Antradienis, Lie 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas ŽMONIJOS KELIAS

ŽMONIJOS KELIAS - YPAČIAI ŽYMUS EVOLIUCIJOS ĮSTATYMAS

YPAČIAI ŽYMUS EVOLIUCIJOS ĮSTATYMAS

Paprastai šios dienos kultūros žmogus labai pasididžiuoja savo kultūra. Lyg būtume labai toli iškilę. Bet vis tankiau randasi senų kultūrų liekanos. O nuostabiu būdu ir tos liekanos atitinkamų mūsų kultūros dirbinių nepasiektos.

Egipto žemėje, paveikslui, ant griuvėsių matyti ypatingų dažų spalvos. Tūkstančius metų jos pakėlė saulės kaitras ir oro drėgnumą, o nenublyško. Mūsų kultūra tokių dažų lig šiol neįstengė gaminti. Damasko kardą buvo galima susukti kaip kokią virkštį, o jis nesulūžo. Tokio šiandien nieks padaryti negali. Toliau yra žinoma, jog Chaldėjų kultūra tuokart labai aukšta buvo, kuomet Europoj žmonės dar kaip kokie laukiniai gyveno.

Vislab tai liudija, jog žmonija vienoj ir antroj savo dalyj užkopia ant aukšto kultūros laipsnio ir toliau vėl grimzta. Vėliau susitveria kitur kita tokia jau aukšta kultūra. Ir toji toliau dingsta.

Sako išminties mokslas, kad evoliucija neina kaip koki rami srovė, bet verčiasi aukštyn kaip jūrų bangos krantan. Yra tai tiesiog įstatymas, kurį aiškiai pastebėti galima pasaulio gyvenime. Tasai gyvenimas kyla į aiškų gyvumą ir vėl nusileidžia, tarsi jam reiktų pasilsėti.

Ramiai žiūrint, pasirodo, jog taip yra iš tikro ir mažiausiuose gyvenimo apsireiškimuose. Želmenys auga metas į metą, žiemą pailsėdami. Taip jau gyvena ir tūli gyvuliai. Kitiems, o ypačiai žmogui, svarbūs dar trumpesni tarpimo laikai. Žmonės žūtų, jei negyventų, kaip diena ir naktis jiems gyventi liepia. Su diena visa gamta lyg gyvesnė pastoja, su naktimi kaip ir į save atsitraukia.

Bet, žiūrint į tą, galima visai ypatingą dalyką pastebėti, ypačiai prie gėlių. Vakarais jų žiedeliai tankiausiai prisidengia, tačiau visa gėlelė savo kvapu daug gyviau apsireiškia. Taip, rodos, lyg, dienos gyvumui dingus, kitas, būtent nakties, stojasi.

Taip eina gyvenimo Vilnelės. Ir nuo dienos per naktį į dieną gyviai tarpsta ir auga, ir vėl nyksta, ir miršta. Toliau vėl užgema, ir iš naujo nusiduoda senoji pasaka.

Nuo mažųjų tokių gyvenimo bangų galima tolyn žengti pas didžiąsias. Jos ne tiek pažįstamos. Dar metų laikai ir metų nusikeitimai plačiai žinomi. Bet kad amžių bėgyje visas gamtos gyvenimas kartu su žmonijos gyvenimu iš lengvo kitokiu virsta, tai tik mokslininkų tėra ištirta. O tie pasakoja, jog ant žemės šilti kraštai yra iš lengvo atšalę. Nebeauga čia tie augmenys, nebegyvena čia tie gyvuliai, kurie kartą gyveno. Valstybės, galingos valdžios stojosi, gyveno ir griuvo. Taipo jau ne viena tauta yra augusi, žydėjusi ir vėl nykusi.

Nuolat gyvenimas banguoja kaip didi, labai sujudusi srovė. Nors taip išveizi. Bet išmintingieji sako, kad viskas gražiausioj tvarkoj atsitinka. Mažosios Vilnelės plaukia ant didžiųjų bangų. Viena dailiai gretinasi šalia antros. Taip viskas kyla į didesnį gyvumą ir vėl leidžiasi žemyn, jog, rodos, žūva. Bet ant atoslūgio pareiti turi tvanas.

Ir paprastas žvilgis į gyvenimą mokina atskirti miegojimo ir budėjimo laikus. Tais gyviai ilsis, gyvybė juose lyg nusistoja, šitais ji daugiau sukyla. Bet gyvių pavidalai miego valandoj nedingsta. Tik mirčiai užėjus, tai nusiduoda. Tūli tiki, jog tai tam gyviui priėjusi amžina niekybė. Bet, rodos, ne per sunku išmanyti, jog gyvybė ne-gal pastoti iš negyvybės – niekybės. O bene ir ne per sunku numanyti, jog negyvybės visiškai negali būti. Visa yra gyva. Kas pasirodo negyva, tai tik nesuprantamu būdu gyva. Mirties laikai neužkenkia gyvybei. Tiktai jos apsireiškimo pavidalai nyksta. Gyvenimas persikelia iš regimos Visumos valstybės į neregimąsias. Ir, laikui esant, jis vėl pasirodys pažįstamuose Visumos pakraščiuose.

Toks tai yra žymiausias pasitobulinimo įstatymas. Pasitobulinimas nusiduoda atoslūgiais ir tvanais. Tą reikia gerai žinoti, tuomet galima veikiau visą gyvenimą gerai suprasti.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas ŽMONIJOS KELIAS