Penktadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas ŽMONIJOS KELIAS

ŽMONIJOS KELIAS - TREČIASIS IR KETVIRTASIS ŽMONIJOS AMŽIUS

TREČIASIS IR KETVIRTASIS ŽMONIJOS AMŽIUS

Aplamai imant, žmogus tuom buvo šiek tiek dabartinį pavidalą įgijęs. Bet tasai gana dar prilygo gyvuliui. Lengvai suprantama, jog žmogus tuomet kuo daugiau išveizi žmoniškas, kuomet jame gyvena, veikia ir valdo tai, kas žmoniška, būtent dora, išmintis, grožė; o kuo daugiau gyvuliškas, kuomet jame gyvuliškumas viršų turi. Rūpimais amžiais žmoniškumo apsireiškimai dar vos pastebimi buvo. Užtai visa, kas gyvuliška, buvo labai galinga. Ir žmonių pavidalai buvo labai didi, milžiniški. Tokie jau ir buvo tų amžių augmenys ir gyvuliai. Ilgus dar amžius jie tokiais ir pasiliko.

Trečiame žmonijos amžiuje atsitiko dar kitas labai žymus dalykas. Ne kartą šišon sakyta, jog vis kalbama tiktai apie žmogaus pavidalą, kurs iš lengvo pasidaręs žmonišku. Žmogus pats, tai yra žmogaus esybė, anais laikais lyg toli už pavidalo stovėjo. Berods ir šiandien tūliems ji dar vos žinoma. Todėl tik aukštai iškilę žmonės ir tekalba apie dvejopumą žmoguje (Kaip antai Goethe savo dramoj „Faustas“, I dalyje, 2 reginyje, kuriame Faustas ir Vagneris žiūri į nusileidžiančią saulę). Slapties mokslas sako, jog žmogus pats yra Aukštybės gyventojas, parėjęs iš kitų praėjusių amžių su uždaviniu ir žemose valstybėse sąmoningumą įgyti.

Trečiame žmonijos amžiuje nusidavė ir anas artimesnis susijungimas tarp žmogaus esybės ir tam atitinkamo pavidalo, apie ką Šv. Rašte tokiais žodžiais kalbama: „Tai Dievo sūnūs veizdėjo į žmonių dukteris, kaip jos gražios buvo, ir vedė sau moteris kaip norėjo“. Nėra tai koks mitų papasakojimas apie kokį taip tariamą apsivedimą, bet apie nusileidimą dieviškos žmogaus esybės į pavidalą, apie artimesnį jųdviejų susijungimą. Tasai iš kito atžvilgio Rašte vadinamas „puolimu“. Žinoma, jis, kaip visa Visumos gyvenime, buvo būtinai reikalingas pasaulio tikslams pasiekti. Ir tikrai imant, tiktai po to atsitikimo žmogus gyveno žemėje.

Tuo „puolimu“ stojosi savęs žinojimas, individualo sąmonė, protas. Yra jisai kaip tik susisiekimo stovis žeminio ir dieviško – dvasinio žmogaus. Ir tokiu būdu jis tarpininkauja tarp žmogaus kūno ir geismingumo gyvenimo vienoj pusėj ir dieviškos gyvybės: išminties, meilės, sąžinės, teisingumo, grožybės ir t.t. antroj pusėj.

Tuo laiku atsirado ir žmogaus kalba. Tik po susivienijimo Aukštybės žmogaus su žeminiu gyvu pavidalu tegalėjo atsirasti savęs žinojimas, suprantama, pirmiau žemiausio laipsnio. Gyvuliuose, augmenyse, kur nėra tos Aukštybės esybės, todėl ir to savęs žinojimo nėra. Juomi tiktai tegali kalba atsirasti. Jos padermė yra sąmonė, kuri atspindi esybės pamatą. Todėl žmogus, savo kalboj patvirtėjęs, pastoja daugiau sau žmogumi.

Iš pradžios gyvulinės jėgos žmonėse labai galingos buvo, o protui visai neišaugus, išminties dar nemenant, atsitiko tais laikais baisūs veikimai. Iš tų gadynių gaminasi žmogui prilygstami gyvuliai, būtent kelios beždžionių veislės. Kitos jų veislės, kaip apskritai gyvulių veislių pavidalai, yra, taip sakant, gamtos bandymai tobulesnius pavidalus gaminti.

Trečiais amžiais žmonija čia gyveno, kur šiandien Didysis ir Indijos okeanai savo bangas supa. Vardas tos žemės dalies yra Lemūrija.

Žemoms, būtent kūno geismų, jėgoms vis daugiau viršų gaunant prieš dvasinį žmogų, šitų amžių „žmonija“ tapo vulkanų ugnimi išnaikinta. Lemūrija nugrimzdo jūrų bangose. Išliko, paveikslui „Velykų salutė“ su savo nuostabiais radiniais, o vėl iš jūrų iškilo dabartinė Australija.

Tas nugrimzdimas tik pamažu teatsitiko. Žemės ašis palengva įgavo kitą krypsnį (Taip ir mūsų amžiuose žemės ašis iš lengvo į kitą šalį krypsta). Pradėjo tuomet metų laikų persikeitimai. Šiaurės kraštai pastojo labai šalti, šilumos teliko tik aplink žemės vidurį.

Doresnė tos žmonijos dalis iš lėto jau seniau buvo nusidanginusi į kitą žemės kraštą. Čia atsigaunanti žmonija gyveno ketvirtą savo amžių.

Ir tuomet žmonės turėjo dar milžinų pavidalus. Šiandien paprastam žmogui vos galima įsivaizduoti tų žmonių didumą. Kiek plačioji žmonija jų atsimena, tat jos pasakose sudėta. Šv. Raštas daug tokių atsiminimų trupučių paduoda. Vienok tie trupučiai nėra sudėti paeiliui.

Minimi milžinai yra graikų Titanai ir Kiklopai. Kaip sakoma, tieji turėję tris akis. Trečios akies likutis yra, note mokslininkų, lotyniškai vadinamoji glandula pinealis ir randasi smegenų viduryje.

Nors pat nuo Lemūrijos laikų, aplamai imant, žmogaus pavidalas to paties išveizėjimo pasiliko, vis dėlto jis nuolatai dar keitėsi. Taip ir bus ateityj nuo mūsų amžių.

Ketvirtų amžių žmonijos kraštas buvo žemės dalis, kurios vardas yra Atlantija. Ji dabar apklota Atlantijos okeano vandeniu.

Labai aukšta buvo Atlantų kultūra. Galima būtų apie ją visai nuostabius dalykus papasakoti. Tik tai nėra šito rašto uždavinys. Mažumą plačiau pažįstama ta kultūra iš senų Egiptų kultūros. Egiptai gaminasi tiesiog nuo Atlantų.

Ir prie tų žmonių pradėjo žemesnės jėgos viršų palaikyti prieš aukštesniąsias. Ypačiai buvo išaugintos tos, kurios šiandien vartojamos hipnotizmo ir spiritizmo apeigose, trumpu žodžiu, apžavėjimo bandymuose.

Yra tai labai baisūs dalykai. Tuom dieviškoji žmogaus dalis savo apsireiškime žmogaus pavidale tiesiog žudoma. Tatai suprantama atsimenant, jog žmogus, stovįs po hipnozos paliepimu, nebegali savo noru naudotis savo organizmu, bet yra nuo jo lyg pastumtas, o tasai klauso to, kurs tuos paliepimus duoda. Tai eina tiesiog prieš pasitobulinimo įstatymus. Žmogaus gyvenimo tikslas tuo smarkiausiu būdu šalinamas.

Žmogus yra pasaulio dalis. Kuomet tamsios jėgos jame viršų gauna, jos ir galingesnės pastoja visame pasaulyje. Tamsios jėgos yra naikinimo jėgos. Jos galiausiai sukyla kaip vėtra. Randasi tuomet visuotinas žemės judėjimas; žemės dalis grimzta, kitos kyla iš jūrų, vulkanai lieja į visas šalis ugningas sroves ir naikina visus sava apylinkius (Visuomet pastebima, kad, žmonėms karščiuojant, ir visa gamta savo apsireiškimuose nuožmesnė).

Tokie sujudimai užtiko ir Atlantiją. Nusidavė tai pirm kokio milijono metų. Didžiausia to amžiaus žmonija tapo išnaikinta. Buvo tai labai išgąstingas atsitikimas. Nugrimzdo visa Atlantija. Tat atsigarsi pasakose apie didįjį tvaną. Žino apie jį visos tautos, ir jų raštuose apie tai rašyta. Biblija kalba apie nuodėmės tvaną.

Šitas nugrimzdimas taipo jau neatsitiko staiga. Visuomet tokie persikeitimai tenusiduoda palengva. Tiktai galutinis atsitikimas yra sulyginant greitas.

Iš visos didžiosios Atlantijos pasiliko galiausiai tiktai sala, graikų vadinama Poseidonis. Toji nugrimzdo labai daug vėliau negu didžiausioji tos žemės dalis. Ji nuskendo jūrų bangose pirm 11 000 metų.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas ŽMONIJOS KELIAS