Šeštadienis, Lie 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU

MIRTIS IR KAS TOLIAU

PATSAI MIRIMAS

Kūno pavidalas tik tegali pragaišti, kad jo pamatas, būtent eteriškasis kūnas, arba Linga-Sharira, nuo jo atsitraukia. Prana, kaip sakyta, valdo kūną statančius gyvelius. Bet Praną pareina į sąryšį su regimu kūnu tiktai per Linga-Sharirą. Jo gyslomis ji liejasi per kūną ir veikia į jį. Tasai turi mirti, kad eteriškasis kūnas nuo jojo yra atsiskyręs.

Kaip žmogus stojasi ir įgyja pavidalą, kad jo trejybė, Atma-Buddhi-Manas, kreipiasi į paviršių, taip ir įvyksta mirimas, kad ji vėl kreipiasi šalin nuo jo. Visos asmens dalys tuomet skiriasi viena nuo kitos. O pirma skiriasi eteriškasis ir regimasis kūnas. Tuomet šisai suyra arba supūva.

Bet Linga-Sharira ne tiktai žmogui mirštant atsitraukia nuo regimo kūno, bet kartais ir žmogui gyvam esant. Vienok tuomet kūnas vis pasilieka su juo sąryšyje. Yra tai lyg Magnetiškas pritraukimas, kurti literyj pasirodo kaip kokia šviečianti juostelė. Kol ta juosta tuodu kūnu riša, žmogus pasilieka gyvu: jai pertrūkus, žmogus yra galutinai pasimiręs. Paprastai šis sutrūkimas atsitinka 36-iose valandose po regimojo mirimo.

Tuomet Linga-Sharira tankiausiai guli ant lavono kaip kokia rausvai melsva silpno šviesumo debesėlė, panaši į lavono pavidalą. Yra žmonių, kurie tai regėti gali. Sakoma juos regint astralinėj šviesoj. Iš visų Europos tautų žinomi škotai ir lietuviai tą gabumą turint. Nežinodami, kas tas pavidalas ant ar šalia lavono, žmonės pasakoja, būk vienas ar antras esąs matęs velionies vėlę. Ir tūlas tariamas mokytas žmogus kalba apie tamsuolių prietarus. O tie dalykai tik neaiškūs pabojimai nesuprastų tikrų atsitikimų.

Berods šios dienos mokslas nėra dar „suradęs" šitų seniai pažįstamų dalykų. Dar tik vienas ir antras bailiai tekalba apie eteriškąjį kūną, ir, kaipo kai kurs fransas Th. Darei mano, būk jame pasidarą visokių ligų, ypatiškai žmogaus suklydimo priežastys. Bet jau dabar galima sakyti, kad po trumpo laiko mokslininkai išras tą žmonių seniai žinomą, o senovės išmintingųjų ir šios dienos indų mokinamą dalyką, jį nauju vardu pramins ir apie didžią mokslo pažangą kalbės.

Numirus, tai esti atsiskyrus nuo savo kūno, žmogus trumpą laiką apsisiautęs yra Linga-Sharira. Bet veikiai ir tą nudeda, kaip kad nusivilktų vieną rūbą po kito, kol nepasilieka visiškai nuogas.

Kad žmogus, gyvas būdamas, nudeda kūną ir pabūna apsisiautęs Linga-Sharira, tuomet kūnas guli apmiręs. Patsai žmogus pakyla, kur nori. Bet negalima nuo kūno per toli nueiti. Jeigu sutrūktų minėtoji juosta, žmogui nebebūtų galima savo kūnu toliau naudotis.

Apsisiautęs Linga-Sharira, žmogus gali būti ir regimas, žinoma, ne visiems. O kur taip iš kūno pakilti arba nors tai regėti gal, tuom geriausiai įtikinamas, jog jo gyvybė ir sąmonė nepaeina iš kūno. Tuomet mirtis jam ir visai nėra baugiu dalyku ir negali jį gandinti. Pasirodo ji ne kaip koks išnykimas, bet kaip atrišimas nuo silpno sunkaus kūno.

Žmogus mirdamas, arba, geriau sakant, atsitraukdamas nuo regimojo kūno, svarbiausiąją savo amžiaus akies mirksnį praleidžia. Sako išmintingieji, būk šitame akies mirksnyje viso amžiaus atsitikimai ir patyrimai į atmintį pareina. Ir mažiausiasis dalykas, kurs rodės seniai pamirštas, stojasi akysna.

Mirimas ne staiga atsitinka. Nuo paskutinio atodūsio lig išnykimo iš kūno paskutinės šilumos kibirkštėlės, smegenys vis tolyn dirba. Tuomet žmogus trumpame laike dar kartą pergyvena visą savo amžių. Todėl nieks neturėtų aiškiai kalbėti mirštančiojo artybėje. Mirimo akies mirksnis yra svarbiausioji ir kilniausioji amžiaus valandėlė. „Visiškai reikia tylėti, kad mirtis savo šventąją ranką deda ant kūno, jeib nebūtų trukdomas ramusis minčių tekėjimas ir susipynimas praeities, kurios atsispindėjimas jau pasiekia ateities užkabą.“

Pragaištingasis žmogus akies mirksniui vienu tampa su amžinuoju žmogumi, tai esti su savo dieviškąja siela. O tuomet jis matosi, koks jis iš tikro yra, ne kaip jis puikuodamas dingojasi esąs.

Mirštantysis lyg sutveria visą savo amžių į vieną vaizdą. Vyriausieji palinkimai ir minčių rūšys, tvirčiausios ir daugiau įsigyvenusios savybės, viskas susitelkia, tarsi suvaloma yra daga, kuri bus naudojama naujame amžiuje ir tuomet turės „prigimto gabumo", prigimtos ypatybės reikšmę. Šitas amžiaus dagos su valymas ir jos nusistatymas yra toks svarbus dalykas, kad jokiu būdu neturėtų jį trukdyti dejavimai ir verksmai.

Po to iškyla iš kūno Linga-Sharira ir atrodo kaip labai ramiai miegąs arba gražiai sapnuojąs žmoniškas pavidalas. Dažniausiai jis pasilieka lavono artybėje. Bet kartais, kad velionis prie kokio kito žmogaus prisirišęs arba dėl bet ko labai nerimasčiavo, arba dar ką nors atlikti norėjo, tuomet jo mąstymo jėga šitą Linga-Sharirą nukelia į vietą, kur mintys nukreiptos buvo. Ir regintiejie mato velionies pavidalą arba nors girdi kokį ypatišką subildėjimą, brakštelėjimą. Velionies pavidalas, kursai ir ne visai aiškus, atrodo lyg miegotų. Jis nekalba ir neatsiliepia. Ir tuojau jis vėl grįžta pas lavoną.

Vėliau patsai žmogus ir šitą apsiaustą, būtent Linga-Sharira, nudeda. Tasai tada ir tampa lavonu. O kiek kūnas –lavonas pūva, tiek ir šisai ardosi. Lavoną pakasus, Linga-Sharira mažumą iš žemės iškilęs reginčiųjų matomas. Jis išveizi kaip koks silpnai šviečiąs ūkas, kurio pavidalas mažiau ar daugiau sutręšęs yra. Tuomet labai nesmagus dalykas jį regėti.

Bet visai pasibjaurėtina yra, kad žmonės bando Linga-Sharirą savo būdu gyvu padaryti, kaip kartais lavonas galvanizmu atgaivinams. Tuomi neprišaukia velionies, o šitam eteriškam lavonui tik įkvepia lyg kokį gyvybės kvapą. Ir jis tai veikia kaip koks automatas. Reikėtų kiekvienam lavonui poilsį duoti. Spiritistai tankiai tokius dalykus varo, nežinodami, ką darą, o veikiausiai sau baisiai kenkia. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU