Penktadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU

MIRTIS IR KAS TOLIAU

 

MIRTIS KAMA-LOKOJE

Kaip jau kartą sakyta, žmogus užgema, dieviškai jo daliai krypstant žemyn, į žemišką gyvenimą; mirtis yra jos grįžimas į amžinąją savo gyvatą. Ji tada tarsi vis daugiau į save atsitraukia. Ji padeda vieną pavidalą po kito, nusivelka vieną drabužį po kito. Šitas drabužių nusivilkimas yra mirtis. Ir tokiu būdu žmogus kelis kartus miršta. Tuo tarp užteks atidą kreipus į mirtį Kama-Lokoj. Toji tai būtų antra mirtis.

Sako išmintingieji, kad šita mirtis atsitinkanti 30 metų po pirmojo, o paprasto žmogaus mirimo. Betgi tai yra vidutinis laikas. Kurs pilnas geismingumo ant žemės mirė, temiršta šišon po ilgesnio, kartais po labai ilgo laiko. Antraip vėl tas žmogus, kurs savo karščiavimą visuomet taip suvaldė, kad tame jokio sauvalniškumo nebeliko, labai veikiai nudeda ir Kama-Rupą. Vienok tokių nėra daug.

Žmogui antrą kartą mirštant, jo trejybė Atma-Budd-hi-Manas atsitraukia iš Karnos į skaistųjį savo esimą. Kaip jau paaiškinta, žemesnysis Manas yra susipynęs su skaidriausiąja Karnos dalimi. Atsitraukdamas jis ima su savim dagą praėjusio savo amžiaus žemiškoj padėtyj, tai esti jis nešasi su savimi visus aukštesnius patyrimus, visus gražius, teisius ir gerus linkimus, pasistengimus ir viltis. Baltasis jo spindėjimas yra pasipuošęs įvairiomis spalvomis arba toks jau pasilikęs, jeigu amžius nieko neatnešė. Bet tos spalvos paeina iš Karnos. Mainas ima su savimi prasiskaidrinusią Karnos dalį, kurią jis į save yra įauginęs ir tuo amžina padaręs. Žmogus, kuriame tai įvyksta, yra ir toj dalyj, kuri tarp mirtingosios ir nemirtingosios randasi, amžinu tapęs, arba, kitaip sakant, personiškasis žmogus yra išganytas.

Kama tokiu būdu kaip ir dalinasi. O tai tik tuomet tenusiduoda be sunkenybių, kad aukštesnioji jo dalis nuo žemesniosios skiriasi kaip kauliukas išnokusio vaisiaus nuo savo mėsos. Bet žmogui noriai gyvenus geismuose, jo Manas drūtai yra suaugęs su Kama ir ne taip lengvai atsigauna. Todėl toks žmogus šį antrą kartą taipo jau sunkiai ir su baime miršta kaip pirmąjį. Visaip jis bando savo gyvenimą geismų kūne, Kama-Rupoje, pailginti.

Kaip jis, „gyva“" būdamas, kreipėsi į tą, kas žema, taip ir dabar. Iš kūniško gyvenimo jis ėmėsi gyvybės tikrinimus. Kitaip jis neišmoko gyvybę suprasti ir išmanyti. Todėl ir dabar tik žiūri, kaip gautų kokių patenkinimų, kokių paerzinimų savo Karnos. Vienok be regimo kūno tai nebegalima. Ir iš lengvo nusilpsta ir sustingsta Kama-Rupa. Dieviškoji dalis, Manas, jį galiausiai meta. Ir žmoguje, kurs save skaitė esančiu geismingumu, arba Kama-Rupa, toji išnyksta. Jo savęs žinojimas užgęsta kaip anglyje žėrėjimas. Vienok dieviškoji jo dalis pasilieka save žinanti. Betgi tai žmogui be naudos, jam nieko apie tai nežinant. Nebuvo susirišimo tarp žemosios jo  dalies ir aukštesniosios, tarp žmogaus ir jo išganytojaus.

Bet reikia dar ypatingai baugią mirtį minėti. Žmogui ant žemės, o po to Kama-Lokoj gyvenus visokiuose troškimuose ir visokiame bjaurume, jo Manas taip nusivelia su jo Kama, kad nebegali atsikliudyti. Tuomet Manas lyg į dvi dali dalinasi, tartum sulūžta, ir Kama-Lokoj pasilieka žmogus su pilnu žinojimu. Bet jis yra be jokio doros jausmo, be jokio aukštesnio pasijautimo. Jis nebeturi susirišimo su dieviškąja savo dalimi ir yra lyg koks tuščias bedugnis ir tepatenka tik tuo ilgiau, kad savo geismus ir troškimus peni. Ir veikiai jis pasidaro baisia esme. Jame troškimai viršų palaiko ir imasi jėgos iš dieviškosios dalies, kuri jame pasiliko. Tuomet jis žmonijai yra labai pavojingas. Jis yra tiesiog velniška jėga, apie ką jau pirma sakyta. Jos galas yra tobulas išnykimas, kursai su baisiomis kančiomis atsitinka, kadangi ji savyje turi kibirkštėlę dieviškumo. Joks žmogus negali šito baugio galo skausmus išmąstyti.

Palaimingu būdu žmonių tokį galą užpelniusių tiktai labai retai tėra.

Kad žmogus ant žemės rūpinos žmoniškai gyventi, suvaldyti savo gyvuliškas jėgas, savo geismingumą, tuomet antroji jo mirtis nesunki. Išgyvenus savo laiką Kama-Lokoj, jis iš lengvo įminga. Šis miegas trunka gerą laiką. Iš jo žmogus pabunda aukštoje savęs žinojimo padėtyje, jeigu jo personiškasis gyvenimas, arba Kama-Manas, buvo išnokęs gyvenimui su Atma-Buddhi-Manas. Tuomet Kama-Rupa pasilieka kaip koks lavonas Kama-Lokoje. Vienok reikia atsiminti, jog tasai lavonas visai kitaip dar gyvas negu žemiškasis. Žmogus pats, jo amžinoji dalis yra iškilusi iš žemiškų sričių. ,,Ji yra atgal žengusi per auksinį tiltą, per kurį nueinama lig „septynių kalvų“.

Ir tik tas žmogus tegali tuomet su „numirusiuoju“, paaukštintuoju, susitarti, kurs pats gyvena pilnai sąmoningai savo trejybėj e.

Kama-Rupa, pasilikusi negyva Kama-Lokoj, po trumpesnio ar ilgesnio laiko išyra. Žmogui skaisčiam ir doram buvus, Kama-Rupa labai menkai susilaikymo jėgos teturi. Bet visos jo dalelės vis dar virpi tokiu virpėjimu, kaip koks jis sukeltas tapo žemiško gyvenimo.

Yra pažįstamas dalykas, kad materijos krisleliai automatiškai, tai esti savaime, kartoja tuos judėjimus, į kuriuos jie įsupti kokio nors užgavimo. Tokiu būdu randasi papročiai. Jie pirma su noru ir pasiryžimu atliekami, paskui visai be jokio noro, visai savaime.

Kama-Rupa yra tikroji papročių prietaisą. Į jį veikia ne vien kūnas su savo gyvenimu, bet ir Manas, kurs į jį įsileidęs yra. Iš to paeina visi tie judėjimai, kurie gamina pasiilgimą, lūkestį ir t. t. Į tokius veikimus atsiliepia Kama-Rupa visai automatiškai. Šis atsiliepimas ilgai dar trunka ir tad, kad aukštoji Trejybė seniai jau yra atsitraukusi. Ir tam, kurs šitą judėjimą pastebėti gal, rodosi, lyg Kama-Rupoje dar rastųs aukštesnės jėgos, lyg būtų dar meilės, išminties ir t. t. O tųjų judėjimai tik tesikartoja.

Tūli, kurie su tokiais lavonais susiriša, kaip tai spiritistai daro, tiki, būk tokie automatiški veikimai būtų iš tikro velionies apsireiškimai. Betgi taip visai nėra, kaip dabar tai išguldėme. Ir visi apsakymai iš „dvasių arba vėlių srities" yra be jokios vertybės. Jau tokie niekai, kaip tąsymas už plaukų, gnybimas į veidą, barškinimai, baldų apvertimai arba kilnojimai ir t. t., turėtų kiekvienam protingam žmogui atrodyti kaip bepročių žaismai, o ne kaip žmogaus, iškilusio iš visų žemiškų niekingumų.

Žmogus niekuomet neturėtų norėti arba bandyti su nepažįstamomis jėgomis apsieiti. Kaip jau aiškinta, tai gal net labai pavojinga būti. Norint susieiti su numirusiais, reikia pačiam dvasioje pasikelti lig jų padėties, o ne bandyti juos nutraukti į kūniškąją, į kurią nusileisti jie, kūno nebeturėdami, doru būdu nebegali.

Kama-Rupa, apleistas tikros žmogaus esmės, turi savo rūšies pelenais pavirsti, jeib tieji didžioj gamtos dirbtuvėj galėtų būti vartojami kitam dalykui. 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU