoma, kad septynios Visumos sritys nesiranda kiekviena atskiroj vietoj, bet vis viena kitoje. Kaip Eteris spindi ir per kiečiausius daiktus, taip spindi Kama-Prana per Eterį ir regimąją materę; Kama-Manas per Kama-Praną, Eterį ir paprastąją materę; ir t. t. O šis spindėjimas smulkesnės materės pasidaro žinomas, kaip veik stambesnioji jai daugiau prisitaikina. Sis prisitaikinimas yra būtina sąlyga, be kurios reiškimas iš aukštesnės Visumos srities nėra galimas. Yra įstatymas, kurs visur, visose srityse pastebimas.

Tasai šiek tiek ištirtas ir šios dienos mokslo, ir savo būdu pagrinduojamas. Senovės mokslas regimai aiškesnis. Sako, aukštesnioji sritis tiktai tada apsireiškia žemesnio-joj, kad šitoji nepasilieka sau atskira, kas, aplamai imant, taipojau galima, bet kad ji sutaria su aukštesniąja.

Paveikslui, kad kokią nors geležį į ugnį įdedi ir tuo jos atomus į greitesnį virpėjimą įvarai, tada per ją veikiai apsireiškia Eteris, būtent randasi šiluma ir pagaliau šviesa.

Sutariant fizikinei materei, arba Prakriti, su Eteriu, pasirodo vadinamosios fizikinės jėgos, šiluma, elektriką, šviesa ir t. t.

Sutariant sritims: Prakriti, Eteriui ir Kama-Prana, randasi gyvybės reiškiniai: augmenų ir visų kitų pavidalų augimas.

Sutariant sritims: Prakriti, Eteriui, Kama-Prana ir Ka-ma-Manas, pasirodo proto reiškiniai. Ir t. t.

Eterio jėgos ir Pranos reiškiniai prieinami kūno jus-nims. Bet protas tėra tik protui numanomas. Kas aukščiau už jį stovi, tą vėl jis pasiekti negali. Išminties ir sąžinės dalykai arba išmanymas ir dora tiktai išminties jėgoms prieinami.

O jeib šį svarbųjį dalyką gerai įsikaltume, kartosime, kad aukštesnioji sritis tik tada gal kuo aiškiau apsireikšti, kada žemesnioji kuo daugiau jai gretinas, jai pasiduoda. Aukštesnioji gali tik tada žemesniąją tarsi savęspi traukti, į save priimti ir savo jėgomis žemesnioje srityje būti galinga. Be šito susivienijimo jokie aukštesni apsireiškimai nėra galimi.

Tas įstatymas ne tiktai gamtos gyvenime pastebimas, bet  dar aiškiau doros, išmanymo ir tikybos dalykuose.

Žinodami, kokiu būdu susitinka visos Visumos sritys, ir matome, kiek teisingas yra paskiausiųjų laikų mokslas. Lig tol buvo sakoma, būk iš materės atsiranda gyvybė, jausmai, geismai, mintys ir t. t., kaip kokie tarsi garai. Dabar jau tūli mokslininkai sako, kad nieks negali iš materės apsireikšti, kas čia nėra paslėpta. Jos slėpiniai apsireiškia tam tikroms sąlygoms veikiant. Ir dvasia gali pasidaryti ryški tik tada, kad tam reikiamos sąlygos yra duotos. 


 VISUMOS SRITYS SAVO ESMĖJE 

Iš visų šių išdėstinėjimų turbūt aiškėja, jog Visumos sritys, jos apsireiškimų skyriai, yra kaip kokie kopėčių tarpai nuo vienos papėdės lig kitos. Žemiausias skyrius yra regimas pasaulis, regimoji materė, o pagaliau prieiname Dvasią, pasiekiame Atmą. Nėra čia niekur spragos viskas labai gerai sutvarkyta. Ir kiekviena aukštesnė sritis, kaip sakyta, skiriasi nuo žemesnės srities tiktai savo materės smulkumu. Ir jau dabar galima sakyti, kad nėra dalykų, kurie būtų įvairūs, bet pats Vienumas parodo savo esimą įvairiu būdu Vienumas apsireiškia Visumoj kaip Atma, kaip Buddhi. kaip Manas ir t. t. lig Eterio ir regimos gamtos, sučiuopiamos materės, arba Prakriti.

Kas tas Vienumas, to nieks suprasti negali ir nieks negali to išmanyti. Jis visokiais vardais vadinamas. Bet kas vardas, jeigu nėra supratimo? Tasai Vienumas tegal pats save žinoti. Vienok tat jau įmanytinai suprasta, kas tie įvairūs jo apsireiškimai, kas Visumos sritys arba jos skyriai savo esmėje yra.

Sis supratimas paaugo tik paskutiniais 30 metų. Bet ir seniau jau tūli gamtos fenomenai, arba matomybės, buvo savo esmėje ištirtos. Bene visų pirmiausia buvo pastebėta, kad viskas, kas girdima, yra ypatingas oro judėjimas. Kada tame virpėjime graži tvarka yra, arba – helėnų žodžiu, – ritmas, tada tokie virpėjimai vadinami balsu, arba skambėjimu. Toliau suprasta, jog ir švietimas yra virpėjimas; suskaitė net greitumą tų švietimo virpėjimų, kurie mums pasirodo spalvomis. Galiausiai bandė vienas bei antras mokslininkas ištirti ir tą, kas pati mate-rė būtų. Ir tai atrado, jog ir toji yra virpėjimas kokio nežinomo daikto. Kietoji materė yra virpėjimas vieno greitumo, skystoji jau yra greitesnis virpėjimas, o už ją dar greičiau virpa materė oro būtyje.

Tada vienas ir kitas mokslininkas ėmė ir tyrinėti, kokis gentiškumas būtų tarp fizikinės materės ir Eterio. Tr labai didį pastebėjimą rado Londone anglo Lodžo mokslas, būk iš labai greitų Eterio šmotelių sūkurių pasidaranti fizikinė materė. Tam mokslui buvo labai pritariama. Vienok jame tik pabota viena Visumoj veikianti jėga. O jų yra dvi, būtent pritraukimo ir paspyrimo jėga. Į tai atsižiūrint, ans mokslas rodosi neteisingas. Vienok jis gana svarbus, kadangi jame primąkart ištarta, kad regimoji materė gaminasi iš Eterio.

Šiandien žinoma, kad Eteris tas pats dalykas kaip fizikinė materė. Tik jame virpėjimas greitesnis. O senovės mokslas sako, kad kitų Visumos sričių materė kiek aukštesnė, tiek ji greičiau virpanti, tiek esanti gyvesnė. Arba prasidedant iš aukšto, galima sakyti, kad, įsikūrus dvasinėms Visumos sritims, nežinomasis. Tat apreiškė aukščiausiąją materinę būtį, arba Kama-Manas, ypatingu virpėjimu. Iš tojo į menkesnį greitumą persikėlusi dalis yra Kama-Prana; viena tosios dalis pasidaro Eteriu, ir jojo dalis Prakriti, tai regimoji materė.

Taip kalbant, rodosi beveik, tarsi neigiama Visumoj gyvybė, sąmonė. Bet reikia atsiminti, kas sakyta apie aukščiausias Visumos sritis, ir kad jos ir per žemiausias reiškiasi. Toliau ir to, kad jau Eteris turėtų veikiau jėga būt vadinamas, o ne matere. Ir tuojau bus numanu, kad Visuma yra gyva.

Labai dažnai Visuma palyginama su skambėjimu. Žinomas dalykas yra balsų dalinimas į skyrius, vadinamus oktavomis, kurių kiekvienoj yra septyni balsai. Taip Visuma esanti dalyta į septynis skyrius, o kiekvienas jų vėl į septynias dalis. Bet visos jos ir visi jie yra Amžinybėje, ir vienas gyvena kitame jo netrukdydamas, kaip ir visų oktavų balsai kartu skambėdami viens kito neužgauna ir netrukdo. Bet vienas ar kitas aiškiau gal būti girdimas. Iš tokio atžvilgio pasidaro ir suprantamas tas Rašto žodis: „Pradžioje buvo žodis. Visi daiktai juo padaryti.“ Ev. šv. Jon. I, 1 ir 3.

Visumai atsiskleidžiant, kaip aiškinta, radosi vis didesnis įvairumas, didesnis susiskaldymas. Kiekviena žemesnė sritis yra tarsi koks didesnis dvasios sutirštėjimas, koks pačios gyvybės sustingimas. Ir mūsų žinomoji gamta, žiūrint į jos materę, yra didžiausio gyvybės sustingimo laipsnis.

Šitoj žinioj apie Visumos atsiskleidimą arba įsikūrimą susitinka senovės mokslas su žinomu Kanto-Laplaso mokslu [12]. Ir tame sakoma: Visuma radosi iš labai smulkios materės būties, kuri ypatingu virpėjimu pavidalais pasidarė ir sutirštėjo. Bet, lyginant šį mokslą su senovės mokslu, jis yra vos kibirkštėlė žinojimo ugnies ir todėl nedaug tepasako.

Kaip Visuma radosi, taip ji vėl ir gaiš. Kaip veik žemiausioji jos sritis susilies su aukštesne, jau ir nebebus regimosios esamybės. Tada jau Eterio sritis bus žemiausioji. O jai pakilus ir susitikus su Kama-Prana, jau toji tada žemiausioji. Pagaliau visa sugrįžta į pradžią, iš kur visa parėjo. Dvasia yra viskas. Ir materę galėtume pavadinti dvasia – sustingimo būsenoje. Yra tik vienas Vienumas. Nėra priešingumo tarp dvasios ir materės.

Visumos atsiskleidimas yra „įkūrimas dangaus ir žemės“. Grįžimas į pagrindinę būtį yra tat, ką vadiname pažanga, kilimu, evoliucija. O kaip ans atsiskleidimas truko nesuskaitomus amžius, taip ir šis kilimas, grįžimas, vyksta tokiu neišmąstomu laiku.

Aiškaus pastebėjimo čia yra vertas tas dalykas, kad grįžimas žemesnės srities į aukštesnę prilygsta atsigavimui, pabudimui, grįžimui į gyvesnį gyvumą. Visumos įsikūrimui esant lyg dvasios įmigimui arba numirimui, tad yra kilimas, evoliucija, jos prisikėlimas.

Senovės mokslas palygina šitą be galo didį atsitikimą dar ir su iškvėpimu ir įkvėpimu. Jis amžinybėje kartojasi. Žinoma yra, kaip keičiasi dienos ir naktys, vieni metai su kitais. Tokių ir yra didesnių bangavimų. Visų didžiausias prasidėjo Amžinajai Priežasčiai atskleidžiant Visumą. Jis pasibaigs, Visumai sugrįžus į pradžią. Mažesniejie bangavimai yra tarsi to didžiojo įvykio atsidūsėjimai. 


 ATSKIRŲ GYVIŲ GAMINIMAS IR TOBULĖJIMAS 

Visuma tapo, kaip parodyta, virpėjimu, arba, geriau sakant helėnų žodžiu, ritmu, kurs kilo iš amžinos esties. Šitame ritme yra dar ir mažesnių ritmų. Ir taip apsireiškia Visumos sritis ir tų sričių skyriai, kurie šišon vos buvo menami. Kartu su šitų didžiu ritmu teka naujas ritmas per Visumos sritis. Ir jisai yra tat, iš ko gaminasi atskiri pavidalai, gyviai. Viskas yra ritmas iš amžinosios esties. Taip sako ir Lao Dzė, kinų išminčius (600 pirm. Kr.), kalbėdamas apie Dao, kas reiškia Dievą [13].

Atskirus pavidalus gaminąs ritmas gali būti palyginamas su spindėjimu, kurs liejasi iš Visumos gilybės. Tasai spindėjimas savo šaltinio artybėje yra vienybė. Toliau jisai skiriasi daugiau į atskirus spindulius. O kaip saulės spindėjimas sukelia debesis ir jos spinduliai sutelkia dujeles į ypatiškus pavidalus, – atsiminkime ir kaip skambėjimo virpėjimai sužadina ypatiškas figūras, – taip ir tas spindėjimas iš Visumos esmės kuria pavidalus, gyvius. Ir kaip Visuma, susikūrusi savo dvasinėse srityse, apsireiškia iš lengvo ir žemesnėse, būtent materinėse, taip ir tų pavidalų srovė iš lėto vis toliau nukyla į žemesnę būtį, į daugiau materinę.

Pirma susikūrusiejie pavidalai yra dvasiniai, tada jie vis daugiau sustingsta, ir pagaliau jie mūsų pasaulyje te-siranda mažiau arba daugiau sukietėjusioje būtyje. Vienok ne visa gyvių srovė žygiu susivokia tame pačiame Visumos skyriuje. Randasi tos srovės srityje Kama-Manas, kaip ir srityje Kama-Prana ir Eteryje. O ten gyviai, kaip gyvesni už tuos, kurie jau pasiekę žemiškos materės būseną, taip jie ir skaitlingesni. Šios dienos mokslas sako, kad regimoji materė susidedanti iš 92 elementų4 (4 Kad šitie elementai nėra visiškai atskiri daiktai, parodo paskutinių laikų išradimai. Iš elemento Radium darosi, pav., elementas Helium) [14], o Eteris iš kokių 200. Taip ir desties su gyviais. Vis reikia omenyj turėti, kad kaip kiekviena Visumos sritis sau yra pastovi kaip tikras Visumos skyrius, taip kiekviena ir tur sau skirtus gyventojus.

Lig šiol minėta gyvių srovė tarsi tolinasi savo būtyje nuo Visumos versmės. Jos grįžimas yra ans kilimas, kurį tyrinėja šios dienos mokslininkai ir kurį jie gana teisingai aprašo kaip pavidalų tobulėjimą, prasidedantį su mineralais ir žengiantį tolyn per augmeniją lig gyvuli jos, kuriai ir žmogų priskaito.

Pavidalai tobulėja, varomi minėtojo ritmo arba spindėjimo, kurs veikia ypatingu įstatymu, sanskrito kalboj vadinamu Karma [15], o paprastai apie jį kalbama kaip apie Dievo valią arba kūrybos galią. Jos veikimas ne taip lengvai pamatomas. Sunku yra smulkiame ir pinkliame audime susekti gijeles, bet nesulygytinai sunkiau atsekami yra Karmos keliai. Vienok jos veikimo tikslą galima numanyti. O tasai, trumpai pasakius, toks: Iš nežinomos Vienybės per sapnuotąjį tūleriopumą pasiekti sau žinomąją Vienybę.

Tam suprasti reikėtų platesnio išdėstinėjimo. Tuo tarpu tai nėra galima. Tik į tą reikia dabar paakinti, kas jau kartą minėta, būtent kokia ta regimo pasaulio pavidalų pažanga yra, kas su ja pasiekiama.

Minėto ritmo, arba Karmos, varomi pavidalai tobulėja ir tokią būtį pasiekia, kad susitinka su aukštesne sritimi. Tada ji yra lyg kokia priemonė aukštesnės gyvybės arba ir tik jėgos apsireiškimui. Iš aukštesnės srities žemesniosios srities pavidalas gauna tarsi sau sielą (dūšią). Ir jis nebėra daugiau gyventoju tiktai vienos srities, betgi jau dviejų. O aukštesnės srities ypatybė lyg traukte traukia tada aukštyn žemesnės srities dalį, kuri yra pavidalas, kuriame įvyko dviejų Visumos sričių susivienijimas.

Imkime paveikslą! (Vokiečių mokslininkas Fechneris kalbėjo jau seniai apie augmeniu vėlę-dūšią). Augmens pavidalas yra fizikinė ir eterinė materė. Betgi šioji yra tokia, jog jau susitinka su Kama-Prana. Ir tosios dalis tad yra augmens pavidalo vėlė5. Toji į visai kitą būtį iškelia paprastąją materę. Taip vadinamoji negyvoji materė augmenyse visai kitokia pasidaro. Ji lyg verčiama būti gyva. Ir greta tuo gaivinimu pavidalas pats tobulėja. Pagaliau jis tiek yra iškilęs, kad susitinka su ypatybe iš aukštesnės Visumos srities. Augmuo gauna aukštesnę vėlę, ir taip gema gyvulys, gyvendamas nebe trijose Visumos srityse, bet jau dabar keturiose.

Šis kilimas nėra kelių metų darbas. Jis trunka tūlus milijonus metų. Yra tai Visumos pažanga, Visumos evoliuce. Mažmožiai šišon neaiškinami. Norint aplamą apžvalgą turėti, negalima įsileisti į atskirus dalykėlius.

Iš paviršiaus žvelgiant, rodos pažanga būtų pavidalų tobulėjimas. Bet žinant, kad tuo pasidaro sąlyga ir priemonė aukštesnės srities ritmui apsireikšti, aiškėja ir gilesnis evoliucės tikslas. Kuo daugiau pavidale apsireiškia aukštesnės sritys, tuo skaidriau pasirodo Visumos pagrindas. Stojasi akyse vis daugiau sąmonė. Pirmiau taiki-nasi materiniam pavidalui fizikinė jėga, tada randasi jusmas, gyvybė, toliau protas, sąmoningumas, sąmonybė.

Kas pirma vienat gyveno srityje Kama-Manas, tada srityje Kama-Prana, tada Eteryj ir pagaliau žemiškoj ma-terėje, pradeda iš lengvo gyventi srityje Prakriti, arba regimo j materėje ir Eteryj, tada tie – dviejose srityse ir srityje Kama-Prana, tada tose trijose srityse ir srityj Kama-Manas ir t. t. Taip kylantiejie gyviai užima vis daugiau Visumos sričių.

Berods pavidalai pažįstamo pasaulio sugaišta po trumpesnio arba ilgesnio laiko. O kad jų dalis aukštesnėj srityj ir ilgai dar laikosi kaip visuomet greitesniejie virpėjimai, tai tačiau ir jai prieina galas. Bet ritmas, kurs buvo pavidalą gaminęs, kuria tuojau arba po laiko kitą pavidalą, prilygstantį buvusiam. Ritmas yra tuo tarpu tarsi galingesnis tapęs atitinkamam, bet tobulesniam sutverti. Bet ta gyvio dalis, kuri susitvėrusi yra aukštesnėje srityje, neprasisklaido visoj tos srities materėje. Įvairiais pavidalais apsireiškia įvairios aukštesnių sričių ypatybės. Ir kaip pavidalai vienos gyvulių veislės prisilygsta, taip ir ta aukštesnės srities dalis, kuri jais visais pasirodo, yra viena. Kalbama todėl ir apie veislės vėlę. Toj veislės vėlėj pragaišta atskiro gyvulio dalis, kuri pasidariusi srityje Kama-Manas, bet jos išaugintos jėgos tampa veislės vėlės jėgomis. Todėl patyrimai vieno vienintelio gyvulio tampa „žinomais" ir būsimoms tos vėlės kartoms.

Vienok kuo daugiau iškilęs yra gyvulys, tuo jo veislė mažesnė. Su gyvių kilimu randasi vis daugiau skirtumų. Ir pagaliau, rodos, suprantama – pavidalui pragaišus regimoj gamtoj, gyvulys gyvens aukštesnėj, ir jo daliai čia pragaišus, liks viena dalis dar aukštesnėj įr aukščiausioj jo gyvenimo srityje – ir nebepragaiš 6 (Suprasti reikia: nebepragaiš šitame Visumos gyvenime. Pagaliau viskas grįžta Vienybėn.). Jame pasidaręs ritmas yra taip patvirtėjęs, jog su šia to gyvio dalimi veikia toliau jį vesdamas vėl gaminties žemesnėse srityse ir regimoj gamtoj įgyti pavidalą, tai esti užgimti.

Yra čia toks dalykas. Greta su gyvių tobulėjimu, kaip jis minėtas, randasi gyvenimo žinojimas, švinta vis daugiau sąmonė. Toji iškyla pagaliau iki savęs žinojimo arba sąmonybės, lig sąžinės srities. Tas iškilimas įvyksta tada, kad gyvio dalis srityje Kama-Manas tiek ypatinga tapusi yra, jog jau nebeišsisklaido savo srities materėje. Tuomet yra galimas susitikimas su dvasinėmis sritimis. Ir dabar čia randasi siela būsimajam pavidalui regimoj gamtoj. Pradeda vis daugiau prašvisti sąmonybė, „savęs žinojimas“, sąžinė. Gyvis, kurs ima gyventi, yra žmogus.

Jisai yra tas, kurs ne tik vien susideda iš dalių materinių sričių. Aukščiausia jo dalis, jo siela, yra dvasinėje srityj. Jisai, gyvendamas regimame pasaulyj, yra kartu gyventojas visos Visumos sričių.( Todėl helėnų išminčiai žmogų vadino Mikrokosmu, tai esti mažas gražus daiktas, mažoji Visuma, o ją pačią Makrokosmu, arba didžiąja Visuma.). O jo uždavinys yra ir dvasinėse srityse su pilnu žinojimu gyventi.

Žmogaus pažanga yra šito žinojimo, savęs-žinojimo, sąžinės įgijimas. Žmoguje pradeda Visumos gyvenimas savo tikslą pasiekti. Dvasia, kuri žemesnėse Visumos srityse nuskendusi yra nesižinojime, žmoguje pradeda atsigauti; ir kiekviename žmoguje ji lyg naują vidurį įgyja, iš kurio ji visą Visumą aprėpia, kiekvieną kitą vidurį savyje ir taip vėl pilną Vienumą žinodama.

Šios dienos mokslas gana gerai yra ištyręs gyvių pažangą, pavidalų tobulėjimą. Daug jisai padavęs yra apie tai žinių. Ir jis tuo tvirtina, ką slėpiningasis senovės mokslas sako. Vienok tasai skiriasi nuo jo svarbiu dalyku. Jis seniai jau tvirtino, ką šios dienos mokslas tik tepradeda suprasti, būtent, kad kiekvienas gyvas pavidalas yra visiškai tobulas. Jis pilnai apreiškia tą sąmonę, kuri iš jo veikia. Todėl ir negalima įsivaizduoti, kad driežas, aras arba žirgas galėtų būti dar tobulesnio pavidalo. Bet jis netinka šviesesnei sąmonei, arba net sielai. Tobulėjimas turėtų būti suprantamas žiūrint į sąmonę, vėlę ir sielą ir jos santykius su pavidalu.

Kitas slėpiningo mokslo tvirtinimas, kuriuo jis skiriasi nuo mūsų laiko mokslo, yra šis. Apsireiškimas iš dvasinių Visumos sričių, kurs pradeda gana iškilusiame gyvyje veikti taip, kad jis vadinamas žmogumi, yra naujas ritmas iš Visumos pagrindo, yra naujas spindulys iš amžinosios šviesos. Jis vadinamas dievišku žmogumi, aukštesne ir tikrąja žmogaus asmenybe. Su jos veikimu žmonijos kilimas eina sparčiau aukštyn negu kitų gyvių gyvenimas. Bet kuo daugiau pati žmonija dvasinga tampa, tuo daugiau darosi sąmoninga ir visa gamta, visa Visuma. Žmogus užima ypatingą vietą Visumos sąrangoj. Save pažinti turėtų kiekvienam būti svarbiausias dalykas. Apie žmogų todėl reiks dar plačiau kalbėti.

Tuotarp šitie aiškinimai gana bus verti apmąstymui. Visuma su savo nuostabia sąranga nėra koks daiktas, bet gyvas atsitikimas, didis veikimas. Gražiai apašt. Paulius rašo: „Iš Jo (Visumos pagrindo), Jame ir Jopi yra ir visi daiktai.“ Lšk. Rom. 12, 36 [16]. 


 


PAAIŠKINIMO NUMERIS

 1. Vydūno pateikiamos žinios apie Mėnulio, Merkurijaus ir Veneros sukimąsi nesutampa su šiandieninėmis. Mėnulis ir minėtosios planetos apie savo ašį sukasi: Mėnulio apsisukimo siderinis periodas – 27,32166 dienos, Merkurijaus – 58,646d., Veneros – 243d.

 2. Šiandieninė astronomija aiškina, kad Saulės sistema sukasi ne apie kitą, didesnę, žvaigždę, o apie, kaip ir visos kitos žvaigždės, Galaktikos centrą. Alkionė yra Tauro žvaigždyno Sietyno spiečiaus žvaigždė milžinė, kurios atstumas nuo Saulės 540 šviesmečių.

 3. Kalbama apie didžiųjų pasaulio religijų (pvz., induizmo, budizmo, krikščionybės, islamo ir kt.), taip pat apie religinių-filosofinių krypčių (pvz., orfikų, pitagoriečių) pirmųjų išpažinėjų organizuotas sektas bei mokyklas.

 4. Eterį Vydūnas traktuoja, remdamasis iki XXa.pr. vyravusia jo samprata, t.y. kaip filosofijos ir fizikos sąvoką, reiškiančią juslėmis nesuvokiamą hipotetinę substanciją, kuri užpildo erdvę tarp fizinių kūnų ir tarpus tarp atomų bei molekulių ir kuria sklinda šviesa bei vyksta elekromagnetinė sąveika. Eterio buvimą paneigė A.Einšteino reliatyvumo teorija, kuri išaiškino šviesos ir elekromagnetinės sąveikos principus.

 5. Turimi galvoje senovės indų literatūros paminklai: II tūkstantmečio pabaigoje – I tūkstantmečio pradžioje p m.e. sukurtos Vedos – 4 šventosios knygos (himnų, maldų, religinio ritualo formulių rinkiniai –„Rigveda“, „Samaveda“, „Jadžurveda“, „Atarvaveda“), teologiniai traktatai – brahmanai, religiniai-filosofiniai traktatai, komentuojantys vediškuosius himnus – upanišados, taip pat budizmo kanoną sudarantis tekstų rinkinys pali kalba „Tripitaka“ (sukurta V-III a.p.m.e.) bei į „Mahabharatos“ epą įėjusi populiariu induizmo šventraščiu laikoma filosofinė poema „Bagavadgita“ (sukurta I tūkstantmečio p.m.e. antrojoje pusėje).

 „Bagavadgitos“ vertimo įžanginėje dalyje (Detmold, 1947, p.13) kaip indų šventraščius Vydūnas nurodo būtent šiuos senovės indų raštijos paminklus.

 6. Kama-Prana – sąvokos, senovės indų filosofijoje reiškusios gyvybės principą. Kama sąvoka kilusi iš induizmo religijos. Šiuo vardu buvo vadinamas meilės dievas. Ši sąvoka reiškia aukštesniąją, gyvuliškąją, gyvybę, kurioje veikia aktyvusis psichikos pradas – geismingumas. Prana (sanskritiškai – kvėpavimas) – pati gyvybė, kuri grynu pavidalu reiškiasi augmenijoje. Ši sąvoka sutinkama jau „Rigvedoje“. Detaliau ji aiškinama upanišadose, kur iškeliamas kvėpavimo primatas tarp kitų gyvybinės veiklos formų. Beveik visose senovės indų filosofijos sistemose prana aiškinama ne tik kaip žmogaus gyvybinės veiklos forma, bet ir kaip kosminis gyvybės principas. Tuo aiškinimu remiasi ir Vydūnas.

 7. Prakriti (sanskritiškai – pirminis pavidalas) – viena iš pagrindinių senovės indų filosofijos sąvokų, reiškusi pirminę substanciją,, reiškinių pasaulio materialią priežastį. Sankjos sistemoje – tai visiškai; savarankiška substancija, priešinga dvasiai (purušai). Kitose sistemose, tarp jų ir vedantoje, prakriti yra žemiausioji realybė, kuri paslepia aukščiausiąją, tikrąją, realybę – dvasinį absoliutą. Vedantos atmaina advaita ją tiesiog laiko iliuzijos (majos) padariniu. Kitoje vedantos; atmainoje – višišta-advaitoje – tai mažiausiai sąmoningumo turinti žemiausia būties sfera. Pastarąja prakriti samprata iš esmės remiasi; ir Vydūnas.

 8. Sąvokomis Kama-Manas Vydūnas apibūdina protingąją gamtą. Kama reiškia gyvuliškąją gamtą, o manas (sanskritiškai – protas) – mąstymą, kaip visumos principą ir kaip žmogaus galimybę pažinti protingumą. Šių sąvokų junginiu mąstymas, protingumas pažymimas kaip gamtoje veikiąs principas.

 9. Čia sąvoką Manas Vydūnas aiškina jau kaip dvasios principą kaip gryno dvasingumo pasireiškimą žmoguje, kaip absoliuto savimonės realizacijos formą. Tai esąs ir išmanymo, ir meilės principas, nes absoliutas jo pagalba vedąs žmogų į dvasinio susivokimo viršūnes, į save patį. Toks vydūniškasis šios sąvokos supratimas yra artimas senovės indų filosofijos jogos sistemoje, taip pat „Bagavadgitoje“ išdėstytam supratimui, pagal kurį Manas esąs iš empirinio Aš ir intelekto susidedąs subtilusis jau tiesiog susijungęs su siela kūnas. Traktate „Slaptinga žmogaus didybė“ (Tilžė, 1907) Vydūnas aiškina, jog Manas, kaip meilės principas, krikščionybėje esąs išreikštas Kristaus simboliu.

10. Budhi Vydūnas supranta kaip antrąjį dvasios principą, reiškiantį pačią išminties šviesą, kuriančiąją absoliuto galią. Tą galią paaiškindamas ir kaip sąžinės šviesą, Vydūnas didžiąja dalimi rėmėsi „Bagavadgitoje“ išdėstyta šios sąvokos samprata, pagal kurią Budhi leidžia ne tik pažinti, bet ir doroviškai vertinti pažinimo objektą.

 11. Atma Vydūno filosofijoje atitinka „Bagavadgitos“ Tai sąvoką, kuri reiškia aukščiausiąją realybę – pačią dvasią, antasmenybinę jos sferą, visagalybę. Upanišadose ji sutampa su sat – būties, aukščiausios realybės – sąvoka. Atma-Budhi-Mano vienovę Vydūnas traktavo kaip krikščioniškosios Trejybės analogą.

 12. Kalbama apie pirmąsias mokslines Saulės sistemos kilmės hipotezes, kurias 1755m. iškėlė I.Kantas ir 1796m. prancūzų matematikas, fizikas ir astronomas P.Laplasas. Pirmoji iš jų teigė, kad Saulės sistema susidarė iš smulkių dalelių ir dulkių debesies, kuris sukosi apie centrinį telkinį. Antroji aiškino, kad Saulė, planetos ir jų palydovai susidarė iš greitėjančiai besisukančio ir dėl to susislėgusio dujų ūko.

 13. Čia Vydūnas remiasi viena iš žymiausių senovės kinų filosofijos krypčių daosizmu, kurios pagrindinė kategorija dao reiškia kelią, suprantamą kaip natūrali gamtos raida, kaip visuotinis pasaulio judėjimas ir kaitos dėsnis, kaip daiktų pagrindas ir jų reiškimosi būdas. Pagrindiniu pradžią daosizmui davusiu veikalu laikomas VI-V a. p. m. e. gyvenusio išminčiaus Lao Dzė traktatas „Dao de dzing“.

 14. Šiuo metu yra atrasti 109 cheminiai elementai, iš kurių 4 dar neaprašyti ir neturi pavadinimų.

 15. Karma (sanskritiškai – veiksmas, veiksmo rezultatas) – viena iš pagrindinių senovės indų filosofijos sąvokų, reiškiančių amžinąją moralinę tvarką, kuri nulemia kosminės evoliucijos raidą, taip pat individualų žmogaus likimą. Ypač svarbus vaidmuo šiai sąvokai skiriamas induizme, budizme ir džainizme. Karma čia aiškinama kaip dėsnis (jo veikimo mechanizmas neatskleidžiamas), reguliuojąs ryšį tarp veiksmų bei poelgių, kuriuos atlieka visos gyvos būtybės, ir jų pasekmių. Pastarosios traktuojamos kaip teisingas atpildas, gaunamas kitame gyvenime už gerus ar blogus ankstesniajame gyvenime padarytus darbus. Kitaip tariant, karma reguliuoja persikūnijimų grandinę, veda žmogų ir pasaulį dvasinio tobulėjimo keliu. Individualioje dvasinėje evoliucijoje šio kelio, t.y. persikūnijimų grandinės, ilgumas priklauso nuo paties žmogaus pastangų, nuo jo elgsenos moralumo kiekviename gyvenime. Vydūno filosofijoje, ypač etinėje jos dalyje, karmai skiriamas ypač svarbus vaidmuo.

16. Posakis iš Naujojo Testamento (Pauliaus laiškai romiečiams, 11, 36). Vydūnas klaidingai nurodo laiško numerį –  12-ą vietoj 11-o.

 

Шаблоны joomla скачать здесь