Penktadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU

MIRTIS IR KAS TOLIAU

 

ŽMOGAUS GYVENIMAS PO MIRTIES

Nesunku suprasti, kaip žmogus gyvena po mirties. Visa, kas su juo atsitiko jam mirštant, yra tas, kad jis nebeteko kūno ir tuom nebeteko regimo pasaulio. Tasai dingsta kartu su kūnu. Kaip veik smegenys nebedirba, tai ir regimojo pasaulio nebėra. Bet žmogus tas pats pasilieka, kas jis buvęs. Mirdamas jis nei blogesnis, nei geresnis arba šventesnis netampa. Ir jis negali būti kitokiu padaromas. Joks pašventinimas to ištaisyti negali. Žmogus, gyvas būdamas, turi išmokti širdį ir manymą kreipti į tą, kas aukšta ir šventa. Tuomii jis tegal pasišventinti. Tas aukštumas ir ta šventybė, kuriai jis skiriasi visu pasidavimu, ta jį pašventina. Paviršutinės apeigos be jokios vertybės. Vien mirusiojo aplinkybės jų kiek smaginamos.

Dilgynė negali pavirsti lelija. Ji tiktai gal aukštyn išaugti. Nieku būdu negali pumpuras tiesiog vaisiumi tapti. Iš jo tegali atsirasti po laiko žiedai ir po to – vaisius. Tiktai dvasioje augdamas, žmogus gal iškilti į aukštesnį būvį ir šventu tapti. Mirdamas žmogus pasilieka, koks jis buvęs.

Save, savo vidų, savo geismus ir troškimus mėgindami, nežiūrėdami į kūną ir jo gyvenimą, suprasti galime, kokie mes po mirties. Tokiais tai ir esame anoj gyvenimo rūšyje, kuri vadinama Kama-Loka. O ką čia veikiame, tai ir patys galime sužinoti pabodami savo vidaus gyvumą, ypačiai kad ir savo sapnų dar atsimename.

Nuolat mumyse banguoja tie patys geismai, troškimai, palinkimai, pasibaimijimai, pasimėgimai ir t. t. Kas papratęs girtauti, nuolat bandys savo troškulį tildyti. Kas godžiai piningus rinko ir skaitė, nuolat piningus rinks ir skaitys. O taip su visu kuo, ką žmogus veikdavo ant žemės.

Tik reikia šį dalyką gerai suprasti. Ko geidžiame, „gyviais“ būdami, tą viduje įsivaizduojame ir, nieko rankose nė neturėdami, regime. Taip ir po mirties. Ką įsivaizduojame, tą lyg regime ir turime. Įsivaizduoti yra sutverti pavidalą iš minčių materijos. Jis pasidaro geistinu dalyku, kad jis geismingumu, arba Kama, pildosi ir apsisiaučia. Taip sako slaptasis senovės mokslas. Tokiu būdu kuriasi žmogui visi daiktai po mirties. Jie tiktai nepatenkina žmogaus taip, kaip, jam ant žemės gyvenant, žemiški dalykai, kad ir tik valandėlei.

Žmonės po mirties visai kaip ant žemės visokiu būdu varginas. Kiekvienas į savo troškimus įsivėlęs vargsta ir ieško be sustojimo, patsai nežinodamas ko. Retasis tiktai apsidairo laisvai ir supranta tą naująjį būvį.

Vienok žmonės ten daug aiškiau skiriasi nuo vienas kito kaip ant žemės, kur jų doros laipsnis ar gražiais drabužiais ir turtais, ar ir, nors valandai, sveiku kūnu apklotas. Ten, Kama-Lokoje, jie visai nuogi. Kas žmoguje viršų turi, kas jame valdąs gaivalas yra, tas ten pasirodo. O taip visuose žmonėse.

Ypatingas tik tėra padėjimas tokių, kurie ar per kokią nepalaimą galą gavę arba sau patys galą pasidarę, arba kaip noris pirm laiko žuvę yra. Jie prilygsta neišaugusiam vaisiui, kurio kauliukas visai dar suaugęs yra su mėsa ir sunkiai skiriasi. Aukštesnioji žmogaus dalis nusikreipia nuo žemesniųjų tiktai, kaip tai leidžia tikri įstatymai. O tiejie nepriverčiami bet kokio kūniško atsitikimo. Todėl toks pirm laiko miręs žmogus gyvena Kama-Lokoj pilnomis jėgomis, kol nepriėjusi yra ta valanda, kurią jis būtų pagal savo gyvenimo įstatymą kūną palikt turėjęs.

Jo veikimas labai ypatingas. Žmogžudys, paveikslui, kurs mirtimi nubaustas, nuolat kartoja savo žmogžudybę ir pasijaučia vis iš naujo bestovįs prieš teismą, kurs jį nusmerkia mirtimi, ir jis kartotinai pasijaučia esančiu žudomu.

Be to, jis labai drūtai pririštas prie žemiškų dalykų. Todėl jis žmonėms yra dar pavojingesnis negu gyvas būdamas. Žmogžudys jokioj draugijoj nemielas svečias. Bet, be kūno gyvendamas, tasai visur būti gal, ir jis visur susivokia, kur jo savybės pritraukiamos. Kur žmogus mušimui ir žudymui linksta, čia anas užmušėjas prikimba ir bando tą žmogų prie užmušimo priversti.

Tokiu būdu piktas, o kūno netekęs žmogus nežinantiems žmonėms nepasakomai yra kenksmingas. Nuo tokio, kurs gyvena kūnu, galima apsisaugoti, bet ne nuo tokio, kuriam visur galima nueiti, kur žmogus karščiuoja. Vienatinis apsigynimas yra suvaldymas savo troškimų ir karštumų.

Labai ypatingas ir yra to žmogaus likimas, kurs patsai sau galą padaro. Jisai ir kaip neatskirtas nuo kūno. Guli tasai tik lyg apmiręs. Žmogus jaučiasi ant žemės gyvenančiu, tik jis negali apsireikšti. Todėl jo padėtis yra ypatiškai liūdna ir sunki. Viską, iš ko save žudydamas išbėgti norėjo, jis dar kuo gyviau pajaučia. Visos kančios, kurios jį privertė nusigaluoti, nuolat kartojasi.

Tokie numirėliai tankiausiai spiritistų pasiekiami. O tuo jų kančios dar daugiau didėja, kadangi jų atmintis vis iš vien naujinasi. Ir, kaip sako išmintingieji, iš to gal išeiti baisiausias galas tokiems nelaimingiems.

Laimingu būdu ir tokie numirėliai dar tik retai susieina į susirišimą su spiritistais. Daugiausiai tos čia apsireiškiančios jėgos yra visai žemos, Kama-Lokai priklausančios rūšies.

Kitokia dar, kaip minėtųjų numirėlių, padėtis yra tųjų, kurie per nelaimingą atsitikimą galą yra gavę. Čia aukštesnės asmens dalys ir jo kūnas lyg vienas antrą pritraukia. Iš to išeina ypatiška sąmonės rūšis. Yra ji tarsi gilus miegas su ramiais sapnais. Vienok tai yra likimas doro žmogaus. Kiti, menkesnės doros, vaikščioja tarp savo draugų ir genčių, kol nepriėjęs jų mirimo laikas.

Betgi visai baugus yra tųjų likimas, kurie žūva būdami pilni visokių geidulių ir troškimų. Kaip kokie šešėliai jie susivokia tokiose vietose, kur veikimai, panašūs į jų troškimus, atsitinka. Ir jie bando per kitus žmones išpildyt savo geismus. Tuomet jie tampa bjauriais akstinais tiems žmonėms, kurie čia gyvena. Skerdynės, smuklės ir paleistuvavimo vietos yra pilnos visokių šešėlių ir šmėklų, kurios kaip kokios siurbėlės prie žmonių prisimeta.

Kiekvienas nors šiek tiek skaisčiai gyvenąs žmogus pajaučia tą bjaurią tų šešėlių artybę tokiose vietose. Jie žmones į blogiausius troškimus ir nedorybes įvaro ir iš to savo pasimėgimą turi ir virsta labai kietaširdiškomis ir galingomis esmėmis, net visai velniška jėgų srove. Priėjus jų gyvenimo galui, jie pakeliami į kitas Visumos sritis, kur jie po ilgų kančių visiškai išnaikinami.

Dar minėti reikia ir to, kad kitas žmogus ar per neatsargumą, per prisiveikimą ar šiaip kaip noris susisargdina ir tuo, kad ir ne staiga nusigaluoja. Jo gyvenimas Kama-Lokoj ir yra ilgesnis negu kitų, kurie pasimirė įstatymu dėtu laiku. Siejie ar tiktai kelias valandas, ar ir kelis metus čia gyvena. Bet anie tiek metų pasilieka, kiek jie būtų ant žemės gyventi turėję, ir dar paprastąjį Kama-Lokos laiką. Kad jų amžius, paveikslui, būtų 80 metų būti turėjęs, o jie mirė turėdami 30, jiems lieka pabūti Kama-Lokoj menkiausiai 50 su viršum metų. Visgi prieina ir tiems galas. O žmogus praleidžia amžių visai savingu būdu. 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU