Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU

MIRTIS IR KAS TOLIAU

 

GRĮŽIMAS ŽEMĖN

Kaip jau ne kartą minėta, priverčia žmogų amžinas įstatymas taip ilgai supties tarp gyvenimo Devachane ir ant žemės, kol nepasiektas pilnas tobulumas. Vienok gyvenimas Devachane yra naminis, yra tasai, kurs ilgesnį laiką trunka. Visgi jis randa galą. Nusistoja galiausiai žmoguje visi gyvybės pajautimai, taip kad nebesižino esančiu, ir jis kreipiasi į šalį, kur jis tiki aiškiau regėsiąs gyvybę.

Iš to yra numanyti, kad žmogus kuo ilgiau gyvena Devachane, juo daugiau jis, žemiškame gyvenime būdamas, yra sužadinęs aukštų minčių, linkimų, pasistengimų ir t. t., trumpu žodžiu, aukščiausiąjį žmoniškumą, aukščiausią gyvybę. Dvasinis, doriškasis iškilimas yra devachaninis gyvenimas. Sako išmintingieji, jog žmogus, paprastai žmoniškai ant žemės gyvenęs, Devachane pabūva nuo 1000 lig 1500 metų. Su tuo sutinka žymus žmonių padėjimų ir būdų atsikartojimas 1500-uose metuose. Tartum tos pačios bangos sukiltų.

Bet viename dalyke jos tik naujos. Pasirodo jose lyg truputis daugiau žmoniškumo. Tame atsižymi žemiško gyvenimo nauda. Žmogus, kurs nesižinodamas amžinoj Dievybės gelmėj be pradžios buvo, žinosi kas kartą aiškiau, tampa kas kartą sąmoningesnis. Reikėtų tą plačiau paaiškinti. Vienok šišon tai negalimas daiktas. Nukreiptų šitą veikalą per toli nuo jo tikslo. Tuo tarpu tur užtekti bene sužadintas numanymas, kad iš žemiško gyvenimo išeina aukštesnis, skaidresnis sąmoningumas, arba, kitaip sakant, daugiau dvasiškumo, kursai Devachane pilnai iš-noksta.

Koks yra buvęs gyvenimas, toks yra ir jo vaisius. Žmonėse noksta visokios „dovanos". Ir užgimdamas kiekvienas kitoks kaip kitas, kitomis ,,dovanomis" ypatingas. Tokiu būdu aiškėja žmonių nelygybė, jų įvairumas, tūleriopumas. Tojo pradžioj nebūta, bet kiekvienas amžius, ant žemės pergyventas, jį vykina, o kad ir tik po truputėlį. Devachane žmonių įvairumas pasirodo jų nelygiame gyvenime, skaistume, kuriuo jie gyvena aname esmės būvyje.

Slinkdamas žemyn, tai esti apsigobdamas stambesniu drabužiu arba apsiniaukdamas, priimdamas materinj pavidalą, žmogus kaip ir miršta Devachane. Betgi tai kitokiu būdu negu šiaip. Ten nepasilieka koks nors lavonas. Žmogus ten iš tikro tas pats pasilieka, kurs jis buvęs per amžius. Jis tik nebesijaučia, nebesižino esančiu Devachane, Su savo atida jis smeigiasi į kitą būvį.

Pirma jis apsigobia minčių gyvenimu, o tad geismingumu arba geismų kūnu, jis susivokia geismingame būvyje. O tasai visai tas pats, kokį jis mirdamas paskutinį kartą Kama-Lokoj paliko. Tik viename dalyke yra padėtis kitokia. Žmogus, kurs buvusiame amžiuje stengės žmoniškai gyventi, tai esti suvaldyti geismingumą, stojasi prieš tą su aukštesne galybe. Jis yra norėtąjį viršų įgijęs. Jo „prigimtis“ nebėgai savo noru gyventi. Ji turi dabar žmogui paklusti. Jai nebegalima savo būdu apsireikšti, betgi turi laukti žmogaus išminties paliepimo.

Pasirodo čia tas įstatymas, kad nei menkiausias pasistengimas, nei mažiausias triūsas nepasilieka be vaisių, ar jis linktų geron ar pikton pusėn. Jisai tik turi patvariu būti. Ypačiai silpnos drąsos žmonėms labai gal būti naudingas šito įstatymo pažinimas.

Ir kitas dar dalykas šišon tur būti menamas. Žmogui gyvenant Devachane, jo geismingumas guli gamtoje, Ka-ma-Lokoj, kaip rudenyje pasėta sėkla. Žmogaus esmei krypstant į žemesnes sritis, jo geismingumas, arba Kama, pradeda sukilti, pabusti kaip sėkla pavasaryj saulei grįžtant. Tuomet visos geismų jėgos tampa gyvomis. Yra tai tat, kas vadinama „kūno iš numirusių prisikėlimu“. „Kūnas“ yra geismingumas, yra Kama. Iš to senovės išmintingųjų mokslo yra šiandien „tikintieji“ savo daiktingu, materialistišku supratimu visai paviršutinį dalyką pasidarę.

Po įgijimo Karnos žmogus ir veik apsisiaučia su Linga-Sharira, arba eterišku kūnu, ir tuo pačiu laiku tveriasi regimą kūną. Geismingumui esant žmoguje, veikiai susitvenkia kūniškos jėgos srovės, arba Praną, ir gamina Linga-Sharirą ir pagal tą kartu – motinos kūne regimąjį kūną, kurs užgema, jeib augtų visai savaip. Bet žmogui negali tekti kūnas, jam negavus mažo spuogelio gyvos materijos. Tėvai jam reikalingi, jeib kūną susitvertų.

Visi žemesnieji amžinojo žmogaus laipsniai yra ypatiški jo apsireiškimai. Savo savybėmis jie atitinka žmogaus esmę, kiek toji sąmoninga tapusi yra. Koks menkas yra ant žemės jos savęs žinojimas, tiek ji dūsauja žemybėse ir varge. Tokiu būdu visos žmogaus jėgos ir sąlygos yra liudymas, kaip žmogus praleidęs praėjusį žemišką amžių. Jis visuomet dagoja, ką jis yra sėjęs.

Todėl ir tas žmonių nelygumas visuose dalykuose. Ir nėra du žmogų, kuriuo du išveizėjime ir likime prisilygtų. Kiekvienas eina savo keliu. Kiekvienas kenčia savo vargus ir pasimėgsta savo džiaugsmais.

Yra taip, kad lyg iš žmogaus esmės išauga jo ypatybės, jo „vidus" ir jo pasirodymas, jo kūnas, betgi taip jau ir sąlygos, padėtis ir santykiai, tarp kurių jis, kaip paviršiaus, prigimties žmogus, gyventi turi, gyventi priverstas. Kaip koks žmogus yra, į tokią draugiją, į tokią šeimyną,, giminę, tautą, žemės kraštą jisai nueina užgimdamas. Jo esmė su savo ypatybėmis traukiama ypatiško įstatymo, ypatiškų save žinančių jėgų: „likimo“ valdytojų į jos vietą. Žmogus visuomet čia nueina, čia pastatomas, kur jis pats pasimokinti ir kitus mokyti gali, kur jis kitus įkenkęs arba pradžiuginęs yra ir dabar kenksmus arba džiaugsmus, patirti turi.

Žemiškame gyvenime žmogus laiku su didžiu žmonių skaičių visokiu būdu sujungiamas. Jame tokiu būdu iš lengvo žadinamas vienybės žinojimas, kurs yra tikroji meilė.

Užgimdamas žmogus turi imti ant savęs visą savo praeitį. Darbas, kurio jis vakar neatliko, jo laukia sekančioj dienoj. Kuo jis vieną dieną nusikaltęs, tuo jis sekančią arba ir dar tolimesnę dieną nubaudžiamas. O tos dienos tai yra jo amžiai.

Žmogaus gyvenimas neina tiktai nuo dienos į dieną. Ir ne tiktai miege, giliame miege, piktadarys ir geradaris lygūs. Eina žmogaus gyvenimas nuo vieno amžiaus į kitą. Ilgą laika jis Devachane gyvena savo esmėje. Kiekvienas jį pasiekia, bet ne su lygiu žinojimu, todėl ir ne su lygiu išganymu. Kitas jį vos pasiekęs, jau ir vėl turi grįžti. Nebūdamas pasiekęs amžinos gyvybės, tai esti dieviško žinojimo, jis turi ilgiau gyventi negyvybėje, mirties šalyse ir tamsume bei skausme.

Žmogus, būtent jo esmė, yra keleivis, amžinas keleivis. Ne kaip kad jis keliautų iš vienos vietos į kitą. Jis tik savo žvilgį tai šen, tai ten kreipia.

Taip sako išmintingasis, kurio žinojimas tobulas:

„Dvasinis žmogaus asmuo supasi per amžius kaipo pendulas šen ir ten tarp užgimimo ir mirties. O kad ir trumpas yra amžius ant žemės, kad ir amžius po mirties prieina galą, o kad ir kiekvienas tų nusikeitimų tarp miego ir budėjimo, tarp netikrybės ir tikrybės prasideda ir pasibaigia, tai tik amžinas yra patsai dvasinis keleivis“.

„Vienatinė tikrybė yra laikas po mirties, kuomet anas keleivis neapakintas tikrybę regi ir trumpi žemiški jį klaidinantieji amžiai nuo jo nuslinkę yra. O kad ir ilgiausi amžiai su visais savo pertrūkiais pasibaigia, tai jie tačiau žmogaus esmei dvilinką naudą atneša. Jie yra tas kelias, kuriuo ji, kad ir labai iš lengvo, tačiau nuolat aukštesniam tobulumui ir paskutiniam kitimui artinas ir kuriuo ji galiausiai savo tikslą – tobulą dieviškumą pasiekia. Visi anie laikai ir amžiai tarnauja tam tikslui, ir be jų jis nebūtų pasiekiamas. Žmogaus esmė Manas yra kaip koks vaidintojas. Jo pasirodymai ant žemės, jo įsikūnijimai yra dramatiško veikalo personos, ritiniai, „rolės“. Nieks nesukels žmogaus su tuo, ką jis vaidina, o visai neskaitys dėvėtuosius tuomet drabužius žmogaus paties gyvumu."

„Žmogaus esmė yra priversta kaip koks vaidintojas visą eilę savo įsikūnijimų, visokius, kartais labai nesmagius veikalus statyti. Vienok kaip bitės iš kiekvieno žiedo tik medų neša, o visa kita palieka žemės kirminams, taip ir mūsų dvasinė esmė, sanskrito žodžiu vadinama Sutratma, iš kiekvieno žemiško gyvenimo, į kurį įstatymų valdoma nusileisti turi, tiktai amžinybės gėralą doriškų ypatybių ir augančio žinojimo pasiima ir visas ypatybes suvienija vienoj Vienetoj, kuri yra galiausiai tobula esmė, vadinama Dhyan Chohan“ [7].

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU