Pirmadienis, Spa 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU

MIRTIS IR KAS TOLIAU

VYDŪNAS. RAŠTAI II

Serija „IŠ LIETUVOS FILOSOFIJOS PALIKIMO“ Vilnius „Mintis“, 1991m. Serija leidžiama nuo 1987m. Parengė Vacys Bagdonavičius. Redagavo Aldona Radžvilienė. Redakcijos vedėja Ramutė Rybelienė. Meninė redaktorė Romana Kungytė. Techninė redaktorė Rima Jodkienė. Korektorės: Irena Povilanienė, Auksė Survilaitė. Išleista 30 000 egzempliorių. 

ISBN 5-417-02913-0 UDK 1 Vi46

Antrame Vydūno raštų tome spausdinami traktatai, kurie buvo išleisti atskirais leidiniais: „Slėpiningoji žmogaus didybė“, „Mirtis ir kas toliau“, „Žmonijos kelias“, „Likimo kilmė“, „Gimdymo slėpiniai“, „Sveikata, jaunumas, grožė“, „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas“.

MIRTIS IR KAS TOLIAU


ĮŽANGOS ŽODIS

Šito rašto žinios yra labai nuostabios. Ir ne vienas, „moksliškai“ mąstyti papratęs, reikalaus „prirodymų“. Bet reikia atsiminti, jog visi prirodymai išeina nieku, jei žmoguje nėra to, kas tuos prirodymus išmanyti gali.

Visos šio rašto žinios todėl kreipiasi tiesiog į žmogaus išmintį, į jo tiesos numanymą. Šišon paaiškinti dalykai nėra prieinami paviršutiniam supratimui.

Tasai beveik visuomet tik tėra pripratimas prie kokio nors mokslo. Todėl žmonės, gyvenantieji vienat papratimuose, atmeta visa, kas su tais nesutinka. Jiems rodos, naujosios žinios esančios prieš protą. O tasai prie jų dar vos tik teapsireiškė. Kur tai dar pati išmintis?

Tiesa berods, kad nieks negali žinoti, kas po mirties nusiduoda. Vienok šitas „nieks“ yra tiktai paviršutinis, gal net ir jau „protingasis“ žmogus, kurs tėra žemesnioji ir pragaištanti tikrojo žmogaus dalis. Pati ta stovi viršum viso to, kas pragaišta. Ji todėl ir gal visa žinoti. Jos šviesa yra išmintis. Jai turi protingasis žmogus paklusti, tada ir jis numano, kas jam šiaip apdengta.

Rašytojas rašė, kaip jis dalykus po mirties išmano. Bet jis naudojos ir kitų rašytojų raštais. Pusėtinai arti jis laikėsi prie rašto: A.Besant. Death – and then, kurs į tūlas kalbas išverstas. Ir to rašto antrašą jis pasiėmė. 

Tolimesnės žinios randasi vokiečių kalboje sekančiuose raštuose:

Dr. Fr. Hartmann. YVeisse und schwarze.–

Magie, Leipzig seniau 10,- Mk.

Dr. Fr. Hartmann, Lotusblūten. – Leipzig 80,-„

H. P. Blavatsky. Die Geheimlehre. – Leipzig 51,- Mk.

Anglų kalboj:

Dr. Fr. Hartmann, Magic white and black 2-   $

H. P. Blavatsky, Secret Doctrine. Vols. I and II 12,50 $ 

Parašęs šį veikalėlį lapkričio mėn. 1907 m. ir išleidęs, dabar, balandžio mėn. 1920 m., tiktai kalbą tetaisiau, kiek išmaniau. Daugiau taisyti, man rodės, nereikalinga. 

Tilžėj, 30 balandžio, 1920 m. Vydūnas 


GYVYBĖ IR MIRTIS

Abi yra du ypatingu amžiaus dalyku. Žmogus ir kaip jų tarpe stovi. Lyg supamas jisai tarp jųdviejų. Visas jo gyvenimas su jiedviem sumegztas. Visai arti jam taip viena, kaip ir antra. Bet žvelgiant į vieną, rodosi, jog ji gili mįslis. Žiūrint į antrą, dalykas tas pats. Pradedant mąstyti apie gyvybę ir mirtį, lyg ir nebūtų nei galo, nei krašto.

Bet gyvybė nors pažįstama. Gyvendami kaip ir esame jos globoje. Tuomet ji mus kaip motina laiko ant savo kelių ir glaudžia prie savo krūtinės. O tai be galo smagu. Ir nestebėtina, kad kyla noras turėti pilną gyvybės saiką. Gyventi tai gražu, miela. Iš tikro lyg mums prigimta. Mes, mūsų esmė ir gyvybė – tai artimi gentis. Abi lyg tos pačios šaknies.

O mirtis! Kas ją pažįsta! Ji lyg koks nežinomas tamsus bedugnis. Ir tik vis laukia, kaip prarytų gyvius. Kad nors būtų žinoma, kaip mirties apsisaugojus, kur ji tykoja! Pažintume ją geriau, ir tuojau nebūtų tokia baisi. Bet ji, rodos, gyvena kitame pasaulyje ir pasilieka svetima. Kol gyvas, jos nepažinsi. O išgyvenus nėra kaip ją ištirti. Tai, kaip kad įmigdamas norėtai išvysti, kaip tai atsitinka. O žygiu esi įmigęs ir nieko nebežinai. Ir mirtis lygiu būdu neišmėginama. Pasilieka tūliems visuomet slėpiniu.

Gyvybė jau visai kas kita. Ji mus visiškai apgobia. Iš visų šalių ji žvelgia į mus. Visokiais pavidalais ji švytruoja. Saulės spinduliais ji spindi. Nesuskaitomais gėlių žiedeliais ji kvepia. Žolelėmis ji žaliuoja. Gyvulių vikrumu ir linksmumu ji linksma. O mes, žmonės! Koks čia gyvumas ir judėjimas! Kokia čia stebuklinga gyvybė! Iš tikro mes – gyvybės vaikai. Irgi gyvename gyvybės šalyse!

Betgi kas ta gyvybė? Ar ne didis slėpinys ir ji? Ne gili mįslis? Visą amžių tūlas mėgino ją atminti. Kad nors kartą ją pilnai ragauti gavus! Bet ji nuo kiekvieno lyg šalinasi. Kur yra tasai, kurs būtų gavęs pilną gyvybės saiką? Gyvybės pilnybė žmogui nežinoma. Teisybė, ji apsireiškia visokiu būdu. Betgi, žiūrint į tuos apsireiškimus, kaip veik jie nyksta! O žiūrint apskritai į gyvenimą, kiek čia negyvybės! Gyvybė šitame krašte, kurį vadinami gyvybės šalimi, pasirodo tiktai kaip pirmosios aušros švietimas po nakties. Dar visur tamsu. O silpnąją šviesą naktis slegia.

Visur, kur žmogus žvelgia, pasirodo pirma, kas negyva. Gyvybė tiktai kaip žvaigždelės spykso ant juodo dangaus. 2emė, vanduo, oras, ugnis – viskas, rodos, negyva. O kur gyvybė bando pasirodyti, čia ji greitai ir dingusi. Kas tiktai pradėjo mus savo gyvumu linksminti, tą ir veikiai turime apraudoti. Žuvo greitai, kaip viskas žūva, kas, rodės, yra gyva. Negyvybė pildo visus mūsų gyvenimo kraštus. Mirtis čia valdo.

Mirtis naikina kiekvieną gyvą daiktą. Jai neiškliūva nė vienas. Ir ant žmogaus, kurio esmė, rodės,– gyvybės gentis, ji viršų palaiko. Viskas, kas užgema, krinta jai j nasrus. Pažįstama ir miela gyvybės šalis, kurioje tūli žmonės amžių amžiais gyventi norėtų, yra iš tikro mirties kraštas.

Gyvybė jame vos kiek tegali pasirodyti. Tuojau mirtis griūva ant jos, kad ją išnaikintų. Gyvybės kraštas yra kitas, yra paslėptas. Gyvybės kraštas yra dugnas, iš kurio žinomas mirties kraštas kilo. Gyvybėje viskas guldyta, irgi mirtis ir mirties šalis. Gyvybė yra amžina padėtis, mirtis tiktai laikinė. Kaip ir galėtų būti kitaip! Gyvybė gal apsidengusi ir atrodyti kaip mirtis. Bet iš mirties gyvybė negali gimti. 


NAMINĖ ŽMOGAUS ŠALIS

Kur tai naminis žmogaus kraštas? Išmintingieji sako, kad tai pati gyvybė. Sako, jog žmogus nė negyvena šitame mirties krašte, šitame pasaulyje. Jisai tiktai lyg atsigręžęs žiūri į jį, kaip žmogus žiūri pro langą iš šviesių rūmų į tamsiąją naktį. Irgi pasirodo, kad žmogus, save tikrai žinodamas, nebepajudinamas šio amžiaus patyrimų. Nė jis įkenkiamas vargų, rūpesnių, ligų, negarbės arba gėdos ir t. t. Jis kaip ir stovi viršum visų tų dalykų.

Savyje jisai rimsta. O dugnas jo esmės randasi aname tyliame liudyme: esmi, kurs yra be jokių ypatybių. Tačiau savyje tokį tvirtumą turi, lyg jis būtų pati nepajudinamoji amžinybė ir pati neužkenkiama bekraštenybė.

Sako išmintingieji, jog taip iš tikro yra. Žmogaus esmės gelmė yra pati amžinybė ir bekraštenybė. Žmogaus esmė yra be pradžios ir be pabaigos. Ji nuolat gyvena amžinuose Aukštybės kraštuose.

Ir negali būti kitaip. Sielos akis atverdami, suprantame, jog visa bekraštenybė yra viena gyvybės jūra. Mūsų kraštas yra tiktai maža salutė, kur gyvybė lyg sustingusi, sušalusi laukia laiko, kuomet atsigautų.

Gyvybės kraštas yra pamatinis Visumos kraštas. Žmogus jame stovi su savo esme, jame gyvena ir laikais nusilenkia į mirties šalį. Tuomet jis čia taip labai užimtas laikino savo padėjimo, jog visai užmiršta savo esmę, savo kilmę, savo namus, savo tėviškę. Savo gyvybės šaltinio jis nejaučia ir neregi savo esmės pradžios. Jis tiki, savo jausmuose, savo supratime ir numanyme save surandąs. Ir save skaito taipo jau pragaištingu dalyku kaip viską, ką jis patiria. Žmogus – tai, jo nuomone, žmoniškasis pavidalas.

Tačiau kiekvienas iš patyrimo žino, jog žmogus nuo-latai laikais atsitraukia iš regimo pasaulio, būtent, kad įminga. Tiktai jo kūnas, jo pavidalas čia pasilieka. Tuomet aiškiai matyti, jog tai ne žmogus. Viskas, ką vadiname žmonišku, šalinasi. Kūnas vienas tepasilieka su savo gyvumu.

Berods žinomas dar ir sapnų gyvenimas. Bet ir tas nėra žmogaus esmė. Įmigdamas žmogus pasikelia ir iš tojo. Nuo kūno jis pakyla ir nuo sapnų gyvenimo į pilnos gyvybės ir dvasios kraštus. Pabusdamas jisai vėl grįžta ir parsineša tiktai atsiminimus iš sapnų krašto apie tai, ką patyręs yra jo sapnų kūnas. Apie Aukštybės sritis jis nieko nežino. Tačiau ir iš ten parsineša turtą su savimi. Yra tai nauja jėga. Pabusdamas žmogus aiškiai pajaučia, jog per jo pavidalą, arba kūną, liejasi ne tiktai sąmonė, susipratimas šiame pasaulyje, bet ir smagus gyvybės jaunumas, atsigavimas.

Žmogus nieko nežino apie Aukštybės būvį, kadangi jo paviršutinis žmogus nėra gana giedras ir skaistus. Tam gražiai pasiskaidrinus, žmogus pradeda su aiškiu žinojimu gyventi visose Visumos srityse. Tuomet jis ir vis aiškiau supranta, kur jo esmės šaknys, jis susiranda čia, kur jo amžinieji namai.

Tuomet ir pasiaiškina anas amžinasis įstatymas, pagal kurį visa gyvybė laikais pasirodo mirties krašte, tai esti siaurybėje, jei ir čia iš lengvo apsireikštų pilna šviesa, ir tuomi tamsa bei mirtis ir nežinojimas išnyktų, ir pilna gyvybė visur ir visaip vyrautų.

Kaip žmogus įminga ir pabunda ir tokiu būdu supasi tarp amžinos gyvybės padėties ir reginio pasaulio, tarp gyvenimo dvasioje ir kūne, taip jis ir kartotinai užgema ir miršta. Gyvenimas šiame pasaulyje yra tiktai trumpas. Gyvenimo priemonė, būtent kūnas, greit pragaišta. Bet žmogus vis tas pats. Vis jis gyvas savo aukštybėje ir be pertrūkio jis jame pasilieka. Niekuomet jis iš jo išeiti ne-gal.

Žmogus iš amžinybės ir gyvybės žvelgia į pragaišimą ir mirimą, savo žvilgiu šviesdamas ir suteikdamas šiam kraštui šviesos ir gyvybės. Žmogaus gyvenimas šiame pasaulyje yra apsilankymas, kurs kartojasi. Kiekvieną dieną nuo ryto lig vakaro, kiekvieną amžių nuo užgimimo lig mirties jis apsilanko šitame pasaulyje.

Keleivis yra žmogus. Tačiau jis pasilieka amžinuose savo namuose. Jo kelionė yra pažinimo, išmanymo, išminties prasiskraidymas arba užtekėjimas. O kol neužtekėjusi visiškai išmintis, tol nežino žmogus, kad jis amžinas, kad jis be pradžios ir be galo; ir jis skaitosi mirtingu, kadangi jis yra užmiršęs amžinybę, kuriai jis priklauso.

„Rašte“ sakyta, kad amžinoji gyvybė yra Dievo pažinimas. Bet reikia suprasti, jog Dievas nėra tolimas arba svetimas. Jis yra visur ir visame. Ir Jame viskas gyvena ir juda. Jis yra amžinoji žmogaus esmė. O kuomet žmogus Dievo artybę savyje žino, tuomet jis patsai nemirtingas. 


ŽMOGAUS SUDĖJIMAS

Žmogus yra sudėtas dalykas. Todėl jame ir visokių linkimų ir palinkimų randasi. Kūnas reikalauja poilsio, kūno gyvybė – judėjimo, geismai – pasotinimo, betgi jo siela pasiilgsta savo namų, savo tėviškės, tai yra pagrindo viso to, kas esti, arba vienu žodžiu – Dievo.

Šitas pamatas sanskrito kalboj vadinamas Atma[1]' [Žodžiai imami iš sanskrito kalbos, kadangi nėra ant žemės kitos kalbos, kurioj būtų atskiriems dvasiniams dalykams ypatiški žodžiai. Sanskrito kalba tokju būdu pasirodo stovintį viršum vįsų kitų žmonių kalbų1]. Jis yra visur ir visame. Jis yra vienas, kurs nemiršta, kurs amžinai gyvas yra. Kas nori nemirtingu tapti, tasai turi susirasti Atmoje, o Atmą – savyje. Tik Dievo Dvasioje galima nemirtingu būti.

Ypatiškas Atmos apsireiškimas, lyg koks vidurys, iš kur jis veikia ir save apsako, yra Buddhi [2]. Tai dieviškos jėgos šaltinis. Yra tai kaip kokia saulė, iš kurios šviesa liejasi spinduliais.

Toksai spindulys yra Manas [3]. Vadinant Buddhį išmintimi, galima sakyti, Manas yra meilė. Pats žodis Manas reiškia manytoją.

Atma-Buddhi-Manas yra dieviškoji žmogaus dalis, yra dieviškoji nemirtingoji siela, anas amžinasis keleivis, kurs žemesniuose, materiniuose pasaulyse laikais kūnais apsitaiso tarsi ypatiškomis drobėmis.

Šios drobės pažįstamos kaip žmogaus persona, arba asmuo. Yra tai žinomas vidaus gyvenimas: geismai, palinkimai, pasibaimijimai, džiaugsmai, nuliūdimo bangos ir t.t. Šitą gyvenimo skyrių vadina sanskrito kalba Kama [4]. Tasai apsivelia su kūno gyvybe, arba Prana [5], kuri iš eteriškos materijos sutveria žmonišką pavidalą, vadinamą Linga-Sharira, ir galutinai pagal tą iš regimos materijos – regimą kūną, arba Sthula-Sharirą [6]. Trumpai suglaudus galima sakyti, žmogus sudėtas tokiu būdu:

Nemirtingas, arba Aukštybės, žmogus, dieviškoji žmogaus siela { Atma ,Buddhi, Manas}

Mirtingas žmogus, arba persona {Kama, Prana, Linga-Sharira, Sthula-Sharira}

Regimas yra tarpas tarp nemirtingosios ir mirtingosios žmogaus dalies. Tasai tarpas taip pildosi: paeina iš to, kas vadinama Manu, švytėjimas, žemasis Manas, ir pritraukia prie savęs aukščiausią ir skaidriausią Karnos dalį. Taip atsiranda susivienijimas tarp atsispindėjimo iš Aukštybės, tarp Mano ir to, kas žemiau yra, būtent Karnos. Ir tokiu būdu stojasi tat, kas vadinama Kama-Manas, arba geisminguoju manymu. Tuomet žmogaus dalys yra sekančios: 

Nemirtingasis žmogus {Atma, Buddhi, Manas} 

Mirtingasis {Kama, Prana, Linga-Sharira, Sthula-Sharira} 

Svarbu suprasti, kad žmogaus pavidalas stojasi, kuriančioms jėgoms iš nemirtingosios žmogaus trejybės pradedant sunktis žemyn į žinomą pasaulį. Toliau yra labai svarbu žinoti, jog paprastai žmogus save žino aname kryžiuje, kur stojasi iš Kama-Manas. Jam rodos, jis pats esąs anas kryžius, arba geismingasis manymas. Šita žmogaus dalis, veikiant ypatiškoms sąlygoms, gal nemirtinga tapti. Čia atsitinka visos žmoniško vidaus kovos, visi jo mąstymai ir galvojimai. Čia stojasi jo geri pasiryžimai ir čia jie išnyksta po geismų karščio. Žmogui savo dvasiniu žvilgiu žemyn žvelgiant į geismus, karščiavimus ir troškimus, tiejie viršų gauna, žmogus juose nuskęsta. Bet antraip, jam žvelgiant atsigręžus aukštyn į savo esmės gelmes, tos viršų palaiko, žmogus pasilieka skaistus, meilus, teisus, išmintingas.

Kurs visą savo amžių gyveno žemybės dalykais, nepa-jausdamas savo esmės gelmių, tasai ir po mirties negali turėti apie save aiškų žinojimą. Bet kurs, „gyvas“ būdamas, gyvena dvasioje arba tame, kas amžina, tasai visuomet pasilieka savęs žinojime. Jo Aš negrimzta į Kamą, nežlunga Sthula-Shariroj, arba regimame kūne, bet pasikelia į Maną ir pagaliau – į Atma. Manyti reiškia dvasiniame gyvenime tiek jau, kaip kūniniame paeiti, pakilti. Kur žmogus nusimąsto, čia jis su savo esme gyvena. Žmogus yra dvasia, kuri be jokių erdvės ir laiko kliūčių pasikelti gal į bekraštenybes.

Bet kol žmogus to nepajaučia gyvai, kol jis nesusiranda tame, kas nepasidaro ir nepragaišta, tol jis pats pragaištingas ir nieko tikro negal žinoti apie tai, kas mirtis yra. Mirtis jam visuomet atrodys pragaištimi. Galima, kad jis protu pereitų senovės mokslus ir, galvą pakratęs, gyventų kaip gyvenęs, kol nereikės jam palikti savo kūno. Ir tuomet jis tikės, būk jam galas priėjęs.

Vienok dieviškajai žmogaus daliai niekuomet neprieina galas. Ji amžinai rimsta savyje ir, gyvenusi ilgus amžius, iš naujo susitveria geidingąjį, jausmingą „gyvą žmogų“, ar nepabustų tame amžinybės žinojimas, ar tasai neatmintų gyvybės ir mirties mįslį.


KŪNAS GYVENDAMAS IR MIRDAMAS

Betgi žiūrėkime, kas tai – mirtis, prasidėdami iš apačios, būtent kūnu, arba Sthula-Sharira! Save skaitydami kūnu, o mirimą – šito kūno pragaišimu, turėtume sakyti, kad nuolat mirštame. Berods ir nuolat užgemame ir atsigauname. Kūnas prasideda labai mažu krisleliu motiniškame kūne, stojusiu po tėvų susigyvenimo. Tasai krislelis traukia materiją iš visų šalių savęspi ir auga tokiu būdu.

Stebėtina gana, kad tokiame mažame krislelyje tokia nuostabi galybė veikia. Senovės mokslas sako, ana galybė paeinanti iš kitos Visumos srities. Bet nors ji ir gana galinga ir nuostabi yra, vis dėlto ji regimame pasaulyje kūniniam pavidalui sutverti privalo gyvos pradžios, materijos, kuri pilna yra gyvybės. „Gyvybė tiktai prie gyvybės užsidega“, – yra žodis šios dienos mokslo. Sutveriančioji jėga turi sau pradžiai spuogą gauti iš gyvo kūno, iš vyro ir moters, tuomet ji tegali kūną sutverti.

Anas krislelis, arba spuogelis, pirma maitinasi motinos krauju. Jis lyg aplink save krausto vis daugiau krislelių. Bet visus jis kaip ir persunkia savo galybe ir ypatybe. O kurs nesileidžia tokiu būdu pildytis arba kurs yra tarsi ištarnavęs, tas metamas. Žmoniškam kūnui užgimus, tai aiškiau dar matoma. Kūnas priima maistą ir tarpsta ir tuo pačiu laiku šalina, kas jam nebetinka, kas išnaudota. Nuolat iš kūno išmetama materija. O išmetamoji tampa maistu kitiems pavidalams. Ta pati materija, kuri buvo pirm laiko žmogaus kūno dalis, pastoja kokio augmens arba gyvulio kūno dalis. Regimoji materija be sustojimo pasirodo įvairiausiais pavidalais.

Tačiau ji visur ta pati. Žmogaus kūnas, ąžuolo kelmas, gyvulio kūnas, žemė ir kalnynai, viskas iš tos pačios materijos susitveria. O viskas susideda iš labai mažų krislelių. Akmenyj, vandenyj, ore jie tarsi negyvi. Būdami medžio, gyvulio ar žmogaus kūno dalys, jie rodosi gyvais.

Mūsų dienos mokslas sako, jog gyvas ir negyvas žmogaus ir kitų gyvių kūnas vibždi įvairių nesuskaitomų gyvių, kurie vadinami bakterijomis. Kvėpuodami visokių labai mažynikų, visai neregimų gyvių, mikrobų traukiame į savo kūną. Mūsų viduje taipo jau viskas pilna gyvių. O sako juos esant pavojingais kūno gyvenimui.

Galiausiai mokslas dar toliau eina. Sako, kad žmogaus ir kitų gyvių kūnas tiesiog sudėtas esąs iš tokių mažų gyvių. Ir jie, išimant didžiausias veisles, tokie maži, kad jokiu žiūronu jų pamatyti negalima.

Tai yra labai svarbi mūsų laiko mokslo žinia. Su ja sulygsta senovės mokslas. O kas dieną ta žinia daugiau tvirtinama ir platinama. Chemija ir fiziologija, dvi ypatingi mokslo saki, žmonėms vis daugiau atveria supratimą to, kas gamtoje atsitinka. Kas dieną aiškėja gentiškumas žmogaus kūno su kitų gyvių kūnais ir galiausiai — su akmenimis ir uolomis (Neseniai kai kurs mokslininkas rado, jog kristalai visai tokiu jau būdu apreiškia gyvumą kaip žmogaus ir kitų gyvių arba augmeniu celulos).

Šitie maži gyveliai susidraugaudami ir susigyvendami stato žmogaus kūną. Nuolat jie įplaukia į jį ir vėl išplaukia palikdami savo vietą kitiems. Tokiu būdu žmogaus kūnas pasirodo stovinčiu arčiausiame sąryšyje su savo aplinkybe.

Žmogaus kūnas pasidaro pagal ypatišką tvarką. Anie mažieji gyviai vedami kitų, kurie priklauso aukštesnei Visumos sričiai, kuri taipo jau žmoguje randasi ir vadinama Praną. Šitie aukštesnieji gyviai yra kaip kokia tvarkanti galybė. Jai atsitraukus, anie mažieji gyviai nebedirba tvarkiai. Jie nebestato, bet ardo, lyg būtų padūkę. Tuomet kūnas pradeda irti. Žmogui gyvam esant, jie kaip gerai valdoma kareivija tarnauja. Bet, jam numirus, jie pasielgia kaip didis maištininkų būrys, kurs griebia, muša, žudo, ką prieina, be jokio tikslo, be jokios tvarkos, be jokios drausmės.

Kūnas niekuomet toks gyvas nebuvęs, koks jis tuomet yra, kad žmogus jį visiškai apleidžia. Vienok jis tuolaik gyvas tiktai krisluose, o nebe pilnoj visatoj. Mokslas žiūri į žmogų kaip į kokią krūvą atomų, dujelių, kurios gyvybės principo, arba gaivalo, kurį laiką sulaikomos. Gyvasis ir negyvasis kūnas būk tame skiriasi, kad aname gyvybės principas veikia, o nuo šitojo negyvojo yra pasišalinęs.

Kad gyvybė visai atsitraukusi yra, tuomet kūno dalelės klauso kito įstatymo, kurs jas ardo ir išbarsto. Šis išbarstymas vadinamas supuvimu. „Lavonas negalėtų irti, kad jis nebūtų gyvas. Visos jo dalys kariauja, jei viena nuo kitos atsiskirtų“ (Daugiau apie tai randama rašte: Vydūnas. Slaptingoji žmogaus didybė). 


PATSAI MIRIMAS

Kūno pavidalas tik tegali pragaišti, kad jo pamatas, būtent eteriškasis kūnas, arba Linga-Sharira, nuo jo atsitraukia. Prana, kaip sakyta, valdo kūną statančius gyvelius. Bet Praną pareina į sąryšį su regimu kūnu tiktai per Linga-Sharirą. Jo gyslomis ji liejasi per kūną ir veikia į jį. Tasai turi mirti, kad eteriškasis kūnas nuo jojo yra atsiskyręs.

Kaip žmogus stojasi ir įgyja pavidalą, kad jo trejybė, Atma-Buddhi-Manas, kreipiasi į paviršių, taip ir įvyksta mirimas, kad ji vėl kreipiasi šalin nuo jo. Visos asmens dalys tuomet skiriasi viena nuo kitos. O pirma skiriasi eteriškasis ir regimasis kūnas. Tuomet šisai suyra arba supūva.

Bet Linga-Sharira ne tiktai žmogui mirštant atsitraukia nuo regimo kūno, bet kartais ir žmogui gyvam esant. Vienok tuomet kūnas vis pasilieka su juo sąryšyje. Yra tai lyg Magnetiškas pritraukimas, kurti literyj pasirodo kaip kokia šviečianti juostelė. Kol ta juosta tuodu kūnu riša, žmogus pasilieka gyvu: jai pertrūkus, žmogus yra galutinai pasimiręs. Paprastai šis sutrūkimas atsitinka 36-iose valandose po regimojo mirimo.

Tuomet Linga-Sharira tankiausiai guli ant lavono kaip kokia rausvai melsva silpno šviesumo debesėlė, panaši į lavono pavidalą. Yra žmonių, kurie tai regėti gali. Sakoma juos regint astralinėj šviesoj. Iš visų Europos tautų žinomi škotai ir lietuviai tą gabumą turint. Nežinodami, kas tas pavidalas ant ar šalia lavono, žmonės pasakoja, būk vienas ar antras esąs matęs velionies vėlę. Ir tūlas tariamas mokytas žmogus kalba apie tamsuolių prietarus. O tie dalykai tik neaiškūs pabojimai nesuprastų tikrų atsitikimų.

Berods šios dienos mokslas nėra dar „suradęs" šitų seniai pažįstamų dalykų. Dar tik vienas ir antras bailiai tekalba apie eteriškąjį kūną, ir, kaipo kai kurs fransas Th. Darei mano, būk jame pasidarą visokių ligų, ypatiškai žmogaus suklydimo priežastys. Bet jau dabar galima sakyti, kad po trumpo laiko mokslininkai išras tą žmonių seniai žinomą, o senovės išmintingųjų ir šios dienos indų mokinamą dalyką, jį nauju vardu pramins ir apie didžią mokslo pažangą kalbės.

Numirus, tai esti atsiskyrus nuo savo kūno, žmogus trumpą laiką apsisiautęs yra Linga-Sharira. Bet veikiai ir tą nudeda, kaip kad nusivilktų vieną rūbą po kito, kol nepasilieka visiškai nuogas.

Kad žmogus, gyvas būdamas, nudeda kūną ir pabūna apsisiautęs Linga-Sharira, tuomet kūnas guli apmiręs. Patsai žmogus pakyla, kur nori. Bet negalima nuo kūno per toli nueiti. Jeigu sutrūktų minėtoji juosta, žmogui nebebūtų galima savo kūnu toliau naudotis.

Apsisiautęs Linga-Sharira, žmogus gali būti ir regimas, žinoma, ne visiems. O kur taip iš kūno pakilti arba nors tai regėti gal, tuom geriausiai įtikinamas, jog jo gyvybė ir sąmonė nepaeina iš kūno. Tuomet mirtis jam ir visai nėra baugiu dalyku ir negali jį gandinti. Pasirodo ji ne kaip koks išnykimas, bet kaip atrišimas nuo silpno sunkaus kūno.

Žmogus mirdamas, arba, geriau sakant, atsitraukdamas nuo regimojo kūno, svarbiausiąją savo amžiaus akies mirksnį praleidžia. Sako išmintingieji, būk šitame akies mirksnyje viso amžiaus atsitikimai ir patyrimai į atmintį pareina. Ir mažiausiasis dalykas, kurs rodės seniai pamirštas, stojasi akysna.

Mirimas ne staiga atsitinka. Nuo paskutinio atodūsio lig išnykimo iš kūno paskutinės šilumos kibirkštėlės, smegenys vis tolyn dirba. Tuomet žmogus trumpame laike dar kartą pergyvena visą savo amžių. Todėl nieks neturėtų aiškiai kalbėti mirštančiojo artybėje. Mirimo akies mirksnis yra svarbiausioji ir kilniausioji amžiaus valandėlė. „Visiškai reikia tylėti, kad mirtis savo šventąją ranką deda ant kūno, jeib nebūtų trukdomas ramusis minčių tekėjimas ir susipynimas praeities, kurios atsispindėjimas jau pasiekia ateities užkabą.“

Pragaištingasis žmogus akies mirksniui vienu tampa su amžinuoju žmogumi, tai esti su savo dieviškąja siela. O tuomet jis matosi, koks jis iš tikro yra, ne kaip jis puikuodamas dingojasi esąs.

Mirštantysis lyg sutveria visą savo amžių į vieną vaizdą. Vyriausieji palinkimai ir minčių rūšys, tvirčiausios ir daugiau įsigyvenusios savybės, viskas susitelkia, tarsi suvaloma yra daga, kuri bus naudojama naujame amžiuje ir tuomet turės „prigimto gabumo", prigimtos ypatybės reikšmę. Šitas amžiaus dagos su valymas ir jos nusistatymas yra toks svarbus dalykas, kad jokiu būdu neturėtų jį trukdyti dejavimai ir verksmai.

Po to iškyla iš kūno Linga-Sharira ir atrodo kaip labai ramiai miegąs arba gražiai sapnuojąs žmoniškas pavidalas. Dažniausiai jis pasilieka lavono artybėje. Bet kartais, kad velionis prie kokio kito žmogaus prisirišęs arba dėl bet ko labai nerimasčiavo, arba dar ką nors atlikti norėjo, tuomet jo mąstymo jėga šitą Linga-Sharirą nukelia į vietą, kur mintys nukreiptos buvo. Ir regintiejie mato velionies pavidalą arba nors girdi kokį ypatišką subildėjimą, brakštelėjimą. Velionies pavidalas, kursai ir ne visai aiškus, atrodo lyg miegotų. Jis nekalba ir neatsiliepia. Ir tuojau jis vėl grįžta pas lavoną.

Vėliau patsai žmogus ir šitą apsiaustą, būtent Linga-Sharira, nudeda. Tasai tada ir tampa lavonu. O kiek kūnas –lavonas pūva, tiek ir šisai ardosi. Lavoną pakasus, Linga-Sharira mažumą iš žemės iškilęs reginčiųjų matomas. Jis išveizi kaip koks silpnai šviečiąs ūkas, kurio pavidalas mažiau ar daugiau sutręšęs yra. Tuomet labai nesmagus dalykas jį regėti.

Bet visai pasibjaurėtina yra, kad žmonės bando Linga-Sharirą savo būdu gyvu padaryti, kaip kartais lavonas galvanizmu atgaivinams. Tuomi neprišaukia velionies, o šitam eteriškam lavonui tik įkvepia lyg kokį gyvybės kvapą. Ir jis tai veikia kaip koks automatas. Reikėtų kiekvienam lavonui poilsį duoti. Spiritistai tankiai tokius dalykus varo, nežinodami, ką darą, o veikiausiai sau baisiai kenkia. 


ŽMOGAUS PAVIDALAS PO MIRIMO

Žmogui nudėjus regimąjį kūną ir po to Linga-Sharirą, jam išsklysta ir Praną, arba kūno gyvybės jėga, kadangi ji susilaiko tiktai susitvenkusi eteriškame kūne (Žinoma yra, kad šios dienos mokslas sako, kad nesą gyvybės jėgos. Bet jis ją dar susiras, kad ir tik po laiko).  Dabar tai – žmogus be regimo kūno, be eteriškojo ir be kūno gyvybės. Jo rūbas yra tuomet ta smulkioji materija, kurioje susitveria geismai, jausmai, karščiavimai ir t. t. Ji vadinama sanskrito žodžiu Kama. Ir pavidalas, iš jo susitvėręs, – vardu Kama-Rupa. Šisai ir yra kūnas, betgi už eteriškąjį dar daug smulkesnis. O kad paprastai žmonės tą regėti nebėgai, tai ką bepasakyti apie regėjimą šito kūno! Jisai ir vadinamas astraliniu arba žvaigždiniu kūnu, kadangi jis spindi kaip žvaigždis.

Žiūrint į kitą ypatybę, galima sakyti, kad šitas kūnas yra kaip vanduo. Jo pavidalas kinta ir tik vos mažumą judomas. Kokie jausmai arba geismai jame sukyla, toks to kūno yra pavidalas. Gyvam žmogui visai gerai žinoma, kaip greitai ir kaip lengvai jo vidus keičiasi. Tai jis liūdnas, tai apsisukus vėl linksmas; tai jis varomas vieno geismo, o tąjį vos patenkinus, vėl – kito. Betgi dabar šitas žinomas „vidus" yra žmogaus drabužis, paskutinė jo drobė, nežiūrint į minčių gyvatą, kaip jam, su kūnu gyvenant, visus drabužius nusivilkus, marškiniai tik tepasilieka. Todėl žmogaus pavidalas dabar ir nuolat kitoks. Kokie bjaurūs geismai jame gyvena, tiks baisus ir tas pavidalas; kokie širdingi lūkėjimai jame pražydi, toks jis mielas.

Kad žmogus, „gyvas“ būdamas, savo geismų nuolat pakluso, tai jo Kama-Rupa pilnai gyvas ir labai ilgai išlieka. Vienok dabar jame sukylantieji geismai nebėgal būti nutildomi. Todėl jie kankina žmogų kaip troškulys, kad vandens negali prigauti. Ir kokie geismai žmogų pildė, jam gyvenant ant žemės, o nebuvo išmirę prieš mirsiant žmogui, tokie dabar jam užeina.

Bet iš lengvo jie nusistoja. Nebegaunant peno, jiems dingsta jėga; visi geismai, jausmai, troškimai ir t. t. išnyksta; gyvumas šito žmogaus pavidalo silpsta. Kama-Rupa žmogaus metamas arba, kitaip sakant, žmogus antru kartu miršta. 

 


 

NUMIRUSYSIS IR PASILIKUSIEJI

Tuo laiku, kad žmogus dar pilnai gyvena su savo Kama-Rupa, jisai pasiekiamas ant žemės gyvenančių žmonių. Jausmai, geismai, troškimai, kurie juose banguoja, gal tiesiog persikelti ant mirusiojo geismingumo kūno ir jame sužadint tokius jau virpėjimus ir bangavimus. Ypačiai tuomet, kad mirusysis visą atidą kreipia į žemiškus dalykus, kaip tai gana dažnai atsitinka jam mirus.

Tuomet jis ir labai lengvai užgaunamas pasilikusiųjų nusiminimo, dejavimo, gedėjimo. Aukštesniosios velionies dalys lyg sužadinamos Kamoje. Ir žmogus, kuris gyvendamas ant žemės dar nebuvo iškilęs iš geismų srities, pradeda geidauti žemiškų patyrimų. Patsai, nebeturėdamas tam reikalingų prietaisų, susiriša su gyvenančio žmogaus Kama ir tuomi – su tojo Linga-Sharira ir regimu kūnu. Tokiu būdu jis gal per šitą žmogų apreikšti savo norus, palinkimus, geismus ir t. t.

Ne su kiekvienu žmogumi jam tai galima. Silpno noro žmogus, kurs labai lengvai kitiems pasiduoda, kitų mintims ir troškimams paklusdamas be jokio mėginimo, kurs vis lyg ne savyj, tasai labai lengvai tokiam „numirėliui“ tenka ir jo įrankiu tampa. Vadinamas toks žmogus lotynų žodžiu medium, tai esti tarpininkas.

Laikui bėgant, tokie medijai praranda ne vien savo kūno sveikatą, bet ir protą. Jų aukštesnės dalys kaip ir pabriaujamos nuo žemesniųjų. Jie – tai tie „prisotintieji“, apie kuriuos senuose laikuose kalbėdavo ir rašydavo.

Šiandien tokios kalbos skaitomos paikumu. Mokslininkai visai neprisileidžia tokius dalykus mėginti. Jiems berods pritrūksta to žinojimo, kurs reikalingas tokiems padėjimams išguldyti. Tūlas mokslininkas, juos ištyręs, tyli. Nesą labai didžios drąsos reikia norint apgint prieš garbingus nežinėlius savo žinojimą, kurį negali tokiam atrodinėti, kurs tais dalykais visai nesiima.

Vienok paskutiniu laiku atsirado vienas ir antras mokslininkas, kurs tvirtino, tose kalbose apie susiėjimą su numirėliais esą šiek tiek tikrybės. Pabota tapo, kad šalia tokiems bandymams pasidavusio žmogaus radosi žmoniškas, maždaug kaip kokia debesėlė šviečiąs pavidalas. Į jį žiūrima kaip į numirusiojo vėlę. Vienok tai yra tarpininkaujančio žmogaus Linga-Sharira. Numirusysis arba veikiau kitos nežinomos jėgos tuom naudojasi, o todėl gyvasis žmogus tuo tarpu apmiręs guli.

Berods šitie bandymai, iš tikro imant, tėra žaismai. Ir visi bandymai taip vadinamų spiritistų pasilieka be tikro supratimo to, kas čia atsitinka. Vienok jie pavojingi ne tiktai gyvam žmogui, bet ir velioniui. Jo kelias turėtų eiti aukštyn; velionis turėtų vis daugiau tolintis nuo žemiškų dalykų, o jam dabar vis iš naujo sukami ryšiai, kurie jį riša su žemišku gyvenimu.

Pagal gyvenimo įstatymą pradeda su mirtimi skirties aukštesnės žmogaus dalys nuo žemesniųjų. Savo atidą kreipdamas į žemiškus dalykus, velionis priešinas įstatymui. Tuomi jo gyvenimas tampa labai skaudus. Jis jaučiasi tarsi draskomas, lyg būtų žudomas ir savo karščiavimuose deginamas. O iš savo kančių išeiti ir savo gyvenimą pailgint norėdamas, kadangi nežino, jog jo esmė nemirtinga, jis vis kabinasi į tokį žmogų, kurs lengvai pagaunamas kito noro, ir žiūri, kaip jį privertus jo troškimams tarnauti. O nežinėliai arba žingeidūs žmonės bando tokius numirėlius dar pritraukti.

Norint susieiti su numirusiais, nereiktų jų atidą kreipti į žemiškus dalykus, bet paprastu būdu gyvas žmogus turėtų išmokti aukštesnėse gyvenimo srityse su žinojimu gyventi. Tuomet jis galėtų susieiti su velionimis, ir tai nei jam, nei velionims nekenks. 

 


 

KAMA-LOKA, ARBA KITA GYVENIMO SRITIS

Be regimo kūno gyventi – tai yra ypatiškoj gyvenimo srityje būti. Kama apsisiautęs žmogus tiki, būk esąs paprastame pasaulyje. Jis čia visokių žemiškų dalykų pasiekiamas ir skaito save esančiu čia, kur tuos jaučia. Kuomet žmogus kūno nebeturi, šis daiktingasis pasaulis jam ir yra pranykęs. Ir prisirišimas prie jo yra kaip toks neaiškus prilinkimas kokiam nors ypatingumui.

Būdamas apsisiautęs Kama-Rupa, žmogus tiktai tam atitinkamus atsitikimus patirti tegali. Jis tuomet lyg visai kitame gyvenimo krašte randasi, kitame gyvenimo skyriuje. Iš tikro nėra jis kitur, jis tik naudojasi kitomis sąlygomis, jeib žinotų, kad gyvas. Todėl ir aplink jį visa kitaip atrodo. Jis kaip ir gyvena kitame pasaulyje, yra kitame gyvenimo skyriuje, kitoj gyvenimo srityje.

Šita sritis vadinama Kama-Loka. Ji nesiranda kur nors kitur. Ji tiktai yra kitas gyvenimo būvis. Sapnuodami mes taipo jau jame esame. Betgi tuomet labai retai daugiau tematome ne kaip savo pačių geismingumo pavidalus, būtent savo geismus ir pasibaisėjimus, savo troškimus ir neapkentimus ir t. t.

Nuo kūno gyvenimo mes tai lyg atsiskyrę esame. Kūnas sau gyvas po paprastai žinomais įstatymais. O ten, Kama-Lokoj, visai kiti dėsniai visa valdo. Paprastai tikima, jog erdvė ir laikas yra amžini dalykai. Vienok jie tik tėra prigimtas būdas regimam gyvenimui suprasti. Aname gyvenime, kurs vadinamas Kama-Loka, erdvės ir laiko kaip ir nebūta. Kiekvienas gal patsai išmėginti, kaip tai yra. Reikia tik savyje sąmoningesnių tapti. Tuomet žmogus aną gyvenimo skyrių gal ištirti kaip koks keleivis kokį nepažįstamą žemės kraštą.

Šitos žinios berods nesutinka su mūsų dienos mokslu. Vienok jos todėl nepameta savo teisybės. Šios dienos mokslas labai yra siauras ir lyg tik pro plyšelį težvelgia į gyvenimą. O reikia atsiminti, jog nėra paikesnio dalyko kaip manymas, visa gamta su savo apsireiškimais ir veikimais būtų rišta prie žmogaus supratimo siaurumo.

Šios dienos mokslas nieko nežino apie kitus gyvenimo skyrius. Ir tvirtinimai, kad mokslas jų nepažįsta, negali būti liudymas, kaip visa Visuma surengta yra. Ką tūkstantis nežinėlių sako, tas tiek jau vertybės teturi, kiek tai, ką jų ir tik vienas pasako.

Manančiam žmogui nėra galima tikėti, jog pažįstamasis gyvenimo būvis, regimasis pasaulis būtų vienatinis visoj bekraštinėj Visumoj, kuriame gyventų sąmoningi gyviai. Todėl ir tūlas mokslininkas yra pripažinęs, kad taip tikėti yra proto silpnumas. Kurs nežvelgia į gyvenimą visai apsiaurytu protu, kurs netiki aklai spręsmais kai kurių mokslininkų, tas labai lengvai numano, jog šalia ir viršum pažįstamojo pasaulio turi būti kiti, kurie taipo jau pilni gyvumo, pilni visokių gyvių, prie kurių galiausiai priklauso ir tokie, kurie tiesiog nebesiskiria nuo visgalybės ir išminties ir kurių kiekvienas lyg visur būtų (Beveik visai taip tarta angliško mokslininko Huxley (reik tarti Haksli).

Šitą dalyką galima taip pasiaiškinti. Pažįstamas yra didis balsų skaičius. Be to, turi kiekvienas balsas ypatiš-ką savo virpėjimų skaičių. Tačiau gal visokie balsai kartu skambėti, o žmogus, „gerą ausį" turėdamas, gal juos visus žygiu išgirsti. Bet galima ir visą atidą į vieną balsą kreipti. Tuomet tasai bus aiškiau girdimas ir kiti balsai ar visai išnyks, ar tiktai vos tebus numanomi. Ir yra tokių dar balsų, kurių žmogus girdėti visai negali. Įsivaizduojant, kad žmogus tik vieną ar kelis balsus girdi, kurių virpėjimų skaičiai ypatišku būdu panašūs į vienas kitą, galima suprasti, kad kiti balsai lyg priklauso kitam pasauliui.

Toliau ir pasidaro aišku, kad, vienas balsas su kitu ir toj pačioj vietoj kartu skambėdamas, jo tačiau nei netrukdo, nei jam niekaip nekenkia. O taip ir įvairūs gyviai įvairiuose būviuose, įvairiuose gyvenimo skyriuose arba pasaulyse kartu gyvena. Todėl tas, kurs tai išmano ir nieko negali prieš tą pasakyti, kad išmintingieji mokina, jog mes šalia esmių gyvename, šalis prie šalies, su jomis susitinkame, prasilenkiame, vieni per kitus pereiname, o nieko apie viens kitą nežinome (Taip sako ir garsusis anglų mokslininkas Crooks (ištarti reikia Krūks)).

Kama-Loka gyvenamas visokių gyvių, kaip sako senasis mokslas. Yra tarp jų išmintingų, kaip ir kelintasis žmogus išmintingas, bet ir išmintingesnių, o ir vėl menkos išminties arba ir tokių, visai be išmanymo. O tų gyvių rūšys yra daug įvairesnės negu tos ant mūsų žemės. Kama-Loka persunkia mūsų pasaulį, kaip tasai – jį. Todėl, kad kūnai ir neužkliūva už vienas kito, ir mes anų gyvių visai nematome, kadangi materija visai kitokia, mes randamės sąryšyje su jais ir vieni kitais gyvename.

Kad ypatiška mintis, ypatiškas geismas ant mūsų užeina, tai tat ne vien ženklas, jog mes viduje geismingi ir t. t. esame, bet veikiau, kad buvome pasiekiami gyvos srovės, paeinančios iš Kama-Lokos. Ypatingu auginimu ir ypatingais veikimais gal žmogus taip lavintis, kad jis ne vien sąmoningu būdu gali sutikti kelintą anų gyvių iš Kama-Lokos, bet kad jis ir kitus valdyti ir jais naudotis gal.

Išmokus kūną palikt, galima laikais tiesiog gyventi Kama-Lokoj. Tuomet ir galima susieiti su „numirusiais", kurie ten dar pilnai gyvi savo geismų kūne, arba Kama-Rupoje, jų padėtį pažinti ir jų palinkimus patirti.

„Numirusieji“ vienok tiktai yra maža Kama-Lokos gyventojų dalis. Kama-Loka yra, taip sakant, aukščiausias žemiško gyvenimo būvis. Jame susieina, kas žemiška, su tuo, kas aukščiau, kas dvasiška. Geidaujančioji visų ant žemės gyvenančių ar gyvenusių gyvių dalis – Kama – čia gyvena savo pavidalu.

Žymią vietą čia turi gyvuliai. Jų gyvybės šaknis yra Kama. Ir sakoma todėl, Kama esanti gyvuliškoji vėlė. Kiekvienas gyvulys, arba, geriau sakant, jo veislė, yra ypatiško geismo apsireiškimas. Gyvuliui mirus, tai esti kūną padėjus, pasilieka jo Kama ypatiškame pavidale – Kama-Lokoj. Betgi tasai neilgai gyvas. Veikiai jo geismų jėgos sustingsta. Gyvulys galutinai miršta. Jo Kama-Rupa guli kaip koks tuščias kevalas. O po trumpo jisai pradeda iš lengvo išskysti. Jo jėga tik kaip ir pasilieka Kama-Lokoj, kol vėl, nepritraukiama žemiško virpėjimo, ji susitveria ypatiška pavidalą, jeib jame nors dalimi vėl gyventų.

Iš to matyti skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio. Žmogus turi gilesnę esmę. Gyvulio gelmės randa savo galą jau Kamoje. O tai vis dar gamta. Čia nėra save žinančios jėgos. Jame nėra priešgymimų, nėra viduje kovų.0

Be kaminio žmogaus ir gyvulių, randasi ir kitų aukštesnių dar esmių Kama-Lokoj. Bet apie jas šišon tik tiek tegali būti sakoma, kad jų yra. Jos apsitaisiusios Kama-Rupa, jeib susisiekti galėtų su žemišku gyvenimu ir veiktų geru ar blogu būdu.

Yra ir žemesnių dar gyvių, kurie dar niekuomet nėra pasiekę žemiško gyvenimo būvio, niekuomet neturėję žemiško kūno, būtent Sthula-Sharira, kad ir kelios jų rūšys eterišką kūną, arba Linga-Sharirą, turi. Jos yra kaip kokia ypatiška, veikianti ir kiek sąmoninga jėga. Bet šišon yra vyriausias dalykas žmogus ir jo gyvenimo padėtis, todėl negal būti daugiau sakoma apie tuos sutvėrimus (Priminti reikia, kad įvairiose tikybose Kama-Loka pažįstamas dalykas, bet žinoma kitokiais vardais. Katalikai jį vadina Purgatoriumi arba lenkų žodžiu Czysczivuni). 

 


 

ŽMOGAUS GYVENIMAS PO MIRTIES

Nesunku suprasti, kaip žmogus gyvena po mirties. Visa, kas su juo atsitiko jam mirštant, yra tas, kad jis nebeteko kūno ir tuom nebeteko regimo pasaulio. Tasai dingsta kartu su kūnu. Kaip veik smegenys nebedirba, tai ir regimojo pasaulio nebėra. Bet žmogus tas pats pasilieka, kas jis buvęs. Mirdamas jis nei blogesnis, nei geresnis arba šventesnis netampa. Ir jis negali būti kitokiu padaromas. Joks pašventinimas to ištaisyti negali. Žmogus, gyvas būdamas, turi išmokti širdį ir manymą kreipti į tą, kas aukšta ir šventa. Tuomii jis tegal pasišventinti. Tas aukštumas ir ta šventybė, kuriai jis skiriasi visu pasidavimu, ta jį pašventina. Paviršutinės apeigos be jokios vertybės. Vien mirusiojo aplinkybės jų kiek smaginamos.

Dilgynė negali pavirsti lelija. Ji tiktai gal aukštyn išaugti. Nieku būdu negali pumpuras tiesiog vaisiumi tapti. Iš jo tegali atsirasti po laiko žiedai ir po to – vaisius. Tiktai dvasioje augdamas, žmogus gal iškilti į aukštesnį būvį ir šventu tapti. Mirdamas žmogus pasilieka, koks jis buvęs.

Save, savo vidų, savo geismus ir troškimus mėgindami, nežiūrėdami į kūną ir jo gyvenimą, suprasti galime, kokie mes po mirties. Tokiais tai ir esame anoj gyvenimo rūšyje, kuri vadinama Kama-Loka. O ką čia veikiame, tai ir patys galime sužinoti pabodami savo vidaus gyvumą, ypačiai kad ir savo sapnų dar atsimename.

Nuolat mumyse banguoja tie patys geismai, troškimai, palinkimai, pasibaimijimai, pasimėgimai ir t. t. Kas papratęs girtauti, nuolat bandys savo troškulį tildyti. Kas godžiai piningus rinko ir skaitė, nuolat piningus rinks ir skaitys. O taip su visu kuo, ką žmogus veikdavo ant žemės.

Tik reikia šį dalyką gerai suprasti. Ko geidžiame, „gyviais“ būdami, tą viduje įsivaizduojame ir, nieko rankose nė neturėdami, regime. Taip ir po mirties. Ką įsivaizduojame, tą lyg regime ir turime. Įsivaizduoti yra sutverti pavidalą iš minčių materijos. Jis pasidaro geistinu dalyku, kad jis geismingumu, arba Kama, pildosi ir apsisiaučia. Taip sako slaptasis senovės mokslas. Tokiu būdu kuriasi žmogui visi daiktai po mirties. Jie tiktai nepatenkina žmogaus taip, kaip, jam ant žemės gyvenant, žemiški dalykai, kad ir tik valandėlei.

Žmonės po mirties visai kaip ant žemės visokiu būdu varginas. Kiekvienas į savo troškimus įsivėlęs vargsta ir ieško be sustojimo, patsai nežinodamas ko. Retasis tiktai apsidairo laisvai ir supranta tą naująjį būvį.

Vienok žmonės ten daug aiškiau skiriasi nuo vienas kito kaip ant žemės, kur jų doros laipsnis ar gražiais drabužiais ir turtais, ar ir, nors valandai, sveiku kūnu apklotas. Ten, Kama-Lokoje, jie visai nuogi. Kas žmoguje viršų turi, kas jame valdąs gaivalas yra, tas ten pasirodo. O taip visuose žmonėse.

Ypatingas tik tėra padėjimas tokių, kurie ar per kokią nepalaimą galą gavę arba sau patys galą pasidarę, arba kaip noris pirm laiko žuvę yra. Jie prilygsta neišaugusiam vaisiui, kurio kauliukas visai dar suaugęs yra su mėsa ir sunkiai skiriasi. Aukštesnioji žmogaus dalis nusikreipia nuo žemesniųjų tiktai, kaip tai leidžia tikri įstatymai. O tiejie nepriverčiami bet kokio kūniško atsitikimo. Todėl toks pirm laiko miręs žmogus gyvena Kama-Lokoj pilnomis jėgomis, kol nepriėjusi yra ta valanda, kurią jis būtų pagal savo gyvenimo įstatymą kūną palikt turėjęs.

Jo veikimas labai ypatingas. Žmogžudys, paveikslui, kurs mirtimi nubaustas, nuolat kartoja savo žmogžudybę ir pasijaučia vis iš naujo bestovįs prieš teismą, kurs jį nusmerkia mirtimi, ir jis kartotinai pasijaučia esančiu žudomu.

Be to, jis labai drūtai pririštas prie žemiškų dalykų. Todėl jis žmonėms yra dar pavojingesnis negu gyvas būdamas. Žmogžudys jokioj draugijoj nemielas svečias. Bet, be kūno gyvendamas, tasai visur būti gal, ir jis visur susivokia, kur jo savybės pritraukiamos. Kur žmogus mušimui ir žudymui linksta, čia anas užmušėjas prikimba ir bando tą žmogų prie užmušimo priversti.

Tokiu būdu piktas, o kūno netekęs žmogus nežinantiems žmonėms nepasakomai yra kenksmingas. Nuo tokio, kurs gyvena kūnu, galima apsisaugoti, bet ne nuo tokio, kuriam visur galima nueiti, kur žmogus karščiuoja. Vienatinis apsigynimas yra suvaldymas savo troškimų ir karštumų.

Labai ypatingas ir yra to žmogaus likimas, kurs patsai sau galą padaro. Jisai ir kaip neatskirtas nuo kūno. Guli tasai tik lyg apmiręs. Žmogus jaučiasi ant žemės gyvenančiu, tik jis negali apsireikšti. Todėl jo padėtis yra ypatiškai liūdna ir sunki. Viską, iš ko save žudydamas išbėgti norėjo, jis dar kuo gyviau pajaučia. Visos kančios, kurios jį privertė nusigaluoti, nuolat kartojasi.

Tokie numirėliai tankiausiai spiritistų pasiekiami. O tuo jų kančios dar daugiau didėja, kadangi jų atmintis vis iš vien naujinasi. Ir, kaip sako išmintingieji, iš to gal išeiti baisiausias galas tokiems nelaimingiems.

Laimingu būdu ir tokie numirėliai dar tik retai susieina į susirišimą su spiritistais. Daugiausiai tos čia apsireiškiančios jėgos yra visai žemos, Kama-Lokai priklausančios rūšies.

Kitokia dar, kaip minėtųjų numirėlių, padėtis yra tųjų, kurie per nelaimingą atsitikimą galą yra gavę. Čia aukštesnės asmens dalys ir jo kūnas lyg vienas antrą pritraukia. Iš to išeina ypatiška sąmonės rūšis. Yra ji tarsi gilus miegas su ramiais sapnais. Vienok tai yra likimas doro žmogaus. Kiti, menkesnės doros, vaikščioja tarp savo draugų ir genčių, kol nepriėjęs jų mirimo laikas.

Betgi visai baugus yra tųjų likimas, kurie žūva būdami pilni visokių geidulių ir troškimų. Kaip kokie šešėliai jie susivokia tokiose vietose, kur veikimai, panašūs į jų troškimus, atsitinka. Ir jie bando per kitus žmones išpildyt savo geismus. Tuomet jie tampa bjauriais akstinais tiems žmonėms, kurie čia gyvena. Skerdynės, smuklės ir paleistuvavimo vietos yra pilnos visokių šešėlių ir šmėklų, kurios kaip kokios siurbėlės prie žmonių prisimeta.

Kiekvienas nors šiek tiek skaisčiai gyvenąs žmogus pajaučia tą bjaurią tų šešėlių artybę tokiose vietose. Jie žmones į blogiausius troškimus ir nedorybes įvaro ir iš to savo pasimėgimą turi ir virsta labai kietaširdiškomis ir galingomis esmėmis, net visai velniška jėgų srove. Priėjus jų gyvenimo galui, jie pakeliami į kitas Visumos sritis, kur jie po ilgų kančių visiškai išnaikinami.

Dar minėti reikia ir to, kad kitas žmogus ar per neatsargumą, per prisiveikimą ar šiaip kaip noris susisargdina ir tuo, kad ir ne staiga nusigaluoja. Jo gyvenimas Kama-Lokoj ir yra ilgesnis negu kitų, kurie pasimirė įstatymu dėtu laiku. Siejie ar tiktai kelias valandas, ar ir kelis metus čia gyvena. Bet anie tiek metų pasilieka, kiek jie būtų ant žemės gyventi turėję, ir dar paprastąjį Kama-Lokos laiką. Kad jų amžius, paveikslui, būtų 80 metų būti turėjęs, o jie mirė turėdami 30, jiems lieka pabūti Kama-Lokoj menkiausiai 50 su viršum metų. Visgi prieina ir tiems galas. O žmogus praleidžia amžių visai savingu būdu. 

 


 

MIRTIS KAMA-LOKOJE

Kaip jau kartą sakyta, žmogus užgema, dieviškai jo daliai krypstant žemyn, į žemišką gyvenimą; mirtis yra jos grįžimas į amžinąją savo gyvatą. Ji tada tarsi vis daugiau į save atsitraukia. Ji padeda vieną pavidalą po kito, nusivelka vieną drabužį po kito. Šitas drabužių nusivilkimas yra mirtis. Ir tokiu būdu žmogus kelis kartus miršta. Tuo tarp užteks atidą kreipus į mirtį Kama-Lokoj. Toji tai būtų antra mirtis.

Sako išmintingieji, kad šita mirtis atsitinkanti 30 metų po pirmojo, o paprasto žmogaus mirimo. Betgi tai yra vidutinis laikas. Kurs pilnas geismingumo ant žemės mirė, temiršta šišon po ilgesnio, kartais po labai ilgo laiko. Antraip vėl tas žmogus, kurs savo karščiavimą visuomet taip suvaldė, kad tame jokio sauvalniškumo nebeliko, labai veikiai nudeda ir Kama-Rupą. Vienok tokių nėra daug.

Žmogui antrą kartą mirštant, jo trejybė Atma-Budd-hi-Manas atsitraukia iš Karnos į skaistųjį savo esimą. Kaip jau paaiškinta, žemesnysis Manas yra susipynęs su skaidriausiąja Karnos dalimi. Atsitraukdamas jis ima su savim dagą praėjusio savo amžiaus žemiškoj padėtyj, tai esti jis nešasi su savimi visus aukštesnius patyrimus, visus gražius, teisius ir gerus linkimus, pasistengimus ir viltis. Baltasis jo spindėjimas yra pasipuošęs įvairiomis spalvomis arba toks jau pasilikęs, jeigu amžius nieko neatnešė. Bet tos spalvos paeina iš Karnos. Mainas ima su savimi prasiskaidrinusią Karnos dalį, kurią jis į save yra įauginęs ir tuo amžina padaręs. Žmogus, kuriame tai įvyksta, yra ir toj dalyj, kuri tarp mirtingosios ir nemirtingosios randasi, amžinu tapęs, arba, kitaip sakant, personiškasis žmogus yra išganytas.

Kama tokiu būdu kaip ir dalinasi. O tai tik tuomet tenusiduoda be sunkenybių, kad aukštesnioji jo dalis nuo žemesniosios skiriasi kaip kauliukas išnokusio vaisiaus nuo savo mėsos. Bet žmogui noriai gyvenus geismuose, jo Manas drūtai yra suaugęs su Kama ir ne taip lengvai atsigauna. Todėl toks žmogus šį antrą kartą taipo jau sunkiai ir su baime miršta kaip pirmąjį. Visaip jis bando savo gyvenimą geismų kūne, Kama-Rupoje, pailginti.

Kaip jis, „gyva“" būdamas, kreipėsi į tą, kas žema, taip ir dabar. Iš kūniško gyvenimo jis ėmėsi gyvybės tikrinimus. Kitaip jis neišmoko gyvybę suprasti ir išmanyti. Todėl ir dabar tik žiūri, kaip gautų kokių patenkinimų, kokių paerzinimų savo Karnos. Vienok be regimo kūno tai nebegalima. Ir iš lengvo nusilpsta ir sustingsta Kama-Rupa. Dieviškoji dalis, Manas, jį galiausiai meta. Ir žmoguje, kurs save skaitė esančiu geismingumu, arba Kama-Rupa, toji išnyksta. Jo savęs žinojimas užgęsta kaip anglyje žėrėjimas. Vienok dieviškoji jo dalis pasilieka save žinanti. Betgi tai žmogui be naudos, jam nieko apie tai nežinant. Nebuvo susirišimo tarp žemosios jo  dalies ir aukštesniosios, tarp žmogaus ir jo išganytojaus.

Bet reikia dar ypatingai baugią mirtį minėti. Žmogui ant žemės, o po to Kama-Lokoj gyvenus visokiuose troškimuose ir visokiame bjaurume, jo Manas taip nusivelia su jo Kama, kad nebegali atsikliudyti. Tuomet Manas lyg į dvi dali dalinasi, tartum sulūžta, ir Kama-Lokoj pasilieka žmogus su pilnu žinojimu. Bet jis yra be jokio doros jausmo, be jokio aukštesnio pasijautimo. Jis nebeturi susirišimo su dieviškąja savo dalimi ir yra lyg koks tuščias bedugnis ir tepatenka tik tuo ilgiau, kad savo geismus ir troškimus peni. Ir veikiai jis pasidaro baisia esme. Jame troškimai viršų palaiko ir imasi jėgos iš dieviškosios dalies, kuri jame pasiliko. Tuomet jis žmonijai yra labai pavojingas. Jis yra tiesiog velniška jėga, apie ką jau pirma sakyta. Jos galas yra tobulas išnykimas, kursai su baisiomis kančiomis atsitinka, kadangi ji savyje turi kibirkštėlę dieviškumo. Joks žmogus negali šito baugio galo skausmus išmąstyti.

Palaimingu būdu žmonių tokį galą užpelniusių tiktai labai retai tėra.

Kad žmogus ant žemės rūpinos žmoniškai gyventi, suvaldyti savo gyvuliškas jėgas, savo geismingumą, tuomet antroji jo mirtis nesunki. Išgyvenus savo laiką Kama-Lokoj, jis iš lengvo įminga. Šis miegas trunka gerą laiką. Iš jo žmogus pabunda aukštoje savęs žinojimo padėtyje, jeigu jo personiškasis gyvenimas, arba Kama-Manas, buvo išnokęs gyvenimui su Atma-Buddhi-Manas. Tuomet Kama-Rupa pasilieka kaip koks lavonas Kama-Lokoje. Vienok reikia atsiminti, jog tasai lavonas visai kitaip dar gyvas negu žemiškasis. Žmogus pats, jo amžinoji dalis yra iškilusi iš žemiškų sričių. ,,Ji yra atgal žengusi per auksinį tiltą, per kurį nueinama lig „septynių kalvų“.

Ir tik tas žmogus tegali tuomet su „numirusiuoju“, paaukštintuoju, susitarti, kurs pats gyvena pilnai sąmoningai savo trejybėj e.

Kama-Rupa, pasilikusi negyva Kama-Lokoj, po trumpesnio ar ilgesnio laiko išyra. Žmogui skaisčiam ir doram buvus, Kama-Rupa labai menkai susilaikymo jėgos teturi. Bet visos jo dalelės vis dar virpi tokiu virpėjimu, kaip koks jis sukeltas tapo žemiško gyvenimo.

Yra pažįstamas dalykas, kad materijos krisleliai automatiškai, tai esti savaime, kartoja tuos judėjimus, į kuriuos jie įsupti kokio nors užgavimo. Tokiu būdu randasi papročiai. Jie pirma su noru ir pasiryžimu atliekami, paskui visai be jokio noro, visai savaime.

Kama-Rupa yra tikroji papročių prietaisą. Į jį veikia ne vien kūnas su savo gyvenimu, bet ir Manas, kurs į jį įsileidęs yra. Iš to paeina visi tie judėjimai, kurie gamina pasiilgimą, lūkestį ir t. t. Į tokius veikimus atsiliepia Kama-Rupa visai automatiškai. Šis atsiliepimas ilgai dar trunka ir tad, kad aukštoji Trejybė seniai jau yra atsitraukusi. Ir tam, kurs šitą judėjimą pastebėti gal, rodosi, lyg Kama-Rupoje dar rastųs aukštesnės jėgos, lyg būtų dar meilės, išminties ir t. t. O tųjų judėjimai tik tesikartoja.

Tūli, kurie su tokiais lavonais susiriša, kaip tai spiritistai daro, tiki, būk tokie automatiški veikimai būtų iš tikro velionies apsireiškimai. Betgi taip visai nėra, kaip dabar tai išguldėme. Ir visi apsakymai iš „dvasių arba vėlių srities" yra be jokios vertybės. Jau tokie niekai, kaip tąsymas už plaukų, gnybimas į veidą, barškinimai, baldų apvertimai arba kilnojimai ir t. t., turėtų kiekvienam protingam žmogui atrodyti kaip bepročių žaismai, o ne kaip žmogaus, iškilusio iš visų žemiškų niekingumų.

Žmogus niekuomet neturėtų norėti arba bandyti su nepažįstamomis jėgomis apsieiti. Kaip jau aiškinta, tai gal net labai pavojinga būti. Norint susieiti su numirusiais, reikia pačiam dvasioje pasikelti lig jų padėties, o ne bandyti juos nutraukti į kūniškąją, į kurią nusileisti jie, kūno nebeturėdami, doru būdu nebegali.

Kama-Rupa, apleistas tikros žmogaus esmės, turi savo rūšies pelenais pavirsti, jeib tieji didžioj gamtos dirbtuvėj galėtų būti vartojami kitam dalykui. 

 


 

PALAIMOS SRITIS

Labai sunkiai suprantamas yra daugumai tasai žmogaus būvis, kuomet jis yra apleidęs geismingąją savo dalį, savo Kama-Rupą. Kaip ir galėtų būti kitaip, kadangi žmogus beveik vien tik tegyvena savo geismuose, o ne savo išmintyje, savo sąžinėje, savo meilėje, kuri nėra -svetnaudiška savo grožybėje ir tiesoje. Visi šie dalykai paprastam žmogui yra esmės gelmėse paslėpti, giliai nugramzdinti. O jam prisieinant šitoj savo dalyj gyventi, jis menką žinojimą tegali apie save turėti.

Bet yra žmonių, kurie ir tose savo esmės gelmėse su pilnu žinojimu, visai sąmoningai gyvena. Tokiems tai ir yra suprantamas anas gyvenimo skyrius, kursai sanskrito žodžiu vadinamas Devachan, tai esti Dievų, arba spindinčiųjų, kraštas.

Yra tai palaimos ir išganymo šalis. Kiekvienas, nors šiek tiek išmintingas, gali tai numanyti. Iš patyrimo yra žinoma, jog, pasikeldamas iš geismingojo mąstymo i tyrąjį, žmogus išeina iš sopulingo supimo tarp skausmo ir džiaugsmo ir įeina į neapsakomą ramybę. Tikrasis mokslininkas, tikrasis menininkas ir kiti, jiems lygūs, gyvena savo mąstymais ir regėjimais anoj aukštybėje ir nepažįsta jokio kenksmo, kad jie moka tokioj padėtyj parimti.

Betgi gyvendamas susirišime su žemesnėmis sritimis ir su kūnu, žmogus iš jos nuolat nutraukiamas. Todėl jo palaima valandas tik tepatenka. Vienok galima numanyti, kokia nesiliaujanti ir tobula ji būti turi, kad šitų nutraukimų nebėra, kad žmogus jokios dalies nebeturi su tuo, kas skausminga.

Tokia tai yra gyvenimo ypatybė, kurią žmonės, menkiau ar geriau tai suprasdami, tiki rasti po mirties. O jie nežino, jog žmogus, gyvas būdamas, visose Visumos srityse, ant žemės ir danguje, gyvena. Todėl ir yra sakyta: „Dievo valdžios šalis yra viduje, Jumyse".

Šitoj dangiškoj padėtyje žmogus ilgą laiką būva. Yra tai tikroji jo esmės padėtis. Šitą gyvenimo laipsnį pasiekęs, žmogus yra namon sugrįžęs, yra save patį suradęs. Ir jis rimsta tuomet visai savyje. Kuo daugiau žmogus kūnu gyvena, tuo daugiau jis tolinasi nuo savęs. Žmogaus esmė yra gyva palaima ir pilnybė; geismai, troškimai, karščiavimai jį išveda iš tos ir, jį traukdami į kūniškus santykius, vis daugiau įveda į vargą ir skausmus.

Kūnas pasirodo esąs labai tvirtas dalykas. Tačiau jis nuolat keičiasi, ardosi. Yra jisai tik krūva susispietusių mažų gyvių, kurie lyg į vieną vietą, į vieną spuogą telkiami. O jie tiktai matomi, kadangi jie tokiame didžiame skaičiuje susiradę yra. Bet jie nuolat ir vėl traukia tolyn. Ir jiems vos pasitolinus nuo daikto, kur jų daugybė buvo, jie ir neberegimi.

Daug ramesnis ir tikresnis už tai yra protas. Jis išvysta kūno netikrumą. Betgi tojo nuolatiniame kitime jis ir lyg netvirtas yra. O pati sąmonė, kurioje viskas kaip ir atsispindi, kartais taip mirgoja, tartum ji pati būtų tie atsispindintieji dalykai. Išmintis, galiausiai sąmonės šviesa į viską žiūri ir pasilieka nepajudoma.

Iš viso to matyti, kad protas, sąmonė, išmintis daug tikresni dalykai yra negu kūnas. O, be abejonės, žmogus veikiau išmintyje negu kūne randamas. Žmogus yra tat, kas jame tikrai žmoniška. O tai yra visos aukštesnės dvasinės jo ypatybės.

Kuo menkiau žmogus įsileidžia į kūniškus dalykus, tuo arčiau jis stovi tikrybei. Bet jis turi ir kūnu gyventi, jeib jis čia, kur taip srauniai teka pragaišimas, išmoktų parimti. O po to jis gal grįžti į tikrąjį savo būvį, jeib tuom, ką išmokęs, ką pasipelnęs yra, jis ir parimdamas savyje žinotųsi ir taip savo pagrindinį esimą pralobintų.

Žemiškame gyvenime žmogus negali ilgai pabūti. Yra tai jam svetima šalis. Žmogus nėra žemiškos kilties. Devachanas, arba dangus, – tai jo tėvynė. Čia jis iš tikro nuolat ir be atvangos gyvena ir tik laikais žiūri, kaip pasiimtų iš pragaišties krašto, kas galėtų būti apverčiama nepragaištančia dvasine savybe.

Senovės išmintingųjų mokslas sako, kad gyvenimas dvasioje yra tikras, o gyvenimas kūne su savo kitimais ir greitu išnykimu tiktai monas, apsigaudinėjimas. Įsikūnydamas amžinasis žmogaus Aš tiktai apsisiaučia žemišku pavidalu, kurs tik trumpą amžių tetenka. Betgi to pavidalo priežastis, tikrasis žmogus: dvasia, jėga, substansa yra be pradžios ir be pabaigos. Pavidalas yra tiktai kaip koks monų vaizdelis. Gyvenimas tarp užgimimo ir mirties todėl ir vadinamas svajone, o gyvenimas po mirties – tikrybe.

Iš žemiškos padėties žiūrint, berods viskas kitaip atrodo. Vienok tai žvilgis iš tamsaus aklumo. Žmogui iškilus j dvasinę padėtį, susiradus savyje, savo esmės gelmėse, dar kūnu begyvenant, žvilgis prasiskaidrina ir dalykai pasirodo, kokie jie iš tikro yra.

Pagal teisybę reikėtų mirimą vadinti užgimimu ir užgimimą – mirimu. Taip ir darydavo senovės išmintingieji, taip mokydavo, paveikslui, graikų filosofas Platonas.

Norint tinkamai suprasti dangiškąjį gyvenimą, reikia pirma viso mesti į šalį visus žemiškus paveikslus. Iš semitiško-žydiško supratimo parėjo Europos tautoms apie būvį po mirties mokslas, kurs viską žemiškais paveikslais parodo. Čia kalbama apie auksinius pilynus ir vartus, auksines gatves ir trobas, apie brangiausius vainikus, apie gražiausius puošalus ir t. t. Dvasiniai, arba nors ne tiesiog kūno, dalykai visai kūniškai suprantami. Dangus, kaip jį krikščionys pagal žydų mokslą susimąstę yra, prilygsta visiškai žemiškam gyvenimui, išėmus tiktai kūno skausmus, vargus, skriaudas ir t. t.

Senovės išmintingieji, o šios dienos Rytų žemės mokslas visai kitaip apie dangų kalba. Jisai visai dvasiškai išguldomas. Ir vengiama aną gyvenimo sritį vadinti gyvenimu, manau, nieks jo nesulygintų su žemiškais santykiais. Ana padėtis yra esmės, o ne apsireiškimo padėtis. Kas atsitinka žmoguje, jam bemąstant, pirm, kol dar nenusileidžia mintis į geismingąjį būvį, tat gal būti lyginama į aną dangišką esimą. Nėra čia to, ką paprastai vadiname materija. Todėl kartais ir sakoma, anas gyvenimas esąs kaip koks sapnas. Bet jis tuo nevadinamas todėl, kadangi jis netikras, kaip koks sapnas, jis daug tikresnis už viską, ką žmogus pažįsta.

Visiškai nėra ten to, ką vadiname erdve ir laiku. Gyvenančiam ten, erdvė ir laikas darosi jam to norint. „Jis yra jų kūrėjas ir jų naikintojas“. Gyvena tenai be amžiaus, be vietos. O tačiau esti. Sunku yra tą tam išguldyti, kurs neturi nei dvasiško supratimo, nei regėjimo. Bet nors numanyti bus galima noringajam.

Vienas dalykas šiek tiek gal būti ir veikiau išmanomas. Yra tai tas, kad žmogus aname būvyje lyg vis giliau ir gyviau save suranda, o aukštą laipsnį pasiekęs kuomet gausioj amžinoj gyvybėj lyg nyksta sąmonė, jis vėl grimzta iš to gilaus ir pilnai palaimingo ir išganingo esimo ir vis daugiau įeina į siaurumą, į paviršių, vis daugiau artinas kūniškam gyvenimui. 

 


 

SVARBUMAS DEVACHANINIO BŪVIO

Anas taip vos numanomas būvis nėra bereikalingas. Kūnu gyvendamas ir veikdamas, žmogus sužadina visokias jėgas. Pirma jos lyg veržiasi į paviršių, po to jos grįžta iš lengvo į giliausią žmogaus esmę.

Imant paveikslą, sukilęs pasigailėjimas apsireiškia kokiu nors veikimu. Veikime pasipildęs, jis vėl sunkiasi atgal į žmogaus esmę. Bet jis ima su savim tarsi visą to veikimo galybę, o toji tampa žmogaus viduje, jo širdyje, sąmoninga savybe. Kurs kartą gailestį apreiškęs yra, tatai vėliau yra daug gailestingesnis. Bet jo gailestis yra tuomet daug daugiau dvasinė negu pirma.

Žmogui mirus, visi aukšti, dorus ir išmintingi jo amžiaus veikimai Devachane kaip ir suglaudžiami pilnam iš-nokimui.

Žemiškasis amžius yra sėjos amžius, dangiškasis – nokimo amžius. Gyvendama žemiškai ir po to dangiškai, žmogaus esmė, jo siela vis daugiau pildosi iškilmingomis savybėmis. Kurs nieko nėra daręs, kas kilnu yra, kurs visuomet tik žemu būdu ir svetnaudžiu yra gyvenęs, tasai devachaniniame būvyje lyg tuščias. Nėra jame to, kas nokti galėtų, ir jis todėl yra kaip augmuo, kurs vaisiaus neatnešė. O nors gyvendamas devachaniniame būvyje, jis vis dėlto juo pasidžiaugti negali.

Kiekvienas blogas žmogaus veikimas yra lyg apžavėjimas, apmarinimas jo tikros, save žinančios esmės. Blogai veikdamas, žmogus vien savo niekybę ir tuštumą skleidžia ir tvirtina. O niekybė, arba, kas tiek jau, bjaurybė, nepasiekia Devachano. Blogumas yra viršavimas nesižinojimo esmės, tai esti materijos; gerumas yra viršavimas dvasios, arba, kas tiek jau, save žinančios esmės. Kiekvienu geru veikimu žmogus patvirtina dvasios vyravimą. Tuom materija vis daugiau verčiama tapti dvasine ypatybe. Galiausiai materinis būvis visiškai dingsta dvasiniame.

Kad visi Visumos skyriai, visos jos sritys bus išeigoje, būtent pradžioje susivokusios, tuomet bus kiekviena esmė tobulumą pasiekusi, tapusi tinkama būti nauja pradžia, nauju viduriu, per kurį lieties galėtų Amžinoji pilnybė kurdama naują Visumą.

Šitas tikslas yra neišmąstomai toli pastatytas. Tiktai retasis tegali jį numanyti. O taip menk numanoma ir yra pradžia

„žmogaus“ gyvenimo. Reikėtų kartą apie tai plačiau kalbėti. Sišon turi užtekti, kas paminėta.

Iš pradžios žmogus, susirasdamas devachaniniame būvyje, visai pilnas dar yra žemiškų atsiminimų. Vienok tieji yra be jokių skausmų, nuliūdimų ir t. t. Viskas, kas palinksminti ir nuliūdinti gal, priklauso kaminiam skyriui ir nuslenka nuo žmogaus, jam atmetant Kama-Rupą, būtent geismingumo pavidalą. Tuomet žmogus nebėgai būti slegiamas. Jis visiškai dykas, tobulai palaiminamas.

Jo atmintyje tiktai tat pasilieka, kas gera, teisu, kas gražu, kas širdinga. Jis regi savo mylimuosius jų devachaniniame būvyj, kuriame jie ten esti, kūnu kažin kaip ir kur būdami. O jo susiėjimas su jais gal labai palaiminąs būti tiems, kurie kūnu gyvena ant žemės.

Tiktai iš lengvo nyksta ir tie atsiminimai. Iš lengvo devachaninis žmogus vis daugiau dvasia tampa. Visi jo gerieji norai ir pasistengimai pradeda žydėti ir klestėti. Ir tame žmogus randa didžiausią palaimą. Negali jis kitokios tuo tarpu patirti.

Iš paprasto gyvenimo žinoma, kokia palaima žmogų pildo, kad jis yra kokį tikrai gerą darbą atlikęs. Kaipgi nebūtų jo palaima be galo ir krašto, kad jame visoks gerumas tik taip klestėtų, tik taip žydėtų ir žmogus taptų pačia gėrybe, tiesa ir grožybe.

Šitas žmogaus nokimas yra jo susivienijimas su savo dievišku išganytoju. Koks tobulas tas susivienijimas yra, toks tobulas yra ir žmogus, toks yra ir būsimasis žmogaus likimas. Jeigu tas susivienijimas netobulas, tuomet žmogus vėl krypsta į žemesnes gyvenimo sritis. Vienok jis ima visą pasiektą pilnybę ir tobulumą su savimi. Tik tasai ant kiekvieno žemesnio laipsnio daugiau apsisiaurina ir apsitemdina. Visgi jis vėliau apsireiškia. Devachanas nėra tiktai palaimos ir tobulumo būvis, jis yra ir priežastinė veikimo, kūrimo sąlyga.

Kursai ką noris sutverti nori, tas pirma mąsto ir svarsto ir viduje, savo sieloje, tarsi gimdo savo darbo ir veikalo gaivalą. Po to jis gali šitą gaivalą ir įkūnyti. Tasai gal pavidalu pasirodyti. O kuo galingesnis anas išmąstymas bus, tuo tobulesnis bus ir gaminamas dalykas.

Kuo daugiau pilnybės žmogus danguje pasiekęs yra, tuo tobulesnis bus jo apsireiškimas žemesnėse pasaulyse, kad jis iš naujo pavidalą, regimąjį ant žemės žmogų, asmenį susitvers. Bet vis reikia atsiminti, jog žmogus iš tikro-niekuomet neišeina iš Devachano. Apsireikšdamas žemesniuose pasaulyse, jis tiktai tekreipia į juos savo atidą.

Be žmogaus, Devachane gyvena ir kitos dar esmės. Yra ten pirm viso visos tos, kuriose gyvena dieviškasis savęs, žinojimas. Jos pilnai sąmoningos ten gyvena ir veikia. Jų padėtis yra, palyginant į žmogaus, labai kilni. Paprastai tos esmės vadinamos angelais. Vienok dažniausiai apie juos kalbama lyg būtų jie panašūs į regimąjį žmogų. Kokie jie iš tikro yra ir ką jie veikia, tegalima numanyti žiūrint į juos kaip į stebuklingas galybes, kurios iš aukšto savo būvio leidžiasi žemyn į regimą pasaulį ir čia išlaiko visuotiną tvarką.

Šalia minėtųjų galybių yra ir tokių, kurios berods labai galingos ir dvasinės, bet, savęs žinojimo neturėdamos, nepasiekia žmogaus esimo. Betgi apie tai šičia negalima daugiau pasakyti.

Dar vieną dalyką suprasti, rodos, labai svarbu. Devachane visos esmės ir žmonės aiškiame vienybės pajautime gyvena. Viskas, kas mirtinga, yra nudėta. Todėl ten yra tat, kas esti. O tat yra visame ta pati, būtent Dievybė. Todėl ir visuose kvėpuoja amžinoji meilė, tai esti pilnas vienybės žinojimas.

Turėdamas tame žinojime jau šiek tiek aiškumo, žmogus mato, kad jis su visais žmonėmis kartu gyvena, kad nėra jokių tarpų. Tiktai kūnu gyvi žmonės, tai esti ant žemės gyvenantieji mano, „numirusieji“ esą su jais perskirti. Numirusieji to nejaučia. Jie gyvena su aukštąja visų žmonių dalimi vienybėje ir yra pilnai tikri, jog nėra mirties ir nėra atsiskyrimo. Kaip ir galėtų jie tą manyti, kadangi to nėra, kas mirtinga, o kas skiria. Kas ant žemės atsitinka, to jie berods nežino.

Toliau Devachane gyvenantieji ir mato, kokiame susimezgime jie žemiškose sąlygose gyvenę yra. Įvairiausiuose sąryšiuose jie su vienas kitu draugavo. Tai vienas yra buvęs kito tėvas, sūnus, brolis, marti, pati, sesuo, duktė ir t. t. Kurie pilnai, sąmoningai ten gyvena, mato taipo jau, kokią didį amžių skaičių jie yra praleidę ant žemės ir kaip tuo laiku meilė vis daugiau yra vienijusi ir suglaudusi žmones. Yra tai liudymas, kur žmonijos kelias eina, būtent, kad ji taptų gyva, save pilnai žinanti vienybė, pilnas vienas amžinos meilės apsireiškimas.

O ryšiai, kurie tarp žmonių mezgėsi buvusiuose amžiuose ir Devachane žinomais tapo, traukia vis iš naujo žmogų prie žmogaus. Taipo aiškėja ir tai, kad žmonės, lyg stebuklingai vedami, susiranda ir jaučia, kad jau pirm •amžių su vienas kitu gyvenę meilėj ir sandoroj. Yra tai •atgarsiai iš praėjusių amžių ir iš Devachano. 

 


 

GRĮŽIMAS ŽEMĖN

Kaip jau ne kartą minėta, priverčia žmogų amžinas įstatymas taip ilgai supties tarp gyvenimo Devachane ir ant žemės, kol nepasiektas pilnas tobulumas. Vienok gyvenimas Devachane yra naminis, yra tasai, kurs ilgesnį laiką trunka. Visgi jis randa galą. Nusistoja galiausiai žmoguje visi gyvybės pajautimai, taip kad nebesižino esančiu, ir jis kreipiasi į šalį, kur jis tiki aiškiau regėsiąs gyvybę.

Iš to yra numanyti, kad žmogus kuo ilgiau gyvena Devachane, juo daugiau jis, žemiškame gyvenime būdamas, yra sužadinęs aukštų minčių, linkimų, pasistengimų ir t. t., trumpu žodžiu, aukščiausiąjį žmoniškumą, aukščiausią gyvybę. Dvasinis, doriškasis iškilimas yra devachaninis gyvenimas. Sako išmintingieji, jog žmogus, paprastai žmoniškai ant žemės gyvenęs, Devachane pabūva nuo 1000 lig 1500 metų. Su tuo sutinka žymus žmonių padėjimų ir būdų atsikartojimas 1500-uose metuose. Tartum tos pačios bangos sukiltų.

Bet viename dalyke jos tik naujos. Pasirodo jose lyg truputis daugiau žmoniškumo. Tame atsižymi žemiško gyvenimo nauda. Žmogus, kurs nesižinodamas amžinoj Dievybės gelmėj be pradžios buvo, žinosi kas kartą aiškiau, tampa kas kartą sąmoningesnis. Reikėtų tą plačiau paaiškinti. Vienok šišon tai negalimas daiktas. Nukreiptų šitą veikalą per toli nuo jo tikslo. Tuo tarpu tur užtekti bene sužadintas numanymas, kad iš žemiško gyvenimo išeina aukštesnis, skaidresnis sąmoningumas, arba, kitaip sakant, daugiau dvasiškumo, kursai Devachane pilnai iš-noksta.

Koks yra buvęs gyvenimas, toks yra ir jo vaisius. Žmonėse noksta visokios „dovanos". Ir užgimdamas kiekvienas kitoks kaip kitas, kitomis ,,dovanomis" ypatingas. Tokiu būdu aiškėja žmonių nelygybė, jų įvairumas, tūleriopumas. Tojo pradžioj nebūta, bet kiekvienas amžius, ant žemės pergyventas, jį vykina, o kad ir tik po truputėlį. Devachane žmonių įvairumas pasirodo jų nelygiame gyvenime, skaistume, kuriuo jie gyvena aname esmės būvyje.

Slinkdamas žemyn, tai esti apsigobdamas stambesniu drabužiu arba apsiniaukdamas, priimdamas materinj pavidalą, žmogus kaip ir miršta Devachane. Betgi tai kitokiu būdu negu šiaip. Ten nepasilieka koks nors lavonas. Žmogus ten iš tikro tas pats pasilieka, kurs jis buvęs per amžius. Jis tik nebesijaučia, nebesižino esančiu Devachane, Su savo atida jis smeigiasi į kitą būvį.

Pirma jis apsigobia minčių gyvenimu, o tad geismingumu arba geismų kūnu, jis susivokia geismingame būvyje. O tasai visai tas pats, kokį jis mirdamas paskutinį kartą Kama-Lokoj paliko. Tik viename dalyke yra padėtis kitokia. Žmogus, kurs buvusiame amžiuje stengės žmoniškai gyventi, tai esti suvaldyti geismingumą, stojasi prieš tą su aukštesne galybe. Jis yra norėtąjį viršų įgijęs. Jo „prigimtis“ nebėgai savo noru gyventi. Ji turi dabar žmogui paklusti. Jai nebegalima savo būdu apsireikšti, betgi turi laukti žmogaus išminties paliepimo.

Pasirodo čia tas įstatymas, kad nei menkiausias pasistengimas, nei mažiausias triūsas nepasilieka be vaisių, ar jis linktų geron ar pikton pusėn. Jisai tik turi patvariu būti. Ypačiai silpnos drąsos žmonėms labai gal būti naudingas šito įstatymo pažinimas.

Ir kitas dar dalykas šišon tur būti menamas. Žmogui gyvenant Devachane, jo geismingumas guli gamtoje, Ka-ma-Lokoj, kaip rudenyje pasėta sėkla. Žmogaus esmei krypstant į žemesnes sritis, jo geismingumas, arba Kama, pradeda sukilti, pabusti kaip sėkla pavasaryj saulei grįžtant. Tuomet visos geismų jėgos tampa gyvomis. Yra tai tat, kas vadinama „kūno iš numirusių prisikėlimu“. „Kūnas“ yra geismingumas, yra Kama. Iš to senovės išmintingųjų mokslo yra šiandien „tikintieji“ savo daiktingu, materialistišku supratimu visai paviršutinį dalyką pasidarę.

Po įgijimo Karnos žmogus ir veik apsisiaučia su Linga-Sharira, arba eterišku kūnu, ir tuo pačiu laiku tveriasi regimą kūną. Geismingumui esant žmoguje, veikiai susitvenkia kūniškos jėgos srovės, arba Praną, ir gamina Linga-Sharirą ir pagal tą kartu – motinos kūne regimąjį kūną, kurs užgema, jeib augtų visai savaip. Bet žmogui negali tekti kūnas, jam negavus mažo spuogelio gyvos materijos. Tėvai jam reikalingi, jeib kūną susitvertų.

Visi žemesnieji amžinojo žmogaus laipsniai yra ypatiški jo apsireiškimai. Savo savybėmis jie atitinka žmogaus esmę, kiek toji sąmoninga tapusi yra. Koks menkas yra ant žemės jos savęs žinojimas, tiek ji dūsauja žemybėse ir varge. Tokiu būdu visos žmogaus jėgos ir sąlygos yra liudymas, kaip žmogus praleidęs praėjusį žemišką amžių. Jis visuomet dagoja, ką jis yra sėjęs.

Todėl ir tas žmonių nelygumas visuose dalykuose. Ir nėra du žmogų, kuriuo du išveizėjime ir likime prisilygtų. Kiekvienas eina savo keliu. Kiekvienas kenčia savo vargus ir pasimėgsta savo džiaugsmais.

Yra taip, kad lyg iš žmogaus esmės išauga jo ypatybės, jo „vidus" ir jo pasirodymas, jo kūnas, betgi taip jau ir sąlygos, padėtis ir santykiai, tarp kurių jis, kaip paviršiaus, prigimties žmogus, gyventi turi, gyventi priverstas. Kaip koks žmogus yra, į tokią draugiją, į tokią šeimyną,, giminę, tautą, žemės kraštą jisai nueina užgimdamas. Jo esmė su savo ypatybėmis traukiama ypatiško įstatymo, ypatiškų save žinančių jėgų: „likimo“ valdytojų į jos vietą. Žmogus visuomet čia nueina, čia pastatomas, kur jis pats pasimokinti ir kitus mokyti gali, kur jis kitus įkenkęs arba pradžiuginęs yra ir dabar kenksmus arba džiaugsmus, patirti turi.

Žemiškame gyvenime žmogus laiku su didžiu žmonių skaičių visokiu būdu sujungiamas. Jame tokiu būdu iš lengvo žadinamas vienybės žinojimas, kurs yra tikroji meilė.

Užgimdamas žmogus turi imti ant savęs visą savo praeitį. Darbas, kurio jis vakar neatliko, jo laukia sekančioj dienoj. Kuo jis vieną dieną nusikaltęs, tuo jis sekančią arba ir dar tolimesnę dieną nubaudžiamas. O tos dienos tai yra jo amžiai.

Žmogaus gyvenimas neina tiktai nuo dienos į dieną. Ir ne tiktai miege, giliame miege, piktadarys ir geradaris lygūs. Eina žmogaus gyvenimas nuo vieno amžiaus į kitą. Ilgą laika jis Devachane gyvena savo esmėje. Kiekvienas jį pasiekia, bet ne su lygiu žinojimu, todėl ir ne su lygiu išganymu. Kitas jį vos pasiekęs, jau ir vėl turi grįžti. Nebūdamas pasiekęs amžinos gyvybės, tai esti dieviško žinojimo, jis turi ilgiau gyventi negyvybėje, mirties šalyse ir tamsume bei skausme.

Žmogus, būtent jo esmė, yra keleivis, amžinas keleivis. Ne kaip kad jis keliautų iš vienos vietos į kitą. Jis tik savo žvilgį tai šen, tai ten kreipia.

Taip sako išmintingasis, kurio žinojimas tobulas:

„Dvasinis žmogaus asmuo supasi per amžius kaipo pendulas šen ir ten tarp užgimimo ir mirties. O kad ir trumpas yra amžius ant žemės, kad ir amžius po mirties prieina galą, o kad ir kiekvienas tų nusikeitimų tarp miego ir budėjimo, tarp netikrybės ir tikrybės prasideda ir pasibaigia, tai tik amžinas yra patsai dvasinis keleivis“.

„Vienatinė tikrybė yra laikas po mirties, kuomet anas keleivis neapakintas tikrybę regi ir trumpi žemiški jį klaidinantieji amžiai nuo jo nuslinkę yra. O kad ir ilgiausi amžiai su visais savo pertrūkiais pasibaigia, tai jie tačiau žmogaus esmei dvilinką naudą atneša. Jie yra tas kelias, kuriuo ji, kad ir labai iš lengvo, tačiau nuolat aukštesniam tobulumui ir paskutiniam kitimui artinas ir kuriuo ji galiausiai savo tikslą – tobulą dieviškumą pasiekia. Visi anie laikai ir amžiai tarnauja tam tikslui, ir be jų jis nebūtų pasiekiamas. Žmogaus esmė Manas yra kaip koks vaidintojas. Jo pasirodymai ant žemės, jo įsikūnijimai yra dramatiško veikalo personos, ritiniai, „rolės“. Nieks nesukels žmogaus su tuo, ką jis vaidina, o visai neskaitys dėvėtuosius tuomet drabužius žmogaus paties gyvumu."

„Žmogaus esmė yra priversta kaip koks vaidintojas visą eilę savo įsikūnijimų, visokius, kartais labai nesmagius veikalus statyti. Vienok kaip bitės iš kiekvieno žiedo tik medų neša, o visa kita palieka žemės kirminams, taip ir mūsų dvasinė esmė, sanskrito žodžiu vadinama Sutratma, iš kiekvieno žemiško gyvenimo, į kurį įstatymų valdoma nusileisti turi, tiktai amžinybės gėralą doriškų ypatybių ir augančio žinojimo pasiima ir visas ypatybes suvienija vienoj Vienetoj, kuri yra galiausiai tobula esmė, vadinama Dhyan Chohan“ [7].

 


AMŽINYBES GELMĖ

Tuomet toji esmė iškyla į būvį, kurs ir už Devachaną aukštesnis yra. Kaip šio rašto pradžioje aiškinta, nemirtingasis žmogus yra trejybė Atma-Buddhi-Manas. Gyvendamas su savo sąmone kūne, žmogus kito nieko negal numanyti, kaip tik žemišką gyvenimą. Pakildamas į Kamą arba Kama-Maną, žmogus patiria ir kaminį gyvenimą arba Kama-Loką. Iškildamas į tą savo dalį, kuri vadinama Manu, jis gyvena Devachane, arba danguje, vis tiek, ar jis su kūnu ant žemės yra, ar ne. Bet iškildamas taip aukštai, kad sąmoningai gyvena tame, kas Atma-Buddhi vadinama, jis gyvena padėtim, kuri paprastam žmogaus supratimui nebenumanoma.

Tuomet anas iškilusysis yra tobulumą pasiekęs. Jis yra visiškai vienu tapęs su savo Dievu; jis pilnai regi ir pažįsta jį esančiu savo paties esme. O kad susivienijimas, rodos, jau buvęs Devachane, tai tat buvo tik sugrįžimas

žemojo Mano pas aukštąjį. O žiūrint iš apačios, tai atrodo susivienijimu su išganytoju.

Devachaninis būvis yra iš tikro aukštas ir, lyginant su žemišku, tobulas. Vienok jis vis tik yra dar pragaištingas gyvenimas. Amžinas yra tas, kad Manas susivienija tobulai su Atma-Buddhi. Šis būvis yra neapsakomai išganytingas. Yra tai galutinė pilnybė, galutinis iškopimas iš viso pragaištingumo. Yra tai sugrįžimas į pradžią, kaip žodis tai trumpai pasako: „Iš Jo, būtent Dievo, arba At-ma, Jame ir Jopi yra ir visi daiktai" [8].

Žiūrint į pradžią ir į šitą pabaigą, kuri dvi taip neišmąstomai toli viena nuo antros, turime giliai tylėdami nusilenkti prieš Amžinybę. Gana, kad nors tolimąjį kelią pirm ir už savęs matyti galime.

Visi žmonės žino, kad jie yra. Tai liudymas, jog turėję ir pradžią. O kas gerai yra supratęs senovės išmintingųjų mokslą ir gerai savo tiesos balso pasiklauso, tas nebesakys, kad jis prasidėjęs kūno užgimimu. Jis žiūrės, kaip surastų savo esmės priežastį.

O toji iš tikro be pradžios. Betgi tuo tarpu tik tiek tegalima pasakyti, kad ji nesižinodama gyvena pačioj amžinybėje, amžinoj Visumos priežastyje, amžiname Dieve. Iš nesižinojimo ji kilo ir tapo žinanti. Pirma žinanti tiktai kūne, toliau žinanti savo viduje ir galiausiai žinanti savo esmėje, kuri viena ir ta pati kaip amžinoji Visumos priežastis. Yra tiktai, lyg būtų naujas savęs žinojimo vidurys sutvertas, naujas centras, per kurį nauja Visuma apsireikšti galėtų.

Šita Aukštybė paprastam žmogui nėra numanoma. Kaip sakyta, sunku Devachaną gerai suprasti. Tankiausiai žmonės jį žemiškai įsivaizduoja arba visai nieku skaito. O Devachanas vis tik laikinis dar būvis. Jis nusikeičia su žemiškuoju. Vienok praėjus visiems devachaniniams ir žemiškiems amžiams, užteka anas vaiskiausias būvis, atsiveria Amžinybės gelmės.

„Dangus ir žemė pragaiš“ Tą žodį daug žmonių pažįsta. Bet po to stojasi, kas sanskrito kalboj vadinama Nirvana [9], tai esti išgesimas, būtent išgesimas visų troškimų, kadangi pilnybė įgyta.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU