Penktadienis, Lap 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU

MIRTIS IR KAS TOLIAU

 

KAMA-LOKA, ARBA KITA GYVENIMO SRITIS

Be regimo kūno gyventi – tai yra ypatiškoj gyvenimo srityje būti. Kama apsisiautęs žmogus tiki, būk esąs paprastame pasaulyje. Jis čia visokių žemiškų dalykų pasiekiamas ir skaito save esančiu čia, kur tuos jaučia. Kuomet žmogus kūno nebeturi, šis daiktingasis pasaulis jam ir yra pranykęs. Ir prisirišimas prie jo yra kaip toks neaiškus prilinkimas kokiam nors ypatingumui.

Būdamas apsisiautęs Kama-Rupa, žmogus tiktai tam atitinkamus atsitikimus patirti tegali. Jis tuomet lyg visai kitame gyvenimo krašte randasi, kitame gyvenimo skyriuje. Iš tikro nėra jis kitur, jis tik naudojasi kitomis sąlygomis, jeib žinotų, kad gyvas. Todėl ir aplink jį visa kitaip atrodo. Jis kaip ir gyvena kitame pasaulyje, yra kitame gyvenimo skyriuje, kitoj gyvenimo srityje.

Šita sritis vadinama Kama-Loka. Ji nesiranda kur nors kitur. Ji tiktai yra kitas gyvenimo būvis. Sapnuodami mes taipo jau jame esame. Betgi tuomet labai retai daugiau tematome ne kaip savo pačių geismingumo pavidalus, būtent savo geismus ir pasibaisėjimus, savo troškimus ir neapkentimus ir t. t.

Nuo kūno gyvenimo mes tai lyg atsiskyrę esame. Kūnas sau gyvas po paprastai žinomais įstatymais. O ten, Kama-Lokoj, visai kiti dėsniai visa valdo. Paprastai tikima, jog erdvė ir laikas yra amžini dalykai. Vienok jie tik tėra prigimtas būdas regimam gyvenimui suprasti. Aname gyvenime, kurs vadinamas Kama-Loka, erdvės ir laiko kaip ir nebūta. Kiekvienas gal patsai išmėginti, kaip tai yra. Reikia tik savyje sąmoningesnių tapti. Tuomet žmogus aną gyvenimo skyrių gal ištirti kaip koks keleivis kokį nepažįstamą žemės kraštą.

Šitos žinios berods nesutinka su mūsų dienos mokslu. Vienok jos todėl nepameta savo teisybės. Šios dienos mokslas labai yra siauras ir lyg tik pro plyšelį težvelgia į gyvenimą. O reikia atsiminti, jog nėra paikesnio dalyko kaip manymas, visa gamta su savo apsireiškimais ir veikimais būtų rišta prie žmogaus supratimo siaurumo.

Šios dienos mokslas nieko nežino apie kitus gyvenimo skyrius. Ir tvirtinimai, kad mokslas jų nepažįsta, negali būti liudymas, kaip visa Visuma surengta yra. Ką tūkstantis nežinėlių sako, tas tiek jau vertybės teturi, kiek tai, ką jų ir tik vienas pasako.

Manančiam žmogui nėra galima tikėti, jog pažįstamasis gyvenimo būvis, regimasis pasaulis būtų vienatinis visoj bekraštinėj Visumoj, kuriame gyventų sąmoningi gyviai. Todėl ir tūlas mokslininkas yra pripažinęs, kad taip tikėti yra proto silpnumas. Kurs nežvelgia į gyvenimą visai apsiaurytu protu, kurs netiki aklai spręsmais kai kurių mokslininkų, tas labai lengvai numano, jog šalia ir viršum pažįstamojo pasaulio turi būti kiti, kurie taipo jau pilni gyvumo, pilni visokių gyvių, prie kurių galiausiai priklauso ir tokie, kurie tiesiog nebesiskiria nuo visgalybės ir išminties ir kurių kiekvienas lyg visur būtų (Beveik visai taip tarta angliško mokslininko Huxley (reik tarti Haksli).

Šitą dalyką galima taip pasiaiškinti. Pažįstamas yra didis balsų skaičius. Be to, turi kiekvienas balsas ypatiš-ką savo virpėjimų skaičių. Tačiau gal visokie balsai kartu skambėti, o žmogus, „gerą ausį" turėdamas, gal juos visus žygiu išgirsti. Bet galima ir visą atidą į vieną balsą kreipti. Tuomet tasai bus aiškiau girdimas ir kiti balsai ar visai išnyks, ar tiktai vos tebus numanomi. Ir yra tokių dar balsų, kurių žmogus girdėti visai negali. Įsivaizduojant, kad žmogus tik vieną ar kelis balsus girdi, kurių virpėjimų skaičiai ypatišku būdu panašūs į vienas kitą, galima suprasti, kad kiti balsai lyg priklauso kitam pasauliui.

Toliau ir pasidaro aišku, kad, vienas balsas su kitu ir toj pačioj vietoj kartu skambėdamas, jo tačiau nei netrukdo, nei jam niekaip nekenkia. O taip ir įvairūs gyviai įvairiuose būviuose, įvairiuose gyvenimo skyriuose arba pasaulyse kartu gyvena. Todėl tas, kurs tai išmano ir nieko negali prieš tą pasakyti, kad išmintingieji mokina, jog mes šalia esmių gyvename, šalis prie šalies, su jomis susitinkame, prasilenkiame, vieni per kitus pereiname, o nieko apie viens kitą nežinome (Taip sako ir garsusis anglų mokslininkas Crooks (ištarti reikia Krūks)).

Kama-Loka gyvenamas visokių gyvių, kaip sako senasis mokslas. Yra tarp jų išmintingų, kaip ir kelintasis žmogus išmintingas, bet ir išmintingesnių, o ir vėl menkos išminties arba ir tokių, visai be išmanymo. O tų gyvių rūšys yra daug įvairesnės negu tos ant mūsų žemės. Kama-Loka persunkia mūsų pasaulį, kaip tasai – jį. Todėl, kad kūnai ir neužkliūva už vienas kito, ir mes anų gyvių visai nematome, kadangi materija visai kitokia, mes randamės sąryšyje su jais ir vieni kitais gyvename.

Kad ypatiška mintis, ypatiškas geismas ant mūsų užeina, tai tat ne vien ženklas, jog mes viduje geismingi ir t. t. esame, bet veikiau, kad buvome pasiekiami gyvos srovės, paeinančios iš Kama-Lokos. Ypatingu auginimu ir ypatingais veikimais gal žmogus taip lavintis, kad jis ne vien sąmoningu būdu gali sutikti kelintą anų gyvių iš Kama-Lokos, bet kad jis ir kitus valdyti ir jais naudotis gal.

Išmokus kūną palikt, galima laikais tiesiog gyventi Kama-Lokoj. Tuomet ir galima susieiti su „numirusiais", kurie ten dar pilnai gyvi savo geismų kūne, arba Kama-Rupoje, jų padėtį pažinti ir jų palinkimus patirti.

„Numirusieji“ vienok tiktai yra maža Kama-Lokos gyventojų dalis. Kama-Loka yra, taip sakant, aukščiausias žemiško gyvenimo būvis. Jame susieina, kas žemiška, su tuo, kas aukščiau, kas dvasiška. Geidaujančioji visų ant žemės gyvenančių ar gyvenusių gyvių dalis – Kama – čia gyvena savo pavidalu.

Žymią vietą čia turi gyvuliai. Jų gyvybės šaknis yra Kama. Ir sakoma todėl, Kama esanti gyvuliškoji vėlė. Kiekvienas gyvulys, arba, geriau sakant, jo veislė, yra ypatiško geismo apsireiškimas. Gyvuliui mirus, tai esti kūną padėjus, pasilieka jo Kama ypatiškame pavidale – Kama-Lokoj. Betgi tasai neilgai gyvas. Veikiai jo geismų jėgos sustingsta. Gyvulys galutinai miršta. Jo Kama-Rupa guli kaip koks tuščias kevalas. O po trumpo jisai pradeda iš lengvo išskysti. Jo jėga tik kaip ir pasilieka Kama-Lokoj, kol vėl, nepritraukiama žemiško virpėjimo, ji susitveria ypatiška pavidalą, jeib jame nors dalimi vėl gyventų.

Iš to matyti skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio. Žmogus turi gilesnę esmę. Gyvulio gelmės randa savo galą jau Kamoje. O tai vis dar gamta. Čia nėra save žinančios jėgos. Jame nėra priešgymimų, nėra viduje kovų.0

Be kaminio žmogaus ir gyvulių, randasi ir kitų aukštesnių dar esmių Kama-Lokoj. Bet apie jas šišon tik tiek tegali būti sakoma, kad jų yra. Jos apsitaisiusios Kama-Rupa, jeib susisiekti galėtų su žemišku gyvenimu ir veiktų geru ar blogu būdu.

Yra ir žemesnių dar gyvių, kurie dar niekuomet nėra pasiekę žemiško gyvenimo būvio, niekuomet neturėję žemiško kūno, būtent Sthula-Sharira, kad ir kelios jų rūšys eterišką kūną, arba Linga-Sharirą, turi. Jos yra kaip kokia ypatiška, veikianti ir kiek sąmoninga jėga. Bet šišon yra vyriausias dalykas žmogus ir jo gyvenimo padėtis, todėl negal būti daugiau sakoma apie tuos sutvėrimus (Priminti reikia, kad įvairiose tikybose Kama-Loka pažįstamas dalykas, bet žinoma kitokiais vardais. Katalikai jį vadina Purgatoriumi arba lenkų žodžiu Czysczivuni). 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas MIRTIS IR KAS TOLIAU