Trečiadienis, Lap 13th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas ŽMONIJOS KELIAS

ŽMONIJOS KELIAS - EVOLIUCIJOS SLĖPINYS

EVOLIUCIJOS SLĖPINYS

Taip mūsų dienų moksle užima pirmą vietą vis daugiau gyvių „sielos“ ypatybė, „psichinis“ vidus. Ir vis daugiau tvirtinama, kad pavidalas, organizmas iš jo stojasi. Tuo šios dienos mokslas tiesiog artinas senovės mokslui, kurs sako, kad evoliucija nusiduoda esybių viduje, kur susitinka sielos jėgos su sąlygų veikimais, ir kad tuo siela žadinama. Ji pasistengia viršų gauti ir tuo „auga“. Todėl ir nėra tokio pasitobulinimo akstino, kurs iš pavidalo į pavidalą persikeltų: iš mineralo – į augmenį, iš augmens – į gyvulį ir iš to – į žmogų. Tasai, sakysime, „psichinis“ ypatingumas, kurs apsireiškia mineralu, meta tąjį ir apsireiškia augmeniu, toliau – gyvuliu ir t. t., kuomet jis atitinkamą laipsnį sąmoningesnis pastojęs yra. Ne gyvulio pavidalas gal žmogumi tapti, bet ta esybė, ta monada [3], kaip sakoma, kuri tokį sąmonės laipsnį pasiekusi yra, jog nebegali jįjį senuoju būdu apreikšti, meta tuo tarpu naudotą pavidalą ir užgema tobulesniu. Bet reikia suprasti, jog tai ne akies mirksnio, bet ilgų amžių atsitikimas.

Kad žmonės visus savo patyrimus visuomet omenyj turėtų, nereiktų ilgus išguldymus apie tai paduoti, iš kur visi gyvenimo apsireiškimai, visi gyvi pavidalai gaminasi, kur evoliucijos takas bėga. Kiekvienas žino, jog viskas, ką žmogus sutveria, vykina arba gamina, pirmiau giliai jo dvasioje užgema, toliau pastoja norimas, geistinas, beveik regimas dalykas ir galiausiai stojasi regimos materijos pavidalu. Taip atsieina, kad dailininkas ką sutveria, bet ir kad butininkas trobą stato ir puodžius iš molio puodą lipina.

Dvasinės gelmės yra žmogaus veikimo gimtuvė. O kokios gyvos, sąmoningos tos gelmės, tokie tobuli ir galingi jų apsireiškimai, būtent žmogaus veikalai.

Žmogus ne sau gyvena šalia visos Visumos. Jis yra jos dalelė. Ir nėra jis ypatinga išimtis. Todėl galima sakyti, kad lygiu būdu kaip jo apsireiškimai, taip ir pasaulio daiktai stojasi. Visas pasaulis yra apsireiškimas to, kas neregima. Visuma yra išplėsta erdvėje ir amžių tolybėse, bet Visumoj randas ir tat, kas anapus erdvės ir laiko, būtent amžinybėje yra.

Gyvenimo pažanga nėra tvanas, kurs per erdvę ir laiką tvysta. Ji apsireiškia, Visumai atveriant savo gelmes. Ir kiek tose gelmėse sąmoningumo, tiek tasai pasidaro regimas mažiau ar daugiau tobulais pavidalais. Yra taip, kaip kokiame šaltinyje. Kuo daugiau jo gelmėse vandens susitvenkia, tuo galingesnis jisai pasirodo.

Sako išminties mokslas, jog Visuma parėjusi iš dvasinių gelmių, pastodama vis daugiau materialinė, kol nepasiekusi dabartinio stovio. Iš jo ji vėl kyla aukštyn į dvasinį. Tą pat ir sako tas Šv. Povilo žodis: „Iš Jo, Jame ir Jopi yra ir visi daiktai“.

Kad dvasinis stovis yra viso gyvenimo tikslas, tą beveik jau kiekvienas žmogus numano. Ir nenorom visi brangina daugiau tai, kas iš dvasios, negu kas iš materijos pareina. Visuomet yra dvasios žmogus aukščiau statomas negu dvasios vargšas.

O jeib nepasiliktų neaiškumo, vieną dalyką dar kartą minėsime. Lengva yra suprasti, kad negalima bet kaip vaizdelį padaryti poema. Bet iš vaizdelio dvasios kaip gimė vaizdas, gali gimti ir poema. Taip ir žuvis negali pavirsti varle, ąžuolas negali pastoti aru, vanagėlis ne liūtu ir t. t. Bet jų, sakysime, siela, įgijusi tinkamą ypatybę – sąmonę, gal gimti nauju atitinkamu pavidalu. Iš augmeninės sielos tegali gimti augmuo, iš gyvulinės – gyvulys, iš žmoniškos – žmogus. Niekuomet kitaip. Pavidalas sau vienas nieko negamina, kaip tiktai suvartotas jėgas ir materijos rūšis.

Taip tai reikia atskirti dvasios-sielos ir pavidalo pasitobulinimą. Ypačiai tai svarbu žiūrint į žmogų. Bet pavidalas nesitobulina sau vienas. Viskas jam pareina iš jo esybės, iš sielos.

Ir dar, rodos, reikia priminti, jog pasitobulinimas tik labai iš lengvo teatsitinka. Ta esybė, vadinama monada, kuri apsireiškia augmens pavidalu, tik po milijonų metų teiškyla taip aukštai, jog gali sutverti gyvulių pavidalą. Todėl ir ne vienas mokslininkas pradėjo abejoti apie evoliuciją, manydamas, jog negalimas daiktas, kad mineralas kartą pavirstų augmeniu ir t. t.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas ŽMONIJOS KELIAS