ŽMONIJOS KELIAS - GYVENIMAS IR MANYMAS
- Vydūno raštai II tomas
- Peržiūros: 5718
- ŽMONIJOS KELIAS
- PASTABA
- VARPAI
- GYVENIMAS IR MANYMAS
- GYVENIMO PERSIKEITIMAS
- GYVENIMO PRASMĖ
- EVOLIUCIJOS TYRINĖTOJAI
- MOKSLO ŽINGSNIAI Į GYVENIMO GILYBES
- EVOLIUCIJOS SLĖPINYS
- YPAČIAI ŽYMUS EVOLIUCIJOS ĮSTATYMAS
- ŽMONIJOS AMŽIAI
- DABARTINIS SKRITULYS
- PIRMOSIOS ŽMONIJOS KELIO DALYS
- TREČIASIS IR KETVIRTASIS ŽMONIJOS AMŽIUS
- DABARTINIO IR BŪSIMŲ AMŽIŲ ŽMONIJA
- Visi puslapiai
GYVENIMAS IR MANYMAS
Skamba gyvenimas kaip kokia gaida. Visi mes jos klausomės norom ir nenorom. Bet nelygiai ja pasimėgstame. Tūli vien teišgirsta skausmo rėksmus, sopulių balsus, kančių kauksmus. Rodos, nėra nieko gražaus tame gyvenimo aidėjime. Visas mokslininkų ir manytojų skaičius yra jį todėl tyrinėjęs. Bet ilgai ir giliai mąstę, visi jie pagaliau tvirtino, jog neverta gyventi: šitas pasaulis ir visas jo gyvenimas yra toks blogas, jog blogesnio nė įsivaizdinti negalima.
Taip kalbėjo ir dar kalba garsūs manytojai. O žiūrint į jų gyvenimą, pasirodo, jog jiems kaip nebuvo, taip ir nėra labai bloga gyventi. Turėjo ir turi jie visus reikalingus smagumynus. Tik jų omenyje, jiems mąstant ir svarstant, pasaulis pasirodo tokiame jau be galo liūdname padėjime.
Ko tai reikėtų laukti iš tų žmonių, į kuriuos likimas lyg akmenimis svaido visokiomis sunkenybėmis, ligomis, visokiais skausmais, vargais, kenksmais! Tokie žmonės, kaip kokios žolelės, po plynu dangumi augdamos, krušos sumušami. O jie sau gyvena, ir tiek. Gyvena, tartum kažin kokią gėrybę dar sulauksią. Gyvena visai nemąstydami apie gyvenimą ir jo sunkenybes. Rodos, giliai širdyje jiems gyvas neišdildomas jausmas, jog gyvenimas yra geras, turi aukštą tikslą ir yra toks prakilnus ir svarbus, jog jokios sunkenybės to atsverti negali. Todėl būtinai reikia gyventi, nors likimo kruša kaži kaip skaudžiai kristų ir kruvinai sumuštų gyvąją tvaskiančią širdį.
Rodos, mąstant veikiau galima butų išrasti, jog gyventi labai svarbu ir verta. O lygiai išeina antraip. Išėmus filosofą Leibnitz, beveik visi manyto j ai aiškiai išrodinėja gyvenimo skaudumą, pasaulio blogumą. Koks tai tik nuostabus žmogaus manymo ir paties gyvenimo priešingumas! Manymu išrodoma, jog nieko nevertas visas gyvenimas; gyvenimu tvirtinama, kad gyventi labai gera.
Suprantama, gyvenimas palaiko viršų. Eina jis savo taku, jokių manymų ir mąstymų nebodamas. Ir taip jis savimi tvirtina savo svarbumą ir tartum visiems protavimams kaip galingas valdytojas modamas įsako: Nutilkite ir sekite mane!
