Pirmadienis, Spa 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ

LIKIMO KILMĖ - ŽMOGAUS ESYBĖ JO PRIGIMTIES VEIKIME

ŽMOGAUS ESYBĖ JO PRIGIMTIES VEIKIME

Per žmogaus omenį traukia jo prigimties srovė. Kas visiškai materiališka, nepareina į omenį. Materija težinoma kaip tat, kas esti, ne daugiau. Aiškiau apsireiškia jausmai, geismai, troškimai, o aiškiausiai – mintys. Ir čia berods dar pastebimas nelygus aiškumas. Kas giliau žmogaus viduje nusiduoda, tas pastoja šviesiau, Žmogaus esybė yra kaip kokia liepsna. Kad ji savyje parimsta, tad ji daugiau šviečia, ir visas prigimties gyvenimas daug aiškesnis ir skaidresnis yra. Kad ji prieš jį nusilenkia, ji jo bangose tarsi paskęsta.

Iš tikro prigimties srovė neteka ramiai, kad ir tvarkiai. Veikiau galime sakyti, žmogaus prigimtyj sukasi jėgos kaip koks verpetas. Nuolat kūnas, laiką vartojęs naujai priimtą materiją, vėl verčia ją lauku. Taip jau žmogus nuolat išleidžia visokius geismus ir mintis. Be perstojimo jos eina nuo jo tolyn. Žmogus yra kaip koks vidurys, iš kurio, kaip šviesa nuo žiburio, į visas šalis liejasi gamtos jėgos srovės.

Kad kūnas yra nuolatinis sūkurys, kad žmogaus pavidale išvien įplaukia šviežia materija ir išplaukia senoji, tai mes tik suprantame žinodami mokslininkų išguldinėjimus ir apmąstydami kūno išlaikymą. Bet savo pačių patyrimais ir pastebėjimais galime visuomet persiliudyti, kaip mūsų jausmai, geismai ir meilijimai perdėm keičiasi, atsinaujina ir atstoja. Tas pats dalykas tiesiog žinomas pasidaro minčių gyvenime.

Taip anas įvairusis tekėjimas gana gerai pažįstamas. Ir tik reikia jojo atsiminti. Bet gana čia yra dar dalykų, kurie labai svarbūs ir kurie plačiai nežinomi. O juos reikia žinoti norint geriau suprasti žmogaus veikimą.

Tos srovės eina per žmogų, plaukia iš jo. Nėra visame pasaulyje vietelės, kuri būtų visiškai tuščia. Visur yra gamta, visur ji yra kvėpuojama. O tačiau žmonės to neatsimena. Visur jie apsupti ir pildomi visokių geismų ir minčių. Tame nieko naujo nėra. Bet šis gamtos plaukimas pastoja ypatingu pagal tai, kaip žmogus su juo sutinka. Kad ta srovė apie ir per žmogų .plaukia, žmogui nieko apie ją nežinant, jos gyvumas nėra didis, išrodo silpnu, aklu, menkai sąmoningu. Bet, įėjusi į žmogaus omenį, į jo sąmonę, ana srovė visai kitokia išrodo. Regimoji materija, kuri stato žmogaus kūną, o jo omenį tik labai silpnai tepasiekia, visiškai persiverčia, pastoja žmonišku kūnu. Ir ji visiškai kitokia kaip materija gyvuliuose ir augmenyse. Šis skirtumas berods ne toks atviras, kad jį galėtum aiškiai išdėstyti, vis tik kiekvienas protingas žmogus jį numano.

Dar didesnis persikeitimas regimas prie geismų, tai esti kamiškosios materijos. Tuojau ji susitveria žmoguje pavidalais, būtent ypatiškais, žinomais geismais ir mintimis. Tačiau ne žmogus jas sutveria. Geismai, mintys ir kas tam lyg gyvena gamtoje kaip kokie visokių veikimų ir atsitikimų diegai. Ir jiems į žmogų, tai esti į jo numanymą, į jo patyrimą, į jo sąmonę, įėjus, jie iš žmogaus atsigauna, pasiima gyvybės.

Daugiausiai žmogus apie tai nieko nežino. Yra tai toks visai paprastas dalykas. Žmogus net mielai peni visokius geismus, visokias mintis ir, nepasirinkdamas, kam ir kiek, jis jiems suteikia savo gyvybės. Sukyla koks geidulys, atplaukia kokia mintis, ir žmogus jai pasiduoda. Jam rodos, jis esąs ją patyręs; nežino, kad jis ją yra savim maitinęs. Lyg be sauvalės jis jas pakenčia, jis su jomis susigyvena.

Bet yra ir žmonių, kurie nepriima bet kokių minčių, kokių nors geidulių. Jie tarytum laikosi aukšt anų srovių. Nėra daug tokių žmonių. Tačiau rodos, jog visi žmonės turėtų išaugti iš minčių ir geismų vergovės.

Tuo tarpu didžioji žmonijos dalis vargsta minėtu būdu. Geismai, troškimai, karščiavimai siurbte siurbia jėgų iš žmogaus. Kuomet žmogus įsileidžia į juos, kuomet jis sutinka su jų gyvenimu, tuomet jis įdeda į juos savo esybės žymį, savo esybės kvapą. O ne tik taip. Kiekvienas žmogaus kūno judėjimas yra sau ypatingas ir apreiškia žmogaus ypatybę. Ką žmogus nutveria, čia ir pasilieka jo esybės žymis. Kiekvieno žmogaus pėdsakus šuo ir tūli žmonės atskiria nuo kitų.

Bet pasilikime prie žmogaus geismų ir minčių. Kiekvienas geidulys, kiekviena mintis, bet kokio žmogaus geista arba manyta, pasirodo jojo geismu arba jojo mintimi. Tai ne visiems žinoma. Bet ir nėra lengva tai patirti. Paprastų žmonių esybė nėra tokia galinga, kad ji paliktų aiškų ir lengvai pajaučiamą žymį ant tų minčių, su kuriomis jie susigyveno. Bet kad kokia mintis atplaukia nuo žmogaus, kurs turi galingą dvasią, tuomet ji aiškiai parodo, iš kur ji pareina. Taip, paveikslui, anglų poeto Shakespear (Šekspyro) mintys labai aiškų jo dvasios antspaudą neša. Atrasi bet kur jo sakinių vieną, tuojau žinosi, tasai tegali būti Shakespear. Žinoma, reikia jojo dvasią pažinti. Tą pat galima pastebėti prie žinomų vokiečių poetų Goethe (Getės), Schiller (Šilerio), prie filosofo Kanto ir t.t.

Sumanus žmogus supranta ir iš mažo sakinio, ar to sakinio šaltinis yra dvasioje galingas žmogus arba silpnutis, ar jis prakilnus ar prastas, labas arba blogas, malonus arba netikęs.

Bet tokiam tyrinėjimui nereikia vien ištartų minčių, užrašytų sakinių. Gana jautrus žmogus ir jau iš minčių, atplaukiančių tiesiog į jo sąmonę, išmano, ko viena arba antra mintis pasiųsta. Jis apie save numano visus žmones, kurie jo atsimena, kurių mintys jam prisiunčiamos.

Taip iš žmogaus teka perdėm visokie geismai, jausmai, troškimai, pasibijojimai, lūkestys, visokios mintys ir t. t. Ir visos yra nešinos jo esybės kvapu. Gamtos jėgos veikia be perstojimo, bet žmogus jas tvirtina ir stiprina savo esybe. Ir tokiu būdu jis gamtai save nuteikia, arba, antraip ėmus, jis apsisiaučia gamta, kuri yra kupina jo esybės dvasia.

Suprantamas dalykas, jog jos, taip gaivintos gamtos jėgos, prieina prie kitų žmonių. Ir juose jos iš naujo atsigauna ir veikia. Bet kad žmogus, kurs sutiko su jomis, yra silpnos dvasios, tuomet anos jėgos jį pagauna ir jį išnaudoja. Žmogus yra jų varomas. Ir iš jo apsireiškia visokie veikimai, kurie jam priskaitomi. Tačiau jie neneša regimai jo dvasios žymį, kadangi jo dvasia per silpna. Užtai veikimai liudija, kad šis žmogus stovi po anų jėgų įtekmės ir po tojo, kurs paskiaus anas jėgas yra gaivinęs. Tokiu būdu vienas žmogus tampa kito arba kelių kitų žmonių įrankiu. Ir kad jis padaro blogą darbą, ans yra to kaltas. Juodu rištu tuo pačiu nusidėjimu. Vienas yra to darbo dvasia, antrasis – jo kūnas. Ir iš to matyti, kiek kaltas yra kiekvienas kitų nuodėmių.

Bet antraip ėmus, kad žmogus nuolatai gaivina prakilnius norus, prakilnias mintis, tuomet jis ant kitų padaro atsakančią įtekmę. Galingos ir prakilnios dvasios žmogus tarytum visą savo aplinkenybę iškelia į prakilnumą. Visa jo giminė dvasiškai ir doriškai auga, taipo jau visas jo luomas, visa jo tauta. Ir žmonės, kurie šitą paslaptį pažįsta, o myli savo tautą, tie tokiu būdu dirba, kiek įmanydami, jeib jų tauta pakiltų, jeib kiti tos pačios tautos žmonės daugiau gaivintų prakilnumą, prakilnias mintis ir t. t. ir tuom joms tarnautų, o ne žemumui, blogoms, bjaurioms mintims. Tokiu būdu tūli, pasiduodami tam, kas gražu, skaistu, teisu ir dora, ir nežinodami tarnauja gražiausiu ir švenčiausiu būdu kitiems ir juos veda pažangos ir palaimos taku. Galiausiai jie tuomi ir tarnauja visai žmonijai. Su dvasišku kiekvieno sustiprėjimu ir visa žmonija, kad ir dar tiek menkai, pakyla.

Iš viso to ir yra matyti, kaip labai mes, žmonės, su vienas kitu surišti. Ne tiktai kvėpuojame tą patį orą, kurį tūkstantis kvėpavę yra, bet ir kvėpuojame tuos pačius jausmus, geismus, tas pačias mintis, sumanymus, žinojimus ir t. t. Ir mūsų uždavinys yra tas: nekvėpuoti tirštąjį, gyvulišką kvapą, bet prakilnųjį – žmoniškąjį. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ