Pirmadienis, Spa 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ

LIKIMO KILMĖ - GEISMO IR MANYMO JĖGOS ŽMOGAUS LIKIME

GEISMO IR MANYMO JĖGOS ŽMOGAUS LIKIME

Kad visi gamtos ir gyvenimo apsireiškimai guldosi ant geismų ir minčių, ant geidimo ir manymo, tad suprantama, jog abu labai svarbiu žmogaus likime. Bet nelygiu būdu. Kur klausimas yra apie Likimą, čia galima sakyti, jog manymas yra sutveriančioji, vykinančioji, geidimas – sujungiančioji ir pančiojančioji, ardančioji ir varančioji jėga.

Ir tuoj suprantama, jog geismas pasidaro likime žymesniu. Geismas varo arba traukia žmogų į ypatiškas vietas, pas ypatiškus žmones. Nebūtų tiek pakeleivingų žmonių, kad jie negeidautų kitų kraštų, negeidautų turtų, naujų pasismaguriavimų ir t. t. Neįeitų žmonės be geismų į ypatiškas sąlygas, į ypatiškus padėjimus, į ypatišką gyvenimą. Neapsivestų žmonės be geismų, neieškotų turtų, neieškotų palaimos.

Geidimas yra vyriausioji visokio judėjimo jėga. Jis yra tat, kas padaro vienus turtingus, kitus pavargėliais. Geidimas tarytum kilnoja turtus iš vienos vietos į kitą, paplėšia juos vienam ir suteikia kitam, didina vieno žmogaus galybę ir didybę, o ją mažina kitajam. Geidimas suveda žmones į krūvą ir juos skiria. Jis yra visos neramybės priežastis, viso nepasitenkinimo. Kad tik mažumą tą apmąstome, matome, jog tikrai taip yra. Ir greta tuomi pasirodo, kaip geidimu mūsų likimo gijos verpiamos.

Berods geidimas labai naudingas. Be jo visas gyvenimas sustotų. Veik atsirastų kapų tyla. Geidimas yra būtinai reikalinga jėga. Ir jis nuolat pažada žmogui palaimos. Kad geismai žmogų varo, jis ir pakenčia visokias sunkenybes ir nužeminimus. Nesibijo nieko. Yra drąsiausias karžygys. Visa jis užmiršta, ir visą pavojų, ir tik vien laukia žadamos palaimos. Bet galiausiai tik išeina nepalaima, skaudusis Likimas. Savo pažadų geidimas niekuomet pilnai neištesia. Tačiau žmogus tiki. Tiki lig mirties.

Yra čia toks dalykas. Kad geidimas žmoguje viršų turi, tuomet žmoguje visa tat paskęsta, kas išmano, kas žino. Vienat geismas gyvena jo prigimtyj ir valdo. Kiek žmoguje dar yra išmanymo, tiek jis tiki, kad eisiąs į palaimą. O geidimas tuomi visai nesirūpina. Yra jisai vien tik judėjimas. Todėl galiausiai žmogus vis prieina skausmą. Jisai geismų judėjimo sulaužomas.

Kad nenusiduoda visados taipo, tai todėl, kadangi geismai tūluose žmonėse ne vieni gyvena, bet ir mintys arba jų gamintojas, būtent manymas. Kuomet geismai valdomi manymo, tuomet žmogaus likimas ir jau ne toks skaudus.

Bet reikia suprasti, tik tuomet jis ne toks skaudus, kad manymas geismą valdo taip, kaip raitelis valdo žirgą. Visai kitaip išeina, kad manymas tiktai prisideda, o geiduliai eina savo keliais, kad mintys susijungia su geismais, o tie valdo. Tuomet yra taip, kaip kad neprijaukintas žirgas padūksta raiteliui užsėdus. Toliau žmogus ne tiktai jungiamas ir rišamas prie ypatiškų vietų, žmonių ir padėjimų, bet, kaip kokios jo mintys, taip visa žmogaus aplinkenybė jam ir susitveria, visai lyg daug, kur ir po kokių padėjimų jis būtų. Visa jam apsiverčia. Vis

ir vis atsimenant savo geismų, tai esti atsikartotinai dedant į juos savo manymą, savo mintis, geismai galiausiai yra pilnai sotūs ir jų apsireiškimas nebėra sulaikomas.

Žmogus pradeda pirmiau visai kitokiu žvilgiu žiūrėti į aplinkenybes ir žmones. Visa nebepasirodo, kaip jam tinka. Ir veik visai persikeičia.

Žmogus yra pasidaręs viduriu, kurs visa savęspi traukia, jis pastojo kietu svetnaudžiu. Tam priešinas kitų svetnaudybė. Ir tuoj randasi varžytinės, kovos; o pasekmė yra skausmas, skriauda, vergovė ir galiausiai mirtis: visa, ką vadiname Likimo priespauda. O tat kilo iš geismingumo, kurs maitintas mintimis.

Atsisakydamas geismams tarnauti, žmogus lyg atsideda ant savo esybės gelmių, atsiveria Aukštybei. Jo prigimties gyvenimas yra tuomet minčių gyvenimas. Tosios valdo žmogaus veikimus. Jo veikimai yra veikalų gaminimas. Ir, kaip matėme pirmiau, tokie veikimai yra labai galingi. Toli jie nueina erdvėn ir laikan ir susitveria, įsikūnija. Ir kokios žmogaus mintys yra, tokie jų vaisiai ir tokios galiausiai žmogaus aplinkenybes, jo gyvenimas ir jo likimas. Kad tos mintys tebus rištos su tuo geismu kitiems tarnauti arba kad jos vien bus spindėjimas, tvėrimas to, kas gera, teisu, gražu, tuomet žmogui visa tat stosis jo draugijoj, jo sąlygose, jis turės labą likimą.

Galima atskirti trejopą žmogaus veikimą, būtent kuone vien kūnišką, tai esti kurs nusiduoda regimam pasaulyj, toliau – geismingą, tai toks, kurs nusiduoda geismų valstybėj, ir galiausiai tokį, kur manymas viršų turi, kurs atsitinka minčių valstybėj. Kūniškasis veikimas teturi kūniškas pasekmes. Kad laukininkas sėja kviečius, vis tik jam kviečiai dygs. Būdamas stropus ir gerai išdirbęs savo lauką, javai labai gerai užtiks, kad jis ir dar toks nelabas būtų, kitiems pavydėtų, piktai, blogai manytų.

Veikimas, kilęs iš geismų, tai esti iš to, kas arčiau stovi žmogaus esybei, ir daugiau jai atsigarsės. Negalima tokio veikimo pasekmių taip lengvai suvaikyti. Kūniški darbai nusiduoda pagal regimo pasaulio įstatymus. Geismingieji stovi po geismų valstybės įstatymų ir, geismams apsireiškiant, dar po kūniškos valstybės įstatymų. Daug pinklesni jau čia santykiai.

Dar menkiau galima pasekti, kas iš kiekvienos minties galutinai išeina. O kur tik kaip nors prieš įstatymus kas veikia, čia pasidaro skausmai. Tai ir žmogus, skaisčiai manęs ir geros širdies būdamas, turi kęsti, kad jo darbai prieš regimo pasaulio įstatymus atliekami. Tik aplamai imant, galima sakyti, jog mintys gamina, vykina padėjimus, aplinkenybes, geismai riša prie jų.

Geismai tarsi nuveda žmogų prie to, kas jam svetima, kas nekilo iš jo paties; mintys, manymas žmogų stato į tokį padėjimą, kurs pasirodo lyg iš jo vidaus išaugusiu. Galiausiai visuomet žmogaus palaima ar nepalaima kils iš to, kokį tikslą žmogus savo manymu arba geidimu pasiekti norėjo, kodėl jis ką darė. Todėl ir visuose išminties moksluose sakyta, jog žmonės bus teisiami pagal tai, kas juos varė į veikimą, į nuodėmę, bus teisiami pagal širdies linkimus.

Veikimas gal pasirodys visai labu. Taip tūli duoda vargdieniams pašalpos pilnomis rankomis, jie jų kūnišką padėjimą pasaldina; bet jų veikimo akstinas gal nebūti susimylimas, gailestis, o garbės troškimas. Tuomet jų veikimas turės savo pasekmes. Bus vargdieniams smagiau gyventi, ir geradariai įgys garbės.

Vienok aišku, jog yra čia ir koks netikrumas. Kiekvienas tą jaučia. O išmintingieji sako, jog darbas, kurs išveizi kaip susimylimo apsireiškimas, bet nėra toksai, turi blogas pasekmes, gamina nepalaimą. Nėra tai taip veikiai matyti. Geismai, o dar labiau mintys tik visai palengva apsireiškia, taip kaip augalai, gyvuliai tik palengva auga. Vis tik jie pareina į viršų, o be sulaikymo. Gamta tarsi to pilna, kas žmoguje sukilus buvo ir tik laukia progos apsireikšti.

Šitame kiekvienas žmogus gali pats persiliudyti. Temena bet kokį daiktą nuolat, ir po laiko, nė nepasijutus, tasai stovės jo akivaizdoj. Neatsitiks stebuklas. Visa nusiduos paprastu gyvenimo būdu. Vienok daiktas bus čia.

Taip ir yra su tuom, kas geidžiama. Visa, ką geidi, gauni. Ar po trumpo, ar ilgesnio laiko. To nereikia abejoti. Tūlas savo jaunose dienose yra šio ir kito širdingai norėjęs, bet pagaliau tą užmiršęs, jo negaudamas. O pasenęs lyg iš netyčių susilaukia seniai geisto daikto. Geismai buvo tą ilgą laiką kaip gyvi tarnai dirbę, jeib jie privestų žmogui, ko jis buvo geidęs. Bet jis patsai gal jau nei nebegeidė. Kartą sukelti geismai nemiršta taip veikiai. O dar ilgiau patenka mintys. Tai jos kartais gal atsieiti, jog visas gyvenimas pilnas mūsų manymo diegais. Tik reikia dar progos, ir jie stojasi regimais.

Bet reikia atsiminti, jog tat, ko geidi, niekuomet neduoda tikėtąją palaimą, bet vis, išėmus tik visai mažą skaičių, skausmų, net peršulių. Geismai yra, kaip sakyta, daužymo, laužymo, žavinimo jėgos. Kūnas nepakelia jų nejaukumą, jų dūkimą ir turi nykti.

Žinoma, ir čia reikia atsiminti geismų sukilimo priežastis. Kad jie pasilieka tarnyboj, o juos valdo šviesios mintys, tuomet žmogus nuvedamas j palaimingą likimą. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ