Trečiadienis, Lap 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU

MIRTIS IR KAS TOLIAU

KŪNAS GYVENDAMAS IR MIRDAMAS

Betgi žiūrėkime, kas tai – mirtis, prasidėdami iš apačios, būtent kūnu, arba Sthula-Sharira! Save skaitydami kūnu, o mirimą – šito kūno pragaišimu, turėtume sakyti, kad nuolat mirštame. Berods ir nuolat užgemame ir atsigauname. Kūnas prasideda labai mažu krisleliu motiniškame kūne, stojusiu po tėvų susigyvenimo. Tasai krislelis traukia materiją iš visų šalių savęspi ir auga tokiu būdu.

Stebėtina gana, kad tokiame mažame krislelyje tokia nuostabi galybė veikia. Senovės mokslas sako, ana galybė paeinanti iš kitos Visumos srities. Bet nors ji ir gana galinga ir nuostabi yra, vis dėlto ji regimame pasaulyje kūniniam pavidalui sutverti privalo gyvos pradžios, materijos, kuri pilna yra gyvybės. „Gyvybė tiktai prie gyvybės užsidega“, – yra žodis šios dienos mokslo. Sutveriančioji jėga turi sau pradžiai spuogą gauti iš gyvo kūno, iš vyro ir moters, tuomet ji tegali kūną sutverti.

Anas krislelis, arba spuogelis, pirma maitinasi motinos krauju. Jis lyg aplink save krausto vis daugiau krislelių. Bet visus jis kaip ir persunkia savo galybe ir ypatybe. O kurs nesileidžia tokiu būdu pildytis arba kurs yra tarsi ištarnavęs, tas metamas. Žmoniškam kūnui užgimus, tai aiškiau dar matoma. Kūnas priima maistą ir tarpsta ir tuo pačiu laiku šalina, kas jam nebetinka, kas išnaudota. Nuolat iš kūno išmetama materija. O išmetamoji tampa maistu kitiems pavidalams. Ta pati materija, kuri buvo pirm laiko žmogaus kūno dalis, pastoja kokio augmens arba gyvulio kūno dalis. Regimoji materija be sustojimo pasirodo įvairiausiais pavidalais.

Tačiau ji visur ta pati. Žmogaus kūnas, ąžuolo kelmas, gyvulio kūnas, žemė ir kalnynai, viskas iš tos pačios materijos susitveria. O viskas susideda iš labai mažų krislelių. Akmenyj, vandenyj, ore jie tarsi negyvi. Būdami medžio, gyvulio ar žmogaus kūno dalys, jie rodosi gyvais.

Mūsų dienos mokslas sako, jog gyvas ir negyvas žmogaus ir kitų gyvių kūnas vibždi įvairių nesuskaitomų gyvių, kurie vadinami bakterijomis. Kvėpuodami visokių labai mažynikų, visai neregimų gyvių, mikrobų traukiame į savo kūną. Mūsų viduje taipo jau viskas pilna gyvių. O sako juos esant pavojingais kūno gyvenimui.

Galiausiai mokslas dar toliau eina. Sako, kad žmogaus ir kitų gyvių kūnas tiesiog sudėtas esąs iš tokių mažų gyvių. Ir jie, išimant didžiausias veisles, tokie maži, kad jokiu žiūronu jų pamatyti negalima.

Tai yra labai svarbi mūsų laiko mokslo žinia. Su ja sulygsta senovės mokslas. O kas dieną ta žinia daugiau tvirtinama ir platinama. Chemija ir fiziologija, dvi ypatingi mokslo saki, žmonėms vis daugiau atveria supratimą to, kas gamtoje atsitinka. Kas dieną aiškėja gentiškumas žmogaus kūno su kitų gyvių kūnais ir galiausiai — su akmenimis ir uolomis (Neseniai kai kurs mokslininkas rado, jog kristalai visai tokiu jau būdu apreiškia gyvumą kaip žmogaus ir kitų gyvių arba augmeniu celulos).

Šitie maži gyveliai susidraugaudami ir susigyvendami stato žmogaus kūną. Nuolat jie įplaukia į jį ir vėl išplaukia palikdami savo vietą kitiems. Tokiu būdu žmogaus kūnas pasirodo stovinčiu arčiausiame sąryšyje su savo aplinkybe.

Žmogaus kūnas pasidaro pagal ypatišką tvarką. Anie mažieji gyviai vedami kitų, kurie priklauso aukštesnei Visumos sričiai, kuri taipo jau žmoguje randasi ir vadinama Praną. Šitie aukštesnieji gyviai yra kaip kokia tvarkanti galybė. Jai atsitraukus, anie mažieji gyviai nebedirba tvarkiai. Jie nebestato, bet ardo, lyg būtų padūkę. Tuomet kūnas pradeda irti. Žmogui gyvam esant, jie kaip gerai valdoma kareivija tarnauja. Bet, jam numirus, jie pasielgia kaip didis maištininkų būrys, kurs griebia, muša, žudo, ką prieina, be jokio tikslo, be jokios tvarkos, be jokios drausmės.

Kūnas niekuomet toks gyvas nebuvęs, koks jis tuomet yra, kad žmogus jį visiškai apleidžia. Vienok jis tuolaik gyvas tiktai krisluose, o nebe pilnoj visatoj. Mokslas žiūri į žmogų kaip į kokią krūvą atomų, dujelių, kurios gyvybės principo, arba gaivalo, kurį laiką sulaikomos. Gyvasis ir negyvasis kūnas būk tame skiriasi, kad aname gyvybės principas veikia, o nuo šitojo negyvojo yra pasišalinęs.

Kad gyvybė visai atsitraukusi yra, tuomet kūno dalelės klauso kito įstatymo, kurs jas ardo ir išbarsto. Šis išbarstymas vadinamas supuvimu. „Lavonas negalėtų irti, kad jis nebūtų gyvas. Visos jo dalys kariauja, jei viena nuo kitos atsiskirtų“ (Daugiau apie tai randama rašte: Vydūnas. Slaptingoji žmogaus didybė). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU