Pirmadienis, Spa 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ

LIKIMO KILMĖ - GALINGIAUSIAS VEIKIMAS

GALINGIAUSIAS VEIKIMAS

Iš paduotųjų lig šiol išguldinėjimų išeina, jog Likimas valdo gamtos šalis, o dvasios kraštai stovi aukšt Likimo. Žmogaus veikimas nusiduoda gamtos valstybėse. Čia tai žmogus savo veikimu susitveria savo likimą. Išguldinėjimai, kokiu būdu suprasti reikia žmogaus veikimą, neparodė vien, kad jis tik pritaria gamtos jėgų judėjimui, kad jis gamtos jėgas pildo savo dvasia, jie ir aiškino, kad jis visokių gamtos jėgų traukiamas į jų vilnis ir sūkurius, kadangi jis pats, arba, geriau sakant, jo prigimtis, jas savęspi traukia. Bet anie išguldinėjimai galiausiai ir nors minėjo, kokios jėgos žmoguje galingiausios ir todėl svarbiausios žmogaus likimui vykinti. Tą reikia dar aiškiau suprasti.

Visa gamta, o ir ta jos dalelė, kuri vadinama žmogaus prigimtis, apsireiškia erdvėje ir laike. Ir galima sakyti, kaip tai ir daro mokslininkai, kad „materija yra tat, kas pildo erdvę“, ir „gyvenimas – tat, kas pildo laiką“. Bet paboję, kad gamta ir jos gyvenimas nėra tiktai kūniškas (fiziškas), bet ir geismingas bei mintinis, išvystame, jog paprastasis erdvės ir laiko supratimas tetinka kūniškam pasauliui. Kuomet gyvename daugiau geismuose, tai esti toj valstybėj, kur nusiduoda visi sapnai, o tie – nieks kitas, kaip jausmai, troškimai ir t. t., tuomet jau laiko ir erdvės lyg nebūtų.

Na, ar ne teisybė, tuoj sakys tūli „mokytieji“, kad sakome, jog anie mūsų prityrimai yra tiktai smegenų virpėjimai? Vos verta ant to atsiliepti. Gana ir paprastam žmogui žinoma, jog kartais sapnas, trukęs vos minutę, parodė metus trunkantį gyvenimą. Kažin, kodėl šiaip niekuomet smaginęs nevirpi taip greitai? Toliau pasirodo, jog sapnų valstybėje (geismai yra sapnai) ir erdvės lyg nebūtų.

Daug apie tai yra žinoma. Ir mokslininkai net pradėjo todėl galvas kratyti. Visai šiose dienose bandė tūlas moksliškas išguldinėjimas išrodinėti, kaip sekąs nusidavimas galima būtų buvęs. Sapnavo tai kokia žmona, jog ji matanti, kaip jos brolis, gyvenąs daug mylių toli, tampa užpultas, užmuštas ir jo lavonas paslėptas. Didžiu išgąsčiu ji pabudo ir manė, jog tai buvęs baugus sapnas. Bet ryte jau ir gavo žinią, kad jos brolis naktyj stebėtinu būdu prapuolęs. Tuojau ji pasiprašė policijos vyrų, kad keliautų su ja. Tieji išgirdę apie žmonos sapną, nenorėjo į jį tikėti, tačiau jos pakluso. Ieškojo ir nieko nerado. Bet žmonai papasakojus, kokiose aplinkenybėse ji sapne savo brolį užmušant mačiusi, pagal tai buvo ieškoma. Ir pa-galiausiai rado lavoną ir susekė žmogžudžių pėdas. Taip sapne ta žmona buvo regėjusi, kas toli nuo jos nusidavė. Yra tai vienas paskiausių laikų nusidavimėlis, apie kurį pasklido garsas. Vienok tūlų žinomi ir kiti tam panašūs atsitikimai.

Iš visų jų matyti, jog sapnų valstybėje erdvės ir laiko lyg ir nebūtų. To dar menkiau numanyti mentališkoje, tai esti minčių, valstybėj. Galima todėl sakyti, jog gamta iš tos valstybės žemyn į erdvę ir laiką tarsi plečiasi.

Taip ir tegalima suprast, kad iš diego auga želmuo, iš grūdo – augmuo, iš gilės – ąžuolas, iš gyvuliškos sėklos – gyvulys, iš žmoniškos – žmogus. Kaip jau graikų filosofas Platonas ir kiti išmintingi mokino, taip tas dalykas pasirodo ir manančiam mūsų dienų žmogui. Visi gamtiški pavidalai stojasi iš gamtos gelmių, iš gilesniųjų jos valstybių. Kas kūniškai pasirodo, pareina iš geismų valstybės, o į tą – iš minčių gyvenimo krašto.

Aiškiai numanoma, kaip kiekvienas gamtos pavidalas apreiškia ypatingą mintį, kaip jis tarsi kūnu pastojusi mintis yra. Imkime kokį mineralą, gėlę arba gyvulį tik norėtum, vis galime tą patį numanyti. O kad pavasaryj „gamta", kaip sakoma, atgyja, ar tai nepajaučia ir akliausias, kad iš kūnui neprigaunamų gamtos gelmių stojasi naujoji gyvybė!

Gal tokie mokslai, išvesti vien iš numanymų ir nujautimų, tūlam neišveizės gana tvirti. Negalime šišon daug apie tai atsiliepti. Visuomet čia bus daugiau teisybės, kur teisybė savaime apsisako, o nebus remiama visokiais žodžiais, nusekimais, autoritetų prasitarimais ir t. t.

Gamtos gyvenimas yra daug pinklesnis, kaip kad jį galėtum savo pajustimis (akimis, ausimis ir t. t.) nujėgti. Tik pats išmanymas, pati išmintis gal iš savo gilybių žvelgti žemyn, į kūniškai pasistojantį gyvenimą.

Gamtiški pavidalai visiškai taip stojasi kaip žmogaus darbai. Ir negali būti kitaip. Žmogus, tai esti jo prigimtis, yra imtas iš gamtos. O ta negali visaip, o tik vienaip apsireikšti. Kad žmogus ką įvykinti nori, pirmiau tat ir užgema jo sąmonėj, toliau pastoja geisminga ir įsikūnija. Norint suprasti gamtos apsireiškimo būdą, tik reikia pasekti, kaip žmogaus darbai kūniškai regimais pastoja. Tuomet bus lengviau suprantamas gamtos vaisių gaminimas, gamtos atsivėrimas.

Bet vienas dalykas visur aiškus pasidaro. Kas vien iš kūniškos gamtos valstybės prasideda, tas ir veik pasibaigia. Kad, paveikslui, tekanti srovė pagauna kokią pliauską, ji ją neša, kol neišeina toji iš jos. Tuomet pliauska ūmai sustoja. Kad nuo kalno riedi koks akmuo, o tasai užgauna kitą, tai tasai taip toli riedės, kokia galinga buvo jėga, kurios jis patrenktas tapo. Vis tokie judėjimai randa veikiai savo galą. Visai kitaip dalykai yra, kad pareina prispirtis iš aukštesnės gamtos valstybės, imkime tik iš eteriškos. Magneto jėga nuolat pritraukia. Daug dar ilgiau ir stipriau apsireiškia jėgos iš geismų ir minčių valstybės. Ir prie gyvulių matoma, kaip kartais ilgai sulaikytas kerštas gyvena ir spiria juos į veikimą. Bet reikia priminti, jog visas augimas, taip augmenų, kaip ir gyvulių, ir pat žmogaus, yra iš dalies geismingųjų jėgų apsireiškimas. Jos ne taip ūmai veikia kaip kūniško krašto jėgos, už tai jos daug stangesnės ir ilgiau patenka, ne taip veik sustabdomos.

Bet už visas jėgas galingesnės yra tos, kurios veikia minčių valstybėj. Kas geidžiama, iš lengvo įsikūnija. Kaip sakyta, geismai stojasi kūnais erdvėje ir laike. Jiems esant kuone beerdviniais ir belaikiniais, jie niekur neatsiduria;

tik įsikūnijimui, kaip jam reikalinga erdvė, vis taipo jau reikalingas ir laikas. Ir visai tas pats dalykas su mintimis. Tik čia viskas stojasi iš dar gilesnių aukštybių. Mintys todėl yra dar menkiau sulaikomos. Jos įsikūnija be sulaikymo. Jas tegali kitos mintys atstumti, bet ne kūnas, ne materija, ne erdvė, o ir ne laikas. Kuomet jos labai galingos, tuomet jos eina tikrai savo keliu ir atsiekia savo galus. Ir kartais dar po ilgų amžių jos pradeda įsikūnyti.

Gal būti, kad ne vienas numano, kokia galinga turi būti ta mintis, iš kurios gimė visa gamta, visa Visata!

Bet daugis gal tik supranta, kas sakoma apie žmogaus veikimą. Čia matyti, kad tokie darbai stojasi iš galingų minčių, tad jie labai stiprūs ir ilgai patenka. Beveik akims regima, koks darbas, imkime kokį paminklą arba trobą, galingiau sumanyta. Kiti išlieka tūkstančius metų. Žmonės stebisi iš jų ir tankiai nė nežino kodėl. O tie pavidalai, tie darbai galingi, kadangi juos gamino galingos mintys.

Kur tik bematomi galingi veikalai, patekusius tūkstančius metus, vis tat reiškia, jog jie kilo iš galingų minčių. Yra ir tokių minčių, kurios negamina regimų pavidalų, o žmonių tvarką, naują žmonių gyvenimo būdą. Jos tarytum traukia žmones į save ir apsireiškia žmonėmis, jos pastoja žmonių būdo priežastimi. Taip įvykinamos valstijos, taip jos kyla, taip stojasi tikybos, ir antraip: taip nyksta valstijos, taip marinamos tautos, taip išnyksta tikybos.

O kad ištiriame versmes tokių persikeitimų, vis suvokiame ypatingų minčių veikimą, ypatingų minčių įsikūnijimą ir gana tankiai randame, jog jos lyg paskiausiai tekėjo iš vieno vidurio, iš vieno arba kelių žmonių. Pirmiau buvo jos berods daug žmonių gaivinamos. Ir pasirodo po mūsų akių anie žmonijos vadai, kurių mintys dar gyvos, dar kūnijasi ir po daug tūkstančių metų. Tik atsiminkime didžiųjų tikybos mokintojų! Aiškiai matyti, kokias galingas mintis jie sukėlė.

Prieš juos kas tai valstybių įkūrimas, kas tai tūlų karalių darbai! Sniegas saulėje, daugiau niekas.

Bet kad ir neiname taip aukštai, kad atsimename tik didžiųjų poetų, filosofų, dailininkų, vis jie pasirodo milžinais prieš tūlus valdonus. Tieji vos išgyvenę ir užmiršti, vienok anie minčių gamintojai nenubengiami. Ir nebesakoma, paveikslui, šis ir anas poetas ir t. t. gyveno valdant šiam ar anam karaliui, bet sakoma, tai buvo amžius to poeto ir t. t. O visa tai todėl, kadangi valstybių tvirtinimas, jų didinimas nėra tyras manymo darbas, ne tyrų minčių gaminimas, bet bene tankiausiai geismų paklusnumas, didybės geidimas, karščiavimo apsireiškimas.

Kur to nėra, bet veikiau žmonių palaimos tvėrimas, teisingumo apsireiškimas, žmoniškumo auginimas, tai tos valstybės ir ilgiau patenka. Kiek teisingumo valstybės tvarkoj randasi, tiek ji tvirta yra. Ir nesugriaus jos tos jėgos, kurios neapreiškia teisingumo. Kas guldos ant teisingumo, ant skaisčiausio manymo, ant žmoniškumo, nesugriaunama, bet kas to pamato neturi, griūva savaime. Ir nekantrusis griovimas, tai esti apreiškimas karščiavimo, tiktai patvirtina, kas griūva. Apsireiškia čia anas įstatymas, kad kiekviena jėga patvirtėja, kuri randa pasipriešinimą. Kad žmonės tai geriau žinotų, ne tiek eikvotų bereikalingai brangių jėgų. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ