Sekmadienis, Gruo 08th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ

LIKIMO KILMĖ - IŠKOPIMAS IŠ LIKIMO ŠALIES

IŠKOPIMAS IŠ LIKIMO ŠALIES

Galiausiai pasibaigs šis sugrįžimas į šį pasaulį. O tai tuomet, kad žmonės bus užmokėję ir paskutinįjį savo kalčių skatiką, kad bus iškentę savo likimą ir naujo nebevykinę ir taip išaugę iš Likimo valstijos. Berods laikais žmonės nuolat iš jos iškyla. Pat giliai įmigdami, jie pasikelia į pilnai palaimingąjį stovį. O kad jie miršta, tuomet iš lengvo ant ilgo laiko visiškai išnyksta ir iš jų atminties skaudžioji Likimo šalis. Bet, kaip jau sakyta, jų likimas yra jų kilimo stovio apsireiškimas visai taip jau, kaip ir jų darbai. Ir jie Likimo, tai esti gyvenimo, evoliucijos įstatymo vedami į naują vargą, kurs gimė iš senojo, jeib jie galiausiai iškoptų iš savo likimo ir pasiliktų tobulai dykais Amžinos Esybės gelmėse, tobulai vienais su Ja.

Šitas iškopimas nusiduoda tik laipsniais. Ir žmogus pats turi lipti. Pačiam nelipant, nieks jo neneša. Jis pasilieka ant tos pačios vietos, ir Likimas jį skaudžiai plaka. Bet, jam tolyn žengiant, Likimas jį maloniai vilioja. Šis pažengimas gal trumpu žodžiu būti vadinamas: pildymu savo pareigų. Nelengva berods visuomet žinoti, kas pareiga. Bet galima tai nors pusėtinai nujėgti. Pareiga guli ant Likimo tako, tai esti ant kelio, kurs veda laukan iš svetnaudybės.

Siauriausias skritulys, kur žmogus mokinamas išeiti iš svetnaudybės, yra šeimyna. Čia jis susitinka su savo likimu. Čia Likimas ne tik jį laiko pririšęs prie ypatiškos virvelės, bet yra visą šeimyną apsupęs vienu tinklu. Nuo virvelės – savotiško savo likimo – žmogus iškliūva gyvendamas ne tiek savęs, kiek saviškių dėlei. Ant to kiekvieną verčia aukštesnės jo jėgos, verčia jį jo pareiga. Dirba taip tėvai už vaikus, vaikai – už tėvus ir už vienas kitą. Tiki berods bedirbdami išeiti iš vargo ir skurdo, bet sušvinta jiems ir viltis, jog visiems namiškiams bus smagiau, ir tad užmiršta ir visą vargą. Taip meilė į namiškius iškelia iš paties likimo sunkenybių. Tuomi kiekvienas pasiliauja gyvenęs sau dėl savo smagumo, pasiliauja buvęs svetnaudžiu ir gyvena visiškai šeimynoj, lyg jis pats būtų visa šeimyna. Yra tarp jo ir kitų šeimynos sąnarių tobula vienybė pastojusi, vienas gyvena už visus ir visi už vieną. Jo paties likimas jam visai neberūpi, jam jis nebe-skaudus, tarsi nebepastoja jam žinomu. Tai todėl, kadangi jis nebegyvena sau, o šeimynai. O kur Likimas malonus, čia palaima kuo didesnė, kad kiti čia dalyvauja.

Yra tai gyvenimas labai retai randamas. Todėl ir tankiausiai žmonės sunkiai neša kiekvienas savo likimą. Tačiau, rodos, turėtų ir kiekvienas pajausti, jog anaip gyventi yra jo pareiga. O taip tik ir tegalime iškopti iš šiauriausio ir sunkiausiai prispaudžiančio Likimo skritulio. Kas daugiausiai dejuoja, jei ne svetnaudys! Tasai, kurs ieško visai atsidėjęs savo mylimiems sukaupti palaimos, neturi tam laiko. O kad jam pastoja skaudu, tad vien dėl savųjų nepalaimos; ir jo skausmas yra šventas, ir peršviečia jį ir visą nepalaimą.

Bet, atsižadėdami savo palaimos ir norėdami kitiems palaimos įgyti, mūsų palaima ir pasididina nesižiūrint. Ir nėra jokio žingsnio dėl kitų palaimos, kurs nevestų mus pačius į jos prieglobstį. Taip Likimas pats mums kloja palaimos taką, kad juo minau tik žengtum.

Vienok šeimynoj gyvendamas be svetnaudybės, dar nesi iš jos visiškai iškilęs. Šeimyna yra tik nebe toks siauras svetnaudybės skritulys. Pasirodo tat, kas vieną šeimynos sąnarį užgauna, tuoj tai ir mus užgauna. Ir ne kartą atsitiko, jog kaimynams įsikišant į vyro ir moters vaidą ir puolant ant vyro, motera tuoj užmiršta savo skriaudą ir ima savo vyrą ginti.

Iš šeimynos reikia įaugti į dar didesnį skritulį, būtent į tautą ir pagaliaus į žmoniją. Bet reikia tai gerai išmanyti. Tūli yra savo šeimynoj arba prieš savo artimus visai nelabus ir apteisina tai sakydami, turį gyventi tautos, žmonijos dėlei. Gal tūlas tai tiki. Vienok išmintingieji sako, jog tasai, kurs negyvena savo šeimynoj atsižadėjęs savo smagumo, kurs nėra pilnai širdingas į saviškius, negali veikti tautos, žmonijos dėlei. Visuomet bus jo darbas svetnaudžio dalykas; nesirūpys jisai šeimynos, tautos likimu ir tik žiūrės, kaip savąjį sau pasaldinti.

Didesniame skritulyj tegalima veikti didesnėmis jėgomis. Jei tos nepaveldėtos žmogui iš praėjusio jo amžiaus, jos nesiranda, kad žmogus neiškyla iš svetnaudybės. Tik tuomet, kad jis visiškai tarsi paskęsta platesniame gyvenime: šeimynoj, tautoj, jam vienam pareina jėgos tartum visos šeimynos, visos tautos saiku. Tuomet jam galima veikti už kitus nuostabiu būdu ir pasisekimu. Užmiršta jis ir visai savo likimą. Per menka pasirodo jam, kas jį vieną kenkia ar laimina. Gyvena tarsi taip giliai savo esybėje, jog apglobia ir visą savo giminę, visą tautą. Nebeveikia jis prieš kitus, nebeveikia prieš Likimą, o greta juomi, dirba, gyvena ir miršta už kitus. Jis nebėra jis, o visa – giminė, visa tauta. Kaip jis pirmiau mylėjo save, toliau – savo namiškius, kaip jis myli dabar visus tos pačios tautos vaikus ir pagaliau visą žmoniją, visa, kas gyva.

Šalia viso darbo dar vienas dalykas labai svarbus. Žmogaus širdis visuomet turi būti pasišventusi tam, kas aukšta, teisu ir gražu. Žmogus turi, kaip sakoma, „vien Dievą mylėti“.

Priminti reikia ir dar, kad žmogus ne tiktai tuomet gali tautos, žmonijos dėl dirbti, kuomet jis tobula meile gyvena savo šeimynoj. Kaip jis tik pareina į šį pasaulį, visi anie skrituliai kartu laukia, kad jis juose pildytų savo pareigas. Ir pasirūpindamas savo šeimyna, jis turi dirbti ir už tautą bei žmoniją. Vienok pirmiau reikia pildyti artimiausias pareigas. Dar ir paties kūno aprūpinimas yra pareiga.

Galiausiai žmogus įauga į žmonijos aukštumą. Tuomet išnyksta visi likimo ryšiai. Nėra jame skirtumo tarp žmonių. Taip labai širdingai, kaip jis myli saviškius, taip širdingai jis myli ir nevidonus, jeigu jam dar tokių pasistotų. Visai nebesijaučia jis save pavieniu esančiu. Jaučiasi vienu su visa žmonija. Tuomet jis ir nebeturi nei ypatiško, nei šeimynos, nei tautos likimo. Vienat neša jis tik žmonijos likimą. O tą jis, tikrai imant, nė nebeneša, jis jo nešamas, jis vienybėje su juom veikia ir dirba.

Nėra daug tokių žmonių. Jie yra tarsi iškopę iš Likimo valdžios. Ir jie yra kaip kokios sąmoningos jėgos, kurios retai teprisiima žmonišką pavidalą. Nebeprieinami jie nė mirties. Amžių nykimas juos nepasiekia. Žmonių likimas jiems nebepadaro skausmo. Tačiau jie pilni pasigailėjimo. Jie, kurie pilnai dyki, liuosi, mato mūsų vergovės ryšius, kuriuos patys susivejame. Ir jie, tarsi pats Likimas, veda mus iškoptų iš savo likimo, iš šių vergovės ir pragaištingumo šalių į pilnąją palaimą, pilnąją dykybę, tobuląją liuosybę.

Kiekvienas žingsnis, kuriuo juos sekame, veda mus į stebėtinai atsiveriančią šviesybę. Skausmai ir peršuliai,

kurie mūsų širdį baisiai suspaudė, veik skamba kaip graudi gaida, kuri pasirodo balsu Visatos gyvenimo giesmės. Smarkusis jos suskambėjimas, kurs atsitrenkia mūsų ausyse, kad pačių gyvybė priverčiama drauge giedoti, mus kartais išgandina. Bet greitai praeina tat, ir maloniai skamba riedančios amžių ašaros. O kas pasirodė skaudžiausiu, apsireiškia kaip tat, kas buvo svarbiausia, prakilniausia. Iš skaudžiausio likimo išauga šviesiausia malonybė. Skausmai, peršuliai apsikeičia ir virsta pilniausia palaima. Sušvitusi yra mumyse žvaigždis, mes kylame jospi ir galiausiai pasijaučiame esą ji pati, ta žvaigždis, kuri sušvito Amžinosios Priežasties Gelmėse.

Pasiliovęs yra mūsų likimas. Patys esame sąmoninga Likimo jėga. Niekur nebėra priešingumo. Likimas yra atlikęs savo uždavinį. Tobuloji turtinga Harmonija pildo visą Visatą.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ