Pirmadienis, Gruo 09th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU

MIRTIS IR KAS TOLIAU

GYVYBĖ IR MIRTIS

Abi yra du ypatingu amžiaus dalyku. Žmogus ir kaip jų tarpe stovi. Lyg supamas jisai tarp jųdviejų. Visas jo gyvenimas su jiedviem sumegztas. Visai arti jam taip viena, kaip ir antra. Bet žvelgiant į vieną, rodosi, jog ji gili mįslis. Žiūrint į antrą, dalykas tas pats. Pradedant mąstyti apie gyvybę ir mirtį, lyg ir nebūtų nei galo, nei krašto.

Bet gyvybė nors pažįstama. Gyvendami kaip ir esame jos globoje. Tuomet ji mus kaip motina laiko ant savo kelių ir glaudžia prie savo krūtinės. O tai be galo smagu. Ir nestebėtina, kad kyla noras turėti pilną gyvybės saiką. Gyventi tai gražu, miela. Iš tikro lyg mums prigimta. Mes, mūsų esmė ir gyvybė – tai artimi gentis. Abi lyg tos pačios šaknies.

O mirtis! Kas ją pažįsta! Ji lyg koks nežinomas tamsus bedugnis. Ir tik vis laukia, kaip prarytų gyvius. Kad nors būtų žinoma, kaip mirties apsisaugojus, kur ji tykoja! Pažintume ją geriau, ir tuojau nebūtų tokia baisi. Bet ji, rodos, gyvena kitame pasaulyje ir pasilieka svetima. Kol gyvas, jos nepažinsi. O išgyvenus nėra kaip ją ištirti. Tai, kaip kad įmigdamas norėtai išvysti, kaip tai atsitinka. O žygiu esi įmigęs ir nieko nebežinai. Ir mirtis lygiu būdu neišmėginama. Pasilieka tūliems visuomet slėpiniu.

Gyvybė jau visai kas kita. Ji mus visiškai apgobia. Iš visų šalių ji žvelgia į mus. Visokiais pavidalais ji švytruoja. Saulės spinduliais ji spindi. Nesuskaitomais gėlių žiedeliais ji kvepia. Žolelėmis ji žaliuoja. Gyvulių vikrumu ir linksmumu ji linksma. O mes, žmonės! Koks čia gyvumas ir judėjimas! Kokia čia stebuklinga gyvybė! Iš tikro mes – gyvybės vaikai. Irgi gyvename gyvybės šalyse!

Betgi kas ta gyvybė? Ar ne didis slėpinys ir ji? Ne gili mįslis? Visą amžių tūlas mėgino ją atminti. Kad nors kartą ją pilnai ragauti gavus! Bet ji nuo kiekvieno lyg šalinasi. Kur yra tasai, kurs būtų gavęs pilną gyvybės saiką? Gyvybės pilnybė žmogui nežinoma. Teisybė, ji apsireiškia visokiu būdu. Betgi, žiūrint į tuos apsireiškimus, kaip veik jie nyksta! O žiūrint apskritai į gyvenimą, kiek čia negyvybės! Gyvybė šitame krašte, kurį vadinami gyvybės šalimi, pasirodo tiktai kaip pirmosios aušros švietimas po nakties. Dar visur tamsu. O silpnąją šviesą naktis slegia.

Visur, kur žmogus žvelgia, pasirodo pirma, kas negyva. Gyvybė tiktai kaip žvaigždelės spykso ant juodo dangaus. 2emė, vanduo, oras, ugnis – viskas, rodos, negyva. O kur gyvybė bando pasirodyti, čia ji greitai ir dingusi. Kas tiktai pradėjo mus savo gyvumu linksminti, tą ir veikiai turime apraudoti. Žuvo greitai, kaip viskas žūva, kas, rodės, yra gyva. Negyvybė pildo visus mūsų gyvenimo kraštus. Mirtis čia valdo.

Mirtis naikina kiekvieną gyvą daiktą. Jai neiškliūva nė vienas. Ir ant žmogaus, kurio esmė, rodės,– gyvybės gentis, ji viršų palaiko. Viskas, kas užgema, krinta jai j nasrus. Pažįstama ir miela gyvybės šalis, kurioje tūli žmonės amžių amžiais gyventi norėtų, yra iš tikro mirties kraštas.

Gyvybė jame vos kiek tegali pasirodyti. Tuojau mirtis griūva ant jos, kad ją išnaikintų. Gyvybės kraštas yra kitas, yra paslėptas. Gyvybės kraštas yra dugnas, iš kurio žinomas mirties kraštas kilo. Gyvybėje viskas guldyta, irgi mirtis ir mirties šalis. Gyvybė yra amžina padėtis, mirtis tiktai laikinė. Kaip ir galėtų būti kitaip! Gyvybė gal apsidengusi ir atrodyti kaip mirtis. Bet iš mirties gyvybė negali gimti. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU