Šeštadienis, Lie 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU

MIRTIS IR KAS TOLIAU

 

SVARBUMAS DEVACHANINIO BŪVIO

Anas taip vos numanomas būvis nėra bereikalingas. Kūnu gyvendamas ir veikdamas, žmogus sužadina visokias jėgas. Pirma jos lyg veržiasi į paviršių, po to jos grįžta iš lengvo į giliausią žmogaus esmę.

Imant paveikslą, sukilęs pasigailėjimas apsireiškia kokiu nors veikimu. Veikime pasipildęs, jis vėl sunkiasi atgal į žmogaus esmę. Bet jis ima su savim tarsi visą to veikimo galybę, o toji tampa žmogaus viduje, jo širdyje, sąmoninga savybe. Kurs kartą gailestį apreiškęs yra, tatai vėliau yra daug gailestingesnis. Bet jo gailestis yra tuomet daug daugiau dvasinė negu pirma.

Žmogui mirus, visi aukšti, dorus ir išmintingi jo amžiaus veikimai Devachane kaip ir suglaudžiami pilnam iš-nokimui.

Žemiškasis amžius yra sėjos amžius, dangiškasis – nokimo amžius. Gyvendama žemiškai ir po to dangiškai, žmogaus esmė, jo siela vis daugiau pildosi iškilmingomis savybėmis. Kurs nieko nėra daręs, kas kilnu yra, kurs visuomet tik žemu būdu ir svetnaudžiu yra gyvenęs, tasai devachaniniame būvyje lyg tuščias. Nėra jame to, kas nokti galėtų, ir jis todėl yra kaip augmuo, kurs vaisiaus neatnešė. O nors gyvendamas devachaniniame būvyje, jis vis dėlto juo pasidžiaugti negali.

Kiekvienas blogas žmogaus veikimas yra lyg apžavėjimas, apmarinimas jo tikros, save žinančios esmės. Blogai veikdamas, žmogus vien savo niekybę ir tuštumą skleidžia ir tvirtina. O niekybė, arba, kas tiek jau, bjaurybė, nepasiekia Devachano. Blogumas yra viršavimas nesižinojimo esmės, tai esti materijos; gerumas yra viršavimas dvasios, arba, kas tiek jau, save žinančios esmės. Kiekvienu geru veikimu žmogus patvirtina dvasios vyravimą. Tuom materija vis daugiau verčiama tapti dvasine ypatybe. Galiausiai materinis būvis visiškai dingsta dvasiniame.

Kad visi Visumos skyriai, visos jos sritys bus išeigoje, būtent pradžioje susivokusios, tuomet bus kiekviena esmė tobulumą pasiekusi, tapusi tinkama būti nauja pradžia, nauju viduriu, per kurį lieties galėtų Amžinoji pilnybė kurdama naują Visumą.

Šitas tikslas yra neišmąstomai toli pastatytas. Tiktai retasis tegali jį numanyti. O taip menk numanoma ir yra pradžia

„žmogaus“ gyvenimo. Reikėtų kartą apie tai plačiau kalbėti. Sišon turi užtekti, kas paminėta.

Iš pradžios žmogus, susirasdamas devachaniniame būvyje, visai pilnas dar yra žemiškų atsiminimų. Vienok tieji yra be jokių skausmų, nuliūdimų ir t. t. Viskas, kas palinksminti ir nuliūdinti gal, priklauso kaminiam skyriui ir nuslenka nuo žmogaus, jam atmetant Kama-Rupą, būtent geismingumo pavidalą. Tuomet žmogus nebėgai būti slegiamas. Jis visiškai dykas, tobulai palaiminamas.

Jo atmintyje tiktai tat pasilieka, kas gera, teisu, kas gražu, kas širdinga. Jis regi savo mylimuosius jų devachaniniame būvyj, kuriame jie ten esti, kūnu kažin kaip ir kur būdami. O jo susiėjimas su jais gal labai palaiminąs būti tiems, kurie kūnu gyvena ant žemės.

Tiktai iš lengvo nyksta ir tie atsiminimai. Iš lengvo devachaninis žmogus vis daugiau dvasia tampa. Visi jo gerieji norai ir pasistengimai pradeda žydėti ir klestėti. Ir tame žmogus randa didžiausią palaimą. Negali jis kitokios tuo tarpu patirti.

Iš paprasto gyvenimo žinoma, kokia palaima žmogų pildo, kad jis yra kokį tikrai gerą darbą atlikęs. Kaipgi nebūtų jo palaima be galo ir krašto, kad jame visoks gerumas tik taip klestėtų, tik taip žydėtų ir žmogus taptų pačia gėrybe, tiesa ir grožybe.

Šitas žmogaus nokimas yra jo susivienijimas su savo dievišku išganytoju. Koks tobulas tas susivienijimas yra, toks tobulas yra ir žmogus, toks yra ir būsimasis žmogaus likimas. Jeigu tas susivienijimas netobulas, tuomet žmogus vėl krypsta į žemesnes gyvenimo sritis. Vienok jis ima visą pasiektą pilnybę ir tobulumą su savimi. Tik tasai ant kiekvieno žemesnio laipsnio daugiau apsisiaurina ir apsitemdina. Visgi jis vėliau apsireiškia. Devachanas nėra tiktai palaimos ir tobulumo būvis, jis yra ir priežastinė veikimo, kūrimo sąlyga.

Kursai ką noris sutverti nori, tas pirma mąsto ir svarsto ir viduje, savo sieloje, tarsi gimdo savo darbo ir veikalo gaivalą. Po to jis gali šitą gaivalą ir įkūnyti. Tasai gal pavidalu pasirodyti. O kuo galingesnis anas išmąstymas bus, tuo tobulesnis bus ir gaminamas dalykas.

Kuo daugiau pilnybės žmogus danguje pasiekęs yra, tuo tobulesnis bus jo apsireiškimas žemesnėse pasaulyse, kad jis iš naujo pavidalą, regimąjį ant žemės žmogų, asmenį susitvers. Bet vis reikia atsiminti, jog žmogus iš tikro-niekuomet neišeina iš Devachano. Apsireikšdamas žemesniuose pasaulyse, jis tiktai tekreipia į juos savo atidą.

Be žmogaus, Devachane gyvena ir kitos dar esmės. Yra ten pirm viso visos tos, kuriose gyvena dieviškasis savęs, žinojimas. Jos pilnai sąmoningos ten gyvena ir veikia. Jų padėtis yra, palyginant į žmogaus, labai kilni. Paprastai tos esmės vadinamos angelais. Vienok dažniausiai apie juos kalbama lyg būtų jie panašūs į regimąjį žmogų. Kokie jie iš tikro yra ir ką jie veikia, tegalima numanyti žiūrint į juos kaip į stebuklingas galybes, kurios iš aukšto savo būvio leidžiasi žemyn į regimą pasaulį ir čia išlaiko visuotiną tvarką.

Šalia minėtųjų galybių yra ir tokių, kurios berods labai galingos ir dvasinės, bet, savęs žinojimo neturėdamos, nepasiekia žmogaus esimo. Betgi apie tai šičia negalima daugiau pasakyti.

Dar vieną dalyką suprasti, rodos, labai svarbu. Devachane visos esmės ir žmonės aiškiame vienybės pajautime gyvena. Viskas, kas mirtinga, yra nudėta. Todėl ten yra tat, kas esti. O tat yra visame ta pati, būtent Dievybė. Todėl ir visuose kvėpuoja amžinoji meilė, tai esti pilnas vienybės žinojimas.

Turėdamas tame žinojime jau šiek tiek aiškumo, žmogus mato, kad jis su visais žmonėmis kartu gyvena, kad nėra jokių tarpų. Tiktai kūnu gyvi žmonės, tai esti ant žemės gyvenantieji mano, „numirusieji“ esą su jais perskirti. Numirusieji to nejaučia. Jie gyvena su aukštąja visų žmonių dalimi vienybėje ir yra pilnai tikri, jog nėra mirties ir nėra atsiskyrimo. Kaip ir galėtų jie tą manyti, kadangi to nėra, kas mirtinga, o kas skiria. Kas ant žemės atsitinka, to jie berods nežino.

Toliau Devachane gyvenantieji ir mato, kokiame susimezgime jie žemiškose sąlygose gyvenę yra. Įvairiausiuose sąryšiuose jie su vienas kitu draugavo. Tai vienas yra buvęs kito tėvas, sūnus, brolis, marti, pati, sesuo, duktė ir t. t. Kurie pilnai, sąmoningai ten gyvena, mato taipo jau, kokią didį amžių skaičių jie yra praleidę ant žemės ir kaip tuo laiku meilė vis daugiau yra vienijusi ir suglaudusi žmones. Yra tai liudymas, kur žmonijos kelias eina, būtent, kad ji taptų gyva, save pilnai žinanti vienybė, pilnas vienas amžinos meilės apsireiškimas.

O ryšiai, kurie tarp žmonių mezgėsi buvusiuose amžiuose ir Devachane žinomais tapo, traukia vis iš naujo žmogų prie žmogaus. Taipo aiškėja ir tai, kad žmonės, lyg stebuklingai vedami, susiranda ir jaučia, kad jau pirm •amžių su vienas kitu gyvenę meilėj ir sandoroj. Yra tai •atgarsiai iš praėjusių amžių ir iš Devachano. 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU