Trečiadienis, Lie 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU

MIRTIS IR KAS TOLIAU

AMŽINYBES GELMĖ

Tuomet toji esmė iškyla į būvį, kurs ir už Devachaną aukštesnis yra. Kaip šio rašto pradžioje aiškinta, nemirtingasis žmogus yra trejybė Atma-Buddhi-Manas. Gyvendamas su savo sąmone kūne, žmogus kito nieko negal numanyti, kaip tik žemišką gyvenimą. Pakildamas į Kamą arba Kama-Maną, žmogus patiria ir kaminį gyvenimą arba Kama-Loką. Iškildamas į tą savo dalį, kuri vadinama Manu, jis gyvena Devachane, arba danguje, vis tiek, ar jis su kūnu ant žemės yra, ar ne. Bet iškildamas taip aukštai, kad sąmoningai gyvena tame, kas Atma-Buddhi vadinama, jis gyvena padėtim, kuri paprastam žmogaus supratimui nebenumanoma.

Tuomet anas iškilusysis yra tobulumą pasiekęs. Jis yra visiškai vienu tapęs su savo Dievu; jis pilnai regi ir pažįsta jį esančiu savo paties esme. O kad susivienijimas, rodos, jau buvęs Devachane, tai tat buvo tik sugrįžimas

žemojo Mano pas aukštąjį. O žiūrint iš apačios, tai atrodo susivienijimu su išganytoju.

Devachaninis būvis yra iš tikro aukštas ir, lyginant su žemišku, tobulas. Vienok jis vis tik yra dar pragaištingas gyvenimas. Amžinas yra tas, kad Manas susivienija tobulai su Atma-Buddhi. Šis būvis yra neapsakomai išganytingas. Yra tai galutinė pilnybė, galutinis iškopimas iš viso pragaištingumo. Yra tai sugrįžimas į pradžią, kaip žodis tai trumpai pasako: „Iš Jo, būtent Dievo, arba At-ma, Jame ir Jopi yra ir visi daiktai" [8].

Žiūrint į pradžią ir į šitą pabaigą, kuri dvi taip neišmąstomai toli viena nuo antros, turime giliai tylėdami nusilenkti prieš Amžinybę. Gana, kad nors tolimąjį kelią pirm ir už savęs matyti galime.

Visi žmonės žino, kad jie yra. Tai liudymas, jog turėję ir pradžią. O kas gerai yra supratęs senovės išmintingųjų mokslą ir gerai savo tiesos balso pasiklauso, tas nebesakys, kad jis prasidėjęs kūno užgimimu. Jis žiūrės, kaip surastų savo esmės priežastį.

O toji iš tikro be pradžios. Betgi tuo tarpu tik tiek tegalima pasakyti, kad ji nesižinodama gyvena pačioj amžinybėje, amžinoj Visumos priežastyje, amžiname Dieve. Iš nesižinojimo ji kilo ir tapo žinanti. Pirma žinanti tiktai kūne, toliau žinanti savo viduje ir galiausiai žinanti savo esmėje, kuri viena ir ta pati kaip amžinoji Visumos priežastis. Yra tiktai, lyg būtų naujas savęs žinojimo vidurys sutvertas, naujas centras, per kurį nauja Visuma apsireikšti galėtų.

Šita Aukštybė paprastam žmogui nėra numanoma. Kaip sakyta, sunku Devachaną gerai suprasti. Tankiausiai žmonės jį žemiškai įsivaizduoja arba visai nieku skaito. O Devachanas vis tik laikinis dar būvis. Jis nusikeičia su žemiškuoju. Vienok praėjus visiems devachaniniams ir žemiškiems amžiams, užteka anas vaiskiausias būvis, atsiveria Amžinybės gelmės.

„Dangus ir žemė pragaiš“ Tą žodį daug žmonių pažįsta. Bet po to stojasi, kas sanskrito kalboj vadinama Nirvana [9], tai esti išgesimas, būtent išgesimas visų troškimų, kadangi pilnybė įgyta.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU