Trečiadienis, Lie 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas ŽMONIJOS KELIAS

ŽMONIJOS KELIAS - PIRMOSIOS ŽMONIJOS KELIO DALYS

PIRMOSIOS ŽMONIJOS KELIO DALYS

Kaip minėta, žmonija taip sena kaip visas pasaulis. Ir ji jau triskart keliavusi per minėtų rutulių eilę. Dabar, jai ketvirtą kartą keliaujant ir jai parėjus lig mūsų žemės, žiūrėsime akyliau į ją. Ir čia jos kelionės dalis jau gana ilga, jog turi būti vadinama sau skyrium kelione.

Yra čia taipo jau dalių. Pirmosios guli labai toli praeityje. Tuomet žemė nebuvo tokia kieta kaip šiandien. Buvo ji daugiau eterinė. Tokie ir buvo tuomet visi pavidalai, taip kitų gyvių, kaip ir žmogaus. Neapsakomai toli praeityj tuomet jau buvo nuskendęs tas laikas, kuomet pamatinė materija pradėjo įvairi pastoti. Ant to evoliucijos laipsnio, kuomet žemė jau buvo įgijusi rutulio pavidalą, visa jos gyvybė pilnai gyveno.

Berods gyviai, taipo jau žmogus, visai kitaip išveizėjo. Kūnai prilygo veikiau kokioms debesims. Žmogus turėjo pavidalą tartum sutvertą iš spindinčio garo. Tik reikia vis atsiminti, tai buvo žmogaus pavidalas, ne žmogus pats. Tasai yra esybė, pavidalas – tik jos apsireiškimas. Berods apsireiškimas savo ypatingumu atitinka esybės gyvumui, sąmoningumui ir jos reikalams. Todėl tą laiką žmogaus pavidalas buvo didis, „protozoonas“, kaip mokslas tokį pavidalą būtent pūsle, „cella“, vadina. Bet ta cella buvo milžiniška [4].

Žemės dalis, kur toji žmonija gyveno, buvo šiaurėje. Tuomet žemės ašis kitaip stovėjo. Kitokia, būtent labai didi, buvo todėl šiluma visoje žemėje.

Ilgus amžius gyvenusi, žmonija iš lengvo tapo kitokia ir savo išveizėjime keitėsi. Pavidalai pastojo tvirtesni. Spindintysis apsidengė tamsia materija. Tokiu būdu pastojo žmogaus vidaus dalykas, kas pirma buvo paviršutinis.

Su žmogaus persikeitimu kartu ir žemė kitokia tapo. Žmonija buvo pasiekusi antrąjį savo amžių. Ir gyveno po kitomis aplinkybėmis. Sako senasis mokslas, kad žmonija, tuomet ir daugiau į pietus nutraukusi, vis dėlto dar šiaurės šalyse gyvenusi. Tų laikų tvirtžemė vadinama Hyperboraiine arba „amžinos saulės“ žeme.

Po ilgų amžių bėgio atsitiko naujas persikeitimas. Suprasti reikia, kad tik labai iš lengvo. Gamta nešokinėja. O šišon kalbama apie gamtos gyvenimą. Žmonija perėjo į tretį savo gyvenimo amžių. Žmogaus kūnas kartu su visa žeme dar daugiau „žemišku“ pastojo. Ir jo išveizėjimas, ir visas gyvenimas labai persikeitė.

Čia reikia mažumą apsistoti ir ypačiai vieną dalyką išdėstyti.

Paprastas gamtos mokslas, kalbėdamas apie žemuosius gyvius ir jų įsiveisimą, sako, jog didžiausia jų dalis gamina be lytinio gyvenimo. Tik aukščiausieji gyviai skiriasi į dvi lyti. Nuo žemiausiojo stovio aukštyn randasi įvairūs laipsniai. Visi šitie laipsniai atsikartoja, aukštesnių gyvių diegui augant motinos kūne. Ir šiandien gana gerai žinoma, jog diegas atkartoja augdamas visą savo giminės augimą. Taip nusiduoda ir su žmogaus pavidalo diegu.

Pastebėta ir yra, kad žmogaus pavidalo pradžia motinos kūne nieku nesiskiria nuo kitų gyvių atitinkamo stovio pavidalo. Todėl, rodos, ir nereikėtų kalbėti apie atskirą nuo gyvulijos žmoniją aiškinant tą senąjį žemės ir viso pasaulio gyvenimą. Vienok šišon kalbama senovės mokslu apie ketvirtą gyvenimo bėgį, arba skritulį dabartinio Manvantaro. Pirmieji trys bėgiai tiek įvairiais padarė gamtos valstybių pavidalus, jog dabar kiekviena valstybė lyg sau tolyn varo savo uždavinį. Todėl ir įvairios veislės savo būdu tobulinasi, ir nematoma, paveikslui, kad žirgas, dailesnis pastodamas, kaip noris žmogaus pavidalui prisilygintų. Perėjimas nuo gyvulinio į tą pavidalą, kurs žmonišku pastoti turi, seniau atliktas. O kiek žmoniški pavidalai gyvuliniams ir prilygtų, jie savo keliu tobulinasi.

Vienok atkartojami yra buvusieji stoviai. Ir ketvirto bėgio pradžioje mūsų žemės, rutulio D, „žmonija“ vaišinosi tokiu jau būdu, kaip tai daro šiandien žemiausio laipsnio gyviai, būtent gyvosios cellos. Jos veisiasi persidalindamos. Aukštesnio laipsnio gyvis nebesidaugina tokiu būdu. Iš jo organizmo išaugusi dalelė atsiskiria galiausiai nuo jo ir tarpsta savaip, prisitraukdama materijos, kurią savo būdu padaro gyva, arba, kaip „mokslas“ sako, padaro „protoplazmu“. Dar daugiau pasitobulinęs organizmas susideda iš celių daugybės. Jisai gamina diegus, iš kurių stojasi saviški gyviai. Už jį aukštesnis laipsnis yra tas, ant kurio viename organizme atsiranda dvejopi diegai, kuriems po du susivienijus, pasidaro naujam gyviui diegas. Toliau siti dvejopi, moteriški ir vyriški diegai randasi vieni viename, antri antrame organizme. Tuomet gaminimas nusiduoda tiktai tųjų susidėjimu ir jų diegų susivienijimu.

Tokiais jau laipsniais, kaip sako senovės mokslas, atsiėjęs ir žmogaus organizmo pasitobulinimas ir tokiu jau būdu jis veisėsi pirmais šio, būtent ketvirto gyvenimo skritulio amžiais. Tam atitinkami ir buvo žmonių pavidalai. Prie šios dienos „žmogaus“ vaisiaus ir tesiranda visai vėlai lyties žymiai.

Trečiame savo amžiuje begyvendama, žmonija tą stovį pasiekė, kad jos pavieni pavidalai nebegamino dvejopus diegus, bet vienas – vyriškus, antras – moteriškus. Tuom buvo žmonija dalyta į vyriškus ir moteriškus. Sako „Slapties mokslas“, jog tai atsitikus pirm 18 milijonų metų. Nuo to laiko yra žmonių ir žmonų (Šitą gerai supratus, pasirodo, Biblijos mokslas, jog Ieva iš Adomo imta, visai teisingas, žinoma, ne taip paviršutiniu būdu) [5].

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas ŽMONIJOS KELIAS