Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas ŽMONIJOS KELIAS

ŽMONIJOS KELIAS - DABARTINIO IR BŪSIMŲ AMŽIŲ ŽMONIJA

DABARTINIO IR BŪSIMŲ AMŽIŲ ŽMONIJA

Tuo tarpu žmonija kituose kraštuose praplito. Pasiekė penktąjį savo amžių. Yra tai „mūsų“ žmonija, būtent dabartinė. Suprantamas dalykas, jog ji gaminas iš Atlantų. Ilgą laiką naujoji tarpstančioji žmonija greta su senąja, ant aukšto kultūros laipsnio stovinčia, bet benykstančia, gyveno.

Reikia išmanyti, kad žmonijos nykimas arba tarpimas yra jos pačios darbas. Ir tokie baugūs nusidavimai, kurie tartum visą žmoniją nubengia, yra jos veikimų vaisius. Žmonės, kurie tam pasiduoda, kas žema, bjauru, veikia prieš pasitobulinimo įstatymą. Todėl jie atgal pasilieka O pasitobulinimui esant gyvybės kilimui ant aukštesnio laipsnio, visa, kas atgal pasilieka, turi grimzti į amžiną niekybę. Evoliucijos įstatymas yra nepajudomas. Ir joks rėksmas jo nuo jo kelio nepatrauks. Jis žengia. Vienok tam jis malonus, kurs jo laikos. Tuomet jis jį veda aukštyn, į dvasios, būtent į išminties, dorybės bei grožybės aukštybes.

Kaip kiekviename amžiuje, taip ir mūsų žmonijai kaip kokiam medžiui augo visokios šakos, didžios ir mažos. Tos šakos – tai tautos. Ir žmonijoje tai jų viena, tai kita vadovauja. Aukščiausiai iškilusi yra dabar toji, kuri vadinama Arijų tauta. Prie jos reikia skaityti beveik visas Europos tautas. Nepriklauso prie jų, paveikslui, žydai [6].

Vyriausias mūsų „amžiaus“ žmonijos uždavinys buvo protą išauginti. Tai tapo atlikta pasinaudojant penkiomis juslėmis. Bet jau pradeda nauja juslė atsirasti, būtent toji, kuri Eterio (Reiktų skaityti, kas yra pasakyta apie tai rašte: Vydūnas. Visatos (Visumos) Sąranga) valstybėje žinių rinkti gal. Žmonija, kuri šitą jėgą išaugys, bus nauja mūsų žmonijos šaka. Ji pradėjo Amerikoj atsirasti, kur seniai jau visos tautos maišosi, ir bus gal po 25 000 metų išaugusi. Toliau dar kita žmonijos šaka į viršų pareis, ir tuomet bus penktasis žmonijos amžius išgyventas.

Tuo tarpu žmonių pavidalai gana daug keisis. Iš pradžios tokie nauji pavidalai bus laikomi išimčiais, bet pagaliau senieji pasirodys kaip kokie užlikusieji.

Ir penktasis žmonijos amžius pasibaigs didžiais gamtos sujudimais. Mat visas pasaulio gyvenimas yra vienas. Padangių rutuliams atlikus tam amžiui atitinkamą bėgį, pradės naujus amžius, kaip, vieniems metams praėjus, pareina naujieji. Ir vis pastebimi gamtos sujudimai.

Tarp seno ir naujo amžiaus vis ir būna poilsio laikai. Tuomet žmonija yra beveik visai dingusi ir tik iš lengvo teatsigauna, dauginas ir įgyja kultūrą. Taip sulauks ir pagyvės žmonija šeštąjį savo amžių. Po to pareis septintasis. Tuo bus žmonijos ir visuotinas gyvenimas šitoj žemėj milijonams metų užbaigtas. Gamta tartum ant žemės giliai įmigs. Gyvybė eis tolyn, ant rutulio E. Ir čia, kaip ant rutulio D gyvenusi, vėl eis tolyn. Taip galiausiai pasibaigs ketvirtasis gyvenimo bėgis.

Tuomet visi septyni rutuliai miegos giliame miege. Ir tik po ilgo poilsio pradės penktasis skritulys. Jisai taip jau labai bus ilgas kaip ketvirtasis. Juo žmonija pasieks ypatingai aukštą tobulumą. Negalima šišon apie jį daug pasakyti. Neina tai keliais žodžiais. Ir paprastas žmogus neturi patyrimų, kurie jam gelbėtų būsimąjį žmogaus stovį suprasti. Tiek berods gal būti numanoma, jog visos žmogaus jėgos bus tuomet daug daugiau išaugusios negu šiandien.

Vienok bus taipo jau išaugusios ir žemybės jėgos. Jos viską riša ir traukia žemyn, tai reiškia, į nesižinojimą, nesąmoningumą. Dvasios jėgos kelia žmogų aukštyn, į sąmonės ir sąžinės aukštybes. Todėl ateityj prisieis žmonėms savo viduje baisiai kovoti.

Mūsų amžiuje kovojama, jei tai ir daroma, prieš tą, kas verčia į nedorumą. Vienok dora vis dar turi šiokį tokį sąryšį su svetnaudybe, su egoizmu. Vėliau tas dalykas bus atliktas, ir stosis vienat klausimas, ar žmogus nori gyventi dvasios sąžinėj arba dvasios pasimiršime, nesižinojime.

Šitą atsverti, rodos, negali būti sunku. Tačiau yra tai tik išaugusios žmonijos uždavinys. Ir iš tikrųjų labai sunkus dalykas. Tuo tarpu vos valandėlėmis ir tiktai gana aukštai iškilusiems tegalima dvasios skaidrybėje parimti. Tuomet žmonija iš lengvo ilgų amžių bėgyje pildys šitą uždavinį. Ir pagaliau būtent septintame skritulyje žmonija pasieks jai paskirtą tobulumo saiką. Bus tuomet žmonės, sulyginant su šios dienos žmonėmis, ne tiek žmonės, kiek dievai.

O kad septinto bėgio gyvenimo banga pareis lig šios mūsų žemės, tai ji, iš amžių miego pabudusi, bus nauja žemė ir palaimos vieta. Į tuos amžius žvelgiant, ir aukšto Regėtojo žvilgis tyli. Laukiamos Aukštybės šviesa per skaidri. Tačiau ji regima. Kurs gal iškilti liepsnojančiais dvasios sparnais iš erdvės ir laikų siaurybės kraštų, tasai išvysta, jog visi amžių amžiai yra viena šviesa, skaisti Dabartis.

Iš tos žvelgia Amžinoji Visumos Priežastis. Tą Jos žvilgį pasekant ir atsimenant „septinto gyvenimo skritulio“, pasirodo, jog jis turbūt yra ta diena, apie kurią sakyta: „Ir Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir visa buvo labai gera. Ir Jis šventino ir laimino tą dieną ir ilsėjosi tą dieną nuo visų savo darbų“ [7]. 

Tuomet gyvenimo gaida bus neapsakoma harmonija. Ir vis daugiau ji atvers begalines savo balsų grožės. Nuo mūsų žemės eis po ilgų amžių gyvenimas tolyn, ant aukštesnio rutulio, ir vis tolyn papildytų septintąjį skritulį.

Jam pasibaigus, bus pabaigta irgi septintoji diena. Prieis jos vakaras. Ir tasai už dieną bus dar gražesnis. Vieni amžinybės spinduliai sušvis. Visą septintąją dieną ir visą visų dienų gyvenimą tas vakaras tartum ims į savo glėbį. Ta Saulė, kuri yra visų dienų ir gyvybės bei gyvenimo versmė, nusileis į tas neapsakomas gelmes, kurios yra anapus amžių ir erdvių, ir vakaras jai paskui neš, kas kraštuose siaurybės ir pragaišties subrendo amžinybei.

Grįš tuomet visa į amžinąją Pradžią. Amžiai ir bekraštinės Erdvės sunyks ir dings. Savo šydrus numes daugybė, ir pasiliks viena pati Vienybė savo gilioj Šviesybės-Tamsybės Aukštybėje. Nebebus niekų. Vienata bus, kaip Ji yra ir buvo neapsakomoj Dabartyj!

Kas galėtų žodžiais ištarti, kas taip anapus viso manymo bei regėjimo savo bekraštenybėse nardo! Ar galėtų tamsiosios dulkės pakilti į skaidriosios saulės žėrėjimo namus! Ar turi, žmogau, sparnų taip aukštai skristi? Ar neturi sustoti nuvargęs ir galvą nulenkęs sakyti: Negaliu regėti – negaliu! Dulkelė esmi, tamsi dulkelė! Jeigu ją nesiimtų saulės spindulys!

Taigi už tai! Kelki savo akis! Plėski dvasios sparnus! Nesi niekinga pragaištis! Tavo žvilgis yra saulėtas! Todėl regi saulę. Tavo sieloje gyvena pati Visumos Priežastis, aukštoji, neapsakoma Šventoji Akivaizda, Dievybė.

Pati Ji tave ima į Save. Pati Ji yra tavo esybės gelmė. Neatskiriamas tu esi nuo Jos. Todėl gali Ją regėti. Iš tavo žvilgio spindi pati Aukštybė. Todėl tau atsiveria ir visų padangių slėpiniai.

Išvyski juos! Grįžti iš niekybės į pilnybę, iš pragaišties – į amžinybę. Grįžti Jospi. Pati Ji tavyje grįžta Savęspi!

Žmonija, tu palaiminta! Tavo Aukštybė yra pati Amžinoji Visumos Priežastis. Tavimi Ji gieda savo Šviesybės-šventybės Aidą. Atsidėjusi klausykis jos. Yra ji be pradžios ir be pabaigos. Klausykis, kaip ji skamba. Visur jos! balsai kyla. Pat iš mažiausios dulkelės, iš menkiausio lašelio. Iš lapų šlamėjimo, iš miškų gausmo. Iš vilnelių pliauškimo ir iš jūrų griausmo. Iš vėsinančio vakaro vėjelio ir bauginančio audros siautimo. Iš palaimos ašarų ir šypsojimų, iš visų dejavimų ir sopulių. Iš viso skamba jos balsai.

Išgirski juos, žmonija. Ieškoki amžinybės balsų ir prasčiausiame gyvenime! Tuomet jie vis aiškiau suskambės. Vis daugiau dings, kas nepritaria. Vis daugiau jie viršų palaikys. Sukils kaip rytmečio harmonijos. Neapsakomi tie balsai! Amžinybės rytmetis! Auštant skamba. Žmonijos kelias – tai pati Amžinybės giesmė. Jos grožybė stojasi kaip saulė numesdama nakties tamsas.

O žmonės! Esame patys varpai! Tegaudžia jie! Ir patys nutilkim ir tylume, amžinybės tylume klausykimės ir regėkime. Patys atsiverdami amžinajai begalinei Akivaizdai.

Om

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas ŽMONIJOS KELIAS