Trečiadienis, Lie 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU

MIRTIS IR KAS TOLIAU

 

PALAIMOS SRITIS

Labai sunkiai suprantamas yra daugumai tasai žmogaus būvis, kuomet jis yra apleidęs geismingąją savo dalį, savo Kama-Rupą. Kaip ir galėtų būti kitaip, kadangi žmogus beveik vien tik tegyvena savo geismuose, o ne savo išmintyje, savo sąžinėje, savo meilėje, kuri nėra -svetnaudiška savo grožybėje ir tiesoje. Visi šie dalykai paprastam žmogui yra esmės gelmėse paslėpti, giliai nugramzdinti. O jam prisieinant šitoj savo dalyj gyventi, jis menką žinojimą tegali apie save turėti.

Bet yra žmonių, kurie ir tose savo esmės gelmėse su pilnu žinojimu, visai sąmoningai gyvena. Tokiems tai ir yra suprantamas anas gyvenimo skyrius, kursai sanskrito žodžiu vadinamas Devachan, tai esti Dievų, arba spindinčiųjų, kraštas.

Yra tai palaimos ir išganymo šalis. Kiekvienas, nors šiek tiek išmintingas, gali tai numanyti. Iš patyrimo yra žinoma, jog, pasikeldamas iš geismingojo mąstymo i tyrąjį, žmogus išeina iš sopulingo supimo tarp skausmo ir džiaugsmo ir įeina į neapsakomą ramybę. Tikrasis mokslininkas, tikrasis menininkas ir kiti, jiems lygūs, gyvena savo mąstymais ir regėjimais anoj aukštybėje ir nepažįsta jokio kenksmo, kad jie moka tokioj padėtyj parimti.

Betgi gyvendamas susirišime su žemesnėmis sritimis ir su kūnu, žmogus iš jos nuolat nutraukiamas. Todėl jo palaima valandas tik tepatenka. Vienok galima numanyti, kokia nesiliaujanti ir tobula ji būti turi, kad šitų nutraukimų nebėra, kad žmogus jokios dalies nebeturi su tuo, kas skausminga.

Tokia tai yra gyvenimo ypatybė, kurią žmonės, menkiau ar geriau tai suprasdami, tiki rasti po mirties. O jie nežino, jog žmogus, gyvas būdamas, visose Visumos srityse, ant žemės ir danguje, gyvena. Todėl ir yra sakyta: „Dievo valdžios šalis yra viduje, Jumyse".

Šitoj dangiškoj padėtyje žmogus ilgą laiką būva. Yra tai tikroji jo esmės padėtis. Šitą gyvenimo laipsnį pasiekęs, žmogus yra namon sugrįžęs, yra save patį suradęs. Ir jis rimsta tuomet visai savyje. Kuo daugiau žmogus kūnu gyvena, tuo daugiau jis tolinasi nuo savęs. Žmogaus esmė yra gyva palaima ir pilnybė; geismai, troškimai, karščiavimai jį išveda iš tos ir, jį traukdami į kūniškus santykius, vis daugiau įveda į vargą ir skausmus.

Kūnas pasirodo esąs labai tvirtas dalykas. Tačiau jis nuolat keičiasi, ardosi. Yra jisai tik krūva susispietusių mažų gyvių, kurie lyg į vieną vietą, į vieną spuogą telkiami. O jie tiktai matomi, kadangi jie tokiame didžiame skaičiuje susiradę yra. Bet jie nuolat ir vėl traukia tolyn. Ir jiems vos pasitolinus nuo daikto, kur jų daugybė buvo, jie ir neberegimi.

Daug ramesnis ir tikresnis už tai yra protas. Jis išvysta kūno netikrumą. Betgi tojo nuolatiniame kitime jis ir lyg netvirtas yra. O pati sąmonė, kurioje viskas kaip ir atsispindi, kartais taip mirgoja, tartum ji pati būtų tie atsispindintieji dalykai. Išmintis, galiausiai sąmonės šviesa į viską žiūri ir pasilieka nepajudoma.

Iš viso to matyti, kad protas, sąmonė, išmintis daug tikresni dalykai yra negu kūnas. O, be abejonės, žmogus veikiau išmintyje negu kūne randamas. Žmogus yra tat, kas jame tikrai žmoniška. O tai yra visos aukštesnės dvasinės jo ypatybės.

Kuo menkiau žmogus įsileidžia į kūniškus dalykus, tuo arčiau jis stovi tikrybei. Bet jis turi ir kūnu gyventi, jeib jis čia, kur taip srauniai teka pragaišimas, išmoktų parimti. O po to jis gal grįžti į tikrąjį savo būvį, jeib tuom, ką išmokęs, ką pasipelnęs yra, jis ir parimdamas savyje žinotųsi ir taip savo pagrindinį esimą pralobintų.

Žemiškame gyvenime žmogus negali ilgai pabūti. Yra tai jam svetima šalis. Žmogus nėra žemiškos kilties. Devachanas, arba dangus, – tai jo tėvynė. Čia jis iš tikro nuolat ir be atvangos gyvena ir tik laikais žiūri, kaip pasiimtų iš pragaišties krašto, kas galėtų būti apverčiama nepragaištančia dvasine savybe.

Senovės išmintingųjų mokslas sako, kad gyvenimas dvasioje yra tikras, o gyvenimas kūne su savo kitimais ir greitu išnykimu tiktai monas, apsigaudinėjimas. Įsikūnydamas amžinasis žmogaus Aš tiktai apsisiaučia žemišku pavidalu, kurs tik trumpą amžių tetenka. Betgi to pavidalo priežastis, tikrasis žmogus: dvasia, jėga, substansa yra be pradžios ir be pabaigos. Pavidalas yra tiktai kaip koks monų vaizdelis. Gyvenimas tarp užgimimo ir mirties todėl ir vadinamas svajone, o gyvenimas po mirties – tikrybe.

Iš žemiškos padėties žiūrint, berods viskas kitaip atrodo. Vienok tai žvilgis iš tamsaus aklumo. Žmogui iškilus j dvasinę padėtį, susiradus savyje, savo esmės gelmėse, dar kūnu begyvenant, žvilgis prasiskaidrina ir dalykai pasirodo, kokie jie iš tikro yra.

Pagal teisybę reikėtų mirimą vadinti užgimimu ir užgimimą – mirimu. Taip ir darydavo senovės išmintingieji, taip mokydavo, paveikslui, graikų filosofas Platonas.

Norint tinkamai suprasti dangiškąjį gyvenimą, reikia pirma viso mesti į šalį visus žemiškus paveikslus. Iš semitiško-žydiško supratimo parėjo Europos tautoms apie būvį po mirties mokslas, kurs viską žemiškais paveikslais parodo. Čia kalbama apie auksinius pilynus ir vartus, auksines gatves ir trobas, apie brangiausius vainikus, apie gražiausius puošalus ir t. t. Dvasiniai, arba nors ne tiesiog kūno, dalykai visai kūniškai suprantami. Dangus, kaip jį krikščionys pagal žydų mokslą susimąstę yra, prilygsta visiškai žemiškam gyvenimui, išėmus tiktai kūno skausmus, vargus, skriaudas ir t. t.

Senovės išmintingieji, o šios dienos Rytų žemės mokslas visai kitaip apie dangų kalba. Jisai visai dvasiškai išguldomas. Ir vengiama aną gyvenimo sritį vadinti gyvenimu, manau, nieks jo nesulygintų su žemiškais santykiais. Ana padėtis yra esmės, o ne apsireiškimo padėtis. Kas atsitinka žmoguje, jam bemąstant, pirm, kol dar nenusileidžia mintis į geismingąjį būvį, tat gal būti lyginama į aną dangišką esimą. Nėra čia to, ką paprastai vadiname materija. Todėl kartais ir sakoma, anas gyvenimas esąs kaip koks sapnas. Bet jis tuo nevadinamas todėl, kadangi jis netikras, kaip koks sapnas, jis daug tikresnis už viską, ką žmogus pažįsta.

Visiškai nėra ten to, ką vadiname erdve ir laiku. Gyvenančiam ten, erdvė ir laikas darosi jam to norint. „Jis yra jų kūrėjas ir jų naikintojas“. Gyvena tenai be amžiaus, be vietos. O tačiau esti. Sunku yra tą tam išguldyti, kurs neturi nei dvasiško supratimo, nei regėjimo. Bet nors numanyti bus galima noringajam.

Vienas dalykas šiek tiek gal būti ir veikiau išmanomas. Yra tai tas, kad žmogus aname būvyje lyg vis giliau ir gyviau save suranda, o aukštą laipsnį pasiekęs kuomet gausioj amžinoj gyvybėj lyg nyksta sąmonė, jis vėl grimzta iš to gilaus ir pilnai palaimingo ir išganingo esimo ir vis daugiau įeina į siaurumą, į paviršių, vis daugiau artinas kūniškam gyvenimui. 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU