Sekmadienis, Lap 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas ŽMONIJOS KELIAS

ŽMONIJOS KELIAS - GYVENIMO PRASMĖ

GYVENIMO PRASMĖ

Apie tai ypačiai tie žino papasakoti, kurie išmokę skaityti raštą, rašytą nesuskaitomų amžių. Žemės pluta, kurią mindžiojam kojomis, susideda iš įvairių sluoksnių. Kiekvienas jųjų stojos ilgų metų bėgyje ir užklojo visa, kas pirma gyveno. Šitie sluoksniai išduoda šiandien mokslininkams savo slėpinius. Tokiu būdu žinoma tapo, jog žmogaus išveizėjimas per ilgą amžių eilę tobulesniu pastojo. Pirma žmogus beveik išveizėjo kaip gyvulys, iš lengvo pasidarė daugiau žmonišku. O mūsų dienų žmogus yra kartais toks gražus, jog į jį žiūrėti yra džiaugsmas. Tūlas išveizi lyg būtų iš Aukštybės parėjęs.

O ir dar kitas pasitobulinimas berods kitokiu būdu yra pastebėtas. Paaiškėjo, jog amžių bėgyje ne vien žmogaus pavidalas, bet ir jo vidus, jo pasijautimas ir pasižinimas tobulinosi, jo „dvasia“ daugiau pabudo. Visokiu būdu tapo paliudyta, kad, paveikslui, žmogaus protas daug galingesnis yra pastojęs. Mūsų dienų gyvenimas daug daugiau po jo valdžia stovi negu senesnysis. Toliau ir žmogaus jausmai, meilijimai, troškimai gana daug persikeitę, tartum švelnesni pastoję yra. O žmogaus dora, rodos, visai kita negu senovėje. Trumpu žodžiu, žmogaus sąmonė, sąžinė pasidarė skaidresne negu seniau buvusi. O kadangi tame randama aukščiausia šio gyvenimo brangenybė, tai galima sakyti, žmonija yra tolyn nuėjusi. Ji yra prie to daugiau prisiartinusi, kas gražu, teisu, gera.

Berods žinoma, jog dabarties žmonės nelygūs. Yra tokių, kurių išveizėjimas nė kiek nesiskiria nuo gyvuliško, o kitų, kurie savo gražumu valdo žmonių širdis. Taipo yra ir su žmogaus dvasia. Vienur jos lig visai nebūta, o kitur ji spindi kaip saulė.

Žmonija ne visa pasiekia lygų pasitobulinimo laipsnį. Ji stovi tartum kojomis gyvulijoje. Todėl ir sakė kuris mokslininkas, nors, iš tikro imant, ir ne visai teisingai, jog tarp iškilusio ir laukinio žmogaus yra didesnis tarpas negu tarp tojo ir gyvulio. Ir, ieškant laipsnių, kurie pasiliko už žmonijos, nenorom pasirodo, jog žmonija stovi pasaulyje lyg ant kokio gyvenimo laipto viršaus.

Iš plačios, tarsi negyvos gamtos skiriasi ypatingi pavidalai—mineralai. Žymiai aukščiau už juos stovi augmenys, dar aukščiau – gyvuliai ir galiausiai žmogus.

Kiekvienas šitų laipsnių, arba, kaip sakoma, gamtos valstybių, berods nesiskiria nuo kito regimu tarpu. Pradėdamas pereiti visą mineralų valstybę, ne jutęs pamatai esąs jau tarp augmenų. O čia tolyn einant, žygiu nebeaišku, ar dar esi jų tarpe, ar jau tarp gyvulių.

Iš viso to mokslininkai, kurie gyvenimą plačiai apžvelgia, šiandien tiesiog sprendžia, jog gyvenimas yra kelionė tobuluman; visi gyviai, visa gamta tobulinasi, keliauja evoliucijos keliu (Šišon priminti reikia, jog tačiau mokslininkai priešinos užtvirtinti, kad pasaulio gyvenimas turi tikslą. Dabar jau ne vienas sako, jog tai neabejotina. Bet sako tai labai atsargiai, miniau išvengtų nuomonės, būk už Visumos stovi koks žmogui prilygstamas sutvertojas.). Evoliucija, taip jie tiki, pradeda nuo žemo materinio stovio ir eina per mineralų, augmenų ir gyvulių valstybes lig žmonijos. Čia ji tartum ūmai pasibaigia. Kur ji tolyn eina, daugiui nežinoma.

O, rodos, žinoti galima. Žinant, jog evoliucija eina aukštyn nuo mineralų valstybės lig žmonijos, tik dar tereikia suprasti, kuo žmonijos aukštumas pasirodo. Be abejojimo, toj sąmonėj, kur jau ir yra savęs žinojimo. Berods ir tame dar yra laipsnių. Vis dėlto savęs žinojimas liudija dvasią, sąmonę viršų turint ant pavidalo, ant „apsireiškimų", ant materijos. Į dvasios viešpatavimą veda visas pasitobulinimas. Visuose gyvenimo apsireiškimuose galima tai pastebėti. Sako „žinantieji“, jog žmonijos „galiūnai“ tiek savo dvasios valia ir galybe gyvena, kad savo noru savo pavidalą sveiką, jauną išlaiką arba nesižiūrint apverčia eterišku, neregimu ir, reikalui esant, vėl sutveria.

Tuo tikėti nieks nuo„mokslininkų“ ir paprastai manančių žmonių nereikalaus. Nors nesunku, rodos, suprasti, jog tai sutinka su gamtos įstatymais. Gana tuo tarpu, kad išmanyta, jog gyvenimo prasmė yra pasitobulinimas, evoliucija. Tai yra pamatinė žinia, kuri būtinai reikalinga norint šiek tiek sąmoningai gyventi.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas ŽMONIJOS KELIAS