Ketvirtadienis, Lap 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU

MIRTIS IR KAS TOLIAU

ŽMOGAUS SUDĖJIMAS

Žmogus yra sudėtas dalykas. Todėl jame ir visokių linkimų ir palinkimų randasi. Kūnas reikalauja poilsio, kūno gyvybė – judėjimo, geismai – pasotinimo, betgi jo siela pasiilgsta savo namų, savo tėviškės, tai yra pagrindo viso to, kas esti, arba vienu žodžiu – Dievo.

Šitas pamatas sanskrito kalboj vadinamas Atma[1]' [Žodžiai imami iš sanskrito kalbos, kadangi nėra ant žemės kitos kalbos, kurioj būtų atskiriems dvasiniams dalykams ypatiški žodžiai. Sanskrito kalba tokju būdu pasirodo stovintį viršum vįsų kitų žmonių kalbų1]. Jis yra visur ir visame. Jis yra vienas, kurs nemiršta, kurs amžinai gyvas yra. Kas nori nemirtingu tapti, tasai turi susirasti Atmoje, o Atmą – savyje. Tik Dievo Dvasioje galima nemirtingu būti.

Ypatiškas Atmos apsireiškimas, lyg koks vidurys, iš kur jis veikia ir save apsako, yra Buddhi [2]. Tai dieviškos jėgos šaltinis. Yra tai kaip kokia saulė, iš kurios šviesa liejasi spinduliais.

Toksai spindulys yra Manas [3]. Vadinant Buddhį išmintimi, galima sakyti, Manas yra meilė. Pats žodis Manas reiškia manytoją.

Atma-Buddhi-Manas yra dieviškoji žmogaus dalis, yra dieviškoji nemirtingoji siela, anas amžinasis keleivis, kurs žemesniuose, materiniuose pasaulyse laikais kūnais apsitaiso tarsi ypatiškomis drobėmis.

Šios drobės pažįstamos kaip žmogaus persona, arba asmuo. Yra tai žinomas vidaus gyvenimas: geismai, palinkimai, pasibaimijimai, džiaugsmai, nuliūdimo bangos ir t.t. Šitą gyvenimo skyrių vadina sanskrito kalba Kama [4]. Tasai apsivelia su kūno gyvybe, arba Prana [5], kuri iš eteriškos materijos sutveria žmonišką pavidalą, vadinamą Linga-Sharira, ir galutinai pagal tą iš regimos materijos – regimą kūną, arba Sthula-Sharirą [6]. Trumpai suglaudus galima sakyti, žmogus sudėtas tokiu būdu:

Nemirtingas, arba Aukštybės, žmogus, dieviškoji žmogaus siela { Atma ,Buddhi, Manas}

Mirtingas žmogus, arba persona {Kama, Prana, Linga-Sharira, Sthula-Sharira}

Regimas yra tarpas tarp nemirtingosios ir mirtingosios žmogaus dalies. Tasai tarpas taip pildosi: paeina iš to, kas vadinama Manu, švytėjimas, žemasis Manas, ir pritraukia prie savęs aukščiausią ir skaidriausią Karnos dalį. Taip atsiranda susivienijimas tarp atsispindėjimo iš Aukštybės, tarp Mano ir to, kas žemiau yra, būtent Karnos. Ir tokiu būdu stojasi tat, kas vadinama Kama-Manas, arba geisminguoju manymu. Tuomet žmogaus dalys yra sekančios: 

Nemirtingasis žmogus {Atma, Buddhi, Manas} 

Mirtingasis {Kama, Prana, Linga-Sharira, Sthula-Sharira} 

Svarbu suprasti, kad žmogaus pavidalas stojasi, kuriančioms jėgoms iš nemirtingosios žmogaus trejybės pradedant sunktis žemyn į žinomą pasaulį. Toliau yra labai svarbu žinoti, jog paprastai žmogus save žino aname kryžiuje, kur stojasi iš Kama-Manas. Jam rodos, jis pats esąs anas kryžius, arba geismingasis manymas. Šita žmogaus dalis, veikiant ypatiškoms sąlygoms, gal nemirtinga tapti. Čia atsitinka visos žmoniško vidaus kovos, visi jo mąstymai ir galvojimai. Čia stojasi jo geri pasiryžimai ir čia jie išnyksta po geismų karščio. Žmogui savo dvasiniu žvilgiu žemyn žvelgiant į geismus, karščiavimus ir troškimus, tiejie viršų gauna, žmogus juose nuskęsta. Bet antraip, jam žvelgiant atsigręžus aukštyn į savo esmės gelmes, tos viršų palaiko, žmogus pasilieka skaistus, meilus, teisus, išmintingas.

Kurs visą savo amžių gyveno žemybės dalykais, nepa-jausdamas savo esmės gelmių, tasai ir po mirties negali turėti apie save aiškų žinojimą. Bet kurs, „gyvas“ būdamas, gyvena dvasioje arba tame, kas amžina, tasai visuomet pasilieka savęs žinojime. Jo Aš negrimzta į Kamą, nežlunga Sthula-Shariroj, arba regimame kūne, bet pasikelia į Maną ir pagaliau – į Atma. Manyti reiškia dvasiniame gyvenime tiek jau, kaip kūniniame paeiti, pakilti. Kur žmogus nusimąsto, čia jis su savo esme gyvena. Žmogus yra dvasia, kuri be jokių erdvės ir laiko kliūčių pasikelti gal į bekraštenybes.

Bet kol žmogus to nepajaučia gyvai, kol jis nesusiranda tame, kas nepasidaro ir nepragaišta, tol jis pats pragaištingas ir nieko tikro negal žinoti apie tai, kas mirtis yra. Mirtis jam visuomet atrodys pragaištimi. Galima, kad jis protu pereitų senovės mokslus ir, galvą pakratęs, gyventų kaip gyvenęs, kol nereikės jam palikti savo kūno. Ir tuomet jis tikės, būk jam galas priėjęs.

Vienok dieviškajai žmogaus daliai niekuomet neprieina galas. Ji amžinai rimsta savyje ir, gyvenusi ilgus amžius, iš naujo susitveria geidingąjį, jausmingą „gyvą žmogų“, ar nepabustų tame amžinybės žinojimas, ar tasai neatmintų gyvybės ir mirties mįslį.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU