ŽMONIJOS KELIAS

VYDŪNAS. RAŠTAI II

Serija „IŠ LIETUVOS FILOSOFIJOS PALIKIMO“ Vilnius „Mintis“, 1991m. Serija leidžiama nuo 1987m. Parengė Vacys Bagdonavičius. Redagavo Aldona Radžvilienė. Redakcijos vedėja Ramutė Rybelienė. Meninė redaktorė Romana Kungytė. Techninė redaktorė Rima Jodkienė. Korektorės: Irena Povilanienė, Auksė Survilaitė. Išleista 30 000 egzempliorių. 

ISBN 5-417-02913-0 UDK 1 Vi46

Antrame Vydūno raštų tome spausdinami traktatai, kurie buvo išleisti atskirais leidiniais: „Slėpiningoji žmogaus didybė“, „Mirtis ir kas toliau“, „Žmonijos kelias“, „Likimo kilmė“, „Gimdymo slėpiniai“, „Sveikata, jaunumas, grožė“, „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas“.

 

ŽMONIJOS KELIAS


PASTABA

Šitas raštelis yra pirmasis, kurį turiu leisti antrą kartą, kadangi pirmasis leidimas pasibaigęs yra. Pataisiau kiek suprasdamas kalbą, bet tikt vieną antrą sakinėlį tepridėjau. Ir nemačiau reikalo ką noris atšaukti arba kokio sakinio prasmę taisyti. Tikiu, dabar šis raštelis dar geriau tarnaus tiems tautiečiams, kurie jau priaugę yra į gyvenimą žvelgti amžinybės žvilgsniu (sub specie aeterni-tatis). 

Tilžėj, biržely 1914 m. Vydūnas


VARPAI

Yra gražus būdas žmones varpais šaukti į darbą. Varpai taipo jau traukiami žmones vadinant į Dievnamį. Oro sparnais balsai nusileidžia į žmonių širdis. Čia jie apsako, iš kur jie pareina. Supranta žmonės ir juos seka.

Varpų skambėjimas yra ir žmonių žodžiai. Patys jie savo kilmę apreiškia. Ar juos girdėtai, ar tik skaitytai. Širdyje ir sieloje atsigarsi jų kilmės garsas. Pasidaro neapsakomai malonu. Nori eiti, kur jie vadina.

Eini, ir po kiekvieno žingsnio suskamba aiškiau, ir viskas, visas gyvenimas skaidresne šviesa apsilieja. Štai ir beklaupi prieš Dangų Esybę. Ji deda tau ranką ant galvos ir nieko nesakydama taria.— Skamba neapsakoma gaida. Tavo siela yra varpas. Ir skamba.

Nežino, ar verkti, ar džiaugtis. Palaima begalinė. Tavo siela gieda palaiminimą. Meilės sparnais tasai nusileidžia į žmonių širdis. Jie girdi žodžius. Skaito juos. Nežino, kodėl jie taip stebėtinai širdyj atsigarsi.

Nežino, jog skambėjimas pareina nuo anos Dangų Esybės. Uždėjusi ranką man ant galvos, ji taria. Todėl mano siela skamba. Ir skamba tų dėlei, kuriuos myliu. Esmi jų brolis.

Gal tūlas neišgirs to balso. Bet nors numanys, jog tuose žodžiuose yra kvapas – mielas, gaivinąs.

O kad visi varpus išgirstų! Ir kiltų į Dievnamį, iš kur varpų balsai pareina. Palaiminti būtų visi – ir visa jiems būtų žinoma.

Tilžėje, gegužės m., 1908 m. Vydūnas 

Senovės mokslas, kurio kelios vyriausios žinios sekančiame randasi, plačiau paduotas rašte: H. P. Blavatsky. Secret Doctrine (Slapties mokslas vokiškai: Geheimlenre). 


GYVENIMAS IR MANYMAS

Skamba gyvenimas kaip kokia gaida. Visi mes jos klausomės norom ir nenorom. Bet nelygiai ja pasimėgstame. Tūli vien teišgirsta skausmo rėksmus, sopulių balsus, kančių kauksmus. Rodos, nėra nieko gražaus tame gyvenimo aidėjime. Visas mokslininkų ir manytojų skaičius yra jį todėl tyrinėjęs. Bet ilgai ir giliai mąstę, visi jie pagaliau tvirtino, jog neverta gyventi: šitas pasaulis ir visas jo gyvenimas yra toks blogas, jog blogesnio nė įsivaizdinti negalima.

Taip kalbėjo ir dar kalba garsūs manytojai. O žiūrint į jų gyvenimą, pasirodo, jog jiems kaip nebuvo, taip ir nėra labai bloga gyventi. Turėjo ir turi jie visus reikalingus smagumynus. Tik jų omenyje, jiems mąstant ir svarstant, pasaulis pasirodo tokiame jau be galo liūdname padėjime.

Ko tai reikėtų laukti iš tų žmonių, į kuriuos likimas lyg akmenimis svaido visokiomis sunkenybėmis, ligomis, visokiais skausmais, vargais, kenksmais! Tokie žmonės, kaip kokios žolelės, po plynu dangumi augdamos, krušos sumušami. O jie sau gyvena, ir tiek. Gyvena, tartum kažin kokią gėrybę dar sulauksią. Gyvena visai nemąstydami apie gyvenimą ir jo sunkenybes. Rodos, giliai širdyje jiems gyvas neišdildomas jausmas, jog gyvenimas yra geras, turi aukštą tikslą ir yra toks prakilnus ir svarbus, jog jokios sunkenybės to atsverti negali. Todėl būtinai reikia gyventi, nors likimo kruša kaži kaip skaudžiai kristų ir kruvinai sumuštų gyvąją tvaskiančią širdį.

Rodos, mąstant veikiau galima butų išrasti, jog gyventi labai svarbu ir verta. O lygiai išeina antraip. Išėmus filosofą Leibnitz, beveik visi manyto j ai aiškiai išrodinėja gyvenimo skaudumą, pasaulio blogumą. Koks tai tik nuostabus žmogaus manymo ir paties gyvenimo priešingumas! Manymu išrodoma, jog nieko nevertas visas gyvenimas; gyvenimu tvirtinama, kad gyventi labai gera.

Suprantama, gyvenimas palaiko viršų. Eina jis savo taku, jokių manymų ir mąstymų nebodamas. Ir taip jis savimi tvirtina savo svarbumą ir tartum visiems protavimams kaip galingas valdytojas modamas įsako: Nutilkite ir sekite mane!


GYVENIMO PERSIKEITIMAS

Bet, pradėjus ramiai ir atsidėjus žvelgti į gyvenimą, rodos, jis tėra tik didis žaismas. Nuolat kartojasi tie patys vargai, tie patys atsitikimai. Dienai praėjus, prieina naktis. Po jos vėl aušta rytas. Taipo jau keičiasi senuoju būdu metų laikai. Prieina sėjimas ir dagojimas, kaitra ir šaltis, vasara ir žiema. Ir vėl sveikina mus naujas pavasaris.

Nueikime pas jūras. Vis jos ūžia, kaip jos ūžė senovėje. Amžinai bangos atplaukia prieš krantą ir leidžiasi atgal į jūrų bedugnį.

Atsimenu, kad, vaikas būdamas, pievoj aukštynalka atsigulęs, žvelgdavau dangun žiūrėdamas, kaip debesys traukia. O jos dar betraukia, kaip jos traukusios yra pirm tūkstančių ir milijonų metų.

Taipo jau ir žvaigždės ant dangaus eina savo takais, kaip ėjusios pirm amžių. Ir saulė tokiu pat būdu šviečia mums, kaip ji švietusi yra senajam Homerui.

Vislab yra taip šiandien, kaip tai visuomet būdavo. Todėl rodos, kad tieji teisybę palaiko, kurie sako: pasaulis, kaip jau kartą sutvertas, taip ir pasilieka, kol neprieis jam galas. O tuo tarpu visa, kaip jau vis buvo, taip ir yra, taip visuomet pasiliks.

Taip kalba tokie, kurie pilnais malkais geria gyvenimo smagumynus, o žodžiais kaip ir jį nupeikti norėtų. Vienok taip kalba ir tie, ant kurių užgula likimo tamsa ir kurie nieko šviesaus nebemato ir tik laukia, ar neprieis jau veikiai galas.

Be abejonės, žmonės kitaip kalbėtų apie gyvenimą, kad išmoktų akis pakelti ir ilgus amžius apžvelgti. Paprastai mūsų laiko žmonės tiktai numano pilną dabartį ir tuščiąjį be pradžios amžių, kurs pirm to buvęs, ir tą tuščiąjį begalinį, kurs ateis. Pats„mokslininkas“ tik tepažįsta „istorijos amžių“, tai yra gal 3000 ar 4000 metų. Gyvenimo bėgį per milijonus metų pasekti tai žmogui negalima, kurs bando pajausti vien tik akies mirksnį.

Bet jau ne vienas mokslininkas yra ištyręs žemės ir žmonijos amžius ir išrodinėjęs, jog jie ilgesni, negu lig šiol buvo tikima. Dar visai pirm keletą dešimtmečių daugis tikėjo, jog mūsų pasaulis tik 6000 metų atgal sutvertas esąs. Gal ir vienas ar antras pridėjo dar kelis metus. Bet dabar jau pradeda tūlas suprasti, jog pasaulis nesulyginamai senesnis.

Senų kultūrų radiniai taria apie metų skaičius, kurie tikrai nuostabūs yra. Egipto piramidės liudija ne tik 3000 metų turinčios, bet gal veikiau 300 000 [l].

Tokius ilgus amžius apžvelgiant, rodos, turėtų būti galima mažumą geriau į tą klausimą atsakyti, ar jau vis taip ir buvo, kaip dabar yra.

Bet iš tikro nė nereikia tiek daug apmatyti. žiūrint akylai į mažus dalykus: į mineralus, augmenis, gyvulius, žmones, pasirodo gana aiškiai, jog kasdien viskas kitaip stojasi. Matoma, paveikslui, kaip žmogus užgema, auga, visokiu būdu tobulinasi, berods toliau ir miršta.

O žvelgiant vidaus akimis iš tolo ir aukšto į visa, kas gyva, pasirodo, jog pasaulio gyvenimas taip nuolatai keičiasi, kad reikia tiesiog stebėtis jo įvairumu. Pavidalai užgema, stojasi ir nyksta, tarsi tai verdančiame vandenyje burbulai. Visokie ir ypatingiausi pavidalai atsiranda, tobulinasi ir dingsta. Vargiai pritiktų sakyti, kad viskas pasilieka, kaip visuomet buvę.

Bet gal šis nuolatinis vairėjimas – tai tat, kas buvo ir vis tas pats yra. Vienok tuomet turėtų kiekvienas pasirodymas žemiausiu laipsniu pradėti ir dingti pasiekęs tą patį tobulumą, prie kurio kiti prieina. O to visiškai nėra. Pat išveizėjime žmonių pavidalai įvairiausią skirtumą apreiškia. Tas pats dalykas matomas žiūrint į gyvulių ir augmenų pavidalus. Viens pradeda ant žemesnio, kitas – ant aukštesnio laipsnio; vienas savo laiku daugiau, kitas mažiau tesitobulina.

Ir mažai prityręs žmogus gali numanyti, jog regimi pavidalai tobulinasi. Kaip negalėtų būti aišku tiems, kurie žiūri į ilgus praeities amžius, kad viskas nuolat stojasi kitaip ir kad gyvenimas nėra toks nuobodus atsikartojimas to, kas buvo!


GYVENIMO PRASMĖ

Apie tai ypačiai tie žino papasakoti, kurie išmokę skaityti raštą, rašytą nesuskaitomų amžių. Žemės pluta, kurią mindžiojam kojomis, susideda iš įvairių sluoksnių. Kiekvienas jųjų stojos ilgų metų bėgyje ir užklojo visa, kas pirma gyveno. Šitie sluoksniai išduoda šiandien mokslininkams savo slėpinius. Tokiu būdu žinoma tapo, jog žmogaus išveizėjimas per ilgą amžių eilę tobulesniu pastojo. Pirma žmogus beveik išveizėjo kaip gyvulys, iš lengvo pasidarė daugiau žmonišku. O mūsų dienų žmogus yra kartais toks gražus, jog į jį žiūrėti yra džiaugsmas. Tūlas išveizi lyg būtų iš Aukštybės parėjęs.

O ir dar kitas pasitobulinimas berods kitokiu būdu yra pastebėtas. Paaiškėjo, jog amžių bėgyje ne vien žmogaus pavidalas, bet ir jo vidus, jo pasijautimas ir pasižinimas tobulinosi, jo „dvasia“ daugiau pabudo. Visokiu būdu tapo paliudyta, kad, paveikslui, žmogaus protas daug galingesnis yra pastojęs. Mūsų dienų gyvenimas daug daugiau po jo valdžia stovi negu senesnysis. Toliau ir žmogaus jausmai, meilijimai, troškimai gana daug persikeitę, tartum švelnesni pastoję yra. O žmogaus dora, rodos, visai kita negu senovėje. Trumpu žodžiu, žmogaus sąmonė, sąžinė pasidarė skaidresne negu seniau buvusi. O kadangi tame randama aukščiausia šio gyvenimo brangenybė, tai galima sakyti, žmonija yra tolyn nuėjusi. Ji yra prie to daugiau prisiartinusi, kas gražu, teisu, gera.

Berods žinoma, jog dabarties žmonės nelygūs. Yra tokių, kurių išveizėjimas nė kiek nesiskiria nuo gyvuliško, o kitų, kurie savo gražumu valdo žmonių širdis. Taipo yra ir su žmogaus dvasia. Vienur jos lig visai nebūta, o kitur ji spindi kaip saulė.

Žmonija ne visa pasiekia lygų pasitobulinimo laipsnį. Ji stovi tartum kojomis gyvulijoje. Todėl ir sakė kuris mokslininkas, nors, iš tikro imant, ir ne visai teisingai, jog tarp iškilusio ir laukinio žmogaus yra didesnis tarpas negu tarp tojo ir gyvulio. Ir, ieškant laipsnių, kurie pasiliko už žmonijos, nenorom pasirodo, jog žmonija stovi pasaulyje lyg ant kokio gyvenimo laipto viršaus.

Iš plačios, tarsi negyvos gamtos skiriasi ypatingi pavidalai—mineralai. Žymiai aukščiau už juos stovi augmenys, dar aukščiau – gyvuliai ir galiausiai žmogus.

Kiekvienas šitų laipsnių, arba, kaip sakoma, gamtos valstybių, berods nesiskiria nuo kito regimu tarpu. Pradėdamas pereiti visą mineralų valstybę, ne jutęs pamatai esąs jau tarp augmenų. O čia tolyn einant, žygiu nebeaišku, ar dar esi jų tarpe, ar jau tarp gyvulių.

Iš viso to mokslininkai, kurie gyvenimą plačiai apžvelgia, šiandien tiesiog sprendžia, jog gyvenimas yra kelionė tobuluman; visi gyviai, visa gamta tobulinasi, keliauja evoliucijos keliu (Šišon priminti reikia, jog tačiau mokslininkai priešinos užtvirtinti, kad pasaulio gyvenimas turi tikslą. Dabar jau ne vienas sako, jog tai neabejotina. Bet sako tai labai atsargiai, miniau išvengtų nuomonės, būk už Visumos stovi koks žmogui prilygstamas sutvertojas.). Evoliucija, taip jie tiki, pradeda nuo žemo materinio stovio ir eina per mineralų, augmenų ir gyvulių valstybes lig žmonijos. Čia ji tartum ūmai pasibaigia. Kur ji tolyn eina, daugiui nežinoma.

O, rodos, žinoti galima. Žinant, jog evoliucija eina aukštyn nuo mineralų valstybės lig žmonijos, tik dar tereikia suprasti, kuo žmonijos aukštumas pasirodo. Be abejojimo, toj sąmonėj, kur jau ir yra savęs žinojimo. Berods ir tame dar yra laipsnių. Vis dėlto savęs žinojimas liudija dvasią, sąmonę viršų turint ant pavidalo, ant „apsireiškimų", ant materijos. Į dvasios viešpatavimą veda visas pasitobulinimas. Visuose gyvenimo apsireiškimuose galima tai pastebėti. Sako „žinantieji“, jog žmonijos „galiūnai“ tiek savo dvasios valia ir galybe gyvena, kad savo noru savo pavidalą sveiką, jauną išlaiką arba nesižiūrint apverčia eterišku, neregimu ir, reikalui esant, vėl sutveria.

Tuo tikėti nieks nuo„mokslininkų“ ir paprastai manančių žmonių nereikalaus. Nors nesunku, rodos, suprasti, jog tai sutinka su gamtos įstatymais. Gana tuo tarpu, kad išmanyta, jog gyvenimo prasmė yra pasitobulinimas, evoliucija. Tai yra pamatinė žinia, kuri būtinai reikalinga norint šiek tiek sąmoningai gyventi.


EVOLIUCIJOS TYRINĖTOJAI

Kad gyvenimas nuolat keičiasi, tas senovės graikas [2] jau tvirtino, kurs garsųjį žodį ištarė: „Visa sravi“. Iš kur ta rūpimoji srovė pareina ir kur ji nuteka, tat berods senovėje taipo jau sakyta buvo, bet, žmonėms to nesuprantant, nepasidarė žymu.

Pirmasis paskutinių amžių mokslininkų, kurie kalbėjo apie evoliuciją, buvo francas Lamarck (Ištart reikia Lamark. Gyveno tasai garsus mokslininkas nuo 1740 – 1829 m). Jo mokslą parėmė visokiais prirodinėjimais anglas Darvinas (Gyveno nuo 1809—1882 m). Tasai vyriausiai norėjo ištirti ir išrodyti, kokiu būdu atsitinka, kad gyvieji pavidalai tobulinasi. Ir jis tyrinėjo kaip visi paskutinių amžių mokslininkai. Visi jie žiūrėjo iš paviršiaus į gyvenimą. Ir pagaliau mokslas pastojo rinkiniu tų žinių, kurias žmogaus akys, ausys ir kitos juslės jam teikia. Išvedimus padaryti iš kokių nors patyrimų pasirodė beveik kaip ir nemokslinga. Buvo tai laikas akliausio materializmo. Tačiau nors buvo tikima į evoliuciją.

Darvinas pats dar nebuvo visiškai materialistas. Vienok ir jam rodės, kad evoliucija apsireiškia, kuomet koks nors gyvis, esant tinkamoms sąlygoms, gamina pavidalą, tobulesnį už save. Kaip šiandien dar tūli, taip ir jis tikėjo, jog evoliucija nešasi iš pavidalo į pavidalą.

Savo tyrinėjimais Darvinas ir priėjo prie to klausimo, iš kokio žemesnio gyvio žmogus galbūt gaminasi. O jam tą aiškinant, jo vardas daugiau pagarsėjo negu kitų jo mokslų. Jis tapo žinomas kaipo mokslininkas, kurio vyriausias mokslas būk esąs tas, kad žmogus gaminasi iš beždžionės. Bet Darvinas to nemokino.

Žiūrint į žmogaus ir beždžionės pavidalą, pasidaro aišku, jog juodu vienas antram šiek tiek prilygsta. Ir paskiausiame laike tapo išrodyta, kad beždžionės ir žmogaus kraujas daugiau gentingumo turi negu žmogaus ir kitų gyvių kraujas.

Todėl rodos, jog žmogus ir beždžionė turi gamintis iš tos pačios šaknies. Tai buvo ir Darvino mintis. Apie tą šaknį eina ir šiandien dar ginčas. Negalima jos surasti. O kad pasirodo, būk ji surasta, tad veikiai pasiaiškina, jog tai buvęs apsirikimas. Be abejonės, ta šaknis neprieinamoj senovėje, gal Aukštybėje paslėpta (Nuostabusis raštas H. P. Blavatsky. Secret Doctrine (Slapties mokslas), aiškina, jog kelios beždžionių veislės pareinančios nuo žmogaus. Tasai, kartą būdamas ant labai žemo išmanymo laipsnio, krypo, jėgų verčiamas, nuo žmonijos gyvulijon ir gamino gyvulinius, sau prilygstančius pavidalus. Žmonija ėjo tolyn, beždžionė pasiliko gyvulijos dalimi. Už jos nebuvo tos esybės, kuri žmonijos evoliuciją vykina.).

Darvinas rado pasekėjų. Visų jų mokslas suglaudžiamas žodžiu darvinizmas. Tasai kartą gamtos moksle labai žymią vietą užėmė. Šiandien jau tuo mažumą kitaip. Darvinizmas lyg vis tiktai iš paviršiaus į gyvenimą težvelgė. O mokslininkams tartum nuobodu radosi tik vis užrašinėti, ką juslės liudija. Stojosi vis galingiau noras ištirtus dalykus į eiles sustatyti ir filosofiškai suglausti. Todėl šiandien gamtos moksle pastebimas aiškus linkimas filosofijon.

Bet gana dar jis toli nuo senovės mokslo, ypač nuo senųjų ir šios dienos išmintingųjų mokslų. Tie mokslai aiškiai parodo, jog žiloj senovėj jau buvo žinoma Visumos evoliucija. Visi Šventi Raštai kalba apie ją, nors ir ne kiekvienas šitą jų kalbą supranta. Aiškiausiai apie jį rašyta indų Vedose ir Upanišadose, nemenant dar ir už juos senesnių raštų. Aukštai iškilusi Išmintingųjų Dvasia, kuri pažįsta gyvenimą, rodo tuose raštuose į jo evoliuciją. Šios dienos mokslas tik rėplomis artinas tai aukštybei. Vis dėlto artinas.


MOKSLO ŽINGSNIAI Į GYVENIMO GILYBES

Darvinizmas ypačiai todėl daug pritarimo rado, kadangi jis, rodos, visą gyvenimą taip išguldė, jog nebeliko nieko nuostabaus. Tikima yra, jog mechaniškai veikiančios gamtos jėgos lengvai suprantamos. Ant šitų jėgų veikimo guldė darvinizmas visą evoliuciją. Ir buvo mokinama, kad iš negyvosios materijos stojosi visa Visuma su savo įvairiais apsireiškimais. Tieji, veikdami prieš vienas kitą, būk gaminę ir gaminą visus gyvus pavidalus. Kiekvienas tųjų, norėdamas išlikti, kovojąs prieš kitus. Nekovodamas jis išnykstąs, bet kovodamas dargi būk ir tobulinąsis. O tose veržtynėse tobuliausieji išlieka, kurie vėl tobulesnius gaminą.

Tokiu būdu tapo viskas guldyta ant aplinkybių, ant sąlygų- tartum tos visagalingos ir gaminančios kaip naikinančios. Jų veikimai yra iš tikro įvairūs. O todėl jau tame gal būti randama svarbus evoliucijos veiksnys. Sąlygos toliau ir padaro, kad išlieka tinkamiausias gyvis. Vėl sąlygos labai svarbiomis apsireiškia ir prie veisimo, toliau ir prie auginimo veisimui. Galiausiai sąlygos ir skirsto gyvius, ir priverčia juos joms atitinkamai augintis, joms prisitaikinti.

Tai yra visa eilė evoliucijos akstinų, jog, rodos, daugiau nebereikėtų. Vienok rados ir tokių mokslininkų, kurie išrodinėjo, jog darvinizmas nenuosaikus. Likos visu-met nesuprantama, kaip tai atsitinka, kad sulūžusysis kristalas pasitaiso, ir kodėl kiekviena sėkla sau ypatinga auga taip, kad ir jokios sąlygos jos veislės apversti negal. Ir visas prisitaikinimas prie sąlygų nėra tas pats dalykas kaip organizmo gaminimas (Išvedimai tai kurio mokslininko Nageli).

Tą šios dienos gamtos mokslininkai vis geriau apmąsto ir grįžta prie beveik užmiršto Lamarcko mokslo. Čia vyriausiai aiškinta, jog evoliucijoj pirm viso svarbus yra kiekvieno gyvio aktyvumas, tai yra „kiekviename gyvyje būtinai apsireiškiąs pasitobulinimo įstatymąs“

Tuo šiandien visas gamtos mokslas tiesiog apsiverčia. Visa eilė mokslininkų kreipia žvilgį nuo sąlygų į pavidalo esybę. Pasirodo kiekvieną dieną aiškiau, jog mokslas, kad sąlygos viską padarančios, yra didis apsirikimas. Ir įnešimas to mokslo į žmonių luomų kovą tėra tik karštuolių ir lengvatikių veikimas.

Evoliucija turi du vyriausiu veiksniu: sąlygas ir pasitobulinančio daikto esybę. Bet esybėje, ar ji būtų mineralo, augmens, gyvulio, ar žmogaus, randasi galingesnysis evoliucijos veiksnys, kurs ir yra jos slėpinys. O tą reikia ištirti.

Senovės išminties mokslas sako, jog tos esybės veikiančios po akstinu sąmoningų Aukštybės jėgų.

Visu aitrumu mokslininkai žiūri dabar, kaip ištirti evoliucijos slėpinį. Ir visu atsargumu jie žiūri, kaip suprasti tą iš pavidalų, iš gyvių veikiančią jėgą ir sąmonę. Jau nebepastebi tiek paviršutinių gyvių išveizėjimą, kiek jo gyvybę ir veikimą.

Visuomet mokslininkams buvo nuostabu, kad, paveikslui, augmenys labai gerai moka savo esybei atitinkamai įsitaisyti. Kiekvienas augmuo turi tokį organizmą, kuris geriausiai tinka jo išlaikymui. Lig šiol buvo bandoma tą išguldyti atsižvelgiant į fizikos ir chemijos įstatymus. Šiandien vis aiškiau parodoma, jog tai negalimas daiktas. Aukščiau tų įstatymų stovi gyvybės įstatymai. Kad gyvam daiktui sužeistas sąnarys pasitaiso, tai visai neina išguldyti „materijo“" veikimu. Reikia, kaip tūlas mokslininkas sako, išmanyti, jog čia apsireiškia, kas nebėra materija. Kiti tą laiko tiesiog individualu ypatybe ir taria, tai esąs vyriausias evoliucijos akstinas. Kiti dar kalba apie vykinančias jėgas ir t. t.

Labai žymu pasidaro šitas kurio mokslininko (K.C.Schneider rašte „Zeitschrift fflr den Ausbau der Entvvicke-lungslehre“, 1907, 1/2, rašinyj „Vitalismus“)  tarsnis: „Ypatingas organizmas stojasi savo galybe į ypatingas sąlygas ne sąlygų sutveriamas, bet sąlygoms prisitaikindama“". Toliau jisai išrodinėja, kad gyviuose neveikia vien fiziškos arba chemiškos jėgos, bet ir kitos, „kurios fiziškoms ir chemiškoms kelią rodo“. Yra tai gyvybės jėgos, kurios moksle po vitalizmo vardu tyrinėjamos. Berods didis mokslininkų skaičius apie tai ir šiandien dar nieko žinoti nenori (Mokslininkai, vitalizmą tyrinėję, yra: France, Pauly, Reinke, V.Hartmann, K.C.Schneider, Morgan, Montgomery ir t.t.)

Bet vitalizmas neatidengia paskutinės gelmės. Žiūrima todėl į dar gilesnę. Ieškoma sielos, dvasios. Ir čia norima surasti evoliucijos priežastį (Jau seniau, bene pirm kokių dešimt metų, pastebėta, jog gyvių persikeitimai ne  nuo pavidalo pavidalan persikelia, bet naudojamas „psichinis“ tarpininkas. Tapo žinoma, kad, kaip paveikslui, prie bičių yra gyvių moteriškos, vyriškos ir belytės rūšių, pasidarius persikeitimų prie paskiau minėtų, atsiranda tie ir prie naujos kartos)


EVOLIUCIJOS SLĖPINYS

Taip mūsų dienų moksle užima pirmą vietą vis daugiau gyvių „sielos“ ypatybė, „psichinis“ vidus. Ir vis daugiau tvirtinama, kad pavidalas, organizmas iš jo stojasi. Tuo šios dienos mokslas tiesiog artinas senovės mokslui, kurs sako, kad evoliucija nusiduoda esybių viduje, kur susitinka sielos jėgos su sąlygų veikimais, ir kad tuo siela žadinama. Ji pasistengia viršų gauti ir tuo „auga“. Todėl ir nėra tokio pasitobulinimo akstino, kurs iš pavidalo į pavidalą persikeltų: iš mineralo – į augmenį, iš augmens – į gyvulį ir iš to – į žmogų. Tasai, sakysime, „psichinis“ ypatingumas, kurs apsireiškia mineralu, meta tąjį ir apsireiškia augmeniu, toliau – gyvuliu ir t. t., kuomet jis atitinkamą laipsnį sąmoningesnis pastojęs yra. Ne gyvulio pavidalas gal žmogumi tapti, bet ta esybė, ta monada [3], kaip sakoma, kuri tokį sąmonės laipsnį pasiekusi yra, jog nebegali jįjį senuoju būdu apreikšti, meta tuo tarpu naudotą pavidalą ir užgema tobulesniu. Bet reikia suprasti, jog tai ne akies mirksnio, bet ilgų amžių atsitikimas.

Kad žmonės visus savo patyrimus visuomet omenyj turėtų, nereiktų ilgus išguldymus apie tai paduoti, iš kur visi gyvenimo apsireiškimai, visi gyvi pavidalai gaminasi, kur evoliucijos takas bėga. Kiekvienas žino, jog viskas, ką žmogus sutveria, vykina arba gamina, pirmiau giliai jo dvasioje užgema, toliau pastoja norimas, geistinas, beveik regimas dalykas ir galiausiai stojasi regimos materijos pavidalu. Taip atsieina, kad dailininkas ką sutveria, bet ir kad butininkas trobą stato ir puodžius iš molio puodą lipina.

Dvasinės gelmės yra žmogaus veikimo gimtuvė. O kokios gyvos, sąmoningos tos gelmės, tokie tobuli ir galingi jų apsireiškimai, būtent žmogaus veikalai.

Žmogus ne sau gyvena šalia visos Visumos. Jis yra jos dalelė. Ir nėra jis ypatinga išimtis. Todėl galima sakyti, kad lygiu būdu kaip jo apsireiškimai, taip ir pasaulio daiktai stojasi. Visas pasaulis yra apsireiškimas to, kas neregima. Visuma yra išplėsta erdvėje ir amžių tolybėse, bet Visumoj randas ir tat, kas anapus erdvės ir laiko, būtent amžinybėje yra.

Gyvenimo pažanga nėra tvanas, kurs per erdvę ir laiką tvysta. Ji apsireiškia, Visumai atveriant savo gelmes. Ir kiek tose gelmėse sąmoningumo, tiek tasai pasidaro regimas mažiau ar daugiau tobulais pavidalais. Yra taip, kaip kokiame šaltinyje. Kuo daugiau jo gelmėse vandens susitvenkia, tuo galingesnis jisai pasirodo.

Sako išminties mokslas, jog Visuma parėjusi iš dvasinių gelmių, pastodama vis daugiau materialinė, kol nepasiekusi dabartinio stovio. Iš jo ji vėl kyla aukštyn į dvasinį. Tą pat ir sako tas Šv. Povilo žodis: „Iš Jo, Jame ir Jopi yra ir visi daiktai“.

Kad dvasinis stovis yra viso gyvenimo tikslas, tą beveik jau kiekvienas žmogus numano. Ir nenorom visi brangina daugiau tai, kas iš dvasios, negu kas iš materijos pareina. Visuomet yra dvasios žmogus aukščiau statomas negu dvasios vargšas.

O jeib nepasiliktų neaiškumo, vieną dalyką dar kartą minėsime. Lengva yra suprasti, kad negalima bet kaip vaizdelį padaryti poema. Bet iš vaizdelio dvasios kaip gimė vaizdas, gali gimti ir poema. Taip ir žuvis negali pavirsti varle, ąžuolas negali pastoti aru, vanagėlis ne liūtu ir t. t. Bet jų, sakysime, siela, įgijusi tinkamą ypatybę – sąmonę, gal gimti nauju atitinkamu pavidalu. Iš augmeninės sielos tegali gimti augmuo, iš gyvulinės – gyvulys, iš žmoniškos – žmogus. Niekuomet kitaip. Pavidalas sau vienas nieko negamina, kaip tiktai suvartotas jėgas ir materijos rūšis.

Taip tai reikia atskirti dvasios-sielos ir pavidalo pasitobulinimą. Ypačiai tai svarbu žiūrint į žmogų. Bet pavidalas nesitobulina sau vienas. Viskas jam pareina iš jo esybės, iš sielos.

Ir dar, rodos, reikia priminti, jog pasitobulinimas tik labai iš lengvo teatsitinka. Ta esybė, vadinama monada, kuri apsireiškia augmens pavidalu, tik po milijonų metų teiškyla taip aukštai, jog gali sutverti gyvulių pavidalą. Todėl ir ne vienas mokslininkas pradėjo abejoti apie evoliuciją, manydamas, jog negalimas daiktas, kad mineralas kartą pavirstų augmeniu ir t. t.


YPAČIAI ŽYMUS EVOLIUCIJOS ĮSTATYMAS

Paprastai šios dienos kultūros žmogus labai pasididžiuoja savo kultūra. Lyg būtume labai toli iškilę. Bet vis tankiau randasi senų kultūrų liekanos. O nuostabiu būdu ir tos liekanos atitinkamų mūsų kultūros dirbinių nepasiektos.

Egipto žemėje, paveikslui, ant griuvėsių matyti ypatingų dažų spalvos. Tūkstančius metų jos pakėlė saulės kaitras ir oro drėgnumą, o nenublyško. Mūsų kultūra tokių dažų lig šiol neįstengė gaminti. Damasko kardą buvo galima susukti kaip kokią virkštį, o jis nesulūžo. Tokio šiandien nieks padaryti negali. Toliau yra žinoma, jog Chaldėjų kultūra tuokart labai aukšta buvo, kuomet Europoj žmonės dar kaip kokie laukiniai gyveno.

Vislab tai liudija, jog žmonija vienoj ir antroj savo dalyj užkopia ant aukšto kultūros laipsnio ir toliau vėl grimzta. Vėliau susitveria kitur kita tokia jau aukšta kultūra. Ir toji toliau dingsta.

Sako išminties mokslas, kad evoliucija neina kaip koki rami srovė, bet verčiasi aukštyn kaip jūrų bangos krantan. Yra tai tiesiog įstatymas, kurį aiškiai pastebėti galima pasaulio gyvenime. Tasai gyvenimas kyla į aiškų gyvumą ir vėl nusileidžia, tarsi jam reiktų pasilsėti.

Ramiai žiūrint, pasirodo, jog taip yra iš tikro ir mažiausiuose gyvenimo apsireiškimuose. Želmenys auga metas į metą, žiemą pailsėdami. Taip jau gyvena ir tūli gyvuliai. Kitiems, o ypačiai žmogui, svarbūs dar trumpesni tarpimo laikai. Žmonės žūtų, jei negyventų, kaip diena ir naktis jiems gyventi liepia. Su diena visa gamta lyg gyvesnė pastoja, su naktimi kaip ir į save atsitraukia.

Bet, žiūrint į tą, galima visai ypatingą dalyką pastebėti, ypačiai prie gėlių. Vakarais jų žiedeliai tankiausiai prisidengia, tačiau visa gėlelė savo kvapu daug gyviau apsireiškia. Taip, rodos, lyg, dienos gyvumui dingus, kitas, būtent nakties, stojasi.

Taip eina gyvenimo Vilnelės. Ir nuo dienos per naktį į dieną gyviai tarpsta ir auga, ir vėl nyksta, ir miršta. Toliau vėl užgema, ir iš naujo nusiduoda senoji pasaka.

Nuo mažųjų tokių gyvenimo bangų galima tolyn žengti pas didžiąsias. Jos ne tiek pažįstamos. Dar metų laikai ir metų nusikeitimai plačiai žinomi. Bet kad amžių bėgyje visas gamtos gyvenimas kartu su žmonijos gyvenimu iš lengvo kitokiu virsta, tai tik mokslininkų tėra ištirta. O tie pasakoja, jog ant žemės šilti kraštai yra iš lengvo atšalę. Nebeauga čia tie augmenys, nebegyvena čia tie gyvuliai, kurie kartą gyveno. Valstybės, galingos valdžios stojosi, gyveno ir griuvo. Taipo jau ne viena tauta yra augusi, žydėjusi ir vėl nykusi.

Nuolat gyvenimas banguoja kaip didi, labai sujudusi srovė. Nors taip išveizi. Bet išmintingieji sako, kad viskas gražiausioj tvarkoj atsitinka. Mažosios Vilnelės plaukia ant didžiųjų bangų. Viena dailiai gretinasi šalia antros. Taip viskas kyla į didesnį gyvumą ir vėl leidžiasi žemyn, jog, rodos, žūva. Bet ant atoslūgio pareiti turi tvanas.

Ir paprastas žvilgis į gyvenimą mokina atskirti miegojimo ir budėjimo laikus. Tais gyviai ilsis, gyvybė juose lyg nusistoja, šitais ji daugiau sukyla. Bet gyvių pavidalai miego valandoj nedingsta. Tik mirčiai užėjus, tai nusiduoda. Tūli tiki, jog tai tam gyviui priėjusi amžina niekybė. Bet, rodos, ne per sunku išmanyti, jog gyvybė ne-gal pastoti iš negyvybės – niekybės. O bene ir ne per sunku numanyti, jog negyvybės visiškai negali būti. Visa yra gyva. Kas pasirodo negyva, tai tik nesuprantamu būdu gyva. Mirties laikai neužkenkia gyvybei. Tiktai jos apsireiškimo pavidalai nyksta. Gyvenimas persikelia iš regimos Visumos valstybės į neregimąsias. Ir, laikui esant, jis vėl pasirodys pažįstamuose Visumos pakraščiuose.

Toks tai yra žymiausias pasitobulinimo įstatymas. Pasitobulinimas nusiduoda atoslūgiais ir tvanais. Tą reikia gerai žinoti, tuomet galima veikiau visą gyvenimą gerai suprasti.


ŽMONIJOS AMŽIAI

Koks viso pasaulio gyvenimas, toks yra ir žmonijos. Yra ji tojo dalelė. Ir kas pasaulyj yra, tat apsireiškia nors iš dalies ir žmonijoj. Senovės mokslas tokią didžią gyvenimo bangą, kaip koks mūsų pasaulio stojimas yra, vadina sanskrito žodžiu Manvantara, tai yra kelias arba laikas nuo vienos žmonijos į antrą, žodžiu, tarp dviejų žmonijų. Šitą laiką norint suprasti, reikia į begalines amžių tolybes žvelgti. Sako tasai mokslas, jog toks Manvantara trunkąs 4 320 000 metų.

Toliau reikia visai atmesti paprastą nuomonę, būk žmonija susidedanti iš kibirkštėlių – žmonių, kurie, akies mirksnį gyvenę, dingsta. Kiekvienas žmogus, tai yra jo esybė, gyvena savo Aukštybėje be pradžios ir pabaigos. O jos Aukštybė yra Visumos Priežastis, gyvoji sąmoningoji amžinybės Esybė, Dievas.

Šita žmogaus esybė valandoms apsireiškia pavidalu siaurybės krašte, tai yra erdvėje ir laike. Čia jos pavidalai pastoja ir nyksta, bet ji vis išlieka. Jais ji sušvinta valandėlėms ir vėl atsitraukia ir kartotinai spindi iš naujo, kol nešviečia pagaliau nuolat pilnoj saulės šviesybėj.

Kiekvienas žmogus, ne jo pavidalas, jo esybė yra neišdylanti žmonijos dalis, kuri stojos žmonijai auštant ir su žmonija grįš atgal į amžinybę, nešina su savimi, ką ji ant savo kelionės surinkusi.

Žmonija, taip sako senovės mokslas, yra mūsų pasaulio tikslas. Ne regimi žmonių pavidalai, bet aukštoji dvasinė žmonija, kaip ji ne kartą mūsų pasaulyje regimai sušvitusi yra. Ir ne bekraštinės Visumos, bet mūsų, kurios branduolys yra regima saulė.

Reikia visuomet atsiminti, jog ir labai didžiai atvertos dvasios akys nelabai daug Visumos didybės tepamato.

Tas pats dalykas pastebimas žiūrint į laiką. Negalima išmastuoti visą amžinybę. Žmonija ir jos kelias yra statytas į tikrą laiką. O nors jis ir truktų nesuskaitomus metus, vis dėlto jis pradėjo ir turi turėti ir galą. Žmonijos Išmintingieji kalba apie labai ilgą Visumos gyvenimą, kurs kilęs yra iš Amžinybės ir vėl jospi grįžta. Iš dvasinio stovio jis pareina ir vis daugiau tampa materialiniu, ir toliau vėl kyla į dvasinį. Trumpu žodžiu pasakius, šios kelionės prasmė tokia: iš nežinomos Vienybės pareina visa, traukiasi per sapnuotąją daugybę ir grįžta į žinomąją Vienybę.

Šitas ilgasis gyvenimas tokiu jau būdu nusiduoda kaip ir paprastasis žmogaus gyvenimas, kurs turi savo dienas ir naktis. Iš to tarsi begalinio gyvenimo pasiėmus tą dalį, kurioje lygiai dabar krutame, jau gana toli reikia atgal ir priekin žvelgti. Septynis ilgus amžius turi vienas Manvamtara. Tie amžiai nusikeičia su tiek jau ir taip jau ilgais poilsio laikais.

Kiekvienas tų septynių amžių pradeda aukštame „nematerialiniame“ stovyje ir apsireiškia iš lengvo vis daugiau materialiniai, kol nepasiekia tojo, kurį vadiname regimu pasauliu, ir toliau jis grįžta vėl į aukštesnį ir prieina pagaliau prie savo išeigos. Tokiu būdu pasidaro pilnas skritulys.

Vienok veltui jis neatliktas. Pabaiga stovi kiek aukščiau negu pradžia. Visai tas pats dalykas, kaip kad po tamsiausio laiko saulė, švietusi dieną, vakare nusileisdama arčiau prie mūsų priėjusi yra ir sekančią dieną jau anksčiau užteka. Todėl galima šitą ilgą gyvenimo skritulį ir vadinti diena (Rodos, Šv. Rašto sutvėrimo dienos atitinka tokiems skrituliams).

Tokie septyni skrituliai, septyni amžiai, septynios dienos su sekančiomis naktimis pildo vieną Manvantarą.


DABARTINIS SKRITULYS

Dabartiniame Manvantare yra pasibaigęs pirmasis, antrasis ir trečiasis skritulys. Ketvirtasis yra tasai, kuriame dabar gyvename. Savo bėgyje jis yra pasiekęs vidurį, tai yra žemiausią, arba daugiausiai materialinį, stovį.

Kiekvienas skritulys pradeda ypatingu būdu. Randasi Manymo valstybėje veiklus, šviesus branduolys, kuris iš lengvo didėja ir gyvybe pildosi, kol nėra visai sklidinas. Tuomet gyvybė persikelia į kitą esmės būdą. Čia tveriasi kitas branduolys. Sakoma, jis randasi žemesnėje, tai yra daugiau materialinėj, valstybėj. Bet ta valstybė tėra kitas tik esmės būdas. Tą reikia gerai išmanyti. Tasai branduolys lygiu būdu kaip pirmasis pildosi ir tolyn paduoda savo pilnybę, būtent gyvybės srovę.

Taip viskas pirmiau atsitinka aukštuose, tai yra dvasiniuose stovyse, toliau – žemesniuose, kol nepasiektas fiziškasis, o nuo jo vėl kyla gyvenimo bėgis aukštyn į aukštesnius stovius.

Nors ir aišku gana yra, kas tai aukštesnis ir kas žemesnis stovis, vis dėlto tai šišon dar tyčia paantrinsime. Aukštybė randasi sąmonės, dvasios, šviesos, žemybė – nesąmonės, materijos, tamsos pusėj. Mes patiriame tiesiog aukštybę ir žemybę. Mintys yra aukštesnės negu geismai. Kūnas randasi beveik tamsoj. Jis maža tėra sąmoningas. Kas aukšta ir kas žema, tesiskiria tik šviesesniu arba tamsesniu sąmoningumu. Minimi branduoliai, arba rutuliai, todėl ir nėra toli nuo vienas kito, bet vienas kitame, kaip, paveikslui, mūsų kūnas randasi mūsų sąmonės šviesoj ir yra minčių ir geismų persunkiamas.

Pasidarius apie rūpimuosius skritulius vaizdelį, tasai va kaip išrodo:

Gyvenimui pradedant, stojasi gyvenimo branduolyje, rutulyje A, pirmasis gyvių, esybių laipsnis. Tųjų yra septyni, arba septyni skyriai, kaip sako „senovės mokslas“. Pirmieji trys tik Išminties didžiūnams tėra žinomi. Bet ir senose pasakose jie menami, ir kartais kūdikiai ir šiaip vieni ir kiti šį bei tą apie juos regi. Minėtame moksle jie vadinami elementarėmis gyvių valstybėmis. Ketvirtoji valstybė yra mineralinis gyvių skyrius. Jisai yra vidurys tų septynių gyvenimo laipsnių, arba valstybių. Toliau pareina augmenys, po jų – gyvuliai ir pagaliau žmonijos laipsnis.

Tokiu būdu šitie laipsniai, paveikslui, augmenys ir gyvuliai, jau skiriasi ant rutulio A, kursai randasi gelmėse toli ir aukštai už regimojo pasaulio. Kokio nors želmens įgimimas į gyvulių valstybę todėl ne toks paviršiaus daiktas, kaip tūlas tiki.

Kuomet žmoniškasis gyvenimo laipsnis pradeda apsireikšti ant rutulio A, pirmoji gyvių srovė sklysta toliau, ant rutulio B ir t. t. Rutulys D yra regimoji žemė. Kiti rutuliai, gyvenimo branduoliai, arba centrai, nėra regimi. Tik jie nėra kur nors kitur, ne erdvėje toli nuo mūsų, bet tik kitame padėjime, kitoj Visumos „valstybėje“. Ir nebus neteisinga sakant, jog vienas rutulys randasi kitame (Taip ir yra su kitais padangių rutuliais. Mėnuo, paveikslui, nėra, kaip tūli mokslininkai sako, žemės dalis, kartą nuo jos atsiskyrusi, bet jis yra mirštąs rutulys, kurs praėjusį Manvantarą buvo dabartinei regimajai žemei atitinkamas gyvenimo branduolys.)

Nuo rutulio D eina gyvybė ant E, toliau – ant F ir galiausiai – ant G. Gyvybei apleidus vieną rutulį, tasai įmiega, tai yra jis pastoja bejėgis, neveikiamas. Bet gyvybei ir nuo rutulio G atsitraukus į Amžinybės gelmes, visi 7 rutuliai miega, kol nepareina naujoji diena. Tuomet visos gyvių srovės iš naujo sukyla.

Tokiu būdu šitos srovės ėjo triskart skrisdamos nuo vieno rutulio kitan. Ir dabar, ketvirtą kartą skrisdamos, jos yra pasiekusios mūsų žemę, būtent rutulį D. O ant jo žmonija jau labai ilgus milijonus metų gyvena.

Tasai jo gyvenimas čia labai įdomus. Ir nelengva jį suprasti. Visokie manymo įpročiai nuolat klaidina. Pirm viso reikia žinoti, jog kiekvienas žmogus visą tą ilgąjį laiką gyvenęs yra. Tat pasirodys tūlam neįtikėtina. Gyvendami daugiau savo pavidale, o ne esybėje, vis tik ir tesirūpiname pavidalo likimu. Pavidalas yra pragaištamas dalykas. Savo viduje, savo esybėj sąmoningais pastoję, galime apžvelgti visą tą ilgąją kelionę.


PIRMOSIOS ŽMONIJOS KELIO DALYS

Kaip minėta, žmonija taip sena kaip visas pasaulis. Ir ji jau triskart keliavusi per minėtų rutulių eilę. Dabar, jai ketvirtą kartą keliaujant ir jai parėjus lig mūsų žemės, žiūrėsime akyliau į ją. Ir čia jos kelionės dalis jau gana ilga, jog turi būti vadinama sau skyrium kelione.

Yra čia taipo jau dalių. Pirmosios guli labai toli praeityje. Tuomet žemė nebuvo tokia kieta kaip šiandien. Buvo ji daugiau eterinė. Tokie ir buvo tuomet visi pavidalai, taip kitų gyvių, kaip ir žmogaus. Neapsakomai toli praeityj tuomet jau buvo nuskendęs tas laikas, kuomet pamatinė materija pradėjo įvairi pastoti. Ant to evoliucijos laipsnio, kuomet žemė jau buvo įgijusi rutulio pavidalą, visa jos gyvybė pilnai gyveno.

Berods gyviai, taipo jau žmogus, visai kitaip išveizėjo. Kūnai prilygo veikiau kokioms debesims. Žmogus turėjo pavidalą tartum sutvertą iš spindinčio garo. Tik reikia vis atsiminti, tai buvo žmogaus pavidalas, ne žmogus pats. Tasai yra esybė, pavidalas – tik jos apsireiškimas. Berods apsireiškimas savo ypatingumu atitinka esybės gyvumui, sąmoningumui ir jos reikalams. Todėl tą laiką žmogaus pavidalas buvo didis, „protozoonas“, kaip mokslas tokį pavidalą būtent pūsle, „cella“, vadina. Bet ta cella buvo milžiniška [4].

Žemės dalis, kur toji žmonija gyveno, buvo šiaurėje. Tuomet žemės ašis kitaip stovėjo. Kitokia, būtent labai didi, buvo todėl šiluma visoje žemėje.

Ilgus amžius gyvenusi, žmonija iš lengvo tapo kitokia ir savo išveizėjime keitėsi. Pavidalai pastojo tvirtesni. Spindintysis apsidengė tamsia materija. Tokiu būdu pastojo žmogaus vidaus dalykas, kas pirma buvo paviršutinis.

Su žmogaus persikeitimu kartu ir žemė kitokia tapo. Žmonija buvo pasiekusi antrąjį savo amžių. Ir gyveno po kitomis aplinkybėmis. Sako senasis mokslas, kad žmonija, tuomet ir daugiau į pietus nutraukusi, vis dėlto dar šiaurės šalyse gyvenusi. Tų laikų tvirtžemė vadinama Hyperboraiine arba „amžinos saulės“ žeme.

Po ilgų amžių bėgio atsitiko naujas persikeitimas. Suprasti reikia, kad tik labai iš lengvo. Gamta nešokinėja. O šišon kalbama apie gamtos gyvenimą. Žmonija perėjo į tretį savo gyvenimo amžių. Žmogaus kūnas kartu su visa žeme dar daugiau „žemišku“ pastojo. Ir jo išveizėjimas, ir visas gyvenimas labai persikeitė.

Čia reikia mažumą apsistoti ir ypačiai vieną dalyką išdėstyti.

Paprastas gamtos mokslas, kalbėdamas apie žemuosius gyvius ir jų įsiveisimą, sako, jog didžiausia jų dalis gamina be lytinio gyvenimo. Tik aukščiausieji gyviai skiriasi į dvi lyti. Nuo žemiausiojo stovio aukštyn randasi įvairūs laipsniai. Visi šitie laipsniai atsikartoja, aukštesnių gyvių diegui augant motinos kūne. Ir šiandien gana gerai žinoma, jog diegas atkartoja augdamas visą savo giminės augimą. Taip nusiduoda ir su žmogaus pavidalo diegu.

Pastebėta ir yra, kad žmogaus pavidalo pradžia motinos kūne nieku nesiskiria nuo kitų gyvių atitinkamo stovio pavidalo. Todėl, rodos, ir nereikėtų kalbėti apie atskirą nuo gyvulijos žmoniją aiškinant tą senąjį žemės ir viso pasaulio gyvenimą. Vienok šišon kalbama senovės mokslu apie ketvirtą gyvenimo bėgį, arba skritulį dabartinio Manvantaro. Pirmieji trys bėgiai tiek įvairiais padarė gamtos valstybių pavidalus, jog dabar kiekviena valstybė lyg sau tolyn varo savo uždavinį. Todėl ir įvairios veislės savo būdu tobulinasi, ir nematoma, paveikslui, kad žirgas, dailesnis pastodamas, kaip noris žmogaus pavidalui prisilygintų. Perėjimas nuo gyvulinio į tą pavidalą, kurs žmonišku pastoti turi, seniau atliktas. O kiek žmoniški pavidalai gyvuliniams ir prilygtų, jie savo keliu tobulinasi.

Vienok atkartojami yra buvusieji stoviai. Ir ketvirto bėgio pradžioje mūsų žemės, rutulio D, „žmonija“ vaišinosi tokiu jau būdu, kaip tai daro šiandien žemiausio laipsnio gyviai, būtent gyvosios cellos. Jos veisiasi persidalindamos. Aukštesnio laipsnio gyvis nebesidaugina tokiu būdu. Iš jo organizmo išaugusi dalelė atsiskiria galiausiai nuo jo ir tarpsta savaip, prisitraukdama materijos, kurią savo būdu padaro gyva, arba, kaip „mokslas“ sako, padaro „protoplazmu“. Dar daugiau pasitobulinęs organizmas susideda iš celių daugybės. Jisai gamina diegus, iš kurių stojasi saviški gyviai. Už jį aukštesnis laipsnis yra tas, ant kurio viename organizme atsiranda dvejopi diegai, kuriems po du susivienijus, pasidaro naujam gyviui diegas. Toliau siti dvejopi, moteriški ir vyriški diegai randasi vieni viename, antri antrame organizme. Tuomet gaminimas nusiduoda tiktai tųjų susidėjimu ir jų diegų susivienijimu.

Tokiais jau laipsniais, kaip sako senovės mokslas, atsiėjęs ir žmogaus organizmo pasitobulinimas ir tokiu jau būdu jis veisėsi pirmais šio, būtent ketvirto gyvenimo skritulio amžiais. Tam atitinkami ir buvo žmonių pavidalai. Prie šios dienos „žmogaus“ vaisiaus ir tesiranda visai vėlai lyties žymiai.

Trečiame savo amžiuje begyvendama, žmonija tą stovį pasiekė, kad jos pavieni pavidalai nebegamino dvejopus diegus, bet vienas – vyriškus, antras – moteriškus. Tuom buvo žmonija dalyta į vyriškus ir moteriškus. Sako „Slapties mokslas“, jog tai atsitikus pirm 18 milijonų metų. Nuo to laiko yra žmonių ir žmonų (Šitą gerai supratus, pasirodo, Biblijos mokslas, jog Ieva iš Adomo imta, visai teisingas, žinoma, ne taip paviršutiniu būdu) [5].


TREČIASIS IR KETVIRTASIS ŽMONIJOS AMŽIUS

Aplamai imant, žmogus tuom buvo šiek tiek dabartinį pavidalą įgijęs. Bet tasai gana dar prilygo gyvuliui. Lengvai suprantama, jog žmogus tuomet kuo daugiau išveizi žmoniškas, kuomet jame gyvena, veikia ir valdo tai, kas žmoniška, būtent dora, išmintis, grožė; o kuo daugiau gyvuliškas, kuomet jame gyvuliškumas viršų turi. Rūpimais amžiais žmoniškumo apsireiškimai dar vos pastebimi buvo. Užtai visa, kas gyvuliška, buvo labai galinga. Ir žmonių pavidalai buvo labai didi, milžiniški. Tokie jau ir buvo tų amžių augmenys ir gyvuliai. Ilgus dar amžius jie tokiais ir pasiliko.

Trečiame žmonijos amžiuje atsitiko dar kitas labai žymus dalykas. Ne kartą šišon sakyta, jog vis kalbama tiktai apie žmogaus pavidalą, kurs iš lengvo pasidaręs žmonišku. Žmogus pats, tai yra žmogaus esybė, anais laikais lyg toli už pavidalo stovėjo. Berods ir šiandien tūliems ji dar vos žinoma. Todėl tik aukštai iškilę žmonės ir tekalba apie dvejopumą žmoguje (Kaip antai Goethe savo dramoj „Faustas“, I dalyje, 2 reginyje, kuriame Faustas ir Vagneris žiūri į nusileidžiančią saulę). Slapties mokslas sako, jog žmogus pats yra Aukštybės gyventojas, parėjęs iš kitų praėjusių amžių su uždaviniu ir žemose valstybėse sąmoningumą įgyti.

Trečiame žmonijos amžiuje nusidavė ir anas artimesnis susijungimas tarp žmogaus esybės ir tam atitinkamo pavidalo, apie ką Šv. Rašte tokiais žodžiais kalbama: „Tai Dievo sūnūs veizdėjo į žmonių dukteris, kaip jos gražios buvo, ir vedė sau moteris kaip norėjo“. Nėra tai koks mitų papasakojimas apie kokį taip tariamą apsivedimą, bet apie nusileidimą dieviškos žmogaus esybės į pavidalą, apie artimesnį jųdviejų susijungimą. Tasai iš kito atžvilgio Rašte vadinamas „puolimu“. Žinoma, jis, kaip visa Visumos gyvenime, buvo būtinai reikalingas pasaulio tikslams pasiekti. Ir tikrai imant, tiktai po to atsitikimo žmogus gyveno žemėje.

Tuo „puolimu“ stojosi savęs žinojimas, individualo sąmonė, protas. Yra jisai kaip tik susisiekimo stovis žeminio ir dieviško – dvasinio žmogaus. Ir tokiu būdu jis tarpininkauja tarp žmogaus kūno ir geismingumo gyvenimo vienoj pusėj ir dieviškos gyvybės: išminties, meilės, sąžinės, teisingumo, grožybės ir t.t. antroj pusėj.

Tuo laiku atsirado ir žmogaus kalba. Tik po susivienijimo Aukštybės žmogaus su žeminiu gyvu pavidalu tegalėjo atsirasti savęs žinojimas, suprantama, pirmiau žemiausio laipsnio. Gyvuliuose, augmenyse, kur nėra tos Aukštybės esybės, todėl ir to savęs žinojimo nėra. Juomi tiktai tegali kalba atsirasti. Jos padermė yra sąmonė, kuri atspindi esybės pamatą. Todėl žmogus, savo kalboj patvirtėjęs, pastoja daugiau sau žmogumi.

Iš pradžios gyvulinės jėgos žmonėse labai galingos buvo, o protui visai neišaugus, išminties dar nemenant, atsitiko tais laikais baisūs veikimai. Iš tų gadynių gaminasi žmogui prilygstami gyvuliai, būtent kelios beždžionių veislės. Kitos jų veislės, kaip apskritai gyvulių veislių pavidalai, yra, taip sakant, gamtos bandymai tobulesnius pavidalus gaminti.

Trečiais amžiais žmonija čia gyveno, kur šiandien Didysis ir Indijos okeanai savo bangas supa. Vardas tos žemės dalies yra Lemūrija.

Žemoms, būtent kūno geismų, jėgoms vis daugiau viršų gaunant prieš dvasinį žmogų, šitų amžių „žmonija“ tapo vulkanų ugnimi išnaikinta. Lemūrija nugrimzdo jūrų bangose. Išliko, paveikslui „Velykų salutė“ su savo nuostabiais radiniais, o vėl iš jūrų iškilo dabartinė Australija.

Tas nugrimzdimas tik pamažu teatsitiko. Žemės ašis palengva įgavo kitą krypsnį (Taip ir mūsų amžiuose žemės ašis iš lengvo į kitą šalį krypsta). Pradėjo tuomet metų laikų persikeitimai. Šiaurės kraštai pastojo labai šalti, šilumos teliko tik aplink žemės vidurį.

Doresnė tos žmonijos dalis iš lėto jau seniau buvo nusidanginusi į kitą žemės kraštą. Čia atsigaunanti žmonija gyveno ketvirtą savo amžių.

Ir tuomet žmonės turėjo dar milžinų pavidalus. Šiandien paprastam žmogui vos galima įsivaizduoti tų žmonių didumą. Kiek plačioji žmonija jų atsimena, tat jos pasakose sudėta. Šv. Raštas daug tokių atsiminimų trupučių paduoda. Vienok tie trupučiai nėra sudėti paeiliui.

Minimi milžinai yra graikų Titanai ir Kiklopai. Kaip sakoma, tieji turėję tris akis. Trečios akies likutis yra, note mokslininkų, lotyniškai vadinamoji glandula pinealis ir randasi smegenų viduryje.

Nors pat nuo Lemūrijos laikų, aplamai imant, žmogaus pavidalas to paties išveizėjimo pasiliko, vis dėlto jis nuolatai dar keitėsi. Taip ir bus ateityj nuo mūsų amžių.

Ketvirtų amžių žmonijos kraštas buvo žemės dalis, kurios vardas yra Atlantija. Ji dabar apklota Atlantijos okeano vandeniu.

Labai aukšta buvo Atlantų kultūra. Galima būtų apie ją visai nuostabius dalykus papasakoti. Tik tai nėra šito rašto uždavinys. Mažumą plačiau pažįstama ta kultūra iš senų Egiptų kultūros. Egiptai gaminasi tiesiog nuo Atlantų.

Ir prie tų žmonių pradėjo žemesnės jėgos viršų palaikyti prieš aukštesniąsias. Ypačiai buvo išaugintos tos, kurios šiandien vartojamos hipnotizmo ir spiritizmo apeigose, trumpu žodžiu, apžavėjimo bandymuose.

Yra tai labai baisūs dalykai. Tuom dieviškoji žmogaus dalis savo apsireiškime žmogaus pavidale tiesiog žudoma. Tatai suprantama atsimenant, jog žmogus, stovįs po hipnozos paliepimu, nebegali savo noru naudotis savo organizmu, bet yra nuo jo lyg pastumtas, o tasai klauso to, kurs tuos paliepimus duoda. Tai eina tiesiog prieš pasitobulinimo įstatymus. Žmogaus gyvenimo tikslas tuo smarkiausiu būdu šalinamas.

Žmogus yra pasaulio dalis. Kuomet tamsios jėgos jame viršų gauna, jos ir galingesnės pastoja visame pasaulyje. Tamsios jėgos yra naikinimo jėgos. Jos galiausiai sukyla kaip vėtra. Randasi tuomet visuotinas žemės judėjimas; žemės dalis grimzta, kitos kyla iš jūrų, vulkanai lieja į visas šalis ugningas sroves ir naikina visus sava apylinkius (Visuomet pastebima, kad, žmonėms karščiuojant, ir visa gamta savo apsireiškimuose nuožmesnė).

Tokie sujudimai užtiko ir Atlantiją. Nusidavė tai pirm kokio milijono metų. Didžiausia to amžiaus žmonija tapo išnaikinta. Buvo tai labai išgąstingas atsitikimas. Nugrimzdo visa Atlantija. Tat atsigarsi pasakose apie didįjį tvaną. Žino apie jį visos tautos, ir jų raštuose apie tai rašyta. Biblija kalba apie nuodėmės tvaną.

Šitas nugrimzdimas taipo jau neatsitiko staiga. Visuomet tokie persikeitimai tenusiduoda palengva. Tiktai galutinis atsitikimas yra sulyginant greitas.

Iš visos didžiosios Atlantijos pasiliko galiausiai tiktai sala, graikų vadinama Poseidonis. Toji nugrimzdo labai daug vėliau negu didžiausioji tos žemės dalis. Ji nuskendo jūrų bangose pirm 11 000 metų.


DABARTINIO IR BŪSIMŲ AMŽIŲ ŽMONIJA

Tuo tarpu žmonija kituose kraštuose praplito. Pasiekė penktąjį savo amžių. Yra tai „mūsų“ žmonija, būtent dabartinė. Suprantamas dalykas, jog ji gaminas iš Atlantų. Ilgą laiką naujoji tarpstančioji žmonija greta su senąja, ant aukšto kultūros laipsnio stovinčia, bet benykstančia, gyveno.

Reikia išmanyti, kad žmonijos nykimas arba tarpimas yra jos pačios darbas. Ir tokie baugūs nusidavimai, kurie tartum visą žmoniją nubengia, yra jos veikimų vaisius. Žmonės, kurie tam pasiduoda, kas žema, bjauru, veikia prieš pasitobulinimo įstatymą. Todėl jie atgal pasilieka O pasitobulinimui esant gyvybės kilimui ant aukštesnio laipsnio, visa, kas atgal pasilieka, turi grimzti į amžiną niekybę. Evoliucijos įstatymas yra nepajudomas. Ir joks rėksmas jo nuo jo kelio nepatrauks. Jis žengia. Vienok tam jis malonus, kurs jo laikos. Tuomet jis jį veda aukštyn, į dvasios, būtent į išminties, dorybės bei grožybės aukštybes.

Kaip kiekviename amžiuje, taip ir mūsų žmonijai kaip kokiam medžiui augo visokios šakos, didžios ir mažos. Tos šakos – tai tautos. Ir žmonijoje tai jų viena, tai kita vadovauja. Aukščiausiai iškilusi yra dabar toji, kuri vadinama Arijų tauta. Prie jos reikia skaityti beveik visas Europos tautas. Nepriklauso prie jų, paveikslui, žydai [6].

Vyriausias mūsų „amžiaus“ žmonijos uždavinys buvo protą išauginti. Tai tapo atlikta pasinaudojant penkiomis juslėmis. Bet jau pradeda nauja juslė atsirasti, būtent toji, kuri Eterio (Reiktų skaityti, kas yra pasakyta apie tai rašte: Vydūnas. Visatos (Visumos) Sąranga) valstybėje žinių rinkti gal. Žmonija, kuri šitą jėgą išaugys, bus nauja mūsų žmonijos šaka. Ji pradėjo Amerikoj atsirasti, kur seniai jau visos tautos maišosi, ir bus gal po 25 000 metų išaugusi. Toliau dar kita žmonijos šaka į viršų pareis, ir tuomet bus penktasis žmonijos amžius išgyventas.

Tuo tarpu žmonių pavidalai gana daug keisis. Iš pradžios tokie nauji pavidalai bus laikomi išimčiais, bet pagaliau senieji pasirodys kaip kokie užlikusieji.

Ir penktasis žmonijos amžius pasibaigs didžiais gamtos sujudimais. Mat visas pasaulio gyvenimas yra vienas. Padangių rutuliams atlikus tam amžiui atitinkamą bėgį, pradės naujus amžius, kaip, vieniems metams praėjus, pareina naujieji. Ir vis pastebimi gamtos sujudimai.

Tarp seno ir naujo amžiaus vis ir būna poilsio laikai. Tuomet žmonija yra beveik visai dingusi ir tik iš lengvo teatsigauna, dauginas ir įgyja kultūrą. Taip sulauks ir pagyvės žmonija šeštąjį savo amžių. Po to pareis septintasis. Tuo bus žmonijos ir visuotinas gyvenimas šitoj žemėj milijonams metų užbaigtas. Gamta tartum ant žemės giliai įmigs. Gyvybė eis tolyn, ant rutulio E. Ir čia, kaip ant rutulio D gyvenusi, vėl eis tolyn. Taip galiausiai pasibaigs ketvirtasis gyvenimo bėgis.

Tuomet visi septyni rutuliai miegos giliame miege. Ir tik po ilgo poilsio pradės penktasis skritulys. Jisai taip jau labai bus ilgas kaip ketvirtasis. Juo žmonija pasieks ypatingai aukštą tobulumą. Negalima šišon apie jį daug pasakyti. Neina tai keliais žodžiais. Ir paprastas žmogus neturi patyrimų, kurie jam gelbėtų būsimąjį žmogaus stovį suprasti. Tiek berods gal būti numanoma, jog visos žmogaus jėgos bus tuomet daug daugiau išaugusios negu šiandien.

Vienok bus taipo jau išaugusios ir žemybės jėgos. Jos viską riša ir traukia žemyn, tai reiškia, į nesižinojimą, nesąmoningumą. Dvasios jėgos kelia žmogų aukštyn, į sąmonės ir sąžinės aukštybes. Todėl ateityj prisieis žmonėms savo viduje baisiai kovoti.

Mūsų amžiuje kovojama, jei tai ir daroma, prieš tą, kas verčia į nedorumą. Vienok dora vis dar turi šiokį tokį sąryšį su svetnaudybe, su egoizmu. Vėliau tas dalykas bus atliktas, ir stosis vienat klausimas, ar žmogus nori gyventi dvasios sąžinėj arba dvasios pasimiršime, nesižinojime.

Šitą atsverti, rodos, negali būti sunku. Tačiau yra tai tik išaugusios žmonijos uždavinys. Ir iš tikrųjų labai sunkus dalykas. Tuo tarpu vos valandėlėmis ir tiktai gana aukštai iškilusiems tegalima dvasios skaidrybėje parimti. Tuomet žmonija iš lengvo ilgų amžių bėgyje pildys šitą uždavinį. Ir pagaliau būtent septintame skritulyje žmonija pasieks jai paskirtą tobulumo saiką. Bus tuomet žmonės, sulyginant su šios dienos žmonėmis, ne tiek žmonės, kiek dievai.

O kad septinto bėgio gyvenimo banga pareis lig šios mūsų žemės, tai ji, iš amžių miego pabudusi, bus nauja žemė ir palaimos vieta. Į tuos amžius žvelgiant, ir aukšto Regėtojo žvilgis tyli. Laukiamos Aukštybės šviesa per skaidri. Tačiau ji regima. Kurs gal iškilti liepsnojančiais dvasios sparnais iš erdvės ir laikų siaurybės kraštų, tasai išvysta, jog visi amžių amžiai yra viena šviesa, skaisti Dabartis.

Iš tos žvelgia Amžinoji Visumos Priežastis. Tą Jos žvilgį pasekant ir atsimenant „septinto gyvenimo skritulio“, pasirodo, jog jis turbūt yra ta diena, apie kurią sakyta: „Ir Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir visa buvo labai gera. Ir Jis šventino ir laimino tą dieną ir ilsėjosi tą dieną nuo visų savo darbų“ [7]. 

Tuomet gyvenimo gaida bus neapsakoma harmonija. Ir vis daugiau ji atvers begalines savo balsų grožės. Nuo mūsų žemės eis po ilgų amžių gyvenimas tolyn, ant aukštesnio rutulio, ir vis tolyn papildytų septintąjį skritulį.

Jam pasibaigus, bus pabaigta irgi septintoji diena. Prieis jos vakaras. Ir tasai už dieną bus dar gražesnis. Vieni amžinybės spinduliai sušvis. Visą septintąją dieną ir visą visų dienų gyvenimą tas vakaras tartum ims į savo glėbį. Ta Saulė, kuri yra visų dienų ir gyvybės bei gyvenimo versmė, nusileis į tas neapsakomas gelmes, kurios yra anapus amžių ir erdvių, ir vakaras jai paskui neš, kas kraštuose siaurybės ir pragaišties subrendo amžinybei.

Grįš tuomet visa į amžinąją Pradžią. Amžiai ir bekraštinės Erdvės sunyks ir dings. Savo šydrus numes daugybė, ir pasiliks viena pati Vienybė savo gilioj Šviesybės-Tamsybės Aukštybėje. Nebebus niekų. Vienata bus, kaip Ji yra ir buvo neapsakomoj Dabartyj!

Kas galėtų žodžiais ištarti, kas taip anapus viso manymo bei regėjimo savo bekraštenybėse nardo! Ar galėtų tamsiosios dulkės pakilti į skaidriosios saulės žėrėjimo namus! Ar turi, žmogau, sparnų taip aukštai skristi? Ar neturi sustoti nuvargęs ir galvą nulenkęs sakyti: Negaliu regėti – negaliu! Dulkelė esmi, tamsi dulkelė! Jeigu ją nesiimtų saulės spindulys!

Taigi už tai! Kelki savo akis! Plėski dvasios sparnus! Nesi niekinga pragaištis! Tavo žvilgis yra saulėtas! Todėl regi saulę. Tavo sieloje gyvena pati Visumos Priežastis, aukštoji, neapsakoma Šventoji Akivaizda, Dievybė.

Pati Ji tave ima į Save. Pati Ji yra tavo esybės gelmė. Neatskiriamas tu esi nuo Jos. Todėl gali Ją regėti. Iš tavo žvilgio spindi pati Aukštybė. Todėl tau atsiveria ir visų padangių slėpiniai.

Išvyski juos! Grįžti iš niekybės į pilnybę, iš pragaišties – į amžinybę. Grįžti Jospi. Pati Ji tavyje grįžta Savęspi!

Žmonija, tu palaiminta! Tavo Aukštybė yra pati Amžinoji Visumos Priežastis. Tavimi Ji gieda savo Šviesybės-šventybės Aidą. Atsidėjusi klausykis jos. Yra ji be pradžios ir be pabaigos. Klausykis, kaip ji skamba. Visur jos! balsai kyla. Pat iš mažiausios dulkelės, iš menkiausio lašelio. Iš lapų šlamėjimo, iš miškų gausmo. Iš vilnelių pliauškimo ir iš jūrų griausmo. Iš vėsinančio vakaro vėjelio ir bauginančio audros siautimo. Iš palaimos ašarų ir šypsojimų, iš visų dejavimų ir sopulių. Iš viso skamba jos balsai.

Išgirski juos, žmonija. Ieškoki amžinybės balsų ir prasčiausiame gyvenime! Tuomet jie vis aiškiau suskambės. Vis daugiau dings, kas nepritaria. Vis daugiau jie viršų palaikys. Sukils kaip rytmečio harmonijos. Neapsakomi tie balsai! Amžinybės rytmetis! Auštant skamba. Žmonijos kelias – tai pati Amžinybės giesmė. Jos grožybė stojasi kaip saulė numesdama nakties tamsas.

O žmonės! Esame patys varpai! Tegaudžia jie! Ir patys nutilkim ir tylume, amžinybės tylume klausykimės ir regėkime. Patys atsiverdami amžinajai begalinei Akivaizdai.

Om

Шаблоны joomla скачать здесь