Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU

MIRTIS IR KAS TOLIAU

NAMINĖ ŽMOGAUS ŠALIS

Kur tai naminis žmogaus kraštas? Išmintingieji sako, kad tai pati gyvybė. Sako, jog žmogus nė negyvena šitame mirties krašte, šitame pasaulyje. Jisai tiktai lyg atsigręžęs žiūri į jį, kaip žmogus žiūri pro langą iš šviesių rūmų į tamsiąją naktį. Irgi pasirodo, kad žmogus, save tikrai žinodamas, nebepajudinamas šio amžiaus patyrimų. Nė jis įkenkiamas vargų, rūpesnių, ligų, negarbės arba gėdos ir t. t. Jis kaip ir stovi viršum visų tų dalykų.

Savyje jisai rimsta. O dugnas jo esmės randasi aname tyliame liudyme: esmi, kurs yra be jokių ypatybių. Tačiau savyje tokį tvirtumą turi, lyg jis būtų pati nepajudinamoji amžinybė ir pati neužkenkiama bekraštenybė.

Sako išmintingieji, jog taip iš tikro yra. Žmogaus esmės gelmė yra pati amžinybė ir bekraštenybė. Žmogaus esmė yra be pradžios ir be pabaigos. Ji nuolat gyvena amžinuose Aukštybės kraštuose.

Ir negali būti kitaip. Sielos akis atverdami, suprantame, jog visa bekraštenybė yra viena gyvybės jūra. Mūsų kraštas yra tiktai maža salutė, kur gyvybė lyg sustingusi, sušalusi laukia laiko, kuomet atsigautų.

Gyvybės kraštas yra pamatinis Visumos kraštas. Žmogus jame stovi su savo esme, jame gyvena ir laikais nusilenkia į mirties šalį. Tuomet jis čia taip labai užimtas laikino savo padėjimo, jog visai užmiršta savo esmę, savo kilmę, savo namus, savo tėviškę. Savo gyvybės šaltinio jis nejaučia ir neregi savo esmės pradžios. Jis tiki, savo jausmuose, savo supratime ir numanyme save surandąs. Ir save skaito taipo jau pragaištingu dalyku kaip viską, ką jis patiria. Žmogus – tai, jo nuomone, žmoniškasis pavidalas.

Tačiau kiekvienas iš patyrimo žino, jog žmogus nuo-latai laikais atsitraukia iš regimo pasaulio, būtent, kad įminga. Tiktai jo kūnas, jo pavidalas čia pasilieka. Tuomet aiškiai matyti, jog tai ne žmogus. Viskas, ką vadiname žmonišku, šalinasi. Kūnas vienas tepasilieka su savo gyvumu.

Berods žinomas dar ir sapnų gyvenimas. Bet ir tas nėra žmogaus esmė. Įmigdamas žmogus pasikelia ir iš tojo. Nuo kūno jis pakyla ir nuo sapnų gyvenimo į pilnos gyvybės ir dvasios kraštus. Pabusdamas jisai vėl grįžta ir parsineša tiktai atsiminimus iš sapnų krašto apie tai, ką patyręs yra jo sapnų kūnas. Apie Aukštybės sritis jis nieko nežino. Tačiau ir iš ten parsineša turtą su savimi. Yra tai nauja jėga. Pabusdamas žmogus aiškiai pajaučia, jog per jo pavidalą, arba kūną, liejasi ne tiktai sąmonė, susipratimas šiame pasaulyje, bet ir smagus gyvybės jaunumas, atsigavimas.

Žmogus nieko nežino apie Aukštybės būvį, kadangi jo paviršutinis žmogus nėra gana giedras ir skaistus. Tam gražiai pasiskaidrinus, žmogus pradeda su aiškiu žinojimu gyventi visose Visumos srityse. Tuomet jis ir vis aiškiau supranta, kur jo esmės šaknys, jis susiranda čia, kur jo amžinieji namai.

Tuomet ir pasiaiškina anas amžinasis įstatymas, pagal kurį visa gyvybė laikais pasirodo mirties krašte, tai esti siaurybėje, jei ir čia iš lengvo apsireikštų pilna šviesa, ir tuomi tamsa bei mirtis ir nežinojimas išnyktų, ir pilna gyvybė visur ir visaip vyrautų.

Kaip žmogus įminga ir pabunda ir tokiu būdu supasi tarp amžinos gyvybės padėties ir reginio pasaulio, tarp gyvenimo dvasioje ir kūne, taip jis ir kartotinai užgema ir miršta. Gyvenimas šiame pasaulyje yra tiktai trumpas. Gyvenimo priemonė, būtent kūnas, greit pragaišta. Bet žmogus vis tas pats. Vis jis gyvas savo aukštybėje ir be pertrūkio jis jame pasilieka. Niekuomet jis iš jo išeiti ne-gal.

Žmogus iš amžinybės ir gyvybės žvelgia į pragaišimą ir mirimą, savo žvilgiu šviesdamas ir suteikdamas šiam kraštui šviesos ir gyvybės. Žmogaus gyvenimas šiame pasaulyje yra apsilankymas, kurs kartojasi. Kiekvieną dieną nuo ryto lig vakaro, kiekvieną amžių nuo užgimimo lig mirties jis apsilanko šitame pasaulyje.

Keleivis yra žmogus. Tačiau jis pasilieka amžinuose savo namuose. Jo kelionė yra pažinimo, išmanymo, išminties prasiskraidymas arba užtekėjimas. O kol neužtekėjusi visiškai išmintis, tol nežino žmogus, kad jis amžinas, kad jis be pradžios ir be galo; ir jis skaitosi mirtingu, kadangi jis yra užmiršęs amžinybę, kuriai jis priklauso.

„Rašte“ sakyta, kad amžinoji gyvybė yra Dievo pažinimas. Bet reikia suprasti, jog Dievas nėra tolimas arba svetimas. Jis yra visur ir visame. Ir Jame viskas gyvena ir juda. Jis yra amžinoji žmogaus esmė. O kuomet žmogus Dievo artybę savyje žino, tuomet jis patsai nemirtingas. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU