Antradienis, Lap 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas ŽMONIJOS KELIAS

ŽMONIJOS KELIAS - ŽMONIJOS AMŽIAI

ŽMONIJOS AMŽIAI

Koks viso pasaulio gyvenimas, toks yra ir žmonijos. Yra ji tojo dalelė. Ir kas pasaulyj yra, tat apsireiškia nors iš dalies ir žmonijoj. Senovės mokslas tokią didžią gyvenimo bangą, kaip koks mūsų pasaulio stojimas yra, vadina sanskrito žodžiu Manvantara, tai yra kelias arba laikas nuo vienos žmonijos į antrą, žodžiu, tarp dviejų žmonijų. Šitą laiką norint suprasti, reikia į begalines amžių tolybes žvelgti. Sako tasai mokslas, jog toks Manvantara trunkąs 4 320 000 metų.

Toliau reikia visai atmesti paprastą nuomonę, būk žmonija susidedanti iš kibirkštėlių – žmonių, kurie, akies mirksnį gyvenę, dingsta. Kiekvienas žmogus, tai yra jo esybė, gyvena savo Aukštybėje be pradžios ir pabaigos. O jos Aukštybė yra Visumos Priežastis, gyvoji sąmoningoji amžinybės Esybė, Dievas.

Šita žmogaus esybė valandoms apsireiškia pavidalu siaurybės krašte, tai yra erdvėje ir laike. Čia jos pavidalai pastoja ir nyksta, bet ji vis išlieka. Jais ji sušvinta valandėlėms ir vėl atsitraukia ir kartotinai spindi iš naujo, kol nešviečia pagaliau nuolat pilnoj saulės šviesybėj.

Kiekvienas žmogus, ne jo pavidalas, jo esybė yra neišdylanti žmonijos dalis, kuri stojos žmonijai auštant ir su žmonija grįš atgal į amžinybę, nešina su savimi, ką ji ant savo kelionės surinkusi.

Žmonija, taip sako senovės mokslas, yra mūsų pasaulio tikslas. Ne regimi žmonių pavidalai, bet aukštoji dvasinė žmonija, kaip ji ne kartą mūsų pasaulyje regimai sušvitusi yra. Ir ne bekraštinės Visumos, bet mūsų, kurios branduolys yra regima saulė.

Reikia visuomet atsiminti, jog ir labai didžiai atvertos dvasios akys nelabai daug Visumos didybės tepamato.

Tas pats dalykas pastebimas žiūrint į laiką. Negalima išmastuoti visą amžinybę. Žmonija ir jos kelias yra statytas į tikrą laiką. O nors jis ir truktų nesuskaitomus metus, vis dėlto jis pradėjo ir turi turėti ir galą. Žmonijos Išmintingieji kalba apie labai ilgą Visumos gyvenimą, kurs kilęs yra iš Amžinybės ir vėl jospi grįžta. Iš dvasinio stovio jis pareina ir vis daugiau tampa materialiniu, ir toliau vėl kyla į dvasinį. Trumpu žodžiu pasakius, šios kelionės prasmė tokia: iš nežinomos Vienybės pareina visa, traukiasi per sapnuotąją daugybę ir grįžta į žinomąją Vienybę.

Šitas ilgasis gyvenimas tokiu jau būdu nusiduoda kaip ir paprastasis žmogaus gyvenimas, kurs turi savo dienas ir naktis. Iš to tarsi begalinio gyvenimo pasiėmus tą dalį, kurioje lygiai dabar krutame, jau gana toli reikia atgal ir priekin žvelgti. Septynis ilgus amžius turi vienas Manvamtara. Tie amžiai nusikeičia su tiek jau ir taip jau ilgais poilsio laikais.

Kiekvienas tų septynių amžių pradeda aukštame „nematerialiniame“ stovyje ir apsireiškia iš lengvo vis daugiau materialiniai, kol nepasiekia tojo, kurį vadiname regimu pasauliu, ir toliau jis grįžta vėl į aukštesnį ir prieina pagaliau prie savo išeigos. Tokiu būdu pasidaro pilnas skritulys.

Vienok veltui jis neatliktas. Pabaiga stovi kiek aukščiau negu pradžia. Visai tas pats dalykas, kaip kad po tamsiausio laiko saulė, švietusi dieną, vakare nusileisdama arčiau prie mūsų priėjusi yra ir sekančią dieną jau anksčiau užteka. Todėl galima šitą ilgą gyvenimo skritulį ir vadinti diena (Rodos, Šv. Rašto sutvėrimo dienos atitinka tokiems skrituliams).

Tokie septyni skrituliai, septyni amžiai, septynios dienos su sekančiomis naktimis pildo vieną Manvantarą.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas ŽMONIJOS KELIAS