Sekmadienis, Gruo 08th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ

LIKIMO KILMĖ - KAIP REIKĖTŲ LIKIMĄ SUPRASTI

KAIP REIKĖTŲ LIKIMĄ SUPRASTI

Yra atsiliepimų. Sako vieni, jog viskas Dievo valdoma. Ir nieko nebūtų prieš tai sakyti, jeigu tie žodžiai išreikštų tikrą supratimą. Vienok to retai terandama. Paprastai manoma, Dievas paskiriąs kiekvienam jo vietą: apdovanojąs vieną visokiomis dovanomis – dailiu ūgiu, dora, išminčia, širdingumu ir t. t., o kitą sutveriąs kaip kokią įsikūnijusią piktenybę; vienam suteikiąs visokios palaimos, ant kito kraunąs visokias sunkenybes; vieną jis palinksminąs, kitą vėl visokiu būdu baudžiąs; vieną sodinąs ant karaliaus sosto, kitą rakinąs į vergo retežius. Ir t. t. Dievas darąs, kaip jam tinka: tai taip, tai antraip.

Tokiu būdu Dievas manytas, lyg jis būtų koks labai ūpingas netikęs žmogus, kurs, pasislėpęs kur nors, besityčioja iš kitų. O žmogus turi kęsti arba gali pasilinksminti. Vis tik jo likimas bus, kaip jam Dievas jį priskyręs yra.

Berods ir sakoma, kad nesutinkąs Dievas su visu, ką žmogus mano, geidžia arba meilija ir daro arba veikia. Ir jis grumzdžiąs bausti. Vienok, žmogui apgailėjus savo nuodėmes ir Dievo labai meldus, tasai jam atleidžiąs jo kaltes.

Koks didis čia žmogaus nesupratimas, išrodo jau ir vienas paveikslas. Imkime tik žmogų, kurs pasidavęs visuomet karščiavimui, kerštui, godui, pavydui ir t t. Galiausiai jame visos tos piktenybės taip susikaupusios yra, jog, progai pasidarius, jis užmuša žmogų ir jį apiplėšia. Tasai tuomet miršta staiga. Neturi laiko Dievo atsimelsti savo nuodėmes. Ir, kaip sakoma, miršta po kerštu ir pareina į kančias. Visai baugus jo likimas. Į tąjį įtraukta būna ir jo šeimyna. Jo žmona, jo vaikai gal kenčia didžiausią vargą. Jiems prisieina badauti ir gal duonos prašyti kitų žmonių. Visiškai kitoks gal pastoti užmušėjo likimas. Suimtas jis berods tampa nusmerktas myriop. Bet jis kalėjime graudenamas, mokinamas, jeib jis prisiverstų, apgailėtų savo piktenybes ir atsimelstų Dievo. Taip jam padarius, jis randa išganymą, kad ir žudomas yra.

Ir išeina, jog žmogžudys daug palaimingesnis negu užmuštasis. O kiti tam lygūs Likimo išguldinėjimai aiškiai parodo, jog jie pareina iš tamsumo. Negali būti taip. Ir todėl nemažas žmonių skaičius atmeta visą tikėjimą į Dievą ir į Dievo valdymą. Ir pradeda mokinti, jog visas gyvenimas guldosi ne ant Dvasios, ne ant Išminties, bet ant „negyvosios, aklosios“ materijos.

Sakoma, ji yra pamatas viso to, kas esti. Iš jos viskas pareina. Ji susitverianti visokiais pavidalais. Ir tuose pavidaluose tinkamu būdu susitvarkiusi, pasirodo kaip gyvybė, kaip jausmai, geismai, protas, išmintis ir t. t. Ir tat, kas kenčia ir kas kankina, kas palaimingas ir kas palaimina, visa esanti ta pati materija.

Taip, sakoma, stojasi žmonės visomis paviršutiniomis ir vidaus ypatybėmis. Taip žmonės įvairauja, taip jie kenčia, taip jie pasidžiaugia. O vislab jiems pareina iš aplinkenybių, iš materijos. Pagal tai vienas yra dailus, kitas nedailus, baisus, vienas gabus, kitas paiks, vienas doras, kitas nedoras, vienas lietuvis, kitas anglas, vienas vargužio vaikas, kitas karaliaus sūnus, vienas juodos odos, kitas baltos ir t.t. Pakeisi aplinkenybę – ir visas žmogus bus kitoks. Apgobsi jį visokiais turtais, visokiais smagumynais – ir jis iš lengvo pastos garbingu, protingu, net karališku. Viskas taip lengva.

Vienok ir šišon dalykas tas, kad žmogus gyvai jaučia Likimo, arba, sakysime, gyvenimo sunkumą, kad jis pats kenčia. Jisai tarsi stovi prieš viską, o viskas – prieš jį. Žmogus, jautrusis, sąmoningasis žmogus, savo patyrimais aiškiai skiriasi nuo viso to, kas apie jį randasi. Ir jo skausmai yra ypatiškai jojo ir ne tiktai aplinkenybių atsitikimai. Vienok to tūli nepastebi.

Dar kiti tiki, jog Likimas yra visai ypatinga galybė šalia Dievo arba šalia gamtos. Ir ji neišvengiamai užeina ant žmogaus kaip naktis po dienos arba antraip. Ir tokie žmonės tai nuolat sako: ką padarysi, taip jau lemta.

Iš visų tų mokslų pasirodo, jog manoma, žmogus esąs jaučiąs, jautrus daiktas, ant kurio gulasi visas pasaulis, Likimas, arba gyvenimas, ar kaip jį vadintum, stovi kaip kokia beširdė šalta baidyklė už žmogaus, kuriuo ji gal žaisti kaip kokiu nesistengiančiu žaislo daikteliu.

Nesiskiria tame savo pažiūrų prasmėj tikintieji nuo netikinčiųjų. Anie berods stato pasaulį ir Dievą šalia vienas antro, pasaulis, kartą sutvertas, gyvena sau. Bet Likimas pareinąs irgi dabar vis nuo Dievo. Šitie težino vienat apie pasaulį, kurs savyje turi savo gyvenimo priežastį. O reikia sakyti, jog tai, gerai supratus, ne taip klaidinga. Toliau sakoma, žmogus yra to pasaulio, tos gamtos dalelė. O tos dalelės gana įvairios. Bet kodėl taip, tai nesakoma. Pasilieka nesakyta, būk iš netyčių viskas taip stojasi. Tačiau taip tikima. Tik tos netyčios žmogui labai skaudžios. Berods kalbama apie visokias jėgas, kurios pagal įstatymus aklai, mechaniškai veikiančios. Vienok tuomi nepašalinamas žmogaus kentimas, neišguldomas jo kartais labai skaudus likimas.

Bet randasi mūsų laike, kad ir tik iš lengvo, aiškesnis viso pasaulio supratimas. Pradedama numanyti, jog pasaulis kilęs iš dvasiško stovio, kursai savyje turi Amžinąją savo Priežastį, kuri niekuomet neatsitolina nuo pasaulio, bet kurioj visas pasaulis ir mes gyvename, esame ir krutame. Ta priežastis apsireiškia visomis saulėmis ir visais pasauliais, visais pavidalais ir žmogumi, visa gamta. Sako išmintingieji, jog žmogus nėra sau asmuo šalia pasaulio, šalia gamtos, bet jis yra jos dalelė ir Amžinoji Priežastis apsireiškia juomi.

Yra žmogaus esybė, kaip ir grūdo esybė. Abu priklauso prie visuotinio gyvenimo, yra visuotinio gyvenimo dalelės. Bet iš grūdo stojasi augmuo, ne, kadangi čia susitvenkia, susikrauna visokia materija, bet kadangi grūdo esybė, norėdama šitame pasaulyje pasistoti, privalo šito pasaulio materijos ir todėl ją pritraukia ir ją savimi pildo. Taip ir žmogus auga ir gyvena. Ir galima kaip svarbiausių minčių vieną tą ištarti: Žmogus, tai esti jo esybė, ne jo pavidalas, yra vidurys, iš kurio kyla priežastis jo kūniško ir vidaus tarpimo, ir per šį vidurį apsireiškia pati Amžinoji Visatos Priežastis. O kad jau taip, ar nebūtų tai ir teisingiau, kad jį suprastum esančiu ir savo gyvenimo, ir likimo viduriu. Tiesiog pasakius: Nėra Likimo, kurs už arba šalia žmogaus stovėtų. Pačiame žmoguje randasi kaip jo gyvybės, taip ir jo gyvenimo, ir jo likimo priežastis.

Šitas sakinys galėtų labai plačiai ir moksliškai išrodinėjamas būti. Bet ne visai sutinka tai su dalyku, kuriam tarnauti turi šitas raštas. Ir nėra tai reikalinga. Seniai jau mokslininkai išrodinėja, jog visi mūsų patyrimai atsieina bei randasi mumyse, viduje, jaučiančioj sieloj. Ir mes tik viską išdėstom laukan, jeib aiškiau viską atskirtumėm. Mūsų pasaulis yra mūsų viduje. Mes esame pasaulio dalelė, o vėl visas pasaulis yra mumyse. Ir taip aiškiai gana pasirodo, kaip svarbu, kad šį pasaulį taip šviesiai kaip galima regėtumėm.

Tik nėra dar tankiai išrodinėta, kad žmogus ir yra savo likimo vidurys. Berods tai ištarta išmintingųjų moksluose. Ir paimkime tik raštus didžiųjų poetų, visur atrasime, jog jie numanė tą patį dalyką. Garsusis vokiečių poetas Šileris taria: „Yra širdyj likimo tavo žvaigždės“. Mėginkime tai gerai išmanyti.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ